Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas H. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslinęs prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) 2021 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. (18.2E)I-4618 (toliau – ir VSDFV sprendimas); 2) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. (10.1) DV_S-47404 (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas; kartu – ir Sprendimai); 3) įpareigoti VSFDV iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. gegužės 10 d. ir 2021 m. birželio 9 d. prašymus.

2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjas 2021 m. gegužės 10 d. ir 2021 m. birželio 9 d. prašymais VSDFV Vilniaus skyriaus prašė prie įgyto valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo pridėti 255 parų laikotarpį neteisėtų priverstinių darbų laisvės atėmimo vietoje nuo 1985 m. lapkričio 10 d. iki 1986 m. liepos 23 d. Pareiškėjas nurodė, kad už šį laikotarpį tuometinis Vilniaus rajono liaudies teismas 1987 m. vasario 26 d. nutartimi iš valstybės biudžeto pareiškėjui išmokėjo 595 rublių draudžiamųjų pajamų. Pareiškėjas prašė atitinkamai perskaičiuoti neįgalumo ir senatvės pensijų priemokų dydžius.

2.2. Skundžiamais Sprendimais pareiškėjo prašymai buvo atmesti. Pareiškėjas su tuo nesutiko, nurodė, kad Sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, o laisvės atėmimo laikotarpis turėjo buvo įskaitytas į socialinio draudimo pensijų draudimo stažą, nes, pasak pareiškėjo, jis buvo neteisėtai laikomas nelaisvėje.

3. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai nurodė, kad dėl teismo kaltės negalėjo dirbti, jam neteisėtai buvo atimta laisvė.

4. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Pareiškėjui nuo 2017 m. rugpjūčio 10 d. buvo paskirta ir mokama valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija (toliau – ir senatvės pensija), atsižvelgiant į jo turėtą stažą. Pareiškėjas 2021 m. gegužės 13 d. kreipėsi į Vilniaus skyrių, prašydamas perskaičiuoti stažą, atsižvelgiant į Vilniaus rajono liaudies teismo 1987 m. vasario 26 d. nutartį (toliau – Teismo nutartis). Atsakovas 2021 m. birželio 2 d. sprendimu prašymą atmetė. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė VSDFV, kuri jo skundą atmetė, kadangi Teismo nutartis dėl patirtos žalos atlyginimo nelaikoma dokumentu, įrodančiu asmens draudimo stažą, ja negalima vadovautis apskaičiuojant asmens stažą.

4.2. Sprendimai priimti vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, todėl yra teisėti ir pagrįsti.

5. Teismo posėdyje VSDFV Vilniaus skyriaus atstovė papildomai pažymėjo, kad pareiškėjo žalos atlyginimas nesusijęs su darbo santykiais, tai nėra draudžiamos pajamos, nuo jų nebuvo skaičiuojamos draudimo įmokos.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

6.1. Pareiškėjas su prašymu kreipėsi į Vilniaus skyrių, todėl reikalavimas įpareigoti trečiąjį suinteresuotą asmenį iš naujo nagrinėti ir vertinti atsakovui pateiktą prašymą yra nepagrįstas.

6.2. Trečiasis suinteresuotas asmuo, atsižvelgdamas į tai, kad prie VSDFV Vilniaus skyriui paštu atsiųsto pareiškėjo prašymo nebuvo pridėta asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopija, sprendė, jog atsakovas 2021 m. birželio 2 d. sprendimu pagrįstai paprašė pateikti papildomus dokumentus bei suteikė išsamią informaciją, kokiu būdu šie dokumentai gali būti pateikiami.

6.3. Kadangi pareiškėjas prie 2021 m. gegužės 10 d. prašymo Vilniaus skyriui buvo pridėjęs Teismo nutartį, VSDFV 2021 m. liepos 8 d. sprendime suteikė jam informaciją apie pensijų dydžių tikslinimą bei stažo apskaičiavimą, taip pat paaiškino, jog teismo sprendimas dėl patirtos žalos atlyginimo neįrodo asmens stažo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatė, be kita ko, šias aktualias aplinkybes:

8.1. Pareiškėjas, 2021 m. gegužės 10 d. ir 2021 m. birželio 9 d. kreipdamasis į atsakovą ir trečiąjį suinteresuotą asmenį, prašė prie įgyto 24,5117 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo pridėti laikotarpį nuo 1985 m. lapkričio 10 d. iki 1986 m. liepos 23 d. (255 paras, jam atliekant darbus laisvės atėmimo vietoje, už kuriuos tuometinio Vilniaus rajono liaudies teismo 1987 m. vasario 26 d. nutartimi iš valstybės biudžeto išmokėta 595 rublių draudžiamųjų pajamų). Pareiškėjas prašė atitinkamai perskaičiuoti neįgalumo ir senatvės pensijų priemokų dydžius.

8.2. VSDFV Vilniaus skyrius 2021 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjui nurodė, kad pagal atsiųstus dokumentus negali vertinti duomenų apie darbo stažą. Atsakovas paaiškino, kokiu būdu pareiškėjas gali pateikti trūkstamus dokumentus ir įspėjo, kad jų nepateikus iki 2021 m. birželio 25 d., pareiškėjo prašymas nebus nagrinėjamas.

8.3. Pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą apskundė VSDFV, kuris 2021 m. liepos 8 d. sprendimu nurodė, kad pareiškėjas prie 2021 m. gegužės 10 d. prašymo atsakovui nepridėjo asmens tapatybę patvirtinančio dokumento tinkamai patvirtintos kopijos. Todėl VSDFV pripažino, kad VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai paprašė pateikti papildomus dokumentus.

9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670 (toliau – ir Nustatai) ir Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) nuostatas, pažymėjo, kad stažui prilyginami laikotarpiai iki 1994 m. gruodžio 31 d., nurodyti Pensijų įstatymo 2 priede (Pensijų įstatymo 10 str. 7 d.). Juos įrodantys dokumentai išvardinti Nuostatų 6.4 punkte. Pagal Pensijų įstatymo 50 straipsnio 1 dalį, jei pateikiami papildomi stažo ir (ar) darbo užmokesčio duomenys už laikotarpius, buvusius iki pensijos paskyrimo, asmens, kuriam pensija buvo paskirta iki 2017 m. gruodžio 31 d., pensijos dydis nustatomas iš naujo, atsižvelgiant į papildomus stažo ir (ar) darbo užmokesčio duomenis. Pareiškėjo nuomone, tuo metu galiojęs Pataisos darbų kodeksas suteikė garantiją, kad jo darbo laikas, atliekant laisvės atėmimo bausmę, turėtų būti įskaičiuotas į valstybinio socialinio draudimo stažą.

10. Teismas pažymėjo, kad tuometinė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nustatė, jog Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos pataisos darbų kodekso patvirtinimo“ įsigalioja nuo 1971 metų spalio 1 d. Šio kodekso 52¹ straipsnis reglamentavo nuteistųjų darbo stažą, jame buvo nustatyta, jog „nuteistiesiems, nepažeidžiantiems režimo ir įvykdantiems išdirbio normas ar nustatytąsias užduotis, darbo laikas, atliekant bausmę, gali būti įskaitytas į bendrąjį darbo stažą. Darbo laikas įskaitomas į bendrąjį darbo stažą teismo sprendimu, tarpininkaujant pataisos darbų įstaigos administracijai, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 414 straipsnyje nustatyta tvarka.“. Taigi, aptarta teisės norma numatė galimybę darbo laiką įskaičiuoti tik į bendrą, bet ne į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Sąvokos „bendras darbo stažas“ ir „valstybinio pensijų draudimo stažas“ nėra tapačios, valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas priklauso nuo privalomojo valstybinio socialinio draudimo fakto ir už šį draudimą mokamų įmokų, todėl asmens bendrasis darbo stažas negali būti įskaitytas į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.

11. Pagal Pensijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalį asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažu laikomas laikas, per kurį asmenys patys moka arba už juos mokamos ar turi būti mokamos įstatymo jiems nustatytos privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos, taip pat laikas, per kurį šie asmenys gauna pašalpas, išvardytas to paties straipsnio 2 dalies 2 punkte. Pensijų įstatymo 2 straipsnyje nurodyti asmenys, privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu. Byloje nepateikta duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu mokėjo socialinio draudimo įmokas ir buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu senatvės pensijai gauti, tokį faktą patvirtinančių dokumentų jis nepateikė nei VSDFV Vilniaus skyriui, nei VSDFV, nei bylą nagrinėjant teisme. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų priskirtinas asmenims, kurie privalomai draudžiami valstybiniu socialinio draudimo pensijų draudimu (Pensijų įstatymo 2 str.), todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas nuo 1985 m. lapkričio 10 d. iki 1986 m. liepos 23 d. nebuvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu, o nuo pajamų, gautų už darbą kalinimo įstaigoje, nebuvo skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos pagal Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

12. Nuostatų 6 straipsnyje nurodyta, kokiais dokumentais ir duomenimis remiantis priimamas sprendimas dėl atitinkamos rūšies pensijos skyrimo ir (ar) mokėjimo. Asmuo, besikreipiantis dėl socialinio draudimo pensijų skyrimo, pensijų apskaičiavimo ir mokėjimo, turi pateikti ir tapatybę patvirtinantį dokumentą. Pareiškėjas nepateikė teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinto asmens tapatybę patvirtinančio dokumento. Todėl teismas konstatavo, kad šiuo atveju atsakovas pagrįstai nurodė pareiškėjui pateikti papildomus dokumentus, tačiau jis per nustatytą terminą to neįvykdė.

13. Nuostatų 6 straipsnyje nenurodyta, jog teismo nutartis laikytina dokumentu, įrodančiu įgytą valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Taigi, teismo teigimu, atsakovas pagrįstai nevertino jos kaip įrodymo, patvirtinančio duomenis apie pareiškėjo kalinimo įstaigoje įgytą darbo stažą.

14. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas nenustatė teisinio pagrindo laikotarpio nuo 1985 m. lapkričio 10 d. iki 1986 m. liepos 23 d. įskaityti į pareiškėjo stažą socialinio draudimo pensijai gauti pagal Vilniaus rajono liaudies teismo 1987 m. vasario 26 d. teismo nutartį, todėl pareiškėjo skundas buvo atmestas.

III.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą bei pripažinti, kad į pareiškėjo darbo stažą turi būti įskaitytos 255 paros neteisėto laisvės atėmimo, o sumokėtas 595 rublių minimalus darbo užmokestis Teismo nutartimi turi būti įskaitytas į draudžiamąsias pajamas senatvės pensijai gauti.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. LTSR Aukščiausiasis Teismas 1985 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1995 m. kovo 9 d. nutartimi nepagrįstai nepanaikino Teismo nutarties ir neišteisino pareiškėjo. Dėl šių nusikalstamų veikų pareiškėjas prarado darbą, stažą, turtą, nuolatinę gyvenamąją vietą, pablogėjo jo sveikata, patyrė neigiamus išgyvenimus, t. y. turtinę ir neturtinę žalą, kurią pareiškėjas vertina 1 000 000 Eur, ir kuri pareiškėjui nebuvo atlyginta.

16.2. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad pareiškėjas pats negalėjo mokėti socialinio draudimo įmokų, o LTSR Vilniaus rajono liaudės teismas 1987 m. vasario 26 d. nutartimi mokėdamas darbo užmokestį neišsprendė privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos klausimo. Taigi, nagrinėjamu atveju teisingumas nebuvo įvykdytas.

17. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka. VSDFV pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą bei pirmosios instancijose teismo nurodytus argumentus bei pažymi, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog jo 255 parų (8,5 mėn.) neteisėto laisvės atėmimo laikotarpis turėtų būti įskaitytas į jo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, o 595 rublių atlyginimas už 255 parų (8.5 mėn.) neteisėto laisvės atėmimo laikotarpį turėtų būti įskaitytas į jo draudžiamąsias pajamas, nėra reikšmingi, nes pareiškėjo 2021 m. gegužės 10 d. prašymas iš esmės nebuvo nagrinėjamas – VSDFV Vilniaus skyrius 2021 m. birželio 2 d. sprendimu atsisakė nagrinėti minėtą prašymą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstai, jo naikinti pareiškėjo nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

19. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV Sprendimų, kuriais buvo atsisakyta negrinėti pareiškėjo prašymus, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyriui 2021 m. gegužės 10 d. pateikė prašymą prie įgyto stažo pridėti 255 parų laikotarpį , kai pareiškėjas atlikinėjo „priverstinius pataisos darbus laisvės atėmimo vietoje“. VSDFV Vilniaus skyrius 2021 m. birželio 2 d. sprendimu nurodė, kad negali pagal pareiškėjo atsiųstus dokumentus vertinti duomenų apie jo stažą, paaiškino, kokiu būdu pareiškėjas gali pateikti trūkstamus dokumentus (be kita ko, jo asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopiją) bei informavo, kad nepateikus šių duomenų, pareiškėjo prašymas nebus nagrinėjamas. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo 2021 m. birželio 9 d. skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo panaikinimo, 2021 m. liepos 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, pripažinusi, kad prie pareiškėjo prašymo nebuvo pridėta reikalaujama asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopija, todėl atsakovas pagrįstai paprašė pateikti papildomus dokumentus. VSDFV taip pat išdėstė pareiškėjo atvejui aktualų teisinį reguliavimą ir pažymėjo, kad Teismo sprendimas dėl patirtos žalos atlyginimo nelaikomas dokumentu, įrodančiu asmens stažą.

21. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, pareiškėjo skundą atmetė.

22. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde teigia, kad patyrė žalą bei kad teisingumas nagrinėjamu atveju nėra įvykdytas.

23. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

24. Dėl nagrinėjamos bylos ribų teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais.

25. Pareiškėjo apeliaciniame skunde keliami nauji reikalavimai bei dėstomi argumentai, kurie nebuvo keliami patikslintame skunde (pareiškėjas nurodė argumentus dėl patirtos žalos ir suformulavo naują reikalavimą – „pripažinti, kad į pareiškėjo darbo stažą turi būti įskaitytos 255 paros neteisėto laisvės atėmimo, o sumokėtas 595 rublių minimalus darbo užmokestis Teismo nutartimi turi būti įskaitytas į draudžiamąsias pajamas senatvės pensijai gauti“). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi, daro išvadą, kad reikalavimai, kurie nebuvo priimti ir nagrinėti pirmosios instancijos teismo, nėra neatsiejamai susiję su pareikštais reikalavimais ir negali būti nagrinėjami apeliacinio proceso tvarka. Atitinkamai nevertinami ir su jais susiję argumentai. Šiuo aspektu primintina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Taigi toliau teisėjų kolegija pasisako tik dėl pirmosios instancijos teismo priimtų pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimų (panaikinti skundžiamus VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimus bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymus).

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais, atsakant į apeliacinio skundo argumentus, papildomos sprendime padarytos išvados.

27. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto nesutikimo su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pažymėtina, kad nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad konstatuoti tam tikro fakto (ne) buvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011, 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-318/2012).

28. Vadovaudamasi nurodytu teisiniu reguliavimu ir atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, pagrįstas byloje esančiais įrodymais, teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesutinka su minėtais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimą atliko tinkamai: nustatė bylos faktines aplinkybes, sprendime išdėstė argumentus, kuriais remiantis buvo grindžiamos galutinės teismo išvados, todėl turėjo pagrindą pripažinti atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimus teisėtais bei pagrįstais. Pažymėtina, kad vien tai, jog pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, taip pat proceso šalies netenkinantys teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai.

29. Pareiškėjas neginčija, kad kreipdamasis į VSDFV Vilniaus skyrių su 2021 m. gegužės 10 d. prašymu, nepateikė dokumento, patvirtinančio jo tapatybę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad fizinių asmenų ar fizinių asmenų grupės, juridinių asmenų ir kitų subjektų, neturinčių juridinio asmens teisių (komisija, visuotinis narių susirinkimas, nuolatinis pasitarimas), aptarnavimą VSDFV ir jos teritoriniuose skyriuose ir kitose Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigose, susijusiose su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, taip pat asmenų prašymų pateikimą šioms įstaigoms ir jų nagrinėjimą reglamentuoja Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklės, patvirtintos VSDFV direktoriaus 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. V-555 (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 12 punkte nustatyta, kad jei specialūs teisės aktai nenumato kitaip, kai asmuo kreipiasi dėl asmens duomenų teikimo ar kitos paslaugos, kuri pagal savo esmę gali būti suteikta tik nustatytos tapatybės asmeniui, turi būti patvirtinta jo asmens tapatybė, kuri priklausomai nuo kreipimosi būdo, gali būti patvirtinta taip: kai prašymas teikiamas tiesiogiai atvykus į Fondo administravimo įstaigą – pateikiant galiojantį asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą (12.1 p.); kai prašymas siunčiamas paštu – pridedant notaro, seniūnijos aptarnaujamos teritorijos seniūno ar kita Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą prašymą teikiančio asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopiją (12.2 p.). Šios nuostatos ir buvo paaiškintos pareiškėjui VSDFV skyriaus sprendime. Atsižvelgus į tai, panaikinti sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo tik nurodyta pateikti trūkstamus dokumentus bei paaiškintos teisės aktų nuostatos, nebuvo teisinio pagrindo. Atitinkamai VSDFV sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo buvo pripažintas nepagrįstu, taip pat yra teisėtas.

30. Pripažinus, kad skundžiami sprendimai yra teisėti, t. y. pareiškėjui pagal teisės aktų reikalavimus buvo pagrįstai nurodyta pateikti papildomus dokumentus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymus.

31. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl sprendimų, kuriais, iš esmės, pareiškėjui nurodyta, jog jo prašymas dėl 255 parų įskaitymo į stažą negali būti nagrinėjamas, nepateikus papildomų dokumentų. Taigi, nors VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV skundžiamuose sprendimuose nebuvo pasisakęs dėl materialiųjų pareiškėjo reikalavimų (jo stažo perskaičiavimo), o tik pacitavo pareiškėjui aktualių teisės aktų nuostatas bei nurodė pateikti papildomus dokumentus, tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog „<...> nėra teisinio pagrindo laikotarpio nuo 1985 m. lapkričio 10 d. iki 1986 m. liepos 23 d. įskaityti į pareiškėjo stažą socialinio draudimo pensijai gauti pagal Vilniaus rajono liaudies teismo 1987 m. vasario 26 d. teismo nutartį“. Šiame kontekste pabrėžtina, kad teismas nėra viešojo administravimo institucija ir nevykdo viešojo administravimo funkcijų, pavestų atitinkamai įstaigai. Be to, skundžiami VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimai neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į atsakovą, pateikiant visus reikalingus dokumentus ir tinkamai suformulavus prašymą, o anksčiau išdėstyta pirmosios instancijos teismo motyvacija nepagrįstai galėtų turėti įtaką galutiniam VSDFV sprendimui. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, aptariami pirmosios instancijos teismo motyvai, kuriais iš esmės buvo pasisakyta dėl pareiškėjo reikalavimo įskaityti 255 paras į jo stažą socialinio draudimo pensijai, yra šalintini iš skundžiamo teismo sprendimo. Nepaisant šios aplinkybės, apeliaciniame skunde nepateikta pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pripažinus, kad VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

32. Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.). Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Todėl šiuo aspektu kiti apeliacinio skundo argumentai atmestini.

33. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai pripažino, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl atmetė pareiškėjo skundą. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo H. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.