Utenos apylinkės teismo sprendimas

Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų teisėja Gintarė Kazakevičienė, veikdama Vilniaus regiono apylinkės teismo vardu,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

11. Byloje pateikti duomenys patvirtina tokias ginčo faktines aplinkybes: ieškovė su draudėju – A. B., sudarė Sutartį, kuria laikotarpiu nuo 2023 m. balandžio 24 d. iki 2024 m. balandžio 23 d. buvo apdraustas Turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini); Sutarties galiojimo laikotarpiu – 2024 m. sausio 16 d., Turtas buvo užlietas, dėl ko ieškovė draudėjui atlygino 639,42 Eur žalą. Turtas draudėjo 2019 m. rugpjūčio 2 d. įsigytas iš atsakovės. 2024 m. sausio 29 d., kovo 14 d. pretenzijomis ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl už Turto užliejimą atlygintos žalos, prašydama, be kita ko, pateikti atsakovės atsakomybę paneigiančias aplinkybes arba pervesti į ieškovės sąskaitą žalos atlyginimo sumą.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

12. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis). Subrogacijos esmė – deliktinės arba sutartinės prievolės asmenų pasikeitimas, t. y. kai žalą padariusio atsakingo asmens (skolininko) prievolėje vietoj nukentėjusio asmens (kreditoriaus) šio vietą užima draudikas, išmokėjęs draudimo atlyginimą. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius, t. y. pagal CK 6.1015 straipsnio 2 dalį tie žalos atlyginimo santykiai yra atsirandantys delikto pagrindu arba iš tų asmenų sutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-916/2018). Subrogaciniam reikalavimui taikomos ne draudimo sutarties ir ne draudimo teisės, o tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009).

13. Aiškindamas CK 6.1015 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normas, pagal kurias tam, kad atsirastų civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę. Kadangi kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama, tai reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs asmuo privalo įrodyti likusias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų (CK 6.246, 2.247, 6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2007).

14. CK 6.245 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais.

15. Nagrinėjamu atveju ginčo šalių nesieja sutartiniai teisiniai santykiai, ieškovė procesiniuose dokumentuose remiasi generalinio delikto norma, atsakovės neteisėtus veiksmus iš esmės įrodinėja jos, kaip Turto pardavėjos, pareigos užtikrinti Turto kokybę, pažeidimu. Ieškovės teigimu, atsakovė, neužtikrinusi parduoto daikto kokybės, padarė draudėjui žalą, kurią pastarajam ji atlygino ir perėmė žalos atlyginimo reikalavimo teisę. Taigi ieškovei, reikalaujančiai taikyti atsakovei deliktinę civilinę atsakomybę, teko pareiga įrodyti atsakovės neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir žalos.

Dėl neteisėtų veiksmų

16. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

17. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ieškovė byloje įrodinėja atsakovės, kaip Turto pardavėjos, neteisėtų veiksmų, egzistavimą. Ieškovės teigimu, į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovė pardavė draudėjui netinkamos kokybės daiktą, nes nuo šoninio vėjo su gausiu sniegu pripustė į ventiliacijos šachtą, dėl ko ištirpęs sniegas prasiskverbė pro šachtos sienelę ir užliejo Turtą. Taigi, anot ieškovės, atsakovė neužtikrino, kad esant įvairioms oro sąlygoms, į Turtą nepateks krituliai, kad Turtas bus sandarus.

18. Prieš pasisakydamas dėl šių ieškovės argumentų, teismas pažymi, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, jog atsakovė yra Turto pardavėja, kad Turtas 2024 m. sausio 16 d. buvo užlietas, jog ieškovė atlygino draudėjui dėl draudiminio įvykio patirtą žalą – išmokėjo 639,42 Eur sumą, žalos paskaičiavimo pagrįstumo atsakovė taip pat nekvestionuoja.

19. Ieškovė pagrįstai akcentuoja, kad pagal CK 6.333 straipsnio 3 dalį, kuri nustato, kad tuo atveju, kai pardavėjas garantuoja daiktų kokybę, jis atsako už daiktų trūkumus, jeigu neįrodo, kad šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, jog pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos, pardavėjui tenka pareiga įrodyti, jog jis nėra atsakingas už daikto trūkumą, kuris atsirado per parduoto daikto kokybės garantijos terminą. Tuo tarpu byloje nėra ginčo, kad žalos atsiradimo metu Turtui galiojo atsakovės garantuotas jo kokybės garantijos terminas (CK 6.698 straipsnio 1 dalis).

20. Kita vertus, CK 6.333 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo. Lingvistinis bei sisteminis paminėtų teisės normų vertinimas patvirtina, kad vien pareiškėjo nurodymas, jog jam buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas, nėra pakankamas įrodinėjimo naštos perkėlimui pardavėjui, t. y. aplinkybę, kad daiktas yra netinkamos kokybės, pirkėjas turi įrodyti. Tik įrodžius šią aplinkybę taikytina CK 6.333 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta pardavėjo atsakomybės už parduodamo daikto kokybę prezumpcija, kurią pardavėjas gali paneigti įrodęs, kad daikto trūkumai atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, jog pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos.

21. Nurodytą išvadą patvirtina ir kasacinio teismo praktika, kurioje pasisakant dėl CK 6.333 aiškinimo ir taikymo, pažymėta, kad įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės lemia, jog, sprendžiant dėl parduoto daikto kokybės, pirkėjas turi įrodyti, jog parduotas daiktas yra netinkamos kokybės, t. y. kad jo negalima naudoti pagal paskirtį, kad jis neatitinka kokybės reikalavimų, reiškiamų tokio pobūdžio daiktams, ir kad pirkimo metu jis nežinojo ir jam negalėjo būti žinoma apie parduoto daikto trūkumus. Tačiau aplinkybes, kad parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės, kad šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki daikto pardavimo, kad pirkėjas, kaip bet kuris vidutinis ir atidus pirkėjas, turėjo žinoti apie galimus parduodamo daikto trūkumus ir pan., t. y. tas, kurios mažina pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto kokybę, turi įrodinėti pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 29 punktas).

22. Nagrinėjamu atveju teismas konstatuoja, kad ieškovės į bylą pateikti duomenys neįrodo, jog draudėjui buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas – Turtas. Ieškovė į bylą pateikė žalos apibendrinimą, kuris parengtas pagal draudėjo nurodytas aplinkybes, taip pat nuotraukas ir vaizdo įrašą, kurie patvirtina Turto užliejimą – vaizdo įraše matomos lubų konstrukcijos dalys, be kita ko, šlapia vata, ant jos prisikaupęs vanduo, nuotraukose matoma vandens poveikiu sugadinta lubų bei sienų apdaila, tačiau, kaip atsiliepime ir triplike nurodė atsakovė, šie duomenys savaime nepatvirtina, jog Turtas buvo užlietas būtent dėl to, kad draudėjui buvo parduotas nekokybiškas Turtas, t. y. byloje nėra duomenų, kurie įrodytų, kad vanduo į Turtą pateko dėl Turto ir (ar) pastato, kuriame Turtas yra, atitinkamų dalių (stogo, ventiliacijos šachtos ar kitų) trūkumų.

23. Ieškovės nurodyta užliejimo priežastis ir jai pagrįsti pateikti įrodymai yra paremti subjektyvaus pobūdžio duomenimis – paties draudėjo paaiškinimais, kurie vertinami kritiškai atsižvelgiant į tai, jog byloje nėra įrodyta, kad pastarasis yra kompetentingas nustatyti Turto užliejimo priežastį. Be to, atsakovė procesiniuose dokumentuose pagrįstai akcentuoja aplinkybę, jog Turtu draudėjas (pirkėjas) disponuoja jau daugiau nei penkerius metus, todėl, tikėtina, kad jei Turtas buvo užlietas dėl ieškovės įrodinėjamos priežasties – gausiu sniego pripustytos ventiliacijos šachtos, Turto užliejimas nebūtų vienkartinis atvejis. Tuo labiau, kad atsakovės su tripliku pateikta informacija apie 2024 m. sausio 16 d. buvusias oro sąlygas, patvirtina pastarosios teiginį, jog žalos atsiradimo metu meteorologinės sąlygos nebuvo išskirtinės ir (ar) nebūdingos įprastai žiemos dienai pagal kritulių kiekį ir (ar) vėjo stiprumą.

24. Teismas pažymi, kad aplinkybė, jog į Turtą iš aplinkos pateko vanduo, sudarytų pagrindą abejoti netinkama Turto ir (ar) pastato, kuriame jis yra, kokybe, tačiau ši prielaida, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus bei tai, kad atsakovė kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikė įrodymus – 2024 m. spalio 14 d. objekto, esančio (duomenys neskelbtini), patikros aktą su nuotraukomis, kurie patvirtina, jog Turto apliejimą galėjo sąlygoti ir netinkamai ant pastato stogo įrengtas kondicionierius ir (ar) pastato nepriežiūra, ieškovės nebuvo įrodyta (CPK 185 straipsnis).

25. Teismo vertinimu, sprendžiant dėl ieškovės pareigos įrodyti Turto trūkumus, aktualu ir tai, kad ieškovė nepateikė į bylą duomenų, kad draudėjas būtų informavęs Turto pardavėją – atsakovę, ar asmenis, atsakingus už pastato, kuriame yra Turtas, priežiūrą, apie ginčo įvykį, padariusį žalą Turtui, reikalavęs, kad ieškovės šioje byloje įrodinėjami Turto ir (ar) pastato trūkumai būtų pašalinti, siekiant, jog žala nepasikartotų. Byloje taip pat nėra duomenų, kad draudėjas pats būtų pašalinęs ieškovės deklaruojamą Turto kokybės trūkumą (CPK 12, 178 straipsniai). Vien tai, kad ieškovė 2024 m. sausio 29 d., kovo 14 d. pretenzijomis informavo atsakovę apie draudiminį įvykį, be kita ko, reikalaudama atlygintą žalą regreso tvarka, neįrodo, kad draudėjas, manydamas, jog dėl jo Turto sugadinimo yra atsakingas Turto pardavėjas, elgėsi kaip protingas ir apdairus Turto savininkas ir ėmėsi atitinkamų veiksmų, siekiant ne tik nustatyti, bet ir pašalinti žalos atsiradimo priežastį. Tokių duomenų byloje trūkumas, vertinant šią aplinkybę pirmiau aptartų ir įvertintų įrodymų kontekste, lemia pagrįstą teismo įsitikinimą, jog žalos atsiradimą ginčo atveju nulėmė ne atsakovės, kaip Turto pardavėjos, neteisėti veiksmai.

26. Teismas atkreipia dėmesį, kad šalių procesiniuose dokumentuose iškeltas klausimas dėl pastatui, kuriame yra Turtas, (ne) paskirto valdytojo (administratoriaus) ir papildomais įrodymais šioje byloje įrodinėtos aplinkybės dėl pastato valdytojo (administratoriaus) paskyrimo, iš esmės nėra reikšmingi teisingam šio ginčo išnagrinėjimui, nes ginčo dalykas nėra susijęs su statinių savininko (valdytojo) atsakomybės taikymu. Be to, jeigu žalos atsiradimo metu pastatui, kuriame yra Turtas, ir buvo priskirtas jo valdytojas (administratorius), duomenų, jog draudėjas ir (ar) ieškovė informavo jį dėl ginčo įvykio, siekiant nustatyti ir (ar) pašalinti vandens pratekėjimo į Turtą priežastį, į bylą nepateikta, o tai tik patvirtina šio sprendimo 25 punkte padarytą išvadą dėl draudėjo pasyvumo, kuris byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste vertintinas ieškovės įrodinėjamos aplinkybės dėl atsakovės parduoto nekokybiško Turto nenaudai (CPK 185 straipsnis).

27. Pirmiau šiame sprendime išdėstytais argumentais konstatavus, kad ieškovė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš deliktinės atsakomybės taikymo sąlygų, netenka prasmės kitų deliktinės atsakomybės sąlygų vertinimas, todėl teismas nepasisako dėl su tuo susijusių šalių argumentų.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

28. Įvertinus byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir surinktų įrodymų visumą, įstatyminį reglamentavimą, ieškinys atmetamas.

29. Kiti šalių argumentai nevertinami, kaip neturintys esminės teisinės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui.

30. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ji ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

31. Atmetus ieškinį, ieškovė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė nenurodė, kad patyrė bylinėjimosi išlaidų, todėl teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimu nepasisako.

32. Teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu šioje byloje yra 7,93 Eur, šios išlaidos neviršija 8 Eur sumos, todėl iš ieškovės nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2023 m. gruodžio 20 d. įsakymas Nr. 1R-386/1K-411, kuriuo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Teisingumo ministro ir Finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62² straipsniu, 259, 260, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui per Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmus.