Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui Nedui Radišauskui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P.J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas terminuoto laisvės atėmimo bausmę nuo 2004-08-20 iki 2012-08-02. Atsakovo atstovas teismo prašė taikyti ieškinio senatį. Teismas pažymi, kad žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus nustato Civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. CK nuostatos taip pat reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, imperatyviai pabrėžė, kad nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (Teismų įstatymo 33 str., ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2007-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2012-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-413/2012 ir kt.). Teismas pabrėžia, kad pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi realią galimybę suvokti apie jo teisės pažeidimą (Teismų įstatymo 33 str., LAT teisėjų senato 2002-12-20 nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 7.1 p.). Sprendžiant kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (LAT teisėjų senato 2002-12-20 nutarimo Nr. 39 7.4 p.). CK 1.125 str. 8 d. numato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl padarytos žalos (taip pat ir neturtinės) atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo teigimu, buvo padaryta laikotarpiu nuo 2004-08-20 iki 2012-08-02. Kaip jau buvo paminėta, atsakovo atstovas teismo prašo taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.). Pareiškėjas teismui paaiškino, kad nei į atsakovą, nei į teismą anksčiau nesikreipė, kadangi buvo įsitikinęs, jog įkalinimo sąlygos atitinka teisės aktų reikalavimus. Teismas nesivadovauja šiais pareiškėjo argumentais ir laiko juos akivaizdžiais prieštaraujančiais byloje nustatytoms teisiškai reikšmingoms faktinėms aplinkybėms, teisės aktų reikalavimams, visuotinai priimtiems ir teismų praktikoje taikomiems teisingumo bei protingumo principams, konkrečių asmenų atžvilgiu keliamiems reikalavimams būti rūpestingais, apdairiais, aktyviai ginant savo pažeistas teises. Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas prašo neturtinės žalos, įvertintos pinigais, atlyginimo. CK 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įvertinės pareiškėjo skundų argumentus ir paaiškinimą teisme, teismas daro išvadą, jog kilusio ginčo atveju turi būti vertinamas laikotarpis už 3 metus - nuo 2009-08-02 iki 2012-08-02. Darydamas šią išvadą teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas jau pakankamai ilgą laiką atlikinėja terminuoto laisvės atėmimo bausmę (b.l. 134-136, Teismų informacinės sistemos Liteko duomenys) ir jam objektyviai turi būti žinomos pagrindinės teisės aktų (įstatymų ir poįstatyminių aktų), reglamentuojančių bausmės atlikimo sąlygas, nuostatos. Be to, pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose veisiasi graužikai, tarakonai, ant sienų yra pelėsių, todėl jis turėjo realią galimybę objektyviai suvokti apie gyvenamųjų patalpų neatitikimą elementariems visuotinai priimtiems higienos reikalavimams, net nesivadovaujant konkrečių Taisyklių, Higienos normų nuostatomis. Be to, neturtinė žala – tai pareiškėjo subjektyvūs išgyvenimai, dvasiniai sukrėtimai, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan.. Iš to seka, kad teismui nebuvo pateikti pakankami duomenys, jog iki 2012-06-21 kreipimosi į administraciją (b.l. 8) pareiškėjas asmeniškai patyrė (ir subjektyviai tą suvokė) neigiamas pasekmes, kurias jo atžvilgiu galima kvalifikuoti kaip neturtinę žalą. Dėl to teismas konstatuoja, kad nenustatyta jokių CK 1.129 str., 1.130 str. įtvirtintų pagrindų, kurie duotų pakankamą pagrindą svarstyti klausimus ir apie ieškinio senaties terminų sustabdymą arba jų eigos nutraukimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK arba kiti įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Įstatymuose taip pat nėra įvardyti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.), teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str. 3, 4 d., Civilinio proceso kodekso 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Įvertinęs bylos įrodymų visetą, teismas konstatuoja, kad šioje byloje nėra jokio pagrindo svarstyti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą (ABTĮ 57 str.).

ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ir bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 1 d. yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu) jam atliekant terminuoto laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad pažeidžiant galiojančius teisės aktus (Konstituciją, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Higienos normą HN 76:2010 ir kt.), jis buvo laikomas perpildytose patalpose, jam nebuvo užtikrintos teisės aktais garantuotos higienos ir sanitarinės bausmės atlikimo sąlygos. Kaip vieną iš pagrindinių argumentų dėl neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas patalpose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu garantuoja teisės aktai (vertinamas 3 metų laikotarpis - nuo 2009-08-02 iki 2012-08-02). Imama domėn tai, kad LVAT suformavo teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Iš to seka, kad vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas, antisanitarines sąlygas neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Dalies ginčo laikotarpiu galiojusios 1999-10-22 Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 461 patvirtintos Higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra" (neteko galios 2010-04-11) 2 lentelėje buvo numatyta, jog vienam asmeniui, esančiam pataisos namuose, turi tekti ne mažiau kaip 3 kv.m. gyvenamojo ploto, o kamerų tipo patalpose – ne mažiau 4 kv.m., baudos izoliatoriuje – ne mažiau 5 kv.m. ploto. Nuo 2010-04-30 įsigaliojo 2010-04-26 Teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11-1.1 p. nustatė minimalų 3,1 kv.m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu nuo 2009-07-09 buvo paskirtas gyventi 1 būrio 2 brigados patalpoje, kuri buvo skirta gyventi viso 22 nuteistiesiems (b.l. 25). Pareiškėjas teismui raštu pateikė gyvenamojo ploto, tekusio jam asmeniškai laikotarpiu nuo 2009-07-09 iki 2012-10-01, paskaičiavimą (b.l. 101-105). Pareiškėjas į tenkantį vienam asmeniui plotą įtraukė tik ¼ dalį virtuvės patalpų (nes šiomis patalpomis naudojasi 4 brigados), taip pat iš tenkančio ploto išminusavo gyvenamosios patalpos lubas remiančių kolonų plotą ir teismui nurodė, kad 1 būrio 2 brigados gyvenamose patalpose jam teko 3,15 kv.m. gyvenamojo ploto. Atsakovas ir jo atstovas šiems pareiškėjo argumentams paneigti įrodymų nepateikė. Be to, pareiškėjo argumentus patvirtina ir bylos rašytinių įrodymų duomenys (b.l. 25, 26-27, 108, 111). To pagrindu teismas daro išvadą, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjui atsakovas užtikrino teisės aktais numatytą minimalų gyvenamąjį plotą, tenkantį vienam nuteistajam. Nuo 2011-03-02 iki 2011-03-16 dėl drausminės nuobaudos paskyrimo pareiškėjas buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 7 (12,72 kv.m. ploto) (b.l. 8). Taisyklių 11-1.2 p. pareiškėjui garantavo minimalų 3,6 kv.m. kameros plotą. Teismui pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas 14 parų praleido patalpoje, kurioje jam teko 3,18 kv.m. plotas – t.y. 42 kv.cm. mažiau negu teisės aktais garantuota minimali riba. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 (Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai nurodė, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Kaip jau buvo paminėta, į baudos izoliatorių pareiškėjas buvo patalpintas dėl drausminės nuobaudos paskyrimo – t.y. iš dalies ir jo neteisėti veiksmai (rėžimo reikalavimų pažeidimas) buvo priežastiniame ryšyje dėl trumpalaikio įkalinimo sąlygų pablogėjimo 42 kv.cm. ploto dalyje (CK 6.282 str. 1 d.). Vertintina ir tai, jog 42 kv.cm. (20 cm x 20 cm) mažesnis patalpos plotas realiai pareiškėjui negalėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmogiškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovas nepaneigė pareiškėjo skundo argumentų, jog Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (tiek ir Antroje valdyboje) bendras nuteistųjų skaičius viršija Taisyklių 11.5 p. numatytą skaičių. Tą savo 2011-09-28 pažymoje konstatavo ir Seimo kontrolierius (b.l. 113-117). Nežiūrint to, bylos duomenys patvirtina, jog atsakovas užtikrino pareiškėjui gyvenamąjį plotą, kuris iš esmės nepažeidžia teisės aktuose įtvirtinto minimalaus ploto. Iš to darytina išvada, jog šiuo aspektu atsakovas jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), duodančių pakankamą pagrindą neturtinės žalos konstatavimui, pareiškėjo atžvilgiu neatliko. Dėl šių aplinkybių šioje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.). Atsakovas ir jo atstovas teismui nurodė, kad pareiškėjui vidutiniškai teko 3,79 kv.m. gyvenamasis plotas (b.l. 21-23). Šią išvadą atsakovas grindė 2012-08-21 pažymos Nr. 77-877 duomenimis (b.l. 26-27). Pažymoje nurodyta, kad visų 5 Antrosios valdybos lokalinių sektorių bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų plotas sudaro 5831,49 kv.m., o nuteistųjų skaičius pareiškėjo bausmės atlikimo laikotarpiu buvo maždaug nuo 1350 pareiškėjo bausmės atlikimo pradžioje iki 1536 nuteistųjų 2012 metų birželio mėnesį. To pasėkoje atsakovas padarė išvadą, kad minimali tenkančio vienam nuteistajam gyvenamojo ploto dalis sudaro 3,79 kv.m. (skaičiuojant 1536 nuteistuosius). Teismas pabrėžia, kad toks skaičiavimo būdas nevisiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. 1999-09-30 Aplinkos ministro įsakymu Nr. 310 patvirtinto STR 1.14.01:1999 ,,Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ 8 p., 9 p., 10 p., 15 p., 18 p. nuostatų sisteminė analizė patvirtina, jog į gyvenamąjį plotą neturi būti įskaičiuotos bendrojo naudojimo patalpos (turi būti sudedamas tik kambarių ir virtuvės plotas). Dėl aukščiau aptarto teisinio reguliavimo teismas nesiremia atsakovo pateiktais argumentais dėl gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, paskaičiavimo.

Pareiškėjas savo skunduose ir teismo posėdžio metu taip pat nurodė, jog skalbyklos, džiovyklos, pirties, tualetų patalpos nepritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, yra įrengta permažai sanitarinių mazgų, dušų ir dėl to, esant dideliam nuteistųjų skaičiui, sunku laikytis higienos reikalavimų, maudytis, skalbti, džiovinti drabužius ir t.t. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus gyvenamosiose patalpose atsiranda pelėsis, pablogėja vėdinimas, ėmė veistis graužikai, tarakonai ir pan.. Pareiškėjas akcentavo, kad dėl aukščiau paminėtų aplinkybių pataisos namuose – atviroje kolonijoje blogai veikia ventiliacija, patalpos blogai valomos, be to, administracija nepateikia pakankamo kiekio higienos ir valymo priemonių. Taip pat pabrėžė, kad nėra evakuacinių išėjimų, pastatų stogai dengti šiferiu, kurio sudėtyje yra organizmui nuodingo asbesto ir pan.. Vertindamas šiuos pareiškėjo argumentus teismas pabrėžia, kad žmonių evakavimo iš būrių patalpų planai yra parengti ir iškabinti tam skirtose ir matomose vietose (b.l. 76, 77, 108, 109, 110, 137). Nei 1999-10-22 Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 461 patvirtintos Higienos normos HN 76:1999, nei 2010-03-30 Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos, dušo, džiovyklos patalpų ploto. Minėtuose teisės aktuose taip pat nenurodytas ir minimalus bendras šių patalpų plotas. Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad Kauno visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktams bei nenustatęs esminių neatitikimų teisės aktų reikalavimams, 2011-02-14 atsakovui išdavė Higienos pasą Nr. 9-0128(13). Taip pat ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius, patikrinęs 16 nuteistų skundus dėl blogų bausmės atlikimo sąlygų (b.l. 113-117), 2011-09-28 pažymoje konstatavo, jog nuteistųjų skundai dėl aukščiau paminėtų pažeidimų yra visiškai nepagrįsti. Bylos įrodymai patvirtina, kad gyvenamosios, buitinės, pagalbinės patalpos valomos pagal 2011-07-20 Pravieniškių pataisos namų – atviros kolonijos direktoriaus įsakymu Nr. V-416 patvirtintą Tvarką (b.l. 73-75). Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenys patvirtina, jog reguliariai yra atliekama dezinfekcija ir kontroliuojami jos rezultatai įvairiose patalpose (b.l. 37-71). Direktoriaus įsakymais pastoviai sudaromos komisijos, kurios sistemingai tikrina patalpų stovį, dezinfekcijos atlikimą ir t.t. (b.l. 72). Siekdamas užtikrinti teisės aktais reglamentuotas pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas, atsakovas su specializuota įmone pasirašė sutartį dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo (b.l. 33-36). Dėl higienos ir valymo priemonių pirkimo taip pat sudaryta sutartis su UAB firma ,,Koslita“ (b.l. 28-32). Teismui nebuvo pateikti jokie duomenys, kurie duotų pakankamą pagrindą išvadai, jog paminėtų sutarčių šalys nesilaiko sutarčių sąlygų arba naudoja gautas priemones ne pagal paskirtį, arba jų aplamai nenaudoja patalpų valymui bei dezinfekcijai. Vertindamas aukščiau išdėstytus pareiškėjo skundų argumentus teismas taip pat akcentuoja, kad tiek Bausmių vykdymo kodekso 110 str. 3 d., tiek Higienos normos HN 76:2010 58 p. nuostatos įpareigoja ir pačius nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara (ABTĮ 57 str.). Pateikti įrodymai taip pat duoda pagrindą išvadai, jog klozetų, dušų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Normų reikalavimus. Be to, dalis statinių dengti šiferio lakštais, pataisos namai neturi leidimų – pasų (Energetinio, Techninio). Atsakovas ABTĮ nustatyta tvarka iš esmės nepaneigė šių pareiškėjo argumentų. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo minėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, nes teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Akcentuotina ir tai, kad bylų nagrinėjimo procese vyrauja proceso šalių rungtyniškumo, lygiateisiškumo principai, kurių realų įgyvendinimą proceso metu privalo garantuoti teismas. Nežiūrint to, teismas, būdamas aktyvus, savo iniciatyva ABTĮ 10 str. nuostatų pagrindu padėjo pareiškėjui ginti jo teigimu pažeistas subjektines teises ir to pasėkoje iš atsakovo savo iniciatyva išreikalavo visą eilę įrodymų, kuriuos ABTĮ iš esmės įpareigojo pateikti patį pareiškėją (ABTĮ 23-24 str., b.l. 16, 25-96). Teismas akcentuoja, kad pats pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Ši argumentacija taikytina ir pareiškėjo skundų argumentams dėl sveikatos būklės pablogėjimo, vertinant juos kartu su išrašų iš medicininių dokumentų (b.l. 9-14, 119-122) duomenimis (sinusitas, sprando skausmai, klausos nervų uždegimas, krūtinės skausmai, dantų taisymas, apžiūros dėl badavimų ir t.t.). Pareiškėjas teismui taip pat nepateikė jokių duomenų, jie nebuvo objektyvios galimybės surinkti ir proceso eigoje dėl šiferio stogo dangos įtakos sveikatos būklei (ABTĮ 57 str.).

Remdamasis aukščiau išdėstyta teisiškai reikšmingų aplinkybių analize bei ginčo situacijos teisiniu reglamentavimu, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundų argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Akcentuotina ir tai, jog atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, bei įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo iš dalies patirti trumpalaikių neigiamų dvasinių išgyvenimų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau šie neigiami aspektai nebuvo tokio mąsto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Teismas turi omenyje ir tai, jog pareiškėjas terminuoto laisvės atėmimo bausmę atlieka pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje. Nuteistieji tokio tipo įstaigoje gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, dienotvarkės nustatytu laiku gali vaikščioti tiek dalyje bendro naudojimo patalpų, tiek ir lauke. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje. Be to, pareiškėjas nuo jo patalpinimo 2004-08-20 į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją iki 2012-06-21 nebuvo pateikęs nei vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu (pelėsių, graužikų, tarakonų buvimo patalpose ir pan.). Teismas dar kartą akcentuoja, kad neturtinė žala – tai subjektyvus asmens aplinkybių vertinimas, jo subjektyvūs išgyvenimai ir t.t.. Pareiškėjas beveik 8 metus negynė savo, jo manymu, pažeistų teisių turėdamas tam realias sąlygas, todėl teismui kyla pagrįsta abejonė, ar pareiškėjas iš viso asmeniškai bei realiai patyrė gyvenimo kokybės pablogėjimą ir, tuo pačiu, neturtinę žalą aplamai. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Dėl paminėtų priežasčių ir likusioje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo P.J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.