Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-07-11 · Civilinė byla Nr. 2S-1106-560/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2013-07-11Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-12-31Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-07-11
Bylos Nr.
2S-1106-560/2013
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-09173-2013-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Dainius Rinkevičius
Atsakovas
UAB „Medicinos bankas“
Ieškovas
T. L.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-1106-560/2013Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09173-2013-5Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1.; 122.3. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. liepos 11 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Dainius Rinkevičius,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Medicinos bankas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. nutarties, kuria buvo patenkintas ieškovo T. L. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas T. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo pripažinti, kad 2006-09-26 tarp šalių sudarytą kredito sutartį Nr. SF-0629-F atsakovas UAB „Medicinos bankas“ 2008-09-03 pranešimu nutraukė neteisėtai, bei pakeisti 2006-09-26 kredito sutarties Nr. SF-0629-F 2.5 p. ir 4.4 p. Taip pat ieškovas prašė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti priverstinio išieškojimo veiksmus pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2009-01-28 nutartį Nr. 530V/2008 ir 2011-03-30 nutartį Nr. 530V-2/2008 iš T. L. priklausančių 12244/16344 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-03-22 nutartimi ieškovo T. L. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir ieškovo reikalavimams užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo sustabdė priverstinį išieškojimą iš įkeisto ieškovui T. L. nuosavybės teise priklausančio turto – 12244/16344 dalių žemės sklypo, kurio bendras plotas (duomenys neskelbtini) ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), atliekamą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2009-01-28 nutarties Nr. 530V/2008 ir 2011-03-30 nutarties Nr. 530V-2/2008 dėl 1 432 050,60 Lt skolos išieškojimo iš T. L. išieškotojui UAB „Medicinos bankas“ pagrindu vykdymo procese. Teismas nurodė, kad pareikšto ieškinio reikalavimas (dėl kredito sutarties nutraukimo neteisėtumo ir sąlygų pakeitimo) yra betarpiškai susijęs su vykdymo procese atliekamais vykdymo veiksmais, nes atsakovui pradėjus išieškojimo veiksmus ieškovo atžvilgiu iš kredito sutarties vykdymo užtikrinimui įkeisto turto, galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nurodė, kad nesant akivaizdžių duomenų apie priimto ieškinio nepagrįstumą, yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas UAB „Medicinos bankas“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-03-22 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodė, kad įsiteisėjęs sprendimas privalomas vykdyti visoje Lietuvos Respublikoje ir yra privalomas visiems atitinkamos jurisdikcijos juridiniams ir fiziniams asmenims, įskaitant ir visas valstybės institucijas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo sustabdymas, atsakovo nuomone, gali būti vertinamas kaip įsiteisėjusio sprendimo kvestionavimas. Pažymėjo, kad nepriklausomai nuo vykdymo veiksmų atlikimo ir neatlikimo, teismas nebus suvaržytas priimti sprendimo ieškovo ginčijamos sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir sutarties pakeitimo klausimu, o kiek tai susiję su proceso atnaujinimo klausimu – atnaujinus procesą byloje, kurioje Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas priėmė nutartį priteisti skolą iš ieškovo priverstinai parduodant iš varžytynių įkeistą turtą, galima spręsti dėl teismo sprendimo įvykdymo atgręžimo. Pažymėjo, kad ieškovas nagrinėjamu atveju prašo pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesusijusias su šios civilinės bylos teismo sprendimo įvykdymu, t.y. iš esmės prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones ryšium galbūt su ateityje reikštinu prašymu dėl proceso atnaujinimo visai kitoje civilinėje byloje. Pažymėjo, kad įsiteisėjusiam teismo sprendimui teikiamas prioritetas, o jo sustabdymas yra atitinkamo prioriteto išimtis, atliekama tik įstatymo numatytais atvejais. Atkreipė dėmesį, kad ginčą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir sutarties pakeitimo ieškovas inicijuoja praėjus ketveriems metams nuo 2009-01-28 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyriaus vykdomojo dokumento išdavimo, o tai parodo paties ieškovo abejingumą jo atžvilgiu priimtiems procesiniams sprendimams. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas mano, kad teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta.

Atsiliepimas

Ieškovas T. L. pateikė atsiliepimą į atsakovo atskirąjį skundą, kuriame nurodo, kad atsakovo nurodytos aplinkybės, jog teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones atsietai nuo būsimo sprendimo įvykdymo, neatitinka tikrovės, nes skundžiamoje nutartyje yra nurodyta, jog laikinosios apsaugos priemonės yra siejamos su ieškinio reikalavimu. Ieškovui nėra aišku, apie kokio proceso atnaujinimą kalba atsakovas. Pažymėjo, kad laikinas išieškojimo veiksmų sustabdymas nepaneigia atsakovo teisės gauti skolą, nes prievolė lieka galioti, o ieškovo teisės įgyvendinimas yra sustabdytas tik laikinai, dėl to tai nepaneigia atsakovo teisių ir interesų. Mano, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas šioje byloje būtų suvaržytas, nes negalima būtų sugrąžinti ieškovui priverstine tvarka realizuoto jo turto. Be to, jeigu atsakovas perimtų įkeistą turtą, ieškovo skola atsakovui būtų laikoma grąžinta ir ieškovo reikalavimo dėl kredito sutartyje nustatyto galutinio kredito grąžinimo termino pakeitimo nagrinėjimas netektų prasmės. Mano, kad laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas šioje byloje suvaržytų teismo sprendimo įvykdymą ir ieškovo pažeistos teisės negalėtų būti apgintos. Ieškovas po kredito sutarties nutraukimo ne kartą kreipėsi į atsakovą prašydamas atnaujinti kredito sutartį ir sustabdyti priverstinio išieškojimo veiksmus, todėl atsakovo nurodyta aplinkybė, kad ieškovas buvo abejingas jo atžvilgiu priimtiems procesiniams sprendimams ir laiku nesiėmė savo teisių gynybos, neatitinka tikrovės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą bylos medžiagą, šalių paaiškinimus ir atsikirtimus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.

Pagal CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas. Tačiau teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, bet jam pakanka įsitikinti, kad konkrečiu atveju tokia reali grėsmė yra galima ir kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo pareikšto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones argumentus, 2013-03-22 skundžiama nutartimi pritaikė prašomas laikinąsias apsaugos priemones, t.y. sustabdė priverstinio išieškojimo veiksmus. Atskirajame skunde išdėstyti apelianto teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones teisėtumo ir pagrįstumo.

Minėta, pagal CPK 144 str. 1 d. asmenys, teikiantys prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Ieškinio pagrįstumo preliminarus (prima facie) įvertinimas reiškia, kad teismas iš paties ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio nusprendžia, jog ieškinys yra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės bei atitinkamai teismas netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-09-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011; 2011-09-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011). Nesant akivaizdžių duomenų apie ieškinio nepagrįstumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į ieškovo prašyme nurodytas aplinkybes, leidusias daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas būsimo teismo sprendimo įvykdymas.

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumui arba pasunkėjimui – neturi būti aiškinama vien kaip būtinumas užtikrinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įgyvendinimą. Teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ne tik tada, kai nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių nepavyktų įgyvendinti sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuoto imperatyvo, bet ir tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. CPK 145 str. 1 d. 10 p. nurodyta viena iš teismo taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių rūšių – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas. CPK 18 str. reglamentuotas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) privalomumo principas, kuris reiškia, kad teismo sprendime, nutartyje ar kitokiame teismo procesiniame dokumente esančių nurodymų privalo paisyti visi asmenys – tiek dalyvavę, tiek ir nedalyvavę nagrinėjant bylą. Todėl išieškojimas, vykdant teismo spendimą (nutartį), gali būti stabdomas tik įstatymo leidėjo nustatytais išimtiniais atvejais, kai ieškinio užtikrinti negalima kitomis užtikrinimo priemonėmis. Kitaip teismo sprendimo (nutarties) privalomumas prarastų prasmę. Iš byloje pateiktų duomenų seka, kad tarp šalių buvo sudaryta kredito sutartis, kurios įvykdymui ieškovas atsakovo naudai yra hipoteka įkeitęs nekilnojamojo turto objektą. Atsakovas vienašališkai nutraukė kredito sutartį ir pareikalavo grąžinti kreditą bei sumokėti likusias sumas. Tokį sutarties nutraukimą pareikštu ieškiniu ieškovas ginčija, prašo jį pripažinti neteisėtu. Iš ieškovo ir atsakovo paaiškinimų seka, kad bankas kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Akivaizdu, kad remiantis kredito sutarties nutraukimu, atsakovui perleidus įkeistą ieškovo turtą tretiesiems asmenims, o teismui konstatavus, kad kredito sutarties nutraukimas yra neteisėtas, ieškovui būtų padaryta žala, jam galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų, o turto išreikalavimas iš trečiųjų asmenų taptų neįmanomas arba pareikalautų papildomų teisminių ginčų. Taigi šiuo atveju matyti, kad ieškovo ieškinio užtikrinti kitomis užtikrinimo priemonėmis neįmanoma. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės visada yra laikino pobūdžio suvaržymai, dėl kurių taikymo atsakovas patiria neigiamų padarinių, tačiau tokių priemonių taikymas yra ribotas laiko atžvilgiu ir jos galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo. Tokios priemonės taikomos prevenciniu tikslu, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba pasunkėjimo.

Taigi, įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, atskirąjį skundą nagrinėjantis teismas laiko, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai skundžiama nutartimi nagrinėjamoje byloje pritaikė ieškovo prašytas laikinąsias apsaugos priemones. Panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 339 str.,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Dainius Rinkevičius