Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

M. S. turėjo vienintelį sūnų – J. S., kuris yra miręs. J. S. turėjo du sūnus – A. Z. S. ir A. J. S. bei dvi dukras – D. G. S. ir M. P., kurios abi yra mirusios. Pretendentais, siekiančiais atkurti nuosavybės teises į M. S. žemę yra A. Z. S. (Pareiškėjas), A. J. S., ir M. P. įpėdiniai pagal įstatymą – jos vyras V. P., vaikai S. C. ir L. R. bei D. S. testamentinis įpėdinis V. S. Pagal Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – Atkūrimo įstatymas) J. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 4,00 ha buvusio savininko M. S. valdytą žemę, kurios likęs neatkurtas plotas – 2,7756 ha.

Pareiškėjai 2019 m. gegužės 24 d. per įgaliotą asmenį kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Palangos skyrių, informuodami, kad Palangos miesto administracija 2017 m. sausio 31 d. raštu Nr. (4.17)-D3-479 nurodė, jog M. S. valdytos žemės teritorijoje, posesija Nr. 20, esančioje (duomenys neskelbtini), šiaurinėje gretimybėje yra laisvos neužstatytos žemės. Taip pat 2019 m. gegužės 30 d. Tarnybos Palangos skyriui buvo pateiktas prašymas išbraukti A. Z. S. iš eilės piliečių, kuriems neatlygintinai nuosavybėn perduodami nauji sklypai.

Tarnybos Palangos skyrius 2019 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. 16SD-1587-(14.16.104) „Dėl informacijos pateikimo“ informavo pareiškėjus, kad atsakovė šiuo klausimu kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministeriją ir pateikė skundžiamą sprendimą kuriame nurodyta, kad M. S. iki nacionalizacijos valdytos posesijos Nr. 20 žemės sklypo dalis, esanti (duomenys neskelbtini), Palangoje, šiaurinėje gretimybėje, negali būti pažymima kaip laisva (neužstatyta) žemė, tikslu suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra, kadangi ji užimta gamtos ir kultūros vertybių apsaugos, visuomeninės rekreacijos ir infrastruktūros teritorijomis ir priskiriama Valstybės išperkamai žemei, už kurią atlyginama pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį.

Pareiškėjai akcentuoja, jog skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas kadangi jis prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams, kadangi jis yra teisiškai nepagrįstas ir nemotyvuotas. Atsakovė skundžiamame sprendime nurodė, jog remiantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatomis, M. S. iki nacionalizacijos valdytos posesijos Nr. 20 teritorija, esanti (duomenys neskelbtini), Palangoje, šiaurinėje gretimybėje, negali būti pažymima kaip laisva (neužstatyta) žemė, tikslu suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra, tačiau nenurodė kokia šio straipsnio dalimi remiantis priimtas sprendimas. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 dalys numato baigtinį sąrašą atvejų, kada žemė išperkama valstybės ir už ją atlyginamą pagal šio įstatymo 16 straipsnį ir nenumato kitų atvejų.

Skundžiame sprendime nurodyta, jog pagal Palangos miesto plano sprendinius ginčo teritorija patenka į neurbanizuojamas teritorijas (pajūrio juosta (pliažas, kopos, užkopė)), kuriose nenumatomas naujų urbanistinių vienetų kūrimas. Taip pat teritorija patenka į Baltijos jūros kranto apsaugos zoną bei ekstensyvaus pritaikymo (miško parkai) miško teritoriją (MRe). Pareiškėjai pabrėžia, jog sklypas yra iš esmės trikampio formos, iš dviejų pusių apribotas nuosavybės teise valdomais žemės sklypais – pietinėje dalyje pareiškėjo A. Z. S. nuosavybės teise valdomu žemės sklypu, šiaurinėje dalyje – kitų asmenų nuosavybės teise valdomu žemės sklypu, rytinėje – keliu. Akivaizdu, kad tokiame žemės sklype (0,1274 ha) nebus įmanoma įkurti miško parko ar edukacinio tako, nes žemės sklypas nepatenka į miško žemę. Patekimas prie jūros būtent per šį žemės sklypą nėra būtinas, nes patekimas yra laisvas iš visų pusių, žemės sklypas nėra smėliu padengtos kopos, apsaugoti Baltijos jūros krantą nuo degradacijos šioje teritorijoje nereikia. Minėtos aplinkybės patvirtina, jog skundžiame sprendime pateikti argumentai, kad žemė užimta gamtos ir kultūros vertybių apsaugos, visuomeninės rekreacijos bei infrastruktūros teritorijomis ir ji priskiriama valstybės išperkamai žemei yra nepagrįsti bei teisiškai nereikšmingi.

Pagal Palangos miesto bendrojo plano sprendinius nagrinėjama teritorija patenka į neurbanizuojamas teritorijas, kuriose nenumatomas naujų urbanistinių vienetų kūrimas. Vadovaujantis Jūros krantų apsaugos ir naudojimo nuostatų 2 ir 2.2 punktais, nagrinėjama teritorija patenka į Baltijos jūros kranto apsaugos zoną, kadangi Baltijos jūros kranto apsaugos zoną sudaro iki 3 km pločio kontinento sausumos teritorija. Kranto apsaugos zona skirta: 1) išsaugoti pajūriui būdingą kraštovaizdį ir jo vertingus rekreacinius išteklius, gamtos ir kultūros paveldą, paukščių migracijos kelius, žiemojimo, telkimosi ir žuvų neršto vietas; 2) sudaryti palankias sąlygas visuomenei naudotis pajūrio rekreaciniais bei turizmo ištekliais; 3) apsaugoti krantus nuo degradacijos bei užtikrinti subalansuotą jų naudojimą. Pagal šiuo metu galiojantį Pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialųjį planą ginčo teritoriją patenka į ekstensyvaus pritaikymo (miško parkai) miškai teritoriją (MRe). Tai ekstensyvaus pritaikymo (miško parkų, edukacinių takų ir pan.) kraštovaizdžio tvarkymo zona. Ginčo teritoriją numatoma naudoti kaip mišką, miško parką ir pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 5 punktą toks miškas galės nuosavybės teise priklausyti tik valstybei. Atsakovės nuomone minėtos aplinkybės patvirtina, jog bendruoju ir specialiuoju planais yra aiškiai išreikštas konkretus visuomenės poreikis.

Akcentuoja, jog natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius, o sklypų ribas formuoja savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu paskirti atsakingi valstybės tarnautojai. Sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijoje, natūra priima institucija vykdanti žemės reformą pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų planus. Pagal minėtą teisinį reguliavimą matyti, jog kai kurių dokumentų parengimas, kuriais vadovaujantis Tarnyba priimą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, priklauso kitų institucijų, t. y. Administracijos, o ne Tarnybos kompetencijai.

Pareiškėjas A. Z. S., atsakovės Palangos miesto savivaldybės administracijos atstovas, tretieji suinteresuoti asmenys bei jų atstovai į teismo posėdį neatvyko, jiems apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai. Byloje pakanka rašytinių duomenų ją išnagrinėti iš esmės minėtoms proceso šalims nedalyvaujant.

Administracija 2017 m. sausio 31 d. rašte Nr. (4.17)-D3-479 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodė, jog nagrinėjant M. S. iki nacionalizacijos valdytos žemės Šventosios kaime, posesijos Nr. 20 ribas, nustatyta, kad teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini), Palangoje, žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), yra laisva (neužstatyta) žemė. Minėtame rašte taip pat pažymima, jog ši teritorija pagal miesto bendrojo plano sprendinius patenka į pajūrio juostos ribas, pajūrio juostos funkcinę zoną, kurioje statybą reglamentuoja Pajūrio juostos specialusis planas. Administracija informavo, jog kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją su prašymu išaiškinti ar galima minėtą teritoriją pažymėti kaip laisvą (neužstatytą) žemę bei suformuoti žemės sklypą natūra nuosavybės teisiu grąžinimui ir jei taip, tai kokia žemės naudojimo paskirtis ir naudojimo būdas turėtų būti nustatyti šiam formuojamam žemės sklypui.

Pareiškėjai susipažinę su minėto atsakovės 2017 m. sausio 31 d. rašto turiniu, 2019 m. gegužės 24 d. per įgaliotą asmenį kreipėsi į Tarnybos Palangos skyrių, jį informuodami, jog žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), šiaurinėje gretimybėje yra laisvos neužstatytos žemės. Taip pat A. Z. S. 2019 m. gegužės 30 d. Tarnybos Palangos skyriui pateikė prašymą, kuriame nurodė, jog nesirinks naujo 0,1733 ha ploto žemės sklypo, kadangi šis plotas bus atkurtas natūra bei prašė jį išbraukti iš eilės piliečių kuriems perduodami neatlygintinai nuosavybėn nauji sklypai.

Tarnybos Palangos skyrius 2019 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. 16SD-1587-(14.16.104.) „Dėl informacijos pateikimo“ informavo pareiškėjus, jog 2019 m. birželio 14 d. kreipėsi į Administraciją dėl galimybės pažymėti laisva neužstatyta žeme buvusio savininko M. S. iki nacionalizacijos valdytos posesijos Nr. 20 teritorijoje, esančioje žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palangoje, šiaurinėje gretimybėje esantį žemės plotą. Tarnybos Palangos skyrius nurodė, jog gautas atsakovės 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas Nr. (4.17)-D3-2704, kuriuo atsakyta, jog pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatas minėta teritorija negali būti pažymėta laisva neužstatyta žeme, kadangi ji priskiriama valstybės išperkamai žemei.

Skundžiamame sprendime teigiama, jog pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatas M. S. iki nacionalizacijos valdytos posesijos Nr. 20 teritorija, esanti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palangoje, šiaurinėje gretimybėje, negali būti pažymima kaip laisva neužstatyta žemė, tikslu suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra, kadangi ji yra užimta gamtos ir kultūros vertybių apsaugos, visuomenės rekreacijos ir infrastruktūros teritorijoms ir priskiriama valstybės išperkamai žemei. Akcentuojama, kad pagal Palangos miesto bendrojo plano sprendinius nagrinėjama teritorija patenka į neurbanizuojamas teritorijas, kuriose nenumatomas naujų urbanistinių vienetų kūrimas. Taip pat ši teritorija patenka į Baltijos jūros kranto apsaugos zoną bei remiantis Pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialiojo plano sprendiniais ji patenka į ekstensyvaus pritaikymo (miško parkai) miškai teritoriją.

Pareiškėjai skunde akcentuoja, jog teismų praktikoje nuosavybės teisių atkūrimui natūra yra teikiamas prioritetas, negalimumą atkurti nuosavybės teises natūra taikant tik kaip išimtį, reglamentuotą įstatymu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę buvusiems savininkams susigrąžinti žemę natūra (Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimas). Kita vertus, Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas). Pasirenkant ribotos restitucijos būdą, nustatant nuosavybės teisių atstatymo sąlygas bei tvarką, buvo siekiama atsižvelgti į pakitusias socialines ir teisines realijas, taip pat užtikrinti, kad atstatant vienų asmenų teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės (Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimas), kadangi per okupacijos metus susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai). Iš nurodytos Konstitucinio Teismo praktikos galima daryti išvadą, jog atkuriant nuosavybės teises į nusavintą turtą prioritetas turi būti teikiamas buvusių savininkų teisei atkurti nuosavybės teises natūra. Kita vertus, tam tikros objektyvios priežastys gali lemti, jog nuosavybės teisių atkūrimas natūra nebus įmanomas.

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas teigia, jog nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijoje, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja.

Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, jog iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A11-263‑03 taip pat nurodė, kad aiškinant šią įstatymo normą (12 straipsnį) pažymėtina, kad joje nurodytus žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti jam grąžintas natūra. Išvardintos aplinkybės leidžia daryti išvadą ir konstatuoti, kad jeigu yra požymiai, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pav., toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardintas minėtame Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Tais atvejais, kai yra patvirtintas teritorijos, kurioje yra prašomas grąžinti natūra žemės sklypas, detalusis planas ir jame yra nurodytos aplinkybės, išvardintos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio minėtame punkte, žemės sklypas negrąžintinas natūra, o valstybės išperkamas (Administracinių teismų praktika, 2005, Nr. 8, p. 497, taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-305/2010).

Nuostatų 4 punktas teigia, jog kranto apsaugos zona skirta: 1) išsaugoti Lietuvos Respublikos pajūriui būdingą kraštovaizdį ir jo vertingus rekreacinius išteklius, gamtos ir kultūros paveldą, paukščių migracijos kelius, žiemojimo, telkimosi ir žuvų neršto vietas; 2) sudaryti palankias sąlygas visuomenei naudotis pajūrio rekreaciniais bei turizmo ištekliais; 3) apsaugoti krantus nuo degradacijos bei užtikrinti subalansuotą jų naudojimą. Įvertinus minėtas aplinkybes konstatuotina, jog Nuostatuose įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja pareigą Baltijos jūros kranto apsaugos zonoje nuosavybę turintiems asmenims saugoti pajūriui būdingą kraštovaizdį, jo rekreacinius išteklius, užtikrinti subalansuotą naudojimą ir t. t., tačiau jis iš esmės neužkerta galimybės apsaugos zonoje atkurti nuosavybės teises į žemę, grąžinant ją natūra.

Atsakovė atsiliepime į skundą teigia, kad ginčo teritorija numatoma naudoti kaip mišką, miško parką ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo normomis toks miškas galėtų nuosavybės teise priklausyti tik Valstybei, todėl teritorijoje negalimas nuosavybės teisių atkūrimas natūra. Nagrinėjamoje byloje tarp proceso šalių nėra ginčo, jog M. S. iki nacionalizacijos valdytos posesijos Nr. 20 teritorija, esanti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palangoje, šiaurinėje gretimybėje nepatenka į valstybinės reikšmės miškų kategoriją, tačiau atsakovė laikosi pozicijos, kad remiantis Specialiojo plano sprendiniais šią teritoriją ketinama priskirti valstybinių miškų kategorijai.

Skundžiamas sprendimas pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas yra individualus administracinis aktas, todėl jam yra taikomi VAĮ 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai. VAĮ 8 straipsnio 1 dalis numato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 straipsnio 2 dalis).