Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Liudvinavičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinėn atsakomybėn patraukto A. G. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutarimo, kuriuo Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2017 m. vasario 22 d. nutarimas Nr. AT-8 pripažinti A. G. kaltu pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 214²² straipsnio 2 dalį, paskiriant jam 1 882 Eur dydžio baudą, panaikintas ir priimtas naujas nutarimas pripažinti A. G. kaltu pagal ATPK 214²² straipsnio 1 dalį, paskiriant jam 570 Eur baudą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos radijo ir televizijos komisija 2017 m. sausio 27 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ vyriausiajam prodiuseriui A. G. už tai, kad 2016 m. gruodžio 3 d. programoje „Auksinis balsas“, transliuotoje Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programoje, nuo 22:55:20 val. iki 22:59:17 val. buvo paskleista informacija apie gruodžio mėnesį vyksiančius atlikėjos I. V. penkiasdešimtmečio jubiliejaus koncertus, nurodant datas, kada vyks koncertai (I. V. turo koncertai vyks gruodžio 4 d., gruodžio 27 d., gruodžio 29 d., gruodžio 30 d.), miestus, kuriuose jie vyks (Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Klaipėdoje), atlikėjus, koncertuosiančius kartu su I. V.. Ši 3 minučių 57 sekundžių trukmės paskleista informacija nebuvo pažymėta žodžiu „Reklama“ nei pradžioje, nei pabaigoje, ji nebuvo atskirta nuo kitų programos dalių vaizdinėmis priemonėmis, kuriose būtų žodis „Reklama“, ji atitinka Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalyje apibrėžtą komercinio audiovizualinio pranešimo sąvoką, be to, informacija buvo pateikta taip, kad vartotojas galėjo nesuprasti, jog skleidžiama informacija yra komercinis audiovizualinis pranešimas (informaciją skleidę programos vedėjai iš pradžių kalbėjo apie artėjančias šventes, kaip malonu yra gauti laiškus, po to vienas iš vedėjų G. S. neva gavo laišką iš vertinimo komisijos narės Z. K., kuriame ji kvietė vedėją kartu apsilankyti I. V. jubiliejiniuose koncertuose, skatinamąjį ir susidomėjimą keliantį informacijos poveikį dar labiau stiprino tai, kad vedėjai šmaikštavo I. V. koncertinio turo tema, iš jų pokštų juokėsi salėje buvę žmonės ir Z. K.), todėl paskleista informacija atitinka Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 41 dalyje apibrėžtą paslėpto komercinio audiovizualinio pranešimo sąvoką, kuri pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 39 straipsnio 5 dalį yra draudžiama. Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2017 m. vasario 22 d. nutarimu Nr. AT-8 Viešosios įstaigos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos vyriausiasis prodiuseris A. G. buvo pripažintas kaltu pagal ATPK 214 ²² straipsnio 2 dalį, paskiriant jam administracinę nuobaudą – 1882 Eur dydžio baudą.

Nesutikdamas su Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2017 m. vasario 22 d. nutarimu, A. G., atstovaujamas advokato I. D., skundu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydamas administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Vilniaus miesto apylinkės teismas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atstovo advokato skundą tenkino iš dalies, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2017 m. vasario 22 d. nutarimą Nr. AT-8, kuriuo A. G. buvo nubaustas pagal ATPK 214 ²² straipsnio 2 dalį, paskiriant jam 1882 Eur dydžio baudą, panaikino ir priėmė naują nutarimą – A. G. pripažino kaltu, padarius administracinį nusižengimą, numatytą ATPK 214 ²² straipsnio 1 dalyje, ir paskyrė jam 570 Eur dydžio baudą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad programos vedėjai paskelbė visą pagrindinę ir esminę planuojamo renginio informaciją, kuria įprastai vadovaujasi vartotojai, planuodami apsilankymus renginiuose, todėl skleidžiant tokio pobūdžio informaciją, neabejotinai buvo siekiama padaryti poveikį žmonių elgesiui ir pasirinkimui, paraginti juos atvykti į tokį renginį. Informacija, kuri yra orientuota į visuomenės susidomėjimo konkrečiu pramoginiu renginiu skatinimą, kuo didesnės auditorijos pritraukimą bei komercinę sėkmę, laikytina komerciniu pranešimu. Teismas sutiko su Lietuvos radijo ir televizijos komisijos išvada, jog paskleista informacija buvo pateikta taip, kad vartotojas iš karto galėjo ir nesuprasti, jog transliuota informacija yra komercinis audiovizualinis pranešimas, todėl, sutinkamai su Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 41 dalies nuostata, darė išvadą, jog paskleista informacija atitinka paslėpto komercinio audiovizualinio pranešimo sąvoką. Teismas pažymėjo, kad

prekių ar paslaugų reklamavimu visuomet yra tiesiogiai arba netiesiogiai siekiama skatinti naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis ir visiškai nėra svarbu, ar šie veiksmai yra atlygintini, ar ne. Netiesioginis skatinimas naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis, o būtent, kai tai daroma tokiu būdu, kad reklamos gavėjai nesuprastų, jog jiems skleidžiama būtent reklaminio pobūdžio informacija, neabejotinai traktuotinas kaip paslėpta reklama. Pirmosios instancijos nustatė, kad administracinį teisės pažeidimą A. G. padarė dėl nerūpestingumo, taip pat konstatavo, jog jis yra tinkamas administracinio teisės pažeidimo subjektas.

Skundu Vilniaus apygardos teismui administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Skunde nurodo, kad teismas nenustatė skirtumų tarp audiovizualinio pranešimo ir informacijos apie kultūrinį renginį, todėl nutarimą priėmė nepašalinęs esminių prieštaravimų. Ginčas yra dėl dalyko, kurio nustatymas, neturint specialių žinių, yra komplikuotas ar net realiai neįmanomas. Kaip minėta, teismas skiriamųjų audiovizualinės reklamos ir informacijos apie kultūrinį renginį bruožų nenurodė, apsiribodamas bendra analize. Nurodo, kad minimos programos vedėjų pasakyto teksto vertinimas buvo atliekamas įvertinant jį lingvistiškai, preziumuojant iš vedėjo žodžių galinčias išplaukti pasekmes ir tokiu būdu teismas neatribojo Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 dalies 41 dalyje suformuluoto „komercinio audiovizualinio pranešimo“ sąvokos nuo Lietuvos Respublikos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalyse naudojamos „kultūrinės informacijos“ sąvokos turinio, ir tai pagrindžia, kad pažeidimo objektas nėra aiškiai nustatytas. Teismo išvada, kad žiūrovas gali nesuprasti, kad taip paslėpta audiovizualinė reklama, tačiau turėjo paveikti žiūrovą domėtis, nėra pagrįsta objektyviais duomenimis, t.y. respondentų apklausomis, nepriklausomų ekspertų išvadomis, o vadovautasi vien nutarimą priėmusios Institucijos nurodytais argumentais. Skunde teigiama, kad Programos metu nurodyta informacija iš esmės buvo humoro forma skleidžiama informacija, kuria nebuvo siekiama nieko reklamuoti.

Apeliantas teigia, kad Programos vedėjai nereklamavo I. V. koncerto, todėl jų veiksmai negali būti pripažinti paslėptu audiovizualiniu pranešimu (pagrindinis audiovizualinio pranešimo tikslas ir yra reklamavimas). Skunde cituojama Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, susijusi su reklamos sąvokos išaiškinimu, nurodant, kad Programos metu pateiktoje informacijoje nėra aiškaus skatinimo, t.y. nėra specialaus reklamos tikslo pritraukti potencialius pirkėjus įsigyti bilietus į minimą koncertą, be to, nebuvo gauta jokia nauda, todėl Programos vedėjų žodžiai negali būti laikomi reklama.

Skunde taip pat nurodoma, kad Komisija nevykdo savo strateginių veiklos planų, dėl ko nėra aiškiai atskleistos sąvokos bei atskirų sąvokų požymiai. 2012 m. balandžio 11 d. Lietuvos radijo ir televizijos komisijos sprendimu patvirtintas Reikalavimų komerciniams audiovizualiniams pranešimams ir reklamos transliavimui, radijo programų ir atskirų programų rėmimo radijo ir (ar) televizijos programose įgyvendinimo tvarkos aprašą (toliau – Aprašas). Komisija, tvirtindama 2012 - 2014 metų strateginį veiklos planą, nurodė, kad „ /.../ kitas Komisijos veiklos prioritetas 2012 m. - programų turinio reguliavimas, sudarant galimybes visuomenei gauti įvairaus pobūdžio ir skirtingus visuomenės poreikius tenkinantį visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų bei radijo programų turinį, parengtą vadovaujantis ne tik teisės aktų reikalavimais, bet ir humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbiant žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, skatinantį plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, visuomenės pilietiškumą, puoselėti ir saugoti nacionalinės kultūros vertybes.“. Matyti, kad Komisija ruošėsi parengti audiovizualinės reklamos turinio apibrėžimą ar bent jau aprašo projektą, tačiau toks projektas taip ir nebuvo pasirašytas, patvirtintas ir neįsigaliojo, pati Komisija nesugebėjo apibrėžti audiovizualiniam pranešimui keliamų reikalavimų, aiškių ribojimų ir kt. Aprašo pakeitimai nebuvo padaryti, išaiškinimai ar papildymai nebuvo pateikti ir parengtus 2016-2018 metų strateginį veiklos planą. 2016 m. įsigaliojo LRT įstatymo pakeitimai, nustatęs draudimus reklamai bei leidęs išimtis. LRT įstatyme (6 straipsnio 3 dalis) yra numatyta išimtis, kad skleidžiama kultūrinė, socialinė ir šviečiamoji informacija, kuri apibrėžiama kaip ,,< ... > už užmokestį ar kitokį atlygį arba nemokamai viešai skleidžiama informacija, kuria siekiama propaguoti kultūrinę, sporto, socialinę ir (ar) šviečiamąją veiklą ir politiką arba tokios veiklos ir politikos iniciatyvas.“. Apeliantas teigia, kad Komisija eilę metų nesilaiko savo strateginio veiklos plano, nesiima priemonių ir nepapildo Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo ir/ar Aprašo (nors pati Komisija kelia didelę problemą dėl audiovizualinio pranešimo sąvokos ir kt.), neatsižvelgia į tai, kad audiovizualinio pranešimo turinio apibrėžimas, esantis bendrąsias taisykles nustatančiame Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme ir Apraše tiesiogiai prieštarauja išimtis iš bendrų taisyklių nustatančiam specialiajam Lietuvos Respublikos įstatymui.

Apelianto manymu, šioje byloje nėra administracinio teisės pažeidimo objekto. Skunde nurodoma, kad skundžiamas nutarimas buvo priimtas nemotyvuojant ir nenurodant, kas yra šio pažeidimo objektas, neaprašant jo sudėtinių dalių ir neapibrėžiant paties objekto. Cituodamas Visuomenės informavimo įstatymo ir Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos nuostatas, Apeliantas daro išvadą, jog reklama iš esmės skiriasi nuo „kultūrinės, socialinės ir šviečiamosios informacijos“, nes reklamos tikslas nėra „propaguoti kultūrinę, sporto, socialinę ir (ar) šviečiamąją veiklą ir politiką arba tokios veiklos ir politikos iniciatyvas“, kaip numatyta LRT įstatymo 7 straipsnyje. Vadinasi, šios dvi informacijos rūšys iš esmės skiriasi savo tikslais, kuriuos reikėtų įvertinti, stebint, kaip, vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymu, laikomasi reklamos reikalavimų. Taip pat pažymėjo, kad reklamos ribojimai yra nustatyti, visų pirma, siekiant apsaugoti televizijos žiūrovų, vartotojų, interesus, nes reklama yra nukreipta į vartojimo skatinimą. Kultūrinė, socialinė ir šviečiamoji informacija nėra nukreipta į vartojimo skatinimą, jos pagrindinis tikslas yra kultūros, tinkamo socialinio elgesio ir žinių sklaida. Skundžiamame nutarime nėra išskirti bruožai, kurie padėtų identifikuoti, ar Programos vedėjų žodžiai yra audiovizualinis pranešimas, ar informacija apie kultūrinį renginį.

Skunde teigiama, kad A. G. veiksmuose nėra objektyviosios pažeidimo pusės. Apeliantas atkreipė dėmesį į tai, kad jis veikė rūpestingai, t. y. teismo posėdžio metu nurodė, kad prieš perduodant Programą transliuoti ją peržiūrėjo, įvertino ir, jo manymu, visa informacija pateikiama Programoje atitiko įstatymo keliamus reikalavimus. A. G. vadovavosi ne tik savo žiniomis, bet ir įstatymų suvokimu. Žinodamas Programos formatą, jis suprato, kad Programos vedėjų išsakytais tekstais per humoro prizmę buvo siekiama pasijuokti iš to, kad į I. V. organizuojamus koncertus nėra parduodami bilietai, nors pats koncertas buvo apibūdinamas kaip grandiozinis. Pažymėtina ir tai, kad Programoje pristatydami Programos dalyvius ar kitus asmenis, Programos vedėjai dažnai naudoja sarkastišką humorą, kaip buvo padaryta ir šiuo atveju. Be to, A. G. puikiai suprato, kad skleidžiama informacija yra susijusi su kultūriniu renginiu, o ne pateikiama kaip paslėptas audiovizualinis pranešimas. Pranešimas ir informacijos apie kultūrinį renginį paskelbimas nėra atribotas, apibrėžti esminiai šių sąvokų skirtumai nei teorijoje, nei praktikoje, todėl akivaizdu, kad objektyviai padaryti pažeidimą tyčia ar nevykdant teisinės pareigos nebuvo įmanoma. Pažymėjo, kad Įstatymo reguliavimas ir apibrėžimai yra žymiai senesni nei Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis, būtent kuria, prieš paleidžiant Programą į eterį, ir vadovavosi A. G..

Atsiliepimu į administracinėn atsakomybėn patraukto asmens skundą Lietuvos radijo ir televizijos komisija, atstovaujama advokato A. I., prašo A. G. apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutarimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad Programos metu pateikta informacija yra paslėptas komercinis audiovizualinis pranešimas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo, Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo nuostatomis, komercinis audiovizualinis pranešimas yra bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis paskelbta informacija, kuri yra skirta tiesiogiai ir netiesiogiai skleisti atitinkamiems duomenims, susijusiems su asmens ūkine - komercine, finansine ar profesine veikla bei skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis. Komisija cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimą Nr. 15/02, kuriame Teismas pasisakė, jog prekių bei paslaugų reklama - nesvarbu, ar ši veikla yra atlygintina, ar ne - visuomet yra tiesiogiai arba netiesiogiai siekiama skatinti naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis. Netiesioginis skatinimas naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis (kai tai daroma tokiu būdu, kad reklamos gavėjai nesuprastų, jog jiems skleidžiama būtent reklaminio pobūdžio informacija) traktuotinas kaip paslėpta reklama. Be to, naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis gali paskatinti ir tokia informacija, kurią skleidžiant nėra siekiama paskatinti tai daryti (pavyzdžiui, statistiniai duomenys, techninės ir kitos žinios, kuriomis kas nors garsinama, atkreipiamas dėmesys i ką nors ir t. 1.). Tokios informacijos skleidimas tam tikromis aplinkybėmis šios informacijos gavėjams gali daryti toki pat poveiki, kaip ir reklama, taigi šiuo atžvilgiu prilygti reklamai.

Vadovaujantis Konstitucinio Teismo praktika bei Reklamos įstatymo pateikta sąvoka, Komisija išskiria du esminius reklamos požymius: 1) informacija turi būti susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla; 2) informacijai turi skatinti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimas Nr. I-1785-790/2017). Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad kalbant apie reklamos skatinamąjį pobūdi, kaip vieną iš privalomųjų reklamos bruožų, būtina atkreipti dėmesį, jog yra aktualus pateikiamos informacijos potencialas paskatinti vartotojus įsigyti prekę ir (ar) pasinaudoti atitinkamo subjekto teikiama paslauga. Šiuo atveju visiškai nėra aktualus reklamą paskleidusio subjekto tikslas, t. y. nėra svarbu, ar informaciją, prilyginamą reklamai, paskelbęs asmuo turėjo tikslą kaip nors paveikti vartotojus, ar tokio tikslo neturėjo, kadangi yra vertinama, ar pačios informacijos turinys gali būti skatinantis, kaip nors darantis įtaką vartotojų ekonominiam elgesiui. Nurodo, kad, šiuo atveju, rodytos laidos metu buvo paskelbta visa pagrindinė renginio informacija, t.y. pagrindinė atlikėja, koncerto svečiai, koncerto datos, vietos. Būtent šiais duomenimis vadovaujasi vartotojai, planuodami apsilankyti renginiuose. Šiuo atveju, ginčo objektu esanti informacija pasižymi reklamai būdingais bruožais. Visų pirma, pateikta informacija yra susijusi su konkrečios atlikėjos ūkine - komercine veikla. Antra, pateikta informacija turi specifinį turinį, t. y. informacija pati savaime yra netiesiogiai skatinanti vartotojus įsigyti tam tikrą paslaugą. Tuo tarpu, kaip buvo nurodyta KT jurisprudencijoje, tokios informacijos skleidimas tam tikromis aplinkybėmis šios informacijos gavėjams gali daryti tokį pat poveikį, kaip ir reklama, taigi, šiuo atžvilgiu, prilygti reklamai. Paslėptas komercinis audiovizualinis pranešimas gali būti suprantamas kaip televizijoje paskelbta informacija, kuomet dėl jos pateikimo būdo vartotojas gali nesuprasti, kad tai yra reklama. Taigi, šiuo konkrečiu atveju, buvo pagrįstai konstatuotas VIĮ 2 straipsnio 41 dalies pažeidimas.

Atsiliepime pateikiama nuoroda į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodant, jog teismas yra pasisakęs, kad informacijos reiškimo būdas nėra reikšmingas, sprendžiant klausimą, ar konkreti informacija gali būti laikoma reklama. Todėl, nagrinėjamu atveju, aplinkybė, kad Programoje informacija apie koncertus paskelbta humoro forma, nėra reikšminga. Be to, prekių bei paslaugų reklama - nesvarbu, ar ši veikla yra atlygintina, ar ne - visuomet yra tiesiogiai arba netiesiogiai siekiama skatinti naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje taip pat yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog mokesčio ar kito panašaus atlygio buvimas nėra būtinas elementas, kad būtų galima nustatyti sąmoningą paslėptos reklamos pobūdį (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2011 m. birželio 9 d. prejudicinis sprendimas Nr. C-52/10). Taigi tai, jog už Programoje paskelbtą informaciją nebuvo gauta jokios naudos, taip pat nėra reikšminga.

Komisijos vertinimu, skundžiamas teismo nutarimas priimtas nesant jokių prieštaravimų ir abejonių dėl įstatymuose įtvirtintų sąvokų. Atsakydama į Apelianto skundo argumentus, susijusius su profesionalia ir specialiomis žiniomis pagrįsta nuomone, Komisija, vadovaudamasi VIĮ nuostatomis, nurodo, kad Komisija dalyvauja formuojant valstybės audiovizualinę politiką. Ji yra Seimo ir Vyriausybės ekspertė radijo, televizijos programų transliavimo, retransliavimo, televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete bei užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų klausimais. Šio įstatymo nuostatose aiškiai ir nedviprasmiškai yra nurodyta, kad keliamų komerciniams audiovizualiniams pranešimams reikalavimų atitikti šiam įstatymui nustatyti yra kompetentinga būtent Komisija, dėl ko nėra pagrįsta teigti, kad, nagrinėjamu atveju, nebuvo pateikta jokios profesionalios bei specialiomis žiniomis pagrįstos nuomonės.

Atsiliepime pateikiama nuoroda į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimą bei Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo nuostatas, iš kurių daro išvadą, jog minėtas įstatymas visuomeniniam transliuotojui suteikia teisę skleisti ne bet kokią informaciją apie kultūrinį renginį, tačiau pastarąjį įpareigoja, vengiant vartotojiško intereso skatinimo, propaguoti, t. y. skleisti kaip idėją, agituoti kultūrinę, sporto, socialinę ir (ar) šviečiamąją veiklą ir tai daryti per įvairius laidų žanrus. Teigia, kad Programoje transliuota pašiepiamo turinio informacija iš esmės negali būti palyginama informacijai apie kultūrą, kaip tai suprantama tiek Konstitucinio Teismo minėtame nutarime, tiek ir nurodyto įstatymo 6 straipsnio prasme. Kas susiję su Apelianto argumentu dėl sąvokų apibrėžimo nebuvimu, Komisija pabrėžia, jog pagrindinis lyginamųjų apibrėžimų skirtumas yra tas, jog skirtingai nuo reklamos, nacionalinio transliuotojo skelbiama informacija apie kultūrinius, socialinius ar švietėjiškus renginius negali būti nukreipta i vartotojiškumą. Tai yra, LNRTĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatyta kultūrinė, socialinė ir šviečiamoji informacija neturi būti komercinio pobūdžio.

Komisija laiko nepagrįstais ir apeliacinio skundo argumentus dėl Komisijos nevykdomų pareigų. Atsiliepime nurodoma, kad Apeliantas pateikė naujus įrodymus dėl aplinkybių, kad būtent dėl Komisijos nevykdomų pareigų tiek Pareiškėjui ir, galimai, kitiems ūkio subjektams nėra aiškiai suprantamos nagrinėjamoje byloje aktualios sąvokos ir (ar) apibrėžimai, ko pasekoje dėl tokio Komisijos pasyvumo, įstatymų nesuderinamumo ir prieštaravimų nukenčia fiziniai, juridiniai asmenys. Turėdamas visas galimybes teikti naujus įrodymus pirmosios instancijos teisme, Apeliantas to nepadarė, o be jokių motyvuotų priežasčių teikdamas teismui naujus argumentus ir įrodymus, piktnaudžiauja savo kaip proceso dalyvio teisėmis bei elgiasi nesąžiningai, kadangi visus apeliaciniame skunde pateiktus argumentus ginčo šalys bei pirmosios instancijos teismas galėjo analizuoti bei dėl jų pasisakyti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Be to, Komisija pabrėžė ir tai, kad ji neturi įstatymų leidybos teisės ir nėra atsakinga už tam tikrų sąvokų ar išaiškinimų nebuvimą, kai dėl neaiškumų tam tikri subjektai pažeidžia teisės normas.

Atsiliepime nesutinkama ir su apeliacinio skundo argumentais dėl administracinio teisės pažeidimo požymių nebuvimo. Pabrėžia, kad takoskyra tarp audiovizualinio pranešimo ir informacijos apie kultūrinį renginį yra aiški ir nedviprasmiška. Be to, Įstatymų nuostatos nustato tam tikrus griežtus Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos transliuojamų programų turiniui keliamus reikalavimus, informacijos skleidimo standartus bei apribojimus, suteikiančius visuomeniniam transliuotojui teisę skleisti ne bet kokią informaciją apie kultūrinį renginį, o tik tokią, kuri neturėtų jokios įtakos visuomenės vartotojiškumo intereso skatinimui.

Skundas netenkinamas.

ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad A. G. nepripažįsta kaltės padaręs ATPK 214²² straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, teigia, kad 2016 m. gruodžio 3 d. programos „Auksinis balsas“ metu, nuo 22.55 val. iki 22.59 val. vedėjų pokalbis nebuvo atlikėjos I. V. koncertinio turo reklama. Be to, šioje byloje nėra administracinio teisės pažeidimo objekto bei objektyviosios pusės, todėl administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo mano, kad pagal minėtą straipsnį buvo nubaustas nepagrįstai.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstą bei motyvuotą išvadą, jog A. G. veika atitinka ATPK 214²² straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo požymius. Kitaip vertinti bylos aplinkybių ir daryti priešingas išvadas nėra pagrindo.

ATPK 214²² straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už reikalavimų televizijos reklamai, teleparduotuvei, prekių rodymui, reklamai radijo programose, komerciniams audiovizualiniams pranešimams ir visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų, radijo programų ir (ar) atskirų programų rėmimo reikalavimų pažeidimus. Šio straipsnio nuostatų pažeidimus atsakomybę užtraukia radijo ir (ar) televizijos programų transliuotojų ir užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjų vadovams arba kitiems atsakingiems asmenims. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 3 straipsnio 8 dalimi, A. G. padaryta veika kvalifikuota pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį ATPK. Su tokia motyvacija sutinka ir aukštesnės instancijos teismas, ginčo dėl to byloje nėra.

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė skirtumų tarp audiovizualinio pranešimo ir informacijos apie kultūrinį renginį. Tokie skundo argumentai yra nepagrįsti.

Komercinio audiovizualinio pranešimo sąvoka yra išaiškinta Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 27 punkte, t.y. - tai vaizdais, lydimais arba nelydimais garso, skleidžiama informacija, kuri yra skirta tiesiogiai arba netiesiogiai reklamuoti prekes, paslaugas ar ūkinę komercinę veiklą vykdančio asmens pavadinimą ir kuri yra įtraukta į televizijos programą už užmokestį arba kitokį atlygį ar savireklamos tikslais. Komerciniai audiovizualiniai pranešimai inter alia apima televizijos reklamą, pranešimus apie rėmimą, teleparduotuvių siūlymus ir prekių rodymą.

Šio įstatymo 2 dalies 41 punkte išaiškinta, kad paslėptas komercinis audiovizualinis pranešimas – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis reklamos tikslais skleidžiama informacija apie prekių gamintojo ir (ar) paslaugos teikėjo pavadinimą ir (ar) veiklą, prekes, paslaugas ar prekių ženklą, pateikiama taip, kad vartotojas gali nesuprasti, kad tai komercinis audiovizualinis pranešimas. Toks informacijos pateikimas yra laikomas paslėptu komerciniu audiovizualiniu pranešimu, ypač kai tai daroma už užmokestį ar kitokį atlygį.

Paslėpta reklama, paslėpti komerciniai audiovizualiniai pranešimai draudžiami (Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 39 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta, kad reklama ir komerciniai audiovizualiniai pranešimai LRT radijo ir televizijos programose draudžiami, išskyrus kultūros ir sporto renginių ir (ar) jų transliacijų rėmimo pranešimus, kaip numatyta šio įstatymo 7 straipsnyje, ir atvejus, kai reklamą ir komercinius audiovizualinius pranešimus LRT privalo transliuoti, vykdydama sutartinius įsipareigojimus dėl tarptautinių renginių transliavimo teisių įsigijimo ar suteikimo

Tarptautinių žodžių žodyne žodis „kultūra“ apibrėžiamas kaip žmogaus bei visuomenės veiklos produktai, jos formos ir sistemos, kurių funkcionavimas leidžia kurti, panaudoti ir perteikti materialines ir dvasines vertybes. Tai yra itin plati sąvoka, kuriai gali būti priskiriami ir pramoginio pobūdžio renginiai, skirti ne vertingiausių kultūros tradicijų gyvybingumui, tęstinumui užtikrinti, o labiau žmonių pasilinksminimui ar emociniam atsipalaidavimui, suteikianti galimybę žmonėms gerai praleisti laiką, pasilinksminti, patirti gerų emocijų, pojūčių. Atribojant komercinio audiovizualinio pranešimo bei informacijos apie kultūrinį renginį sąvokas, svarbiausia, kaip pagrįstai nurodyta Komisijos pateiktame atsiliepime, nustatyti, ar konkreti informacija yra nukreipta į vartotojiškumą, t.y. ar tokia informacija yra komercinio pobūdžio.

Analizuojamu atveju, matyti, kad laida „Auksinis balsas“ vyko 2016 m. gruodžio 3 d., t.y. prasidėjus prieškalėdiniam laikotarpiui. Laidos vedėjai G. S. ir A. R. pokalbį, vykusį nuo 22 val. 55 min. 20 s. pradeda nuo kalbos apie artėjančias šventes, dovanų ieškojimą, laiškų rašymą Kalėdų seneliui. Informacija apie atlikėjos I. V. koncertą pateikiama labai subtilia, humoro forma, pateikiant visus reikalingus faktus, t.y. koncertų dienas (gruodžio 4, 27, 29, 30 dienomis), miestus, kuriuose vyks koncertai (Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Klaipėdoje), taip pat išvardinti atlikėjai, koncertuosiantys kartu su I. V.. Akivaizdu, kad tokia pateikta informacija apie asmens vykdomą komercinę veiklą (atlikėjos koncertą) nebuvo pranešimas apie kultūrinį renginį. Tokia informacija neabejotinai skatina žiūrovių susidomėjimą artėjančiu renginiu, skatina naudotis tam tikromis paslaugomis, informacija yra akivaizdžiai nukreipta į vartotojiškumą. Be to, kaip minėta, laidos vedėjams kalbą pradedant apie dovanas bei laiškus Kalėdų seneliui, informaciją apie atlikėjos koncertą galima suprasti ir kaip skatinimą koncerte apsilankyti, bilietus įsigyti, padovanoti kaip tik artėjančių švenčių proga. Minimos laidos metu pateikta informacija apie I. V. koncertą nebuvo pažymėta žodžiu „Reklama“, ji nebuvo nuo kitų programos dalių atskirta vaizdinėmis priemonėmis, kuriose būtų žodis „Reklama“. Esant tokioms aplinkybėms, aukštesnės instancijos teismo vertinimu, tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nustatė, kad informacija buvo paskleista taip, kad vartotojas iš karto galėjo ir nesuprasti, jog transliuota informacija yra komercinis audiovizualinis pranešimas, todėl atitinka paslėpto komercinio audiovizualinio pranešimo sąvoką. Tuo tarpu, paslėpti komerciniai audiovizualiniai pranešimai yra draudžiami, kaip tai numato Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 39 straipsnio 5 punktas. Pažymėtina, jog minimo įstatymo 2 dalies 41 punkte, kuriame apibrėžta paslėpto komercinio audiovizualinio pranešimo sąvoka, nėra įsakmiai nurodyta, kad šis informacijos pateikimo būdas laikomas paslėptu komerciniu pranešimu tik tada, kai tai daroma už užmokestį ar kitokį atlygį. Taigi Apelianto skundo argumentai, kad už pateiktą informaciją apie koncertą jokio pobūdžio naudos nebuvo gauta, šiuo atveju, nėra teisiškai reikšminga. Be to, nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, kad, laidos metu buvo siekiama tik pasijuokti iš to, kad į I. V. organizuojamus koncertus nėra parduodami bilietai, nors pats koncertas apibūdinamas kaip grandiozinis. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, jei siekiama tik pasijuokti iš nurodytos situacijos, visiškai nėra būtina pateikti tokios plačios informacijos, susijusios su renginių vieta, datomis, koncerto dalyviais. Be to, neturi esminės įtakos ir pasirinkta informacijos pateikimo forma – ar ji teikiama per humoro prizmę, ar ne, iš esmės, svarbus yra pateikiamos informacijos pobūdis. O šiuo atveju, kaip buvo minėta, buvo pateikta informacija apie konkretaus asmens komercinę veiklą.

Lietuvos radijo ir televizijos komisija yra nepriklausoma Seimui atskaitinga Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančių radijo ir (ar) televizijos programų transliuotojų, užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjų veiklą reguliuojanti ir prižiūrinti, Lietuvos Respublikos teritorijoje veiklą vykdančių retransliuotojų ir kitų asmenų, teikiančių Lietuvos Respublikos vartotojams televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugas, veiklos priežiūrą vykdanti institucija. Komisija dalyvauja formuojant valstybės audiovizualinę politiką. Ji yra Seimo ir Vyriausybės ekspertė radijo, televizijos programų transliavimo, retransliavimo, televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete bei užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų klausimais. Komisija, atlikdama savo funkcijas ir priimdama sprendimus jos kompetencijai priklausančiais klausimais, yra nepriklausoma (Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 47 straipsnio 1 dalis). Iš šio įstatymo 48 straipsnio nuostatų išplaukia, kad keliamų komerciniams audiovizualiniams pranešimams reikalavimų atitiktį šiam įstatymui nustatyti yra kompetentinga būtent Lietuvos radijo ir televizijos komisija. Ši Komisija, nagrinėjamu atveju, 2016 m. gruodžio 9 d. surašė Televizijos programos patikrinimo aktą, kuriuo padarė išvadą, jog protokole nurodytu laiku programos „Auksinis balsas“ metu buvo transliuotas paslėptas komercinis audiovizualinis pranešimas (b.l. 52-54). Taigi nepagrįsti skundo argumentai, kad išvada apie paslėptą audiovizualinį pranešimą buvo padaryta nesant objektyvių duomenų. Nagrinėjamu atveju, pažeidimą fiksavo ir išvadą surašė atitinkama kompetentinga institucija, prižiūrinti televizijos programų transliuotojų teisės aktų laikymąsi, kuri, kaip tai įtvirtinta įstatyme, yra Seimo ir Vyriausybės ekspertė radijo, televizijos programų transliavimo, retransliavimo, televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete bei užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų klausimais.

Atsižvelgiant į Lietuvos radijo ir televizijos komisijos narių įstatyme numatytą skyrimo procedūrą ir tvarką (iš 11 Komisijos narių 2 narius skiria Respublikos Prezidentas, tris narius (vieną – iš opozicinių frakcijų) – Seimas Kultūros komiteto teikimu, tris narius – Lietuvos meno kūrėjų asociacija, vieną narį – Lietuvos katalikų bažnyčios Vyskupų konferencija, vieną narį – Lietuvos žurnalistų sąjunga, vieną narį – Lietuvos žurnalistų draugija), į keliamus aukštus profesinius bei asmeninius reikalavimus (asmuo turi būti nepriekaištingos reputacijos, aukštojo išsilavinimo, turintis ne mažesnę kaip penkerių metų patirtį audiovizualinės politikos, viešosios informacijos rengėjo ar skleidėjo veiklos srityse, profesinės ar akademinės patirties visuomenės informavimo, švietimo, kultūros, mokslo ar žmogaus teisių srityse), šių narių kompetencija teismas neturi pagrindo abejoti.

Apeliantas teigia, kad Lietuvos radijo ir televizijos komisija nevykdo savo strateginių veiklos planų, dėl ko nėra aiškiai atskleistos sąvokos ir atskirų sąvokų požymiai. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nuostatos, apibrėžiančios Komisijos veiklos bei įgaliojimų ribas, nenumato pastarajai pareigos priimti atitinkamus teisės aktus, aiškinant įstatyme pateiktas sąvokas. Ir juo labiau, Komisijai nesuteikta teisė papildyti įstatymo nuostatas, įstatymų leidybos teisė šiai institucijai nėra suteikta. Aktualių sąvokų išaiškinimai yra pateikti minėtame Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme, kurio nuostatos yra visiems vienodai privalomos. Tuo tarpu, vien tas faktas, kad Komisija, kaip kad buvo planavusi, neparengė ar nepatvirtino tam tikro Aprašo, negali būti pateisinama priežastimi nesilaikyti įstatymo nuostatų.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus, padarė motyvuotas ir teisiškai pagrįstas išvadas dėl Apelianto kaltės, nustatydamas jo veiksmuose visus administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius, taip pat pagrįstai nustatė ir kaltės formą, ir su tokia pirmosios instancijos teismo argumentacija nėra pagrindo nesutikti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutarimą nepakeistą ir A. G. skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.