- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-03-26
- Bylos Nr.
- e2A-187-178/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00381-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Vigintas Višinskis, Alvydas Poškus
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „DMD Investment“
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonė „Registrų centras“, valstybės įmonė „Turto bankas“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių bankrutavusios valstybės įmonės ,,Visagino statybininkai“ ir ,,Sėlių investicijos“, uždarosios akcinės bendrovės apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DMD Investment“ ieškinį atsakovėms bankrutavusiai valstybės įmonei „Visagino statybininkai“ ir „Sėlių investicijos“, uždarajai akcinei bendrovei dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, byloje dalyvaujantys tretieji asmenys Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonė „Registrų centras“ ir valstybės įmonė „Turto bankas“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė pareiškė ieškinį atsakovėms prašydama: 1) pripažinti negaliojančiais BVĮ „Visagino statybininkai“ ir „Sėlių investicijos“, UAB 2015 m. rugsėjo 15 d. Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį (toliau - Sutartis) bei 2015 m. gruodžio 9 d. Susitarimą (toliau – Susitarimas), kurių pagrindu atsakovė BVĮ „Visagino statybininkai“ už 560 Eur pardavė atsakovei „Sėlių investicijos“, UAB Sąvartyną: nuomos teisę į 17,9380 ha ploto valstybinės žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir kitus 852,75 kv. m ploto statinius (inžinerinius) – kiemo statinius (tvorą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); 2) taikyti restituciją priteisiant atsakovei BVĮ „Visagino statybininkai“ nuosavybės teisę į kitus 852,75 kv. m ploto statinius (inžinerinius) – kiemo statinius (tvorą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), ir nuomos teisę į 17,9380 ha ploto valstybinės žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).Nurodė, kad atsakovės BVĮ „Visagino statybininkai“ bankroto administratorė UAB „Ius Positivum“ nuslėpė nuo bankrutuojančios įmonės kreditorių komiteto ir kreditorių informaciją apie Sąvartyno pardavimą (rengimąsi parduoti bei pardavimo faktą). Sąvartynas buvo parduotas už mažesnę kainą, nei yra reali jo vertė. Teigia, jog esant galimybei, Sąvartyną galima būtų parduoti už 20 000 – 50 000 Eur kainą. Ginčo objekte esančios tvoros rinkos vertė 2002 m. siekė 1 612 Eur sumą, o valstybinio žemės sklypo, kuris išnuomotas 99 metams vertė – 63 795 Eur.Po Sutarties sudarymo, atsakovės 2015 m. rugsėjo 15 d. sudarė neterminuotą Sąvartyno panaudos sutartį (toliau – Panaudos sutartis), pagal kurią atsakovė BVĮ „Visagino statybininkai“ iki įmonės pabaigos įgijo teisę neatlygintinai naudoti Sąvartyną. Sąvartyną įsigijusi atsakovė „Sėlių investicijos“, UAB jame nevykdo jokios veiklos, neturi kvalifikacijos bei atestatų, reikalingų atliekų tvarkymo veiklai vykdyti, nėra įrašyta į atliekų tvarkytojų registrą, todėl neturi objektyvių galimybių Sąvartyne vykdyti veiklą pagal jo tikslinę ir vienintelę paskirtį.Atsižvelgiant į tai, jog BVĮ „Visagino statybininkai“ bankroto administratorė neprivalėjo ir neturėjo pagrindo sudaryti Sutarties bei Susitarimo bei taip nesąžiningai sumažinant bankrutuojančios atsakovės turtą, sąlygoja kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimą mažesne apimtimi, todėl ieškovė reiškia ieškinį dėl Sutarties ir Susitarimo pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu, kadangi egzistuoja visos actio Pauliana sąlygos.Nagrinėjamu atveju ieškovė turi neginčijamą, neabejotiną ir galiojančią 329 036,58 Eur dydžio reikalavimo teisę BVĮ „Visagino statybininkai“, kuri buvo patvirtinta Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartimi BVĮ „Visagino statybininkai“ bankroto byloje Nr. B2-179-278/2015. Ieškovės reikalavimo atsakovei BVĮ „Visagino statybininkai“ patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su bankrutuojančios įmonės turto pardavimo kaina. Bankroto administratorius už 560 Eur kainą pagal Sutartį ir Susitarimą perleidęs Sąvartyną pažeidė ieškovės teises, kadangi sumažėjo jos galimybės patenkinti savo reikalavimą.Nagrinėjamu atveju bankroto administratorė, perleisdama 18 710,09 Eur pelno per dvejus metus davusį Sąvartyną veikė tik savo nuožiūra, kitų aplinkybių, kurios būtų vertusios administratorę galimai iššvaistyti BVĮ „Visagino statybininkai“ turtą (pavyzdžiui, kreditorių komiteto ar susirinkimo sprendimas, teismo sprendimas, viešas konkursas, sunki finansinė padėtis ar kita) neegzistavo. Savo ruožtu tiek administratorė, tiek atsakovė „Sėlių investicijos“, UAB elgėsi nesąžiningai, nes žinojo, kad Sutartis ir Susitarimas pažeis ieškovės ir kitų BVĮ „Visagino statybininkai“ kreditorių interesus.Teigia, jog ginčijamas sandoris yra niekinis dėl jo prieštaravimo imperatyviems įstatymo reikalavimams.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2017 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino negaliojančiais BVĮ “Visagino statybininkai“ ir “Sėlių investicijos”, UAB 2015 m. rugsėjo 15 d. Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį bei 2015 m. gruodžio 9 d. Susitarimą; taikė restituciją, priteisdamas BVĮ “Visagino statybininkai” nuosavybės teisę į 852,75 kv. m ploto kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius (tvorą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), ir nuomos teisę į 17,9380 ha ploto valstybinės žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); ieškovės naudai iš atsakovių priteisė po 15,50 Eur bylinėjimosi išlaidų; atsakovės “Sėlių investicijos”, UAB naudai iš atsakovės BVĮ “Visagino statybininkai“ priteisė 560 Eur.Teismas nustatė, kad ginčo sandorio sudarymo laikotarpiu ginčo valstybinės žemės sklypas buvo naudojamas kaip statybinių medžiagų laužo sąvartynas, BVĮ “Visagino statybininkai“ turi atliekų tvarkymo leidimą, yra registruota atliekų tvarkytojų valstybės registre. Iš sąvartyno veiklos nuo bankroto bylos iškėlimo (2015 m. birželio 9 d.) iki 2016 m. liepos 25 d. gauta 18 710,09 Eur pelno. BVĮ “Visagino statybininkai“ kreditorių komitetui bankroto administratorės veikos ataskaitoje už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 29 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. nenurodyta apie ginčo turto pardavimą. Turto pardavimo dieną atsakovės taip pat sudarė neterminuotą ir neatlygintinę parduoto turto Panaudos sutartį, kurios pagrindu „Sėlių investicijos“, UAB kaip panaudos davėjas leis BVĮ „Visagino statybininkai“ ginčo turte teikti atliekų saugojimo, rūšiavimo paslaugas ir vykdyti analogišką veiklą, leisti tęsti panaudos gavėjo ir UAB “Zarasų ST“ paslaugų (statybinių atliekų priėmimo (šalinimo) teikimo sutartį), tačiau bylos nagrinėjimo metu Panaudos sutartis jau buvo nutraukta. 2015 m. gegužės 21 d. VBĮ „Visagino statybininkai“ kreditorių komiteto posėdyje buvo nutarta visą bankrutuojančiai įmonei priklausantį nekilnojamąjį turtą parduoti komplektu ir nustatyti pradines pardavimo iš varžytynių kainas. 2015 m. birželio 30 d. kreditorių komitetas nutarė įpareigoti bankroto administratorę tęsti ir vykdyti paskelbtas viso įmonei priklausančio nekilnojamojo turto varžytynes. Nepardavus nekilnojamojo turto varžytynėse, nustatyta turto pardavimo tvarka. Apie ginčo turto pardavimą, įskaitant nuomos teisę, 2015 m. rugpjūčio 7 d. buvo paskelbta laikraštyje „Lietuvos žinios“ bei internetiniuose skelbimų portaluose e.lenta ir skelbimai.lt. Prieš turto pardavimą buvo atliktas VBĮ „Visagino statybininkai“ turto vertinimas, kurio metu nustatyta Sąvartyno tvoros vertė – 300 Eur, o valstybinės žemės nuomos teisė kaip turtas nevertinta, jos nurodyta vertė - 100 Eur, yra simbolinis dydis. Pagal turto vertinimą visa ginčo turto vertė – 400 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad 2015 m. birželio 30 d. vykusio BVĮ „Visagino statybininkai“ kreditorių komiteto posėdyje nutarta, jog pirmą ir antrą savaitę turto pradinė pardavimo kaina ne varžytynėse yra 40 proc. didesnė nei turto vertintojo nustatyta vertė, todėl pirmą ir antrą pardavimo savaitę ginčo turtas turėjo būti ir buvo parduodamas už ne mažesnę nei 560 Eur sumą. Teismas konstatavo, kad ieškovės teisės buvo pažeistos ne pačiu turto perleidimo faktu, o sąlygomis (kaina). Perleidus inžinierinį statinį – tvorą ir valstybinės žemės nuomos teisę tik kaip daiktą (daiktinę teisę) už 560 Eur, o ne kaip pajamas generuojantį turtą (verslo objektą), kurio rinkos kaina (vertė) dėl duodamų pajamų labiau tikėtina, jog didesnė. Teismas tokią išvadą darė įvertinęs, jog per kelis metus nuo bankroto bylos iškėlimo iš ginčo turto ir nuomos teisės VBĮ „Visagino statybininkai“ gavo virš 18 000 Eur pelno, todėl pelno gavimas buvo realus ir ateityje, kadangi iš karto buvo sudaryta perleisto ginčo turto Panaudos sutartis pagal kurią VBĮ „Visagino statybininkai“ toliau eksploatavo ginčo objektą. Perleidus turtą – tvorą kaip daiktą, o nuomos teisę perleidus faktiškai neatlygintinai nebuvo gauta didesnių pajamų, kurių dalis galėjo būti panaudota atsiskaitant su ieškove didesne jos finansinio reikalavimo dalimi.Teismo vertinimu, bankroto administratorė neprivalėjo ginčo turto perleisti būtent už 560 Eur, o ne didesnę kainą, kadangi kreditorių komitetas neuždraudė ginčo turto parduoti brangiau. Nepaisant to, jog administratorė paskelbė apie tvoros ir nuomos teisės pardavimą, nuomos teisė įvertinta nebuvo. Teismas sprendė, kad BVĮ „Visagino statybininkai“ faktiškai pardavė statybinių atliekų sąvartyno eksploatavimo verslą (turtą generuojantį pajamas), o ne tvorą kaip tokią, kadangi tvoros eksploatavimui nereikalingas 17,938 ha ploto valstybinės žemės sklypas.Teismas konstatavo, jog neįvertinusi, jog ginčo turtas teikia bendrovei pajamas (pelną), neužtikrinusi, jog atliekant turto vertinimą į šią aplinkybę būtų atsižvelgta, neatlikusi jo vertinimo kaip verslo, nesant draudimo parduoti turtą didesne nei kreditorių komiteto nustatyta to laikotarpio kaina, neiškėlusi klausimo dėl tikslingumo šį turtą pardavinėti ne tik kaip daiktą, o kaip veikiantį verslą, bankroto administratorė veikė ne kreditorių ir įmonės interesais, todėl veikė nesąžiningai. Taip pat sprendė, kad atsakovė „Sėlių investicijos“, UAB taip pat veikė nesąžiningai, kadangi žinojo, jog iš bankrutuojančios įmonės perka veikiantį sąvartyną (verslą), kurio rinkos vertė pagal turtą vertinant pajamų metodu nebuvo atlikta. Funkcionuojančio komplekso vertė 560 Eur yra nedidelė ir jam kaip rūpestingam ir apdairiam asmeniui turėjo kilti abejonių ar kaina protinga, ar už tiek parduodant turtą nebus padaryta žalos kreditorių turtinėms teisėms. Atsižvelgiant į tai, kad Sutartis ir Susitarimas buvo sudaryti 2015 m. rugsėjo 15 d., sandoris viešame registre įregistruotas tik 2015 m. gruodžio 15 d., o ieškinys teisme pareikštas 2016 m. lapkričio 28 d., teismas darė išvadą, jog ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino, nes ieškinys pateiktas per 1 metus nuo sandorio išviešinimo. Iki šio fakto ieškovė neturėjo teisinio pagrindo spręsti ar ginčo sandoris pažeidė jos kaip kreditorės teises.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
Atsakovė BVĮ „Visagino statybininkai“ (toliau ir – apeliantė) apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Sutartis ir Susitarimas buvo sudaryti pagal 2015 m. birželio 30 d. kreditorių komitete priimtą teisėtą, privalomą ir galiojantį nutarimą, todėl BVĮ „Visagino statybininkai“ neturėjo jokio teisėto ir pagrįsto pagrindo nesudaryti ginčo Sutarties ir Susitarimo, kai atsakovė „Sėlių investicijos“, UAB vienintelė pagal kreditorių nustatytą pardavimo kainą, kuri yra didesnė nei turto vertintojo nustatyta turto rinkos vertė, pasiūlė jį nupirksianti. Siekiant paneigti Sutarties ir Susitarimo teisėtumą, privaloma nuginčyti nutarimą, kurio pagrindu buvo sudarytas ginčo sandoris.Sutartimi ir Susitarimu perleisti kiti (kiemo) statiniai, kurie viešame registre įvardyti kaip tvora, negali būti tapatinami su sąvartynu, kadangi tvora nėra sąvartynas, taip pat šis turtas negali būti laikomas verslo objektu, duodančiu pelną. Apeliantės gaunamas pelnas buvo ne dėl tvoros, o dėl teritorijoje, kurioje stovi tvora, vykdytos veiklos (pagal sąvartyno administravimo sutartis). Pirmosios instancijos teismo nurodytas gautas pelnas nebuvo už paties sąvartyno eksploatavimo veiklą, o už teisę vykdyti veiklą. Aplinkybė, jog subjektas, įsigijęs apeliantei priklausiusią tvorą, vykdys tą pačią veiklą ir gaus už tą patį pelną, kadangi tvora nelaikytina verslo objektu.Nuomos teisė nėra savarankiška, rinkos vertę turinti teisė, t. y. nėra savarankiškas teisinių santykių objektas. Vien aplinkybė, kad apeliantė buvo sudariusi valstybinio žemės sklypo nuomos sutartį, turėjusią galioti dar 78 metus, savaime nereiškia, kad naujasis ginčo tvoros savininkas sudarys šią nuomos sutartį ir / ar nuomos sutarties sąlygos bus tokios pačios.Sąvartyno veikla yra licencijuota bei reglamentuota teisės aktų, todėl apeliantė, turėjusi tokią teisę vykdyti šią veiklą, negali jos nei parduoti, nei kitu būdu perleisti tretiesiems asmenims.Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas tariamą neprivalomumą sudaryti ginčo Sutartį, neteisėtai ignoravo kreditorių komiteto privalomumo principą (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto (toliau - ĮBĮ) 24 straipsnio 4 dalis) ir visiškai nepagrįstai nurodė, jog apeliantė neva turėjo nesivadovauti priimtu nutarimu bei tokiu būdu jį pažeisti. Atsakovė „Sėlių investicijos“, UAB buvo vienintelis asmuo, išreiškęs valią, įsigyti turtą. Neatsiradus kitam pirkėjui, nebuvo pagrindo neparduoti ginčo turto už pasiūlytą kainą, kuri atitiko kreditorių pasiūlytą kainą.Nuo apeliantės nepriklauso esminės sąlygos, būtinos sąvartyno veiklai vykdyti, todėl tvoros kaip sąvartyno vertinimas yra neįmanomas, nes apeliantė neturi jokių galimybių perleisti teisių į verslo interesą, t. y. neturi teisės perleisti nei veiklos vietos, nei paties leidimo vykdyti veiklą.Atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, laiko, kad privaloma actio Pauliana sąlyga dėl nesąžiningumo neegzistuoja. Kaip antai, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad atsakovė „Sėlių investicijos“, UAB neva yra nesąžininga, nenurodė nei vienos aplinkybės, kurios pagrindu būtų galima konstatuoti, jog atsakovė žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises.Laiko, jog yra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas, kadangi apie Sutarties sudarymą vėliausiai turėjo būti žinoma 2015 m. rugsėjo 30 d., o Sutartis viešajame registre buvo įregistruota 2015 m. lapkričio 2 d.Prašo prie bylos prijungti naujus įrodymus – Nekilnojamojo turto registro išrašą, kuris patvirtina sandorio įregistravimo datą viešame registre.Atsakovė „Sėlių investicijos“, UAB (toliau ir – apeliantė) apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pripažįstant Sutartį ir Susitarimą negaliojančiais, tačiau paliekant BVĮ „Visagino statybininkai“ kreditorių komiteto nutarimą, kurio pagrindu sudarytas sandoris, susiklostė situacija, paneigianti ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 20 punkte ir 24 straipsnio 4 dalyje įtvirtinamą nutarimo privalomumą.Byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad ginčo turtas galėtų būti realizuotas didesne nei 560 Eur kaina, o nustatyta kaina yra per maža.Inžineriniai statiniai, esantys valstybinės žemės sklype negalėjo būti parduoti kaip verslo objektas, kadangi nei prieš Sutarties sudarymą, nei jos sudarymo metu, negalėjo būti aišku, ar subjektas, įsigijęs inžinerinius statinius, įgis teisę nuomoti valstybinę žemę, taip pat kokia apimtimi tokia teisė bus suteikta. Šiuo atveju BVĮ „Visagino statybininkai“ neturi teisės pirkimo – pardavimo sutartimi perleisti valdyti, naudoti ir disponuoti žemės sklypu, kuriame buvo vykdoma sąvartyno veikla, todėl ir sąvartyno kaip verslo objekto pardavimas, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, yra negalimas.Sąvartyno kaip verslo pardavimas yra negalimas, kadangi ne BVĮ „Visagino statybininkai“, o valstybės įgaliotos institucijos suteikia teisę verstis šia veikla.Net jeigu ginčo turtas buvo įvertintas netinkamai, apeliantė negali prisiimti neigiamų pasekmių dėl netinkamo bankroto administratorės pareigų vykdymo, ginčo turtas buvo parduodamas už bankrutuojančios įmonės kreditorių komiteto nustatytą kainą. Teismas nenurodė pagrįstų argumentų, konstatuodamas apeliantės nesąžiningumą.Ieškovė UAB „DMD Investment“ atsiliepimu į atsakovių apeliacinius skundus prašo juos atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinius skundus nurodo šiuos atsikirtimus:Apeliantės klaidingai interpretuoja BVĮ „Visagino statybininkai“ kreditorių komiteto sprendimo ir Sutarties bei Susitarimo santykį, nes Sutarties ir Susitarimo nuginčijimas nėra susijęs su kreditorių komiteto sprendimo galiojimu, kadangi juo administratorei buvo nurodyta toliau tęsti bankrutuojančios įmonės turto pardavimo procedūras ir turtą pardavinėti kiek įmanoma didesnėmis kainomis, todėl pripažinus negaliojančiomis Sutartį ir Susitarimą, nėra sukuriamas teisinis prieštaravimas tarp teismo ir kreditorių komiteto sprendimų. Parduodamo turto vertinimą ir jo būdą bei formą parinko būtent bankroto administratorė, todėl, esant situacijai, kuomet net neturint specialių žinių akivaizdu, jog Sąvartynas parduotas ženkliai per pigiai, apeliantės negali remtis kreditorių komiteto sprendimu prieš įmonės kreditorius. Pažymėjo, kad BVĮ „Visagino statybininkai“ kreditoriai atskirai nepritarė ginčo objektų kainai, o kai kurie iki šiol nori juos įsigyti už dešimtimis kartų didesnes sumas. Nors valstybinio žemės sklypo nuomos teisės negali būti pirkimo – pardavimo sutarties objektu, tačiau abiejų atsakovių tikslas ir noras perkant ginčo objektus buvo aiškus ir konkretus – įgyti teises valdyti ginčo sklypą, kurio pagrindinė paskirtis – sąvartyno veikla, nes dar teikdamas užklausą elektroniniu paštu „Sėlių investicijos“, UAB aiškiai nurodė, jog jį domina žemės sklypas, o ne tvora. Be to, Sutartyje bei Susitarime šalys aiškiai susitarė, kad „Sėlių investicijos“, UAB perduodamos teisės į žemės sklypo nuomos teisę ir tvorą. Net jeigu ir būtų laikoma, jog žemės sklypo nuomos teisė negali būti pirkimo – pardavimo objektu, jos vertė turi būti atspindėta daiktų, kurie yra pagrindas perimti nuomos teisę, vertėje.Nėra paaiškintas ir pagrįstas bankroto administratorės skubėjimas parduoti Sąvartyną, nors po pardavimo jis ir toliau buvo eksploatuojamas pačios bankrutuojančios įmonės. Pažymėjo, kad apeliantės, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neprisiminė ir negalėjo paaiškinti, kaip ir kada buvo susitarta dėl Panaudos sutarties sudarymo, negalėjo apsispręsti, kaip ir kodėl buvo nutraukta Panaudos sutartis po ieškinio pareiškimo, o pakeitus kelias versijas, dėl to, kas nutraukė Panaudos sutartį, liko taip ir nepaaiškinta bei nepagrįsta, kodėl bankroto administratorė bendru sutarimu nutraukė Panaudos sutartį, kai ji kas mėnesį bankrutuojančiai įmonei nešdavo nemažą pelną, o pati įmonė iki savo pabaigos galėjo neatlygintinai eksploatuoti Sąvartyną. Be to, taip pat paaiškėjo, kad prieš pat ieškinio pareiškimą atsakovė „Sėlių investicijos“, UAB siekė parduoti Sąvartyną, todėl darytina išvada, kad žemės sklypą atsakovė įsigijo tik vieninteliu tikslu – greitu metu jį perparduoti ir uždirbti, kas parodo, kad atsakovė Sėlių investicijos“, UAB puikiai suprato Sąvartyną perkanti pigiau nei turėtų ir galėtų, tai yra įsigijimas vykdomas mažesne nei rinkos kaina. Teigia, jog nepraleido ieškinio senaties termino, tačiau teismui nusprendus priešingai, prašo šį terminą atnaujinti. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo juos atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad bankroto administratorė pardavė turtą, neužtikrinusi tinkamo jo įvertinimo, neveikė kreditorių ir įmonės interesais, nesiekė gauti maksimalios naudos tam, kad būtų patenkinti kreditorių reikalavimai ir taip pažeidė jų teises, kadangi byloje nustatyta, kad buvo daugiau ginčo turto potencialių pirkėjų, siūliusių ginčo turtą įsigyti už ženkliai didesnę sumą.BVĮ „Visagino statybininkai“ bankroto administratorė UAB „Ius Positivum“ pateiktu atsiliepimu į apeliantės „Sėlių investicijos“, UAB apeliacinį skundą prašė jį tenkinti ir panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimą, kadangi apeliacinio skundo motyvai yra pagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinių skundų teisinis ir faktinis pagrindas.Iš bylos duomenų matyti, kad 2015 m. rugsėjo 15 d. Sutartimi BVĮ „Visagino statybininkai“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Ius Positivum“, pardavė „Sėlių investicijos“, UAB patikėjimo teisę į 852,75 kv. m ploto kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius (tvorą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), bei nuomos teisę į 17,9380 ha ploto valstybinės žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (Sutarties 1.1 punktas), už 560 Eur kainą. 2015 m. gruodžio 9 d. šalys, atsižvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą, jog valstybės įmonė jai perduotą ir įgytą turtą valdo, naudoja bei juo disponuoja patikėjimo teise (Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), o juridiniai asmenys, įskaitant ir valstybės įmones, atsako pagal savo prievoles jiems nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu (CK 2.50 straipsnio 1 dalis), sudarė Susitarimą Nr. 1 dėl Sutarties pakeitimo, kuriuo nusprendė pakeisti Sutarties 1.1 punktą, nurodydamos, kad BVĮ „Visagino statybininkai“ pardavė „Sėlių investicijos“, UAB nuosavybės teisę į paminėtus statinius bei nuomos teisę į paminėtą sklypą (nes Sutartyje šalys turėjo tikslą perleisti nuosavybės teisę į statinius, tačiau perleido patikėjimo teisę į juos). Susitarimas laikomas neatskiriama Sutarties dalimi (Susitarimo 5 punktas). Pirmosios instancijos teismas tiek Sutartį, tiek Susitarimą pripažino negaliojančiais. Apeliantai su tokiu sprendimu nesutinka.
Dėl naujų įrodymų
BVĮ „Visagino statybininkai“ su apeliaciniu skundu pateikė įrodymus dėl turto (kaip verslo) vertinimo galimybės. Ieškovė pateikė papildomus įrodymus dėl atsakovių atstovų sąsajumo. Kadangi abi dalyvaujantys byloje asmenys turėjo galimybę susipažinti su teikiamais naujais įrodymais, taigi, ir teikti paaiškinimus dėl jų, teisėjų kolegijos nuomone, jų pridėjimas prie bylos neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl juos priima (CPK 314 str.).Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Dėl ginčijamų sandorių objekto
Ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodo, kad ginčo Sutartimi ir Susitarimu parduotas turtas iš esmės laikytinas sąvartynu. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ginčijamus sandorius negaliojančiais, sprendė, kad buvo parduotas verslo objektas, kuris teikė pelną. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu ginčijamų sandorių objekto vertinimu.Šiuo atveju iš ginčo Sutarties ir Susitarimo matyti, kad šalys aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė dėl dviejų objektų - inžinerinio statinio (tvoros) nuosavybės teisės ir žemės sklypo nuomos teisės perleidimo, o ne dėl sąvartyno. Dėl tokio objekto kaip sąvartynas ir negalėjo būti susitarta, nes toks objektas teisiškai nėra įregistruotas kaip daiktas, kitaip tariant, kaip pirkimo pardavimo sandorio objektas jis neegzistuoja. Todėl pritartina apeliančių argumentams, kad perleistas turtas nėra sąvartynas, o taip pat šis turtas negali būti laikomas ir verslu, duodančiu pelną. Verslas įprastai suprantamas kaip pelno siekianti ūkinė – komercinė veikla, kurią sudaro prekių gamyba, jų pirkimas – pardavimas (tiekimas) bei paslaugų teikimas. Nagrinėjamu atveju apeliantės BVĮ „Visagino statybininkai“ gaunamas pelnas buvo ne dėl tvoros ir valstybinės žemės nuomos teisės turėjimo, o dėl teritorijoje, kurioje stovi tvora, vykdytos licencijuotos veiklos, beje, kurios „Sėlių investicijos“ UAB apskritai vykdyti negali ir nežinia ar galės. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo daryti išvadą, kad bankrutuojanti įmonė pardavė sąvartyną ar savo verslą, o pirkėjas ginčijamais sandoriais įgijo teisę į sąvartyną ar vykdyti tokio pobūdžio verslą. ĮBĮ 33 straipsnis nustato bankrutavusios įmonės turto pardavimo ir perdavimo tvarką. Pagal šio straipsnio 1 dalį gali/turi būti parduotas turtas, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas. Nukreipti išieškojimą į verslą kaip tokį nėra galimybės. Todėl teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamų sandorių objektai negalėjo būti perleisti neatlikus jų vertinimo kaip verslo.
Dėl valstybinės žemės nuomos perleidimo
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė, jog valstybės turtas, perduotas įmonei patikėjimo teise, gali būti panaudotas juridinio asmens prievolėms vykdyti (atsiskaityti su kreditoriais) ir kuris valstybės buvo perduotas kapitalui suformuoti įmonei patikėjimo teise. Iš esmės tokia išvada teisinga. Tačiau šiuo atveju teismas neįvertino, kad BVĮ „Visagino statybininkai“ patikėjimo teise buvo perduotas tik inžinerinis statinys – tvora, tačiau ne valstybinės žemės sklypas, kadangi teisės jį valdyti bei naudoti suteiktos valstybinės žemės nuomos pagrindu, o ne patikėjimo teisės pagrindu. Žemės nuomos bendrosios nuostatos reglamentuotos CK 6 knygos XXIX skyriuje, kurio normos aptaria atitinkamų institucijų kompetenciją sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartis, nustatyti valstybinės žemės išnuomojimo būdai, kitos žemės nuomos sąlygos (nuomos pasibaigimo, nuomos sutarties nutraukimo pagrindai ir kt.). Valstybinės žemės nuomos sutartis pagal savo kompetenciją sudaro valstybinės žemės valdytojo funkcijas atliekanti institucija (CK 6.548 str. 2 d.). Pagal CK 6.551 straipsnio nuostatas valstybinė žemė išnuomojama aukciono būdu Vyriausybės nustatyta tvarka, šios žemės nuoma ne aukciono būdu galima, jeigu ji užstatyta fiziniam ar juridiniam asmeniui nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais. Žemės įstatymo 9 straipsnio 5 dalis taip pat nustato, kad valstybinė žemė išnuomojama iš esmės - išskyrus šio straipsnio 6–9 dalyse nustatytus atvejus - aukciono būdu. Įvertinus paminėtas teisinio reglamentavimo nuostatas, spręstina, kad valstybinės žemės naudojimo, valdymo ir disponavimo teisiniams santykiams taikomas specialus teisinis reglamentavimas dėl objekto, susijusio su viešuoju interesu. Jame faktiškai įtvirtintas vienintelis (su įstatyme aptartomis išimtimis) būdas asmeniui tapti valstybinės žemės nuomininku – aukciono tvarka. Minėti teisės aktai, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, nenumato, kad asmuo galėtų tapti valstybinės žemės nuomininku kitais būdais inter alia įsigydamas turtines (nuomos) teises iš bankrutuojančios įmonės. Kasacinis teismas yra pasisakęs dėl valstybės žemės nuomos santykių imperatyvumo ir pažymėjęs, kad valstybinės žemės nuomos santykiams būdingas teisinis apibrėžtumas. Valstybės žemės perleidimo santykių įstatyme įtvirtintu reglamentavimu siekiama užtikrinti, kad valstybės (savivaldybių) nuosavybė būtų tvarkoma taip, jog tai atitiktų visos visuomenės interesus, viešajam interesui teikiant prioritetą prieš privatų tiek žemės naudojimo tikslų, paskirties, tiek žemės naudojimo sąlygų atžvilgiu. Šių teisinių santykių reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus. Valstybės (savivaldybių) žemės perleidimo sandoriai, sudaryti pažeidus viešosios teisės principą, kai valstybės (savivaldybių) turtas įgytas kitaip negu nustatyta imperatyviuoju reguliavimu, pažeidžiant įtvirtintą tvarką ir šio reguliavimo tikslus (saugomas vertybes), yra niekiniai. Taigi valstybinė žemė gali būti išnuomojama tik griežtai laikantis imperatyviųjų teisės normų nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-461/2013).Pagal Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 1 dalies nuostatas visos Lietuvos Respublikos valstybinės žemės, išskyrus žemę, kuri šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka patikėjimo teise perduota kitiems subjektams, patikėtinė bei jos nuomotoja yra Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, todėl tik ji turi teisę priimti sprendimus išnuomoti šią žemę bei sudaryti jos nuomos sutartis. Šiuo atveju nuomos reikalavimai bei procedūros yra imperatyviai reglamentuoti Žemės įstatymo ir jį įgyvendinančių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų teisės normomis. Atsižvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybinės žemės nuomos teisė negalėjo būti pirkimo – pardavimo sandorio objektas, kadangi išimtinę teisę parduoti ir nuomoti valstybinį turtą turi tik ją valdantis patikėjimo teise asmuo, vadovaudamasis imperatyviomis teisės normomis. Remiantis tuo, teismas nepagrįstai sprendė, kad bankroto administratorė galėjo parduoti visą ginčo turtą, t. y. įskaitant ir valstybinės žemės nuomos teisę, ir pastaruoju aspektu imperatyvūs draudimai pažeisti nebuvo.Pažymėtina, kad apskritai pagal CK 6.491 straipsnį nuomininkas turi teisę perleisti (bet kokiu būdu – teismo past.) savo teises ir pareigas, atsiradusias iš nuomos sutarties, įkeisti nuomos teisę ar perduoti ją kaip turtinį įnašą ar kitaip suvaržyti tik gavęs išankstinį nuomotojo sutikimą, jeigu ko kita nenustato nuomos sutartis. Pagal CK 6.562 straipsnio 3 punktą žemės nuomos sutartis pasibaigia, kai likviduojamas juridinis asmuo, kuris buvo žemės nuomininkas.Todėl Sutarties ir Susitarimo dalys, kurių pagrindu perleista nuomos teisė į 17,9380 ha ploto valstybinės žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pripažintinos niekinėmis (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis).
Dėl kreditorių interesų pažeidimo
Ieškinys pareikštas actio Pauliana instituto pagrindu. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012), taip pat tai, kad šios aplinkybės, susijusios su skolininko mokumo sumažėjimu, būtų nulemtos skolininko sudaryto sandorio. Taigi, kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007) arba skolininkas, gerokai sumažino savo turtą ir sudarė realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007). Prie tokių atvejų priskirtinas skolininko turto pardavimas už aiškiai mažesnę kainą, kai po tokio sandorio sudarymo kreditorius negali išieškoti skolos, nes skolininko gautos už parduotą turtą sumos ir likusio skolininko turto gali neužtekti skolai grąžinti. Nagrinėjamu atveju ieškinys ir grindžiamas būtent turto perleidimu už aiškiai per mažą kainą. Todėl svarbu įvertinti, ar turtas perleistas už tinkamą ir pagrįstą kainą. Šiuo aspektu yra reikšminga perleisto turto rinkos vertė, buvusi jo perleidimo momentu, nes aiški perleisto turto vertės ir kainos neatitiktis yra pagrindas daryti išvadą dėl kreditoriaus teisių pažeidimo. Šioje byloje nustatyta, kad prieš ginčo turto pardavimą UAB „Centro kubas“ atliko BVĮ „Visagino statybininkai“ nuosavybės teise priklausančio turto vertinimą, kurio metu taip pat buvo įvertinta ir ginčo tvora (kiti inžineriniai statiniai) kaip nekilnojamasis turtas, kurio vertė nustatyta 300 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad valstybinės žemės nuomos teisė kaip turtas nėra vertinama, nurodyta jos simbolinė vertė (dydis) – 100 Eur, todėl pagal turto vertinimą visa ginčo turto vertė – 400 Eur.2015 m. birželio 30 d. įvykusio BVĮ „Visagino statybininkai“ kreditorių komiteto posėdžio metu priimtu nutarimu Nr. 3 nutarta, įpareigoti bankroto administratorę tęsti ir vykdyti paskelbtas viso įmonei priklausančio nekilnojamojo turto varžytynes. Nepardavus nekilnojamojo turto varžytynėse, pardavinėti turtą komplektu, grupėmis pagal adresus arba atskirais vienetais dvylika savaičių tokia tvarka: pirmą ir antrą savaitę nustatyti 40 proc. didesnę kainą nei turto vertintojo nustatyta kaina, trečią ir ketvirtą savaitę nustatyti 20 proc. mažesnę kainą nei pirmą ir antrą savaitę, penktą ir šeštą savaitę nustatyti turto vertintojo nurodytą kainą, septintą ir aštuntą savaitę nustatyti 20 proc. mažesnę kainą nei penktą ir šeštą savaitę, devintą ir dešimtą savaitę nustatyti 20 proc. mažesnę kainą nei septintą ir aštuntą savaitę, vienuoliktą ir dvyliktą savaitę nustatyti 20 proc. mažesnę kainą nei devintą ir dešimtą savaitę. Apie turto pardavimą skelbti spaudoje „Lietuvos žinios“ bei specializuotose internetiniuose skelbimų portaluose. Atsiradus pirkėjams, įgalioti administratorių sudaryti pirkimo – pardavimo sutartis ir parduoti turtą už ne mažesnę nei tuo metu galiojusią kainą. Pirmą ir antrą savaitę turto pradinė pardavimo kaina ne varžytynėse yra 40 proc. didesnė nei turto vertintojo nustatyta vertė, todėl ginčo turtas turėjo būti ir buvo realizuojamas už ne mažesnę nei 560 EUR suma.Nei UAB „Centro kubas“ atlikta turto vertinimo ataskaita, nei BVĮ „Visagino statybininkai“ kreditorių komiteto 2015 m. birželio 30 d. posėdyje balsų dauguma priimtas nutarimas Nr. 3, kuriuo nustatyta bankrutuojančios įmonės turto realizavimo tvarka, nebuvo apskųsti, todėl yra teisėti, galiojantys ir privalomi.Nagrinėjamu atveju ieškovė ir neįrodinėjo, kad tvoros kaip turto vertė yra didesnė už pardavimo kainą. Iš esmės vienintelis ieškovės argumentas – asmenų siūlymai įsigyti sąvartyną už 30 000 Eur ar 50 000 Eur sumą. Tačiau šiuo atveju tiek UAB „Vidvestuma“, tiek UAB „Visagino transporto centras“ siūloma nurodoma kaina yra už sąvartyną, o ne, kaip klaidingai nurodė ieškovė, ginčo turtą (ieškinio priedai Nr.6, Nr.7), kai šiuo atveju sąvartynas nebuvo pardavinėjamas, o parduota tvora savaime nereiškia, jog BVĮ „Visagino statybininkai“ užkerta kelią pačiai įmonei vykdyti sąvartyno tvarkymo veiklą ar minėtos tvoros įsigijimas suteikia teisę tokią veiklą vykdyti pirkėjui. Taigi, byloje nėra duomenų, kad ginčo turtas (tvora) turėjo ar bent galėjo būti realizuotas ženkliai didesne nei 560 Eur kaina ir jos dydis yra aiškiai per mažas. Nepaneigta aplinkybė, kad apeliantė „Sėlių investicijos“, UAB buvo vienintelis asmuo iš tiesų išreiškęs valią įsigyti šį turtą už kainą, atitinkančią ne tik jos nustatytą vertę, tačiau ir kreditorių komiteto nustatytu turto realizavimo būdu (tvarka).Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtent ginčo turtas teikė bankrutuojančiai įmonei pelną, todėl turėjo būti parduodamas ne kaip nekilnojamojo turto objektas, tačiau kaip verslo objektas, todėl buvo pažeisti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai, t. y. nenustatyta actio Pauliana būtina sąlyga, jog faktinis ginčo turtas parduotas už žymiai mažesnę kainą, kas sąlygojo kreditorių interesų pažeidimą. Padarius paminėtą išvadą, analizuoti kitų actio Pauliana sąlygų (ne)egzistavimą nėra teisinės prasmės.
Dėl ieškinio senaties
Apeliantė BVĮ „Visagino statybininkai“, nesutikdama su skundžiamu sprendimu, argumentuoja, kad yra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas actio Pauliana ieškiniui, kadangi apie Sutarties sudarymą vėliausiai turėjo būti žinoma 2015 m. rugsėjo 30 d., o Sutartis viešajame registre buvo įregistruota tik 2015 m. lapkričio 2 d.Nagrinėjamu atveju pritartina pirmosios instancijos teismui, jog ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino, nes ieškinys pateiktas per vienerius metus nuo sandorio išviešinimo (CK 6.66 straipsnio 3 dalis, 1.127 straipsnis), t. y. ieškinys pareikštas 2016 m. lapkričio 28 d., Sutartis sudaryta 2015 m. rugsėjo 15 d., o Susitarimas – 2015 m. gruodžio 9 d. ir jų abiejų kaip visumos pagrindu atlikta teisinė turto registracija, todėl terminas ginčyti sandorį negalėjo prasidėti anksčiau šios datos. Kita vertus, bet kuriuo atveju galima sutikti su ieškove, jog ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujintas dėl to, kad nėra duomenų, jog administratorius informavo kreditorius apie ginčijamus sandorius nedelsiant po jų sudarymo, o byla susijusi su viešuoju interesu (CK 1.131 str. 2 d.).
Dėl restitucijos taikymo
Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos pripažino negaliojančiais 2015 m. rugsėjo 15 d. Sutartį bei Susitarimą, sudarytus tarp BVĮ „Visagino statybininkai“ ir „Sėlių investicijos“, UAB. Atsižvelgiant į tai, kad teisėjų kolegija sprendė, kad ginčo sandorio dalis dėl tvoros pirkimo – pardavimo, nesant actio Pauliana sąlygų viseto, nepripažintina negaliojančia, atitinkamai šių konstatuotų aplinkybių pagrindu skundžiamu sprendimu taikyta restitucija taip pat netenka prasmės.Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas sprendimas dalyje, kuria pripažinta negaliojančia BVĮ „Visagino statybininkai“ ir „Sėlių investicijos“, UAB sudaryta Sutartis bei Susitarimas dėl 852,75 kv. m ploto tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo, naikintina, ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas šią ieškinio dalį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalis 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Ieškovė buvo sumokėjusi 31 Eur dydžio žyminį mokestį. Tačiau šiuo atveju ieškinys yra pareikštas dėl bankroto bylos eigoje sudarytų sandorių. Todėl ieškovė žyminio mokesčio mokėti neprivalėjo (CPK 83 str. 1 d. 9 p.) ir dėl to jai sumokėtas mokestis grąžintinas, išaiškinant, kad jį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija (CPK 87 str. 1 d. 1 p., 3 d.). Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė teismui nepateikė įrodymų apie turėtas (sumokėtas) išlaidas už advokato pagalbą. Ši sprendimo dalis nėra skundžiama. Ieškovė pateikė įrodymus dėl 2 208,05 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Atsakovė BVĮ „Visagino statybininkai“ patyrė 968 Eur dydžio išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme ir 1 000 Eur apeliacinės instancijos teisme. Ieškinys patenkinamas iš dalies – dėl vieno reikalavimo iš dviejų. Todėl bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, atsakovei BVĮ „Visagino statybininkai“ iš ieškovės priteistina 984 Eur už advokato pagalbą, ieškovei po 552 Eur (viso - 1 104 Eur) iš abiejų atsakovių. Įskaičius ieškovės ir BVĮ „Visagino statybininkai“ priteistinas sumas, pastarajai iš ieškovės priteistina 432 Eur.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimo dalį, kuria pripažintos negaliojančiomis bankrutavusios valstybės įmonės „Visagino statybininkai“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Sėlių investicijos“ 2015 m. rugsėjo 15 d. Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties bei 2015 m. gruodžio 9 d. Susitarimo dalys dėl 852,75 kv. m ploto statinių (inžinerinių) – kiemo statinių (tvorą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), perleidimo bei taikyta restitucija dėl šių statinių. Šioje dalyje priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti.
Sprendimo dalį, kuria pripažintos negaliojančiomis 2015 m. rugsėjo 15 d. Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties bei 2015 m. gruodžio 9 d. Susitarimo dalys dėl nuomos teisės į valstybinės žemės sklypą (duomenys neskelbtini) perleidimo, palikti nepakeistą.
Priteisti už advokato pagalbą bankrutavusiai valstybės įmonei „Visagino statybininkai“ 432 Eur iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DMD Investment“, o ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „DMD Investment“ 552 Eur iš uždarosios akcinės bendrovės „Sėlių investicijos“.
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 29 d. nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę - įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės į kiemo statinius (tvorą) (duomenys neskelbtini) perleidimo uždraudimo.
Grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „DMD Investment“ 31 Eur žyminio mokesčio.