Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus,

nuteistųjų gynėjams advokatams Vytautui Kupcikevičiui, R. V.

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. P. ir jos gynėjo advokato Vytauto Kupcikevičiaus bei nuteistojo R. J. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-02-11 nuosprendžio, kuriuo:

J. P. pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 281 str. 1 d., 140 str. 1 d. (2 epizodai), 178 str. 2 d. ir paskirtos bausmės:

pagal BK 281 str. 1 d. paskirta 12 MGL ( 451,92 Eur ) dydžio bauda, pagal BK 140 str. 1 d. (fizinio smurto panaudojimas 2014-04-14 ) paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti turtinę žalą nukentėjusiajai I. J., pagal BK 140 str. 1 d. (fizinio smurto panaudojimas 2014-04-17 ) paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti turtinę žalą nukentėjusiajai I. J., pagal BK 178 str. 2 d. paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti turtinę žalą nukentėjusiajai R. J..

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. 3 d. 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu dėl 2014-04-17 fizinio smurto panaudojimo ir atviros telefono vagystės, subendrinti visiškai sudedant ir paskirti galutinę bausmę laisvės apribojimą dvejiems metams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti turtinę žalą nukentėjusiajai I. J. ir R. J. ir 12 MGL (451,92 Eur) dydžio baudą.

R. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 str. 2 d. (2 epizodai), 178 str. 2 d. ir paskirtos bausmės:

pagal BK 140 str. 2 d. (fizinio smurto panaudojimas 2014-04-14 ) paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams trims mėnesiams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti turtinę žalą nukentėjusiajai I. J., pagal BK 140 str. 2 d. (fizinio smurto panaudojimas 2014-04-17 ) paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams trims mėnesiams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti turtinę žalą nukentėjusiajai I. J., pagal BK 178 str. 2 d. paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti turtinę žalą nukentėjusiajai R. J..

Paskirtos bausmės subendrintos vadovaujantis BK 63 str. 1 d. 4 d. 5 d. 1 p. ir nustatyta galutinė laisvės apribojimo bausmė dvejiems metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. P. nuteista už tai, kad 2011 m. gruodžio 5 d., apie 16.27 val. vairavo jai priklausantį automobilį BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, P. L. g. 2-a eismo juosta nuo Kalvarijų g. pusės ir, artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, esančios ties sankryža su S. Ž. g., nesustojo prieš kelio ženklą ,,Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų jos važiavimo eismo juostoje pėsčiųjų perėja ėjusią pėsčiąją, įvažiavo į pėsčiųjų perėją ir partrenkė bei sužalojo jos važiavimo kryptimi iš kairės pusės į dešinę pėsčiųjų perėja ėjusią pėsčiąją M. L., gim. (duomenys neskelbtini) kuriai dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

J. P. nuteista ir už tai, kad 2014 m. balandžio 14 d., apie 21.00 val., vykstant konfliktui tarp sutuoktinių (duomenys neskelbtini) ir R. J., atėjo į jų namus, esančius (duomenys neskelbtini), kur I. J. pareikalavus išeiti, sudavė smūgį ranka I. J. per kairę ranką ir taip sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą.

R. J. nuteistas už tai, kad 2014 m. balandžio 14 d., apie 21.00 val., vykstant konfliktui tarp jo ir sutuoktinės I. J., J. P. atėjus į jų namus, esančius (duomenys neskelbtini), o I. J. pareikalavus, kad J. P. išeitų, J. P. sudavus smūgį ranka I. J. per kairę ranką ir taip sukėlus jai fizinį skausmą, I. J., užsidarius kambaryje, jis norėdamas patekti į kambarį, spardė kambario duris, kol pateko į kambarį, po to kambaryje iš nugaros stipriai pastūmė savo žmoną I. J., kuri atsitrenkė kairės kojos šlaunimi į durų staktą, į kambarį atėjusiai anytai R. J. bandant nuslopinti konfliktą, sudavė ranka vieną kartą į krūtinę, R. J. nuo smūgio atsitrenkė nugara į spintos kampą ir nukrito ant žemės, taip jis padarė R. J. poodines kraujosruvas nugaroje, kairiame žaste, kairėje alkūnėje, pakaušio ir uodegikaulio srities minkštųjų audinių sumušimą - nežymų sveikatos sutrikdymą, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, sučiupo I. J. už kairės rankos, ją žnaibė, draskė, sukiojo, laužė rankos pirštus, spyrė du kartus į kairę šlaunį, du kartus stipriai stūmė I. J. į sieną, už nugaros užlaužė nukentėjusiosios dešinę ranką. Taip padarė I. J. poodines kraujosruvas žastuose, dešiniame dilbyje, kakle, kairėje šlaunyje, dešinės plaštakos minkštųjų audinių sumušimus – nežymų sveikatos sutrikdymą.

J. P. ir R. J. nuteisti už tai, kad 2014 m. balandžio 17 d., apie 01.00 val., I. ir R. J. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), jų šeimyninio ginčo metu, veikdami kartu, R. J. netikėtu staigiu judesiu ištraukė iš savo žmonos I. J. rankų telefoną Samsung GT-E2530, priklausantį anytai R. J., kurį perdavė šalia stovėjusiai J. P., J. P. perėmė iš R. J. telefoną, kurį išbėgdama iš namo išsinešė ir tuoj pat sugrįžo, J. P. pagriebė I. J. už plaukų, už jų tampė ir spyrė dešine koja nukentėjusiajai į kairės kojos šlaunį, R. J. užlaužė savo žmonai I. J. dešinę ranką už nugaros ir ją jėga laikė, taip bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajai poodines kraujosruvas dešiniame žaste, kairėje šlaunyje, pamentinio raumens sausgyslės įplyšimą, plaukų išrovimą viršugalvyje – nežymų sveikatos sutrikdymą, bei atvirai pagrobė svetimą R. J. priklausantį turtą telefoną Samsung GT-E2530 68,93 eurų (238 litų) vertės.

Apeliaciniu skundu nuteistosios J. P. gynėjas advokatas Vytautas Kupcikevičius prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-02-11 nuosprendį panaikinti ir ginamosios atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodoma, kad nuteistoji J. P. viso proceso metu kategoriškai neigė kaltinimus dėl tariamai jos padarytų nusikalstamų veikų I. J. bei R. J. atžvilgiu ir nuosekliai aiškino visas įvykių aplinkybes. Tokia kaltinamosios pozicija įpareigojo teismą itin kruopščiai patikrinti visus byloje surinktus duomenis, įvertinti jų patikimumą, visus tuos duomenis tinkamai analizuojant, lyginant vienus su kitais.

Dėl 2014-04-14 veikos

J. P. tvirtino, kad nemušė nukentėjusiosios I. J., nesukėlė pastarajai fizinio skausmo, bet būtent I. J. užpuolė ją, kuomet namo savininko R. J. leidimu po lauko darbų užėjo į tualetą nusiplauti rankų. I. J. ją smaugė, tampė po namą, nutempė į kambarį ir toliau smaugė užrėmusi kambario duris. Būtent tokią įvykio eigą patvirtina byloje esantys įrodymai, tačiau teismas nepagrįstai nukentėjusiosios I. J. prieštaringiems parodymams suteikė akivaizdų prioritetą kitų įrodymų atžvilgiu.

Skunde pažymima, kad ant nukentėjusiosios I. J. rankos nėra nustatyta jokių smūgio ar kito veiksmo, galėjusio sukelti jai fizinį skausmą, pėdsakų, tuo tarpu ant nuteistosios kūno yra daugybiniai smurto pėdsakai, kurie aiškiai patvirtina smaugimo pėdsakus - penki sužalojimai ir jų grupės, tame tarpe ir kaklo užpakaliniame paviršiuje. 2014-04-22 vyresniojo tyrėjo R. G. nutarimu taip pat konstatuota, kad I. J. veika 2014-04-14 turi požymių nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d. Liudytojas M. J., dalyvavęs įvykyje ir matęs visus veiksmus, davė parodymus, kurie visiškai patvirtino ne tik nuteistosios J. P., nuteistojo R. J. parodymus, bet ir atitiko objektyvius bylos duomenis - teismo medicinos specialistų išvadas.

Nuteistosios J. P. nurodomą įvykio eigą patvirtina nukentėjusiosios R. J. parodymai, kuriuose ji nurodo, kad iš tualeto pirmoji bėgo J. P., o paskui ją - nukentėjusioji I. J.. Be to, nukentėjusioji R. J. nurodė dar vieną labai svarbią aplinkybę - tai, kad bėgdama J. P. „žviegė". Akivaizdu, kad „žviegdama“ J. P. bėgo nuo agresyvaus puolimo, bet ne agresyviai puolė tą asmenį, kuris ją vijo.

Bylos duomenimis nustatyta ir tai, kad „žviegiančiai" J. P. įbėgus į kambarį, ją į tą kambarį nusivijusi nukentėjusioji I. J. užrėmė duris ir neleido kitiems asmenims į jį patekti. Toks I. J. elgesys anaiptol neatitinka aukos elgesio. Be to, pati nukentėjusioji I. J. pripažino, kad jėga atidaręs kambario duris sūnus M. J., tempė būtent ją nuo J. P., reikalaudamas paleisti J. P.. Kai tik nukentėjusioji J. P. paleido, M. J. paleido ir nukentėjusiąją. Pastarieji veiksmai, kuriuos nurodė ne tik nuteistieji, liudytojai, bet ir pati nukentėjusioji, visiškai patvirtina tą negalinčią kelti jokių abejonių aplinkybę, kad puolančioji šioje situacijoje buvo būtent I. J., o ne nuteistoji J. P..

Gynėjas pažymi ir tai, kad tariamą smurtinį J. P. veiksmą, kuriuo neva buvo sukeltas fizinis skausmas I. J. - smūgį ranka per ranką - nurodė tik nukentėjusioji I. J.. Tokio smurtinio veiksmo nenurodė nei nukentėjusioji R. J., nei liudytoja R. Č., smūgio nepatvirtino nei teismo medicinos specialisto apžiūros duomenys. Dėl to galima kategoriškai teigti, kad nukentėjusiosios I. J. parodymų apie jai neva J. P. sukeltą fizinį skausmą ir tariamą J. P. nusikalstamą veiką 2014-04-14 nepatvirtino jokie bylos duomenys.

Nuteistosios gynėjas atkreipė dėmesį į tai, kad teismas visiškai nepasisakė dėl itin svarių jo argumentų - nei dėl nuteistajai J. P. teismo medicinos specialisto 2014-04-15 išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuotų kūno sužalojimų, nei dėl priimto procesinio sprendimo I. J. atžvilgiu dėl jos nusikalstamos veikos prieš J. P. to paties įvykio metu.

Skunde nurodoma ir tai, kad teismas netinkamai vertino išvestinius įrodymus - liudytojos R. Č. parodymus. Nuosprendžio motyvuojamoje dalyje apibendrintai nurodyta, kad liudytoja prieš įvykį J. kieme matė nuteistuosius bei M. J., o jai grįžus į namus iš karto paskambinusi I. J. papasakojo apie konfliktą su nuteistaisiais, kad jie ją mušė, stumdė, tampė už plaukų. Toks selektyvus liudytojos R. Č. parodymų vertinimas iliustruoja ne teismo siekį objektyviai ištirti įvykį ir priimti dėl jo teisingą procesinį sprendimą, bet siekį bet kokiu būdu pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Kaip matyti iš liudytojos R. Č. parodymų ikiteisminio tyrimo metu, jai nukentėjusioji I. J. aiškinusi tik apie vyro (nuteistojo R. J.) bei sūnaus Martyno (liudytojas M. J.) smurtą jos atžvilgiu, bei apie tai, kad ji bandžiusi išvyti moterį (J. P.) (b.l. 67-68). Jokių aiškinimų apie bet kokį nuteistosios J. P. smurtinį veiksmą prieš I. J. nebuvo. Nors teismo posėdyje liudytoja R. Č. jau nurodė apie tariamą smurtinį J. P. veiksmą prieš I. J., tačiau apie visai kitokį smurtinį veiksmą - plaukų tampymą, o ne smūgį per ranką. Vertinant liudytojos R. Č. parodymus, reikėtų pripažinti, kad jie visiškai nepatvirtina nukentėjusiosios parodymų, bet netgi juos paneigia.

Dėl 2014-04-17 veikų

Skunde nurodoma, kad nuteistoji J. P. kategoriškai neigė 2014-04-17 padariusi jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau tokią nuteistosios poziciją teismas formaliai įvertino tik kaip gynybą nuo reiškiamų kaltinimų, nes jos parodymai prieštarauja nukentėjusiųjų ir liudytojos R. M. parodymams. Tačiau aiškiai suinteresuotų asmenų ir vienintelio liudytojo parodymai negali būti pagrindu apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, jei jiems prieštarauja kiti, daug objektyvesni, bylos duomenys, jų visuma.

J. P. ir R. J. nuosekliai tvirtino, kad įvykio metu I. ir R. J. namuose R. M. visai nebuvo, todėl ši liudytoja negalėjo matyti jokių įvykių. Teismo posėdyje apklausti liudytojais į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai teigė, jog įvykio vietoje nebuvo jokių kitų asmenų, išskyrus R. J., I. J., pastarosios motiną - nukentėjusiąją R. J. ir R. J. draugę - nuteistąją J. P.. Taigi niekas, išskyrus nukentėjusiąsias, nepatvirtino liudytojos R. M. buvimo įvykio vietoje. Būtina pažymėti, kad ir pati nukentėjusioji I. J. tuoj pat po įvykio savo ranka rašytame pareiškime nenurodė, jog įvykio metu įvykio vietoje buvo R. M. (b.l. 17). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad R. M. yra artima nukentėjusiųjų giminaitė, todėl gali būti suinteresuota bylos baigtimi. Nuteistųjų tvirtinimu, iš šios liudytojos nurodytos buvimo vietos konflikto vieta nematoma, todėl, netgi būdama R. ir I. J. name, liudytoja negalėjo įvykio matyti. Dėl to buvo prašyta teismo patikrinti liudytojos R. M. parodymus įvykio vietoje, padaryti eksperimentą matomumui įvertinti, tačiau teismas atsisakė šiuos procesinius veiksmus atlikti. Tai rodo, kad teismas nebuvo aktyvus siekiant nustatyti objektyvią tiesą ir nebuvo lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims.

Nors nukentėjusioji I. J. parodė, kad nuteistoji J. P. pešė jos plaukus ir išrovė kuokštą plaukų, tačiau byloje nėra tai patvirtinančių objektyvių duomenų - išrautų plaukų įvykio vietoje, nėra rasta jų J. P. panagėse, o teismo medicinos specialisto išvadoje plaukų išrovimo laikas nurodomas labai neapibrėžtai. Be to, aprašomojoje teismo medicinos specialisto išvados dalyje nurodomas minkštųjų audinių I. J. viršugalvyje paraudimas rodo pakankamai šviežią sužalojimą, nes paraudimas pakankamai greitai praeina, todėl specialisto išvada, kad tas paraudimas galėjo likti po sužalojimo, padaryto prieš 4-7 paras, labai abejotina.

Nors nukentėjusioji I. J. nurodė, kad J. P. jai spyrė į kairę šlaunį ir teismo vertinimu tai patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, tačiau sulyginus dvi teismo medicinos specialistų išvadas (2014-04-15 Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2014-04-22 Nr. (duomenys neskelbtini)) matyti, kad nukentėjusiosios kairėje šlaunyje, praktiškai tose pačiose vietose abu kartus fiksuotos dvi kraujosrūvos. Jos tik nežymiai pakeitusios formą ir žymiai pakeitusios spalvą - iš melsvai violetinės spalvos pasidariusios melsvai žalsvos ir gelsvos spalvos. Šios aplinkybės rodo, kad I. J. kairėje šlaunyje 2014-04-22 buvo konstatuotos tos pačios kraujosrūvos, nes staiga išnykti viena tokios pat spalvos kraujosrūva, fiksuota 2014-04-15 ir atsirasti toje pat vietoje kita, negalėjo. Nežymūs kraujosrūvų dydžio, formų ir spalvų skirtumai paaiškinami tuo, kad vyko gijimo procesas, o be to jas aprašė skirtingi specialistai.

Pažymėtina, kad tuoj pat po įvykio savo ranka rašytame pareiškime (b.l. 17) I. J. nurodė tik sugriebimą už plaukų ir grasinimą papurkšti rankoje turėtu dujų balonėliu, bet nenurodė jokio spyrio į koją. Spyrį į koją nukentėjusioji I. J. nurodė tik sekančią dieną tyrėjo iš jos priimtame protokole - pareiškime, tačiau tai gali būti paaiškinama tuo, kad pastebėjusi dar egzistuojančias kraujosrūvas kojoje, nukentėjusioji ir nusprendė ta aplinkybe pasinaudoti siekdama pasunkinti savo „varžovės" padėtį.

Labai svarbi dar viena objektyvi aplinkybė, konstatuota teismo medicinos specialisto 2014-04-22 išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) - tai, kad nukentėjusiajai I. J. pamentinio raumens sausgyslės įplyšimas buvo padarytas dar iki 2014-04-17, t.y. iki tos dienos, kuomet buvo pripažinta, kad ji patyrė nuo J. P. ir R. J. bendrų veiksmų tokį sužalojimą. Nors gynyba ir prašė teismo teisingai įvertinti šią itin svarbią aplinkybę, teismas nuosprendyje dėl jos visiškai nepasisakė, šį labai svarbų įrodymą ignoravo ir vis tiek šio sužalojimo padarymu apkaltino nuteistuosius bei jo pagrindu priteisė nukentėjusiajai žalos atlyginimą.

Teismo nuosprendyje išdėstytoms išvadoms dėl J. P. ir R. J. kaltės prieštarauja ir objektyviai nustatytas nuteistųjų elgesys po tariamai padarytų nusikalstamų veikų. Byloje nustatyta, kad po barnio su I. J., žinodami, jog pastaroji iškvietė policiją, nuteistieji nepasišalino iš tariamo nusikaltimo vietos, nors turėjo visas galimybes tai padaryti, bet ramiai pasiliko namo antrajame aukšte. Atvykę policijos pareigūnai nesiėmė jokių veiksmų izoliuoti tariamai nusikalstamą veiką padariusią J. P. ar prieš artimą šeimos narį smurtavusį R. J., bet paliko juos tame pačiame name, nors tai aiškiai prieštarautų policijos veiklą reglamentuojantiems norminiams aktams, apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo nuostatoms. Tokia įvykių seka leidžia pagrįstai manyti, kad nusikalstama veika prieš I. J. padaryta nebuvo.

Apibendrindamas tai kas išdėstyta, gynėjas nurodo, kad byloje nėra įrodyta, jog nuteistoji J. P. padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl jos atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis.

Apeliaciniu skundu J. P. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-02-11 nuosprendį ir priimti jos atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad nepadarė inkriminuotos nusikalstamos veikos. J. P. manymu, teismas nepagrįstai jos kaltę grindė I. J., jos motinos R. J., R. Č. ir I. R. M. parodymais, nes jie nenuoseklūs ir iškreipiantys faktines bylos aplinkybes bei pateikia smulkią analizę šių parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Skunde nurodoma, kad ekspertų išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) net neužsimenama apie I. J. sužalojimus, galėjusius likti po jos, t.y. J. P. veiksmų. Atkreipia dėmesį į tai, kad I. J. nurodomi patirti smūgiai bei sužalojimai su ekspertų išvadomis nesutampa. Teismas vienašališkai atsižvelgė tik į I. J. padarytus sužalojimus, bet nesigilino į jai (J. P.) 2014-04-14 padarytus sužalojimus, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą. Abejonių kelia ir medicinos ekspertų išvados Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), nes jos prieštarauja viena kitai, nors atliktos kelių dienų intervalu tam pačiam asmeniui.

J. P. manymu, teismas nepagrįstai neprijungė prie bylos garso ir vaizdo įrašų, kuriuose užfiksuotas I. J. agresyvus išpuolis prieš ją bei ketinimas tyčia sukurti tariamus sužalojimus. Teismas neatkreipė dėmesio ir į policijos patrulių parodymus apie 2014-04-14 įvykio faktines aplinkybes. Patruliai parodė, jog smurto artimoje aplinkoje nebuvo, priešingu atveju pagal pareigines instrukcijas nebūtų galėję smurtautojo palikti namuose.

J. P. skunde nurodo, kad I. J. parodymai, kaltinant ją smurtavus prieš R. J., turėtų būti vertinami kritiškai, nes ji remiasi ne faktais, kuriuos matė pati, o perpasakoja kitų asmenų papasakotas aplinkybes.

Nagrinėjant 2014-04-17 įvykį, teismas rėmėsi ir laikė patikimais įrodymais R. M. parodymus, duotus tik 2014-09-15, nors byloje nėra jos buvimo įvykio vietoje patvirtinančių įrodymų. Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai parodė, jog matė tik keturis asmenis. Be to R. M. nurodoma buvimo vieta įvykio metu neatitinka realios situacijos pagal kambarių išdėstymą, matomumą bei durų atidarymo kryptį. Teismas netikrino liudytojos parodymų įvykio vietoje, kuriems nepasitvirtinus būtų pagrindas juos paneigti.

Nuteistoji nesutinka su nuosprendyje nurodytu tariamos telefono vagystės motyvu - sukliudyti iškviesti policiją. Toks motyvas yra nelogiškas ir nepagrįstas, nes jokio reikalo kviesti policiją nebuvo.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. J. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-02-11 nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, nepadarius jam inkriminuotų veikų. Nuteistasis skunde nurodo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai vadovavosi tik jį kaltinančiais I. J., R. J., R. Č. ir R. M. parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir prieštarauja vieni kitiems. Šių parodymų nenuoseklumas ir prieštaringumas smulkiai detalizuotas apeliaciniame skunde (b.l. 92-96).

Nuteistasis konflikto, įvykusio 2014-04-14, neneigia, tačiau tvirtina, kad jo iniciatorius buvo pati I. J., kuri užsipuolė J. P., trumpam užėjusią į namą nusiplauti rankas po lauko darbų. I. J. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti jam (R. J.), J. P. ir M. J. ginantis nuo jos puolimo. Įvykį filmavo telefonu kol I. J. motina R. J. neišmušė telefono jam iš rankos.

Skunde nuteistasis smulkiai išdėsto įvykio aplinkybes, kuriomis įrodinėja, kad būtent I. J. jėga, smaugdama J. P., nutempė ją iš tualeto į kambarį ir, užrėmusi duris, toliau smurtavo. I. J. smurtą J. P. ažvilgiu patvirtina ne tik jo (R. J.), M. J. ir J. P. parodymai, bet ir 2014-04-15 teismo medicinos specialisto išvada, kurioje J. P. konstatuoti penki sužalojimai ir jų grupės, tame tarpe keletas sužalojimų kaklo užpakaliniame paviršiuje, kuriuos padarė I. J. smaugdama. Skunde atkreipiamas dėmesys į 2014-04-22 vyresniojo tyrėjo nutarimą, kuriame buvo konstatuota, kad I. J. 2014-04-14 veika turi požymių nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d.

Nuteistasis skunde neigia, kad spardė duris, tačiau pripažįsta, kad jas stūmė pečiu. Negali paaiškinti kodėl durys lūžo. Duris padėjo stumti ir sūnus M. J.. Atvykusiems policijos pareigūnams I. J. ir R. J. jokių pretenzijų dėl smurto nepareiškė. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad atvykę policijos pareigūnai neįžvelgė jokio smurto prieš nukentėjusiąsias, priešingu atveju privalėtų smurtautojus išsivežti.

Skunde nuteistasis neigia, kad 2014-04-17 ištraukė iš žmonos I. J. rankų telefoną, priklausantį R. J.. Nurodo, kad tą dieną pateko į ligoninę, kurioje išbuvo iki nakties. Iš ligoninės į namus parvežė J. P.. Duris atidarė I. J.. Beeinant link kambario, I. J. pasivijo ir įkišo ranką į jo striukės kišenę. Suprato, kad nori paimti telefoną, kuriuo buvo filmuotas 2014-04-14 konfliktas. Tuomet stvėrė I. J. ranką ir liepė paleisti telefoną. Jautėsi blogai, negalėjo išlaikyti telefono, todėl pašaukė į pagalbą J. P.. J. P. pareikalavo, kad I. J. paleistų telefoną, tačiau I. J. geruoju neištraukė rankos jam iš kišenės tol, kol J. P. nepagrasino panaudoti dujų balionėlį. Smurto I. J. atžvilgiu nenaudojo, tačiau pripažįsta, kad buvo stipriai suėmęs jos ranką tuo metu, kai ji ją laikė striukės kišenėje. Jokių pašalinių žmonių, tame tarpe ir I. M., kuri yra artima nukentėjusiųjų giminaitė, namuose nebuvo, R. J. konflikte nedalyvavo.

Apeliantas prašo sulyginti 2014-04-15 ir 2014-04-22 specialistų išvadas, iš kurių matyti, kad jau 2014-04-15 I. J. kairėje šlaunyje nustatytos kraujosrūvos ir nėra jokių duomenų, kad nukentėjusiajai būtų įspirta į tą pačią koją pakartotinai. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2014-04-16 ultragarso tyrimo metu nukentėjusiajai buvo nustatytas sausgyslės plyšimas, todėl 2014-04-17 vykusio konflikto metu nuteistiesiems negalėjo būti inkriminuoti smurtiniai veiksmai, dėl kurių nukentėjusiajai plyšo sausgyslė. Kairės krūtinės pusės sumušimas taip pat negalėjo būti padarytas 2014-04-17, nes šis sužalojimas konstatuotas nukentėjusiosios atstovo pateiktuose 2014-04-16 medicininių dokumentų išrašuose. Nuteistasis neigia ir plaukų išpešimo faktą, nes jo atvykę policijos pareigūnai nekonstatavo. Plaukai nukentėjusiajai galėjo būti išpešti kitu laiku ir būdu.

Skunde apeliantas prašo atkreipti dėmesį į tai, kad jis neturėjo jokio pagrindo smurtauti prieš nukentėjusiąsias, tuo tarpu nukentėjusiosios turėjo tikslą išprovokuoti konfliktą, siekdamos materialinės naudos skyrybų ir turto dalybų procese.

Apeliantas nurodo, kad visos abejonės, kurios negali būti pašalinamos teisminio nagrinėjimo metu, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Tvirtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas, nes vadovavosi tik jo tariamą kaltę pagrindžiančiais įrodymais, o nekaltumą patvirtinančių bei gynėjo nurodytų įrodymų ir aplinkybių neišdėstė, nepadarė jų analizės bei neįvertino jų reikšmės įrodymų visete.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė skundus tenkinti. Prokurorė, nukentėjusioji I. J. ir jos atstovė bei R. J. atstovė prašė skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai tenkinami.

Apeliaciniais skundais nuteistieji J. P. ir R. J. neigia padarę nusikalstamas veikas, už kurias nuteisti skundžiamu nuosprendžiu, ir prašo juos išteisinti. Skunduose nurodoma, kad būtent nukentėjusioji I. J. buvo konfliktų iniciatorė, tačiau teismas, selektyviai vertindamas tik juos kaltinančius įrodymus ir nepateikdamas jokių argumentų dėl teisinančių įrodymų, padarė faktines bylos aplinkybes neatitinkančias išvadas dėl J. P. ir R. J. kaltės.

Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymų vertinimo taisyklės reglamentuotos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų – ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek ir kaltinantys įrodymai.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą bei atlikęs įrodymų tyrimą, konstatuoja, jog apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį J. P. ir R. J. atžvilgiu, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų ir išvadą dėl nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuotas veikas, padarė selektyviai vertindamas tik kaltinančius įrodymus. Kolegija, atlikusi visų įrodymų lyginamąją analizę, daro išvadą, kad nuteistųjų veiksmuose nėra jiems inkriminuotų veikų požymių, todėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-02-11 nuosprendis naikintinas ir J. P. ir R. J. atžvilgiu priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas).

Dėl 2014-04-14 J. P. ir R. J. veikų

Kaip jau minėta, J. P. nuteista ir už tai, kad 2014-04-14, apie 21.00 val., vykstant konfliktui tarp sutuoktinių I. ir R. J., atėjo į jų namus, esančius (duomenys neskelbtini), kur I. J. pareikalavus išeiti, sudavė smūgį ranka I. J. per kairę ranką ir taip sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. R. J. nuteistas už tai, kad po J. P. smūgio I. J. per kairę ranką, I. J., užsidarius kambaryje, jis norėdamas patekti į kambarį, spardė kambario duris, kol pateko į kambarį, po to kambaryje iš nugaros stipriai pastūmė savo žmoną I. J., kuri atsitrenkė kairės kojos šlaunimi į durų staktą, į kambarį atėjusiai anytai R. J. bandant nuslopinti konfliktą, sudavė ranka vieną kartą į krūtinę, R. J. nuo smūgio atsitrenkė nugara į spintos kampą ir nukrito ant žemės, taip jis padarė R. J. poodines kraujosruvas nugaroje, kairiame žaste, kairėje alkūnėje, pakaušio ir uodegikaulio srities minkštųjų audinių sumušimą - nežymų sveikatos sutrikdymą, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, sučiupo I. J. už kairės rankos, ją žnaibė, draskė, sukiojo, laužė rankos pirštus, spyrė du kartus į kairę šlaunį, du kartus stipriai stūmė I. J. į sieną, už nugaros užlaužė nukentėjusiosios dešinę ranką. Taip padarė I. J. poodines kraujosruvas žastuose, dešiniame dilbyje, kakle, kairėje šlaunyje, dešinės plaštakos minkštųjų audinių sumušimus – nežymų sveikatos sutrikdymą

J. P. ir R. J. nuteisimą pagal šį epizodą pirmosios instancijos teismas grindė nukentėjusiųjų R. J. ir I. J. parodymais, liudytojų R. I. M. ir R. Č. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, kita rašytine bylos medžiaga. Tuo tarpu nuteistųjų J. P. ir R. J. parodymus be jokių motyvų atmetė kaip pasirinktą gynybos būdą, o nukentėjusiosioms nepalankius M. J. parodymus įvertino tik kaip patvirtinančius konflikto faktą, motyvuojant, kad jis yra nepilnametis ir gyvena su tėvu. Tačiau, kaip ir pastebėjo nuteistieji ir jų gynėjai, I. J. parodymai gana prieštaringi, neįtikinami, o parodytos aplinkybės nesudaro logiškai paaiškinamos įvykių sekos. Anot I. J., paprašius J. P. išeiti iš jos namų, be priežasties pradėjo šaukti, rėkti, spiegti, nors neprisilietė prie jos nei pirštu. I. J. negalėjo paaiškinti, kodėl po mandagaus paprašymo išeiti, J. P. šaukdama traukėsi nuo jos atbula ir įbėgo į R. J. kambarį. Norėdama išprašyti nekviestą svečią, nukentėjusioji elgėsi priešingai, užremdama duris ir neišleisdama iš kambario, nors nuteistoji iki to laiko jai nieko blogo nepadarė - pagal I. J. parodymus, J. P. sudavė jai per ranką tik tuomet, kai ji R. J. kambaryje išsitraukusi telefoną norėjo paskambinti policijai. Tai, kad šioje situacijoje I. J. nebuvo skriaudžiama silpnesnioji konflikto pusė, patvirtina ir R. J. bei M. J. veiksmai. I. J. žodžiais tariant, tuo momentu, kai ji uždarė duris, išgirdo, kad R. J. sušuko: „M.“. Vaikas prilėkė prie durų ir pradėjo jas spardyti iš kojos, laužti. Įsibrovęs į kambarį, M. griebė kaire ranka ją (t.y. I. J.) už kaklo ir pradėjo smaugti. I. J. paprašius, kad M. paleistų, šis atsakė: „paleisk ją“ (t.y. J. P.). Ši pačios I. J. papasakota aplinkybė vėl gi kelia abejonę kas šioje situacijoje elgėsi agresyviai, nes vargu ar normalaus protinio išsivystymo vaikas pultų smaugti svetimo žmogaus ir taip jau skriaudžiamą motiną. Nelogiškas nukentėjusiosios paaiškinimas, kad ji griebė J. P. už marškinių, norėdama išsilaikyti ant kojų. Pati I. J. pripažino, kad J. P. laužė pirštus ir draskė, norėdama kad ją paleistų, bet nepaleido. Tada J. P. į pagalbą pribėgo R. J., griebė už kitos rankos, laužė, trankė į sieną, tempė iš kambario į koridoriuką. Po grumtynių nukentėjusiajai ištino pirštai, kurie atslūgo tik po dienos. Taigi, jau vien tik iš pačios nukentėjusiosios I. J. parodymų analizės, akivaizdu, kad nuteistųjų ir M. J. pastangos buvo nukreiptos ne suteikti fizinį skausmą ar sužaloti I. J., bet išlaisvinti J. P.. Kolegijos vertinimu, tokiais I. J. parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kategoriškai atmesti nuteistųjų ir M. J. viso proceso metu duodamus nuoseklius, logiškus ir vienas kitą papildančius parodymus apie tos dienos įvykius.

Smurto žymes ant J. P. kūno patvirtina ir ekspertizės išvada Nr. (duomenys neskelbtini) , pagal kurią konstatuoti odos nubrozdinimai dešiniame ir kairiame dilbyje bei kakle, poodinės kraujosruvos dilbiuose (3 tomas, b.l. 112-113). Po šio įvykio J. P. dėl padarytų sužalojimų taip pat kreipėsi pareiškimu į policiją (3 tomas, b.l. 111). Atkreiptinas dėmesys, kad šių trijų proceso dalyvių – R. J., J. P. ir M. J. parodymus iš dalies patvirtina ir nukentėjusiosios R. J. parodymai, pagal kuriuos I. J. delnais ir krūtine stūmė nekviestą moterį iš namų. Moteris žviegdama įbėgo į jos (R. J.) kambarį, paskui ją įėjo dukra ir uždarė duris. Iš kito kambario atbėgę R. ir M. ėmė spardyti duris. M. patekęs į kambarį, ėmė motiną smaugti, kad ši paleistų moterį. Liudytoja apklausta I. J. draugė R. Č. teismo posėdžio metu nurodė apie tariamą J. P. smurtinį veiksmą - plaukų išrovimą, tačiau toks veiksmas 2014-04-14 epizode nekonstatuotas nei kaltinamajame akte, nei pačios nukentėjusiosios parodymuose, todėl pirmosios instancijos teismo turėjo būti vertintas kaip siekis padėti draugei. Vertinant R. I. M. parodymus, būtina atsižvelgti, kad ji nebuvo įvykių liudytoja, o tik perpasakojo nukentėjusiosios papasakotas aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismo nustatyti to paties konflikto metu R. J. veiksmai prieš R. J. taip pat nėra patvirtinti abejonių nekeliančiais įrodymais. R. J. teigė, kad konflikto tarp dukros ir žento metu žentas R. J. sudavė ranka jai į krūtinę. Nuo smūgio trenkėsi į spintos kampą, po to nukrito ant žemės, dėl ko susižalojo galvą, kairę ranką ir nugarą. R. J. padaryti sužalojimai (kraujosruva nugaroje, kairiame žaste, kairėje alkūnėje, pakaušio ir uodegikaulio srities minkštųjų audinių sumušimas) konstatuoti specialisto išvadoje Nr (duomenys neskelbtini) (3 t., b.l. 64). Tačiau nuteistasis R. J. viso proceso metu kategoriškai neigė sudavęs smūgį R. J.. I. J. teigė mačiusi mamą nugriuvusią, tačiau paties smūgio nematė nei vienas konflikto dalyvis. Taigi, nepaneigta galimybė, kad blogai vaikštanti senolė, bandydama padėti dukrai, galėjo netyčia būti pastumta kurio nors iš besigrūmiančių konflikto dalyvių, griūti ir užsigauti.

Be šių įrodymų apeliacinės instancijos teismui posėdžio metu buvo pateikti garso įrašai, kuriuose fiksuotas I. J. elgesys. Šiuos įrašus padarė M. J.. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir perklausė juos posėdžio metu, tačiau, pripažinęs juos gautais neteisėtu būdu (nepilnametis asmuo padarė įrašą apie kitus asmenis, nesant teismo nutarties ir asmenims nežinant), kartu su kitais įrodymais nevertina.

Atlikus byloje esančių įrodymų analizę, akivaizdu, kad byloje nėra nei vieno patikimo ir objektyvaus įrodymo, kuris galėtų paneigti nuteistųjų pateiktą įvykių eigą. Atvirkščiai, jų nurodytos aplinkybės nuoseklios, logiškai paaiškinamos, jas patvirtino M. J., specialisto išvada ir iš dalies pačios nukentėjusiosios.

Dėl 2014-04-17 J. P. ir R. J. veikų

Šiame epizode J. P. ir R. J. nuteisti už tai, kad I. ir R. J. namuose, jų šeimyninio ginčo metu, veikdami kartu, R. J. netikėtu staigiu judesiu ištraukė iš savo žmonos I. J. rankų telefoną, priklausantį anytai R. J., kurį perdavė šalia stovėjusiai J. P., J. P. perėmė iš R. J. telefoną, kurį išbėgdama iš namo išsinešė ir tuoj pat sugrįžo, po to J. P. pagriebė I. J. už plaukų, už jų tampė ir spyrė dešine koja nukentėjusiajai į kairės kojos šlaunį, R. J. užlaužė I. J. dešinę ranką už nugaros ir ją jėga laikė, taip bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, bei atvirai pagrobė svetimą R. J. priklausantį turtą telefoną . Pripažindamas šiame epizode nuteistąją J. P. kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį, o R. J. - kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi I. J. parodymais, liudytojų R. J., Rytos I. M. ir R. Č. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialistų išvada, kita rašytine bylos medžiaga.

Kolegija, sulyginusi I. J. parodymus su kitais byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, jog jie taip pat negali būti laikomi patikimais, patvirtintais byloje esančiais objektyviais, ir jokių abejonių nekeliančiais įrodymais. Šiame epizode liudytoja apklausta nukentėjusiosios motina R. J. yra suinteresuota bylos baigtimi, todėl jos parodymais galima būtų tikėti taip pat tik tokiu atveju, jei jie būtų patvirtinti kitais byloje esančiais įrodymais. L. R. I. M. patvirtino tariamą J. P. smurtą – plaukų tampymą, spyrį į koją, tačiau ir jos parodymai neatitinka įrodymų patikimumo kriterijaus dėl eilės priežasčių: pirma, ši liudytoja yra nukentėjusiosios I. J. artima giminaitė ir akivaizdu, kad taip pat suinteresuota bylos baigtimi. Antra, liko nepaneigti nuteistųjų J. P. ir R. J. parodymai, kad aptariamo įvykio metu Rytos I. M. name iš viso nebuvo, nes pagal iškvietimą atvykę policijos pareigūnai, kurie buvo apklausti liudytojais teisme, nurodė, kad name buvo keturi žmonės, penkto žmogaus jie nematė. Jei būtų buvęs dar vienas žmogus, jis būtų apklaustas arba pakviestas apklausai į policiją sekančią dieną. Parodymų patikrinimas vietoje su liudytoja R. I. M. taip pat nedavė patikimų rezultatų, kad ši moteris buvo tiesiogine įvykio liudytoja ir, būdama namo svetainėje, galėjo matyti konfliktuojančias šalis, nes dėl neaiškių priežasčių šio procesinio veiksmo dalyviai rado perstumdytus baldus. 2014-04-22 specialisto išvada Nr (duomenys neskelbtini) taip pat kelia abejonių ar kai kurie joje nustatyti I. J. sužalojimai buvo padaryti būtent 2014-04-17 vykusio konflikto metu. Išvadoje konstatuota, kad I. J. nustatytos poodinės kraujosruvos dešiniame žaste, kairėje šlaunyje, pamentinio raumens sausgyslės įplyšimas, plaukų išrovimas viršugalvyje. Padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ( 3 t., 47 b. l.), tačiau, lyginant šią specialisto išvadą su 2014-04-15 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (3 t., b.l. 45), matyti, kad jau pirmosios ekspertizės metu pas I. J. kairėje šlaunyje nustatytos analogiškos kraujosruvos, kurios antrosios ekspertizės metu buvo tik šiek tiek pakeitusios formas, dydžius, spalvą ir tai gali būti paaiškinama gyjimo procesu. Todėl negalima daryti kategoriškos išvados, kad I. J. buvo įspirta į tą pačią koją pakartotinai. Ši duomenų analizė duoda pagrindą manyti, kad kairės šlaunies sužalojimai buvo padaryti iki balandžio 17 d. Kitas sužalojimas - pamentinio raumens sausgyslės įplyšimas, konstatuotas 2014-04-22 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), buvo jau nustatytas 2014-04-16 ultragarso tyrimu ir tai rodo, kad sausgyslė įplyšo iki aptariamo įvykio dienos, todėl negali būti ikriminuota kaip nuteistųjų veiksmais padarytas sužalojimas.

Kadangi telefono vagystė, kurią kategoriškai neigia nuteistieji, paremta taip pat aptartais patikimumo kriterijų neatitinkančiais įrodymais – nukentėjusiosios I. J., liudytojų I. J. ir R. I. M. parodymais – lieka nepašalinta abejonė ar iš tikrųjų R. J. priklausantis telefonas buvo ištrauktas iš I. J. rankų ir pagrobtas, juolab kad tam nebuvo jokios priežasties, nes nuteistieji juo nesinaudojo, o policija galėjo būti iškviesta iš bet kurio kito telefono, kas, anot R. J., ir buvo padaryta. Iškvietus policiją, nuteistieji iš įvykio vietos nepasišalino, o liko laukti. Iš to galima daryti išvadą, jog jie nesijautė kaltais, o policijos pareigūnai paliko nuteistuosius namuose, nors pagal policijos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, esant smurtui artimoje aplinkoje, privalėjo smurtautojus izoliuoti nuo nukentėjusiojo. Tai rodo, kad policijos pareigūnai, įsigilinę į įvykio situaciją, neįžvelgė, kad I. J. atžvilgiu buvo naudojamas smurtas. Pažymėtina, kad pagal nuteistųjų parodymus būtent I. J. siekė atimti telefoną iš R. J., kąsdama jam per rūbus į kairės rankos žastikaulį, nes, jo žodžiais tariant, siekdamas apsisaugoti nuo I. J. rengiamų provokacijų, savo telefonu filmuodavo konfliktus. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad iš ligoninės grįžęs ir galimai prastai besijaučiantis R. J. vargu ar buvo linkęs nakties metu kelti konfliktą bei grobti iš I. J. telefoną. Akivaizdu, kad konfliktas nebūtų net kilęs, jei R. J., grįžęs iš ligoninės, būtų galėjęs savarankiškai patekti į namus, tačiau esant durims užkabintoms iš vidaus, susitikimas su nukentėjusiąją, o kartu ir eilinė konfliktinė situacija buvo neišvengiama.

Aptartos aplinkybės rodo, kad iš tikrųjų tarp šalių buvo susiklostę priešiški santykiai dėl aptariamų įvykių metu vykusio skyrybų proceso ir turto dalybų. Konflikto įkarštyje šalys užgauliojo vieni kitus, galimai net apsistumdė ir dėl to tiek viena, tiek kita pusė jautėsi nukentėjusiais. Be to tiek I. J., tiek J. P. konstatuoti kūno sužalojimai, abi moterys kreipėsi pareiškimais į policiją. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiai prieštaringai situacijai, abipusio konflikto įkarštyje atlikti tokio pobūdžio veiksmai, netraktuotini kaip siekiantys tokio pavojingumo laipsnio, kad už tai būtų reikalinga taikyti baudžiamąją atsakomybę. Atlikta išsami įrodymų analizė neduoda pagrindo kategoriškai ir abejonių nekeliančiai išvadai, kad nuteistieji padarė kaltinime nurodytas veikas, o taip pat atsižvelgus į konfliktų pobūdį juos sąlygojusių aplinkybių kontekste, darytina išvada, kad nuteistųjų veiksmuose nėra nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų požymių, todėl J. P. išteisintina pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (du epizodai) ir 178 straipsnio 2 dalį, o R. J. išteisintinas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (du epizodai) ir 178 straipsnio 2 dalį ir baudžiamoji byla jų atžvilgiu nutraukiama.

Išteisinus J. P. dėl I. J. sužalojimo bei skausmo jai sukėlimo ir atviro R. J. turto pagrobimo, naikintina nuosprendžio dalis, kuria pagal BK 38 straipsnio 4 dalį ji buvo nuteista dėl eismo įvykio pagal BK 281 straipsnio 1 dalį (prijungta Vilniaus miesto baudžiamoji byla Nr. 1-1994-716/2013 (teismo proceso Nr. 1-10-1-00190-2012-8)).

I. J. ir R. J. civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-02-11 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

R. J. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2014-04-14 epizodas) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

R. J. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį (2014-04-17 epizodas) išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

J. P. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2014-04-14 epizodas) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

J. P. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį (2014-04-17 epizodas) išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti J. P. bausmės paskyrimą pagal BK 281 straipsnio 1 dalį (BK 38 straipsnio 4 dalis).

R. J. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojant nesilankyti adresu (duomenys neskelbtini) ir nebendrauti su I. J. ir R. J. – panaikinti.

J. P. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Nukentėjusiųjų I. J. ir R. J. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

Panaikinti iš J. P. ir R. J. po 445,26 Eur priteisimą į valstybės pajamas už suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiosioms I. J. ir R. J..

Panaikinti iš J. P. ir R. J. po 8,72 Eur proceso išlaidų priteisimą į valstybės pajamas.