Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-16593-428/2025

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2025-10-21
Bylos Nr.: eI3-16593-428/2025
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04282-2025-8
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Daina Kukalienė, Audrius Grauželis, Jolanta Medvedevienė
Pareiškėjas: G. R.
Suinteresuotas asmuo: Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI3-16593-428/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04282-2025-8Procesinio sprendimo kategorijos: 15.8; 17.7; 51.4; 55.1.1

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. spalio 21 d.Kaunas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės ir Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. R. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl privalomojo nurodymo pašalinti žemės naudojimo pažeidimus termino pratęsimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja G. R. kreipėsi į teismą, prašydama pratęsti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) 2024 m. rugpjūčio 28 d. privalomojo nurodymo Nr. ŽPN-1007 įvykdymo terminą iki 2025 m. gruodžio 31 d.

Pareiškime nurodė, jog pareiškėjai dalinės nuosavybės teise priklauso 0,2485 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – kita, gyvenamosios teritorijos, mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba. Inspekcija 2024 m. rugpjūčio 14 d. atliko žemės sklypo valstybinės naudojimo kontrolę ir nustatė, kad pareiškėja, neturėdama valstybinės žemės patikėtinio sutikimo, už sklypo ribų aptvėrė ir naudoja 386 kv. m valstybinės žemės bei 18 kv. m gretimo privataus sklypo ploto, kuriuose įrengtos tvoros, vartai ir pasodinta tujų gyvatvorė. Dėl to Inspekcija 2024 m. rugpjūčio 28 d. surašė privalomąjį nurodymą Nr. ŽPN-1007, kuriuo įpareigojo pareiškėją atlaisvinti neteisėtai užimtą žemės plotą, taip pat pašalinti tvoras ir tujas. Pareiškėjos teigimu, šis terminas buvo per trumpas, kadangi reikėjo laiko parengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą bei atlikti kitas procedūras. Inspekcija, pripažinusi, kad pareiškėja jau pradėjo valstybinės žemės įteisinimo procesą, 2025 m. vasario 11 d. sprendimu terminą pratęsė iki 2025 m. rugpjūčio 1 d. Kadangi įstatymas leidžia Inspekcijai terminą pratęsti tik vieną kartą, o projekto įgyvendinimas užtruko dėl nuo pareiškėjos nepriklausančių priežasčių (Vilniaus rajono savivaldybė sprendimą dėl projekto priėmė tik po keturių mėnesių), pareiškėja teismo prašo terminą pratęsti iki 2025 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėja pažymi, kad nuosekliai vykdo įsiterpusios valstybinės žemės privatizavimo procedūras ir deda visas pastangas, kad projektas būtų įgyvendintas. Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2025 m. kovo 28 d. pakoregavo (duomenys neskelbtini) gatvės raudonąsias linijas, o tai sudarė galimybę pareiškėjai inicijuoti įsiterpusios valstybinės žemės formavimo ir pertvarkymo procedūras. Pareiškėja 2025 m. balandžio 10 d. pateikė prašymą dėl projekto rengimo, o 2025 m. liepos 31 d. savivaldybė priėmė sprendimą pradėti projekto rengimą. Šiuo metu viena iš administracinių procedūrų jau užbaigta – gautas leidimas rengti projektą, tačiau tam, kad jis būtų įgyvendintas, dar reikia gauti projekto reikalavimus, parengti kadastrinius matavimus, suderinti projektinius sprendinius ir atlikti privatizavimo procedūrą, todėl būtinas papildomas laikas. Pareiškėjos teigimu, ji aktyviai veikia siekdama pašalinti nurodytą pažeidimą, o delsimas kilo dėl institucijų užtrukusių sprendimų. Kadangi privalomojo nurodymo įvykdymo terminas baigėsi 2025 m. rugpjūčio 1 d., o ši diena buvo ne darbo, pareiškėja laikosi nuomonės, kad paskutinė kreipimosi diena buvo 2025 m. rugpjūčio 4 d., tačiau jei teismas manytų, jog terminas šiek tiek praleistas, prašo jį atnaujinti, nes vėlavimas įvyko dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos delsimo išnagrinėti jo prašymą.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime prašo pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog Inspekcijos pareigūnai, atlikę neplaninį žemės naudojimo patikrinimą, nustatė, kad pareiškėjai priklausantis žemės sklypas naudojamas ne pagal nustatytas ribas – pietrytinėje dalyje aptvertas ir naudojamas 386 kv. m valstybinės žemės plotas bei 18 kv. m gretimo privataus žemės sklypo. Ant neteisėtai užimtos žemės įrengtos metalinės tvoros su gelžbetoniniais pamatais ir pasodinta tujų gyvatvorė. Nustačius pažeidimus, pareiškėjai buvo surašytas privalomasis nurodymas atlaisvinti neteisėtai naudojamą žemę, pašalinti tvoras, vartus ir tujas. Vėliau pareiškėja kreipėsi į Inspekciją su prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, ir šis terminas buvo pratęstas iki 2025 m. rugpjūčio 1 d. Tačiau pareiškėja į teismą dėl termino pratęsimo kreipėsi tik 2025 m. rugpjūčio 5 d., t. y. pasibaigus privalomojo nurodymo terminui.

Inspekcijos teigimu, pagal susiformavusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pratęsti galima tik dar nepasibaigusius terminus. Kai terminas jau yra suėjęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta, o teisės aktai nenumato termino atnaujinimo galimybės. Inspekcija nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog prašymo pateikimas po termino pasibaigimo netenka teisinės prasmės. Taip pat pažymėta, kad tokios aplinkybės kaip asmens išsilavinimo lygis, teisinės žinios ar lėšų stoka advokatui negali būti laikomos svarbia termino praleidimo priežastimi, nes asmuo gali veikti per atstovą. Atsižvelgiant į šią teismų praktiką ir teisės normas, Inspekcijos teigimu, nėra pagrindo nukrypti nuo teismų praktikos, o pareiškėjos argumentai dėl Vilniaus rajono savivaldybės veiksmų gali būti reikšmingi tik tuo atveju, jei prašymas būtų pateiktas iki termino pabaigos. Kadangi prašymas pateiktas pavėluotai, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo privalomojo nurodymo įvykdymo terminui pratęsti, todėl Inspekcija prašo teismo pareiškėjos prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, siekdamas pratęsti privalomojo nurodymo pašalinti žemės naudojimo pažeidimus įvykdymo terminą.

Bylos duomenys patvirtina, kad, remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės informacija, pareiškėja bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo kitos paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Inspekcijos pareigūnai 2024 m. rugpjūčio 14 d. atliko neplaninį žemės sklypo naudojimo patikrinimą. Jo pagrindu 2024 m. rugpjūčio 21 d. buvo surašytas Žemės naudojimo patikrinimo aktas Nr. ŽPA2-772. Akte konstatuota, kad žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkai žemę naudoja ne pagal Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje pažymėtas ribas – pietrytinėje dalyje (nuo (duomenys neskelbtini) pusės) jie aptvėrė ir naudoja (neturėdami valstybinės žemės patikėtinio sutikimo) 386 kv. m valstybinės žemės plotą bei 18 kv. m privačios žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Šie plotai aptverti ir naudojami kaip vientisas masyvas su kitos paskirties žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip apribojant teisę naudotis tiek valstybine, tiek dalimi privačios žemės. Pietrytinėje naudojamo žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalyje, valstybinėje žemėje nuo (duomenys neskelbtini) pusės, įrengta 39,34 m ilgio metalinė tvora ant gelžbetoninio pamato su vartais. Pietvakarinėje dalyje (taip pat valstybinėje žemėje) įrengta 9,43 m ilgio, o šiaurės rytinėje dalyje – 10,50 m ilgio metalinės tvoros ant gelžbetoninio pamato. Be to, pietvakarinėje naudojamo sklypo dalyje, privačiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įrengta 36,65 m ilgio, o šiaurės vakarinėje – 0,30 m ilgio metalinė tvora ant gelžbetoninio pamato. Sklypo viduje, palei tvorą, pasodinta tujų gyvatvorė.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – Priežiūros įstatymas) 24 straipsnio 8 dalies 2 punktu, Inspekcija 2024 m. rugpjūčio 28 d. pareiškėjai surašė privalomąjį nurodymą Nr. ŽPN-1007, kuriuo įpareigojo iki 2025 m. vasario 14 d. atlaisvinti neteisėtai (neturint valstybinės žemės patikėtinio sutikimo) naudojamą 386 kv. m valstybinės žemės plotą, pašalinant (su visomis konstrukcijomis) įrengtą metalinę tvorą ant gelžbetoninio pamato bei vartus, kurių ilgis naudojamame žemės sklype palei (duomenys neskelbtini) – 39,34 m, pietvakarinėje dalyje (valstybinėje žemėje) įrengtą 9,43 m ilgio, šiaurės rytinėje dalyje (valstybinėje žemėje) įrengtą 10,50 m metalinę tvorą ant gelžbetoninio pamato bei pašalinti tujas iš valstybinės žemės. Taip pat pašalinti įrengtą 36,65 m ilgio, o šiaurės vakarinėje dalyje – 0,30 m ilgio metalinę tvorą ant gelžbetoninio pamato bei tujas iš gretimo žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Inspekcijoje 2025 m. vasario 10 d. gautas pareiškėjos prašymas pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Inspekcijos 2025 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. RE-195 privalomojo nurodymo Nr. ŽPN-1007 įvykdymo terminas buvo pratęstas iki 2025 m. rugpjūčio 1 d.

Ginčo santykius reguliuoja Priežiūros įstatymas, kurio 22 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad žemės naudojimo valstybinė priežiūra apima planinius ir neplaninius žemės naudojimo patikrinimus, kurių metu tikrinama, ar žemę naudojantys asmenys laikosi žemės naudojimo reikalavimų pagal šio įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje nurodytus kriterijus. Žemės naudojimo valstybinės priežiūros pareigūno vykdomo planinio ar neplaninio žemės naudojimo patikrinimo metu, pildant Inspekcijos vadovo nustatytos formos patikrinimo aktą, tikrinama, ar tikrinami objektai naudojami pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą; vykdant ūkinę ir kitą veiklą, tikrinamuose objektuose nepažeidžiamos teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytos žemės sklypų ribos, savavališkai neužimama ir (ar) nenaudojama žemė, vandens telkiniai; nenaikinami (negadinami) geodeziniai punktai; žemės savininkai ir kiti naudotojai ėmėsi būtinų priemonių, skirtų sunaikintiems ar sugadintiems riboženkliams atkurti (Priežiūros įstatymo 24 straipsnio 3 dalis).

Priežiūros įstatymo 24 straipsnio 8 dalies 2 punktas nustato, kad žemės naudojimo planinio ir neplaninio patikrinimų metu, atlikus šio straipsnio 3 dalies 1–5 punktuose nurodytus patikrinimus ir nustačius žemės naudojimo tvarkos pažeidimų, Inspekcija atlieka šiuos veiksmus – neteisėtus veiksmus atlikusiam asmeniui, o kai toks nenustatytas, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje (-iame) nustatyti žemės naudojimo tvarkos pažeidimai, savininkui (valstybinės žemės patikėtiniui privalomasis nurodymas surašomas tik tada, kai nėra žemės valdytojo ar naudotojo), valdytojui ar naudotojui per 5 darbo dienas nuo žemės naudojimo tvarkos pažeidimų nustatymo dienos pateikia privalomąjį nurodymą per jame nurodytą ne ilgesnį kaip 6 mėnesių terminą šiuos pažeidimus pašalinti. Jeigu dėl nuo asmens, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, nepriklausančių priežasčių privalomasis nurodymas per nustatytą terminą negali būti įvykdytas, asmuo, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, gali iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos raštu kreiptis į Inspekciją su motyvuotu prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Inspekcija, įvertinusi prašymo motyvus, priima sprendimą pratęsti arba atsisakyti pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Priėmus sprendimą pratęsti šį terminą, jis pratęsiamas tik vieną kartą, tačiau ne ilgesniam terminui, negu buvo nustatytas pradiniame privalomajame nurodyme. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam terminui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.

Teismas pažymi, kad iki Priežiūros įstatymo pakeitimo, įsigaliojusio nuo 2024 m. sausio 1 d., Priežiūros įstatymas nereglamentavo Inspekcijos atliekamo žemės naudojimo valstybinės priežiūros proceso, tuo pačiu ir privalomųjų nurodymų dėl žemės naudojimo pažeidimų pašalinimo terminų nustatymo, jų trukmės, pratęsimo ir t. t., todėl šioje apimtyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisminė praktika nėra išplėtota. Vis dėlto teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija, kurioje suformuota teismų praktika dėl privalomųjų nurodymų termino pratęsimo šalinant savavališkos statybos padarinius.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad galima išskirti bent dvi procedūras, kurias pradėjus, teismui atsiranda pagrindas tęsti reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius terminą – pirmoji procedūra, kada yra keičiama projektinė dokumentacija siekiant gauti statybą leidžiantį dokumentą; antroji procedūra, kada imamasi veiksmų siekiant gauti kitus reikalingus dokumentus ar juos pertvarkyti, tačiau taip pat bet kokiu atveju nukreipta į tai, kad būtų įteisinta arba pateisinta statyba, kuri reikalavime įvardijama kaip savavališka ir kurios padarinius reikalaujama pašalinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-283-822/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad Priežiūros įstatymo 14 straipsnyje nustatyti terminai yra skirti užtikrinti operatyvų ir savalaikį valstybės institucijų reagavimą, nustatant savavališką statybą ir šalinant jos padarinius, bet ne statytojo (užsakovo) interesų gynybai, todėl nustatytų terminų nesilaikymas nešalina statytojo (užsakovo) pareigos atlikti atitinkamus veiksmus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, susijusioje su aptartų Priežiūros įstatymo nuostatų taikymu, nuosekliai aiškinama, kad pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, nebėra galimybės jo pratęsti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-898-502/2021; 2020 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1518-602/2020; 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1134-525/2015). Taip pat išaiškinta, kad teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime (privalomajame nurodyme) nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-898-502/2021; 2021 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-765-556/2021; 2020 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1518-602/2020; 2020 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-175-822/2020).

Nagrinėjamu atveju iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad pareiškėja prašymą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pateikė 2025 m. rugpjūčio 4 d., t. y. jau pasibaigus šio nurodymo įvykdymo terminui. Inspekcijos 2025 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. RE-195 terminas privalomajam nurodymui įvykdyti buvo pratęstas iki 2025 m. rugpjūčio 1 d. Kaip jau minėta, šioje byloje nagrinėjamas pareiškėjos prašymas dėl termino pratęsimo buvo pateiktas 2025 m. rugpjūčio 4 d., o teisme užregistruotas 2025 m. rugpjūčio 5 d., t. y. praėjus kelioms dienoms po paskutinės dienos, kai pareiškėja dar turėjo teisę kreiptis dėl termino pratęsimo. Pareiškėjos argumentas, jog paskutinė diena pateikti prašymą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo yra 2025 m. rugpjūčio 4 d., laikytinas nepagrįstu. Teismas nurodo, jog privalomojo nurodymo įvykdymo terminas buvo nustatytas iki 2025 m. rugpjūčio 1 d. (imtinai), todėl būtent ši data laikytina galutine termino diena. Tai reiškia, kad pareiškėja būtent iki šios dienos privalėjo įvykdyti nurodymą arba pateikti motyvuotą prašymą dėl termino pratęsimo. Aplinkybė, kad po termino pabaigos sekusi diena – 2025 m. rugpjūčio 2 d. (šeštadienis) – buvo ne darbo diena, teisiškai reikšmingos įtakos neturi, kadangi paskutinė termino įvykdymo diena, nurodyta Inspekcijos 2025 m. vasario 11 d. sprendime Nr. RE-195, buvo būtent 2025 m. rugpjūčio 1 d., o ne 2025 m. rugpjūčio 2 d.

Nors pareiškėja prašo atnaujinti terminą paduoti prašymui dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra aiškiai išaiškinta, kad privalomasis nurodymas yra individualus administracinis aktas, su kuriuo susijusias procedūras reguliuoja specialus teisės aktas – Priežiūros įstatymas, kuris nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl nėra pagrindo kaip analogiją taikyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas, susijusias su įstatyme nustatytų praleistų terminų atnaujinimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-765-556/2021; 2021 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1803-662/2021).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad vadovaujantis Priežiūros įstatymu ir minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl šio įstatymo normų taikymo, pasibaigusio reikalavimo įvykdymo termino, kurio atnaujinimo galimybės įstatymas nenumato, teismas neturi teisės pratęsti, todėl prašymas pratęsti tokį terminą negali būti tenkinamas. Tokiu atveju pareiškėjos nurodomos aplinkybės, kurios, jos nuomone, yra reikšmingos privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimui ir atnaujinimui, nėra teisiškai reikšmingos, nes, pagal teismų praktiką, praleidus terminą laiku kreiptis dėl termino pratęsimo jos nevertintinos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-898-502/2021; 2021 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-765-556/2021).

Pažymėtina, kad nurodyta teismų praktika dėl praleisto termino pasekmių yra aiški ir nuosekli, o Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Teismas, nagrinėjamu atveju, nenustatė aplinkybių, dėl kurių šioje byloje nebūtų pagrindo vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuotomis ir nuosekliai taikomomis analogiško pobūdžio bylose. Tokiose bylose teismai laikosi nuoseklios praktikos, jog prašymai dėl privalomųjų nurodymų įvykdymo terminų pratęsimo turi būti pateikiami dar iki šių terminų pabaigos, o po jų pasibaigimo pateikti prašymai laikomi pavėluotais ir nesudaro pagrindo terminui pratęsti. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, taikytiną teisinį reguliavimą bei suformuotą teismų praktiką, teismas sprendžia, jog pareiškėjos prašymas dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo yra nepagrįstas ir atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos G. R. prašymą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjai Audrius GrauželisDaina KukalienėJolanta Medvedevienė