Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

neviešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje V. K., g. (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyv. (duomenys neskelbtini), pagrindinio išsilavinimo, nevedęs, teistas:

1. 2010-01-20 Šilutės rajono apylinkės teismo pagal BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p., 180 str. 1 d., 149 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 metams, BK 92 str. nustatyta tvarka bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, to paties teismo 2010-05-03 nutartimi bausmės vykdymo atidėjimas panaikintas,

2. 2011-01-24 Šilutės rajono apylinkės teismo pagal BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams, BK 64 str. nustatyta tvarka prijungus ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę, galutinai nubaustas laisvės atėmimu 3 metams ir 3 mėnesiams,

3. 2011-03-25 Klaipėdos miesto apylinkės teismo pagal BK 178 str. 4 d., 24 str. 6 d. ir 178 str. 4 d., BK 63 str. nustatyta tvarka bausmes subendrinus su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, laisvės atėmimu 3 metams ir 3 mėnesiams,

4. 2011-11-23 Šilutės rajono apylinkės teismo pagal BK 294 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, BK 63 ir 64 str. nustatyta tvarka bausmes subendrinus su ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, galutinai nubaustas laisvės atėmimu 3 metams ir 10 mėnesių,

5. 2012-04-27 Šilutės rajono apylinkės teismo pagal BK 187 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams, to paties teismo 2013-05-23 nutartimi BK 63 ir 64 str. nustatyta tvarka bausmę subendrinus su ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, galutinai nubaustas laisvės atėmimu 4 metams, bausmę atliko 2014-07-11,

6. 2016-11-15 Šilutės rajono apylinkės teismo pagal BK 140 str. 3 d. 10 MGL (376,6 euro) dydžio bauda,

7. 2019-08-07 Tauragės apylinkės teismo pagal BK 178 str. 2 d. 40 parų arešto, bausmę atliko 2019-11-15,

8. 2020-05-19 Tauragės apylinkės teismo pagal BK 140 str. 1 d. 50 parų arešto, bausmę atliko 2020-08-27, teistumai neišnykę,

kaltinamas pagal BK 149 str. 4 d., 161 str. 2 d., 138 str. 1 d., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2021-10-04 specialisto išvadoje Nr. G 1383/2021(03) nurodyta, kad V. L. nustatytas randas mergystės plėvėje susiformavo sugijus sužalojimui, padarytam mažiausiai dviejų savaičių laikotarpiu iki objektyvios teismo medicininės ir ginekologinės apžiūros, kaip sužalojimas nekvalifikuojamas (t. 1, b. l. 169).

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-71/2022 konstatuota, kad V. L., atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus bei turimas žinias galėjo suprasti įtariamojo jos atžvilgiu atliekamų veiksmų pobūdį, tačiau negalėjo ir negali suprasti tų veiksmų reikšmės. Tiriamoji negalėjo aktyviai priešintis įtariamojo jos atžvilgiu atliekamiems veiksmams dėl turimų žinių stokos, savo būsenos (fizinio silpnumo, apsvaigimo nuo alkoholio) ir santykio su įtariamuoju ypatumų (buvo įsimylėjusi įtariamąjį). V. L. galėjo ir gali suprasti konkrečias faktines tiriamo įvykio aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus. Nenustatytos priežastys (padidintas poveikis fantazuoti, padidintas įtaigumas, tame tarpe ir kitų asmenų poveikis), dėl kurių nebūtų galima tikėti ir remtis tiriamosios apklausa, todėl toliau jai dalyvauti kituose ikiteisminio tyrimo veiksmuose nerekomenduojama. V. L. nenustatyti tokie psichikos sutrikimai, kurie turėtų esminės įtakos suprasti jos atžvilgiu atliekamas nusikalstamas veikas. V. L. nusikalstamos veikos metu konstatuojami adaptacijos sutrikimai( F43.2). Šiuo metu jai konstatuojamos kitos reakcijos į stiprų stresą (F43.8) ir šis sutrikimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su byloje tiriama veika bei vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Jai t. p. konstatuojami adaptacijos sutrikimai (F43.2), nesusiję su byloje tiriama veika. V. L. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti. V. L. nenustatytas padidintas polinkis įtaigumui. V. L. nerekomenduojama toliau dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose dėl išliekančio psichotraumuojančio byloje tiriamo įvykio poveikio ir konstatuojamų kitų reakcijų į stiprų stresą (F43.8). (t. 2, b. l. 45-55).???

???2021-06-02 tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad su įtariamuoju V. K. buvo apžiūrėta jo paskyra, esanti socialiniame tinklapyje www.facebook.com, pavadinimu "(duomenys neskelbtini)", URL adresas (duomenys neskelbtini). Susirašinėjimų su "(duomenys neskelbtini) " nerasta, kontaktas užblokuotas. Kontaktas su (duomenys neskelbtini) yra užblokuotas taip pat ir susirašinėjimų taip pat nėra rasta. Paskyroje, susirašinėjimuose tyrimui reikšmingos informacijos nėra. (t. 3, b. l . 43-45).

???2021-07-20 tarnybiniame pranešime "Dėl telefonų numerių išklotinių analizės" užfiksuota, kad 2021-06-21 buvo gautas Tauragės apylinkės teismo teisėjos sutikimas susipažinti su V. K., a. k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), naudoto telefono numerio (duomenys neskelbtini) (UAB „BITĖ LIETUVA“), V. L., a. k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), naudoto telefono numerio (duomenys neskelbtini), (UAB „BITĖ LIETUVA“) išklotinėmis už laikotarpį nuo 2021-01-21 iki 2021-06-21.

Atlikus V. L. telefono numerio (duomenys neskelbtini) išklotinės analizę nustatyta, kad per prašytą laikotarpį viso buvo 6081 sujungimai, iš kurių daugiausia – naudotasi internetu. Išklotinėje matyti, kad 2021-04-15, 20.14 val. (trukmė 664 sekundės), 2021-04-19, 20.28 val. (trukmė 70 sekundžių) ir 21.24 val. (trukmė 17 sekundžių), 2021-04-20, 19.04 val. (trukmė 20 sekundžių) ir 21.02 val. (trukmė 290 sekundžių) V. K. iš savo telefono numerio (duomenys neskelbtini) skambino V. L. ir su ja bendravo telefonu. Visi skambučiai suveikė telekomunikacijų bokšto, adresu (duomenys neskelbtini), celėje (duomenys neskelbtini), kurios kryptis į (duomenys neskelbtini) miesto centrą, apimanti (duomenys neskelbtini) ir kitas gatves, taip pat (duomenys neskelbtini) kvartalus. Žemiau pateiktoje lentelėje matosi, kuriomis dienomis ir valandomis V. L. buvo skambinta ir kiek laiko buvo bendrauta su V. K., taip pat kurio bokšto celėje buvo skambučių suveikimai.

Atlikus V. K. ir V. L. telefonų numerių išklotinių analizę matyti, kad 2021 m. balandžio 15, 19 ir 20 dienomis jiedu bendravo telefonu ir tik skambučiais, kuriuos atliko V. K.. Per užprašytą laikotarpį daugiau skambučių ar trumpųjų SMS žinučių tarp V. K. ir V. L. neužfiksuota. Paskutinis V. K. skambutis, t. y. mėginimas skambinti V. L. užfiksuotas 2021-04-20, 21:08 val., sujungimo trukmė 0 sekundžių (t. 3, b. l. 7-10).

Teisiamajame posėdyje ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas konstatuoja, kad jie patvirtina kaltinamojo V. K. kaltę jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme.

Motyvuojamoji dalis

Pagal BK 149 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas išžagino mažametį asmenį, t. y. lytiškai santykiavo su tokiu asmeniu prieš šio valią, panaudojo fizinį smurtą ar grasino tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atėmė galimybę priešintis, ar pasinaudojo bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Tokios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai reiškiasi lytiniu santykiavimu (t. y. lytinės aistros tenkinimu natūraliu būdu, atliekant vaginalinį lytinį aktą tarp vyro ir moters, kai kontaktuojama vyro varpa ir moters vagina) prieš mažamečio asmens valią, esant bent vienam alternatyviam veikos padarymo būdui: 1) panaudojant fizinį smurtą, 2) grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, 3) kitaip atimant galimybę priešintis, 4) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.

Lytinis santykiavimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116-942/2016). Tačiau nagrinėjamoje byloje toks išskirtinis atvejis nenustatytas.

Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, jis yra baigtas nuo lytinio akto pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrą, ar pajuto seksualinį pasitenkinimą arba malonumą, nes baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kyla atlikus pavojingus veiksmus.

Aptariama nusikalstama veika padaroma veikiant tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202/2014).

Teismų praktikoje taip pat suformuotos nuostatos, kad tuo atveju, jei nukentėjusiajam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų, jis laikomas mažamečiu asmeniu ir veika kvalifikuojama pagal BK 149 str. 4 d., jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra mažametis. Išžaginimas kvalifikuojamas pagal BK 149 str. 4 d. ir tuo atveju, jei kaltininkas nesuvokė, kad nukentėjusysis yra mažametis asmuo, tačiau teismas pripažįsta, kad kaltininkas pagal bylos aplinkybes, ypač pagal nukentėjusiojo fizinius duomenis, taip pat savo asmenines savybes, turėjo ir galėjo suvokti, kad nukentėjusysis yra mažametis asmuo.

Kaltinamasis V. K. pripažįsta iš nukentėjusiosios V. L. draugės I. P. žinojęs, kad jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo metu V. L. buvo 13 metų amžiaus, ir teigia būtent dėl šios priežasties (nukentėjusiosios mažametystės) nesiekęs bei neturėjęs su ja lytinių santykių. Aplinkybę, kad kaltinamajam buvo žinomas V. L. amžius, patvirtina ir nukentėjusiosios V. L. (nurodo pati pasakiusi kaltinamajam, kad jai yra 13 metų), liudytojų I. M. P., A. P., L. K. parodymai. Taigi ši aplinkybė byloje yra visiškai įrodyta ir abejonių nekelia.

Nors kaltinamasis kategoriškai neigia nugirdęs V. L. ir su ja lytiškai santykiavęs bei tvirtina, kad V. L. jį apkalba, galimai paveikta I. P., kuri jam kerštauja dėl to, kad nesutiko su ja draugauti, ši kaltinamojo versija yra visiškai paneigta byloje surinktais įrodymais.

Pagrindinis ir lemiamas įrodymas, sprendžiant V. K. kaltės klausimą dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, yra nukentėjusiosios V. L. parodymai, todėl jų patikimumo patikrinimas ir nustatymas turi esminę reikšmę įrodinėjimo procese. Teismo įsitikinimu, V. L. parodymų išsamumas ir nuoseklumas, taip pat atskirų V. L. nurodytų detalių ir aplinkybių patvirtinimas kitais byloje surinktais įrodymais neduoda pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu. Byloje nenustatyta, kad V. L. turėtų kokį nors pagrindą ar motyvą apkalbėti kaltinamąjį, melagingai jį kaltindama nebūtų nusikaltimų padarymu. Pats kaltinamasis taip pat nenurodo, kad V. L. turėtų kokių nors asmeninių motyvų jį apkalbėti teigdamas, neva jo apkalbėjimą galėjo inspiruoti galimai jam kerštaujanti I. P..

Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, V. L. paminėjimas apie patirtą seksualinę prievartą nebuvo kryptingas siekis inicijuoti kokio nors tyrimo pradėjimą prieš V. K., jis įvyko iš esmės atsitiktinai ir spontaniškai, mergaitei bendraujant su savo močiute S. L., kuri, pastebėjusi keistą anūkės elgesį ėmė ją primygtinai klausinėti, ir V. L. pasidalino su močiute savo pergyvenimais bei nuogąstavimais, jog galimai yra nėščia nuo kaltinamojo, po ko tolesnį aplinkybių aiškinimąsi inicijavo S. L. ir socialiniai darbuotojai, teikę šeimai pagalbą. Pažymėtina, kad civilinį ieškinį V. L. vardu ir interesais, praėjus daugiau nei metams po ikiteisminio tyrimo pradėjimo, pareiškė Vaiko globos ir gerovės centras, kurio globai buvo perduota V. L. panaikinus jai močiutės globą, kas taip pat patvirtina, jog nei pati nukentėjusioji V. L., nei jos močiutė S. L., pranešdamos apie nukentėjusiosios patirtą seksualinę prievartą, šioje byloje neturėjo jokio materialinio suinteresuotumo ar siekio pasipelnyti.

Iš teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akto matyti, kad V. L. nurodyti jos patirti išgyvenimai dėl prieš ją naudotos seksualinės prievartos yra tikri, kad tokių išgyvenimų, jeigu vaikas jų pats iš tiesų nebūtų patyręs, nebūtų galima taip tikroviškai ir detalizuotai išgalvoti. Ekspertinio tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių požymių, kurie leistų įtarti ar abejoti, jog V. L. parodymai apie V. K. veiksmus būtų įtakoti kitų pašalinių asmenų. Ekspertinio tyrimo metu ekspertės žinojo ir vertino visas byloje nustatytas aplinkybes, tačiau nenustatė jokios pašalinių asmenų įtakos V. L. ar bandymo ja manipuliuoti.

Kaltinamojo teigimu, jis vengė bet kokių intymių kontaktų su V. L. žinodamas, kad ji yra mažametė, nors matė, kad mergaitė yra jį įsimylėjusi, o visi jų kontaktai bei V. L. apsilankymai jo bute vyko išimtinai V. L. iniciatyva. Pasak kaltinamojo, V. L. jo bute lankėsi ne daugiau 3 kartų, iš kurių tik 1 kartą buvo atėjusi viena, nei karto pas jį nenakvojo. Tuo tarpu nukentėjusioji V. L. nurodo, kad ji lankėsi kaltinamojo nuomojamame bute pakankamai dažnai, kaltinamasis jai skambindavo ir rašydavo, kviesdamas ateiti ir sakydamas, kad priešingu atveju ją paliks, su ja nebedraugaus, yra ne kartą pas jį nakvojusi, o močiutei meluodavo, kad nakvoja pas draugę A. P., pas kurią iš tiesų nakvojo tik vieną kartą. Liudytoja I. M. P. patvirtino, kad V. dažnai, vos ne kasdien, lankydavosi pas kaltinamąjį, su juo susitikinėdavo, kartais ir ji dalyvaudavo, nes V. ją vis kviesdavo eiti kartu, pas kaltinamąjį būdavo alkoholio, V. jai pasakodavo, kad nakvoja pas V., vartoja su juo alkoholį, kad V. ją išprievartavo. Liudytoja A. P. patvirtino, kad V. jai pasakodavo, kad dažnai lankosi pas V., ten būna, pasilieka nakvoti, kartu vartoja alkoholį, pasakojo, kad V. ją nugirdė ir ji prarado nekaltybę su juo. Liudytojai L. K., A. B. taip pat patvirtino, jog V. L. dažnai lankydavosi pas kaltinamąjį. Liudytoja S. L. patvirtino, kad jos anūkė V. ėmė naktimis negrįžti į namus, sakė, kad nakvoja pas drauges, po kurio laiko pasisakė, kad apie du mėnesius draugauja su kaltinamuoju ir galimai yra nuo jo nėščia. Tuo būdu nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais nustatyta, jog kaltinamasis, būdamas 28 metų amžiaus ir žinodamas, jog V. L. yra mažametė, priešingai jo aiškinimui, pakankamai intensyviai su ja bendravo, kas visiškai paneigia kaltinamojo versiją, neva V. jo bute lankėsi tik 3 kartus, tik 1 kartą lankėsi viena ir nei karto nenakvojo. Atlikus kaltinamojo ir nukentėjusiosios naudotų mobilaus ryšio telefonų analizę taip pat nustatyta, kad telefoninis jų tarpusavio bendravimas vyko būtent kaltinamojo iniciatyva (kaltinamasis skambindavo nukentėjusiajai), kas visiškai patvirtina nukentėjusiosios parodymus dėl šios aplinkybės ir paneigia kaltinamojo aiškinimą, neva pati nukentėjusioji buvo jų bendravimo ir susitikimų iniciatorė.

Aukščiau aptartų aplinkybių kontekste teismas neturi jokio pagrindo netikėti išsamiais ir nuosekliais nukentėjusiosios V. L. parodymais dėl jos nugirdymo ir išžaginimo. Kaip matyti iš Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto, nukentėjusioji dėl kaltinamojo veiksmų patyrė labai didelius išgyvenimus, todėl visiškai natūralu, jog apie įvykį savo globėjai – močiutei S. L. – pasipasakojo ne iš karto, o tik po kurio laiko pasijutusi blogai ir pamaniusi, kad po išžaginimo yra nėščia, ką visiškai patvirtina ir S. L. parodymai. Tiek V. L., tiek I. M. P. parodymai visiškai paneigia kaltinamojo aiškinimą, neva I. P., kerštaudama jam už atsisakymą draugauti, įkalbėjo V. L. apkalbėti jį dėl išžaginimo. I. M. P. paneigė turėjusi intymius santykius su kaltinamuoju ir bet kokį motyvą jam kerštauti ar jį apkalbėti, parodė, jog V. L. pati papasakojo jai apie įvykį jau po to, kai buvo parašiusi pareiškimą dėl išžaginimo, nurodė, kad V. visa tai išgyveno labai tikroviškai, buvo emociškai palūžusi, nusiverkusi. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte konstatuota, kad V. L., atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus bei turimas žinias galėjo suprasti įtariamojo jos atžvilgiu atliekamų veiksmų pobūdį, tačiau negalėjo ir negali suprasti tų veiksmų reikšmės. Tiriamoji negalėjo aktyviai priešintis įtariamojo jos atžvilgiu atliekamiems veiksmams dėl turimų žinių stokos, savo būsenos (fizinio silpnumo, apsvaigimo nuo alkoholio) ir santykio su įtariamuoju ypatumų (buvo įsimylėjusi įtariamąjį). V. L. galėjo ir gali suprasti konkrečias faktines tiriamo įvykio aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus. Nenustatytos priežastys (padidintas poveikis fantazuoti, padidintas įtaigumas, tame tarpe ir kitų asmenų poveikis), dėl kurių nebūtų galima tikėti ir remtis jos parodymais. Kaip matyti, nukentėjusioji, apklausiama ikiteisminio tyrimo pareigūnės ir ikiteisminio tyrimo teisėjos, bendraudama su draugėmis I. M. P., A. P., močiute S. L., taip pat bendraudama su ekspertėmis (psichiatre ir psichologe) nuosekliai ir pakankamai išsamiai apibūdino kaltinamojo prieš ją atliktų veiksmų esmę bei turinį tiek įkalbinėjant ją vartoti alkoholį ir nugirdant, tiek ir po to su ja lytiškai santykiaujant. Byloje nenustatyta, kad V. L. būtų turėjusi pirmuosius lytinius santykius ir praradusi nekaltybę kitu laiku ar aplinkybėmis, nei jos nurodytos, tą netiesiogiai patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvados bei nukentėjusiosios draugėms, močiutei bei ekspertėms pasipasakoti patirti su tuo susiję išgyvenimai. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu nustatyta, kad ekspertizės atlikimo metu V. L. konstatuojamos kitos reakcijos į stiprų stresą (F43.8) ir šis sutrikimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su byloje tiriama veika bei vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, V. L. nerekomenduojama toliau dalyvauti proceso veiksmuose dėl išliekančio psichotraumuojančio byloje tiriamo įvykio poveikio ir konstatuojamų kitų reakcijų į stiprų stresą, kas taip pat patvirtina, jog nukentėjusiosios patirti išgyvenimai nėra suvaidinti, o jos parodymai apie įvykio aplinkybes yra patikimi. Iš nukentėjusiosios atstovo pagal įstatymą duotų paaiškinimų teisme matyti, kad psichotraumuojančio byloje tiriamo įvykio pasekmes nukentėjusioji tebejaučia ir šiuo metu.

Tuo būdu nuosekliais ir išsamiais nukentėjusiosios V. L. parodymais, kuriuos atskirose detalėse visiškai patvirtina kiti byloje surinkti, teisiamajame posėdyje ištirti ir aukščiau aptarti įrodymai, kurių visetas visiškai paneigia kaltinamojo versiją, neva jis nenugirdė nukentėjusiosios ir su ja lytiškai nesantykiavo, kaltinamojo kaltė visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme yra visiškai įrodyta. Teismas pripažįsta patikimai nustatytu, jog kaltinamasis, žinodamas, jog nukentėjusioji V. L. yra 13 metų amžiaus, ragindamas, kviesdamas ir siūlydamas jai vartoti alkoholinius gėrimus – viskį, dėl ko mažametė nuo išgerto alkoholio kiekio apsvaigo, ją tyčia nugirdė, o po to, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės bei apsvaigimo nuo alkoholio, prieš nukentėjusiosios valią numovė jai kelnes ir apatines kelnaites ir laikydamas už rankų, tokiu būdu atimdamas jai galimybę priešintis, įvedė jai į makštį savo lytinį organą ir taip išžagino mažametę V. L..

Kaip minėta, BK 149 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai reiškiasi lytiniu santykiavimu prieš mažamečio asmens valią, esant bent vienam alternatyviam veikos padarymo būdui: 1) panaudojant fizinį smurtą, 2) grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, 3) kitaip atimant galimybę priešintis, 4) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. V. K. veika dėl mažametės V. L. išžaginimo kvalifikuojama pagal BK 149 str. 4 d. kaip lytinis santykiavimas prieš jos valią pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl mažametystės (šis požymis jau aptartas ankstesnėje nuosprendžio dalyje) bei apsvaigimo nuo alkoholio. Teismų praktikoje bejėgiška asmens būkle dėl apsvaigimo nuo alkoholio ar narkotikų pripažįstamas tik toks apsvaigimo laipsnis, kai asmuo dėl to negali suvokti aplinkos, su juo daromų veiksmų esmės arba negali pasipriešinti. Nagrinėjamoje byloje aktualu, jog įvykio metu nukentėjusioji buvo tik 13 metų amžiaus, nurodo kaltinamojo įkalbinėjama išgėrusi pakankamai didelį kiekį stipraus alkoholinio gėrimo, nuo ko jautėsi stipriai apsvaigusi – buvo sunku paeiti, svaigo galva, gulėjo atsilošusi lovoje. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte taip pat konstatuota, jog nukentėjusioji negalėjo aktyviai priešintis įtariamojo jos atžvilgiu atliekamiems veiksmams, greta kitų priežasčių, ir dėl apsvaigimo nuo alkoholio. Taigi akivaizdu, jog bejėgišką nukentėjusiosios būklę išžaginimo metu apsprendė ne tik jos mažametystė, bet ir apsvaigimas nuo alkoholio.

V. K. buvo kaltinamas pagal BK 149 str. 4 d. ir tuo, jog lytiškai santykiavo su V. L. ne tik pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės bei apsvaigimo nuo alkoholio, tačiau ir prieš nukentėjusiosios valią numaudamas jai kelnes bei apatines kelnaites ir laikydamas už rankų, tokiu būdu atimdamas jai galimybę priešintis. Teismo vertinimu, byloje neginčijamai nustatytų aukščiau paminėtų kaltinamojo veiksmų – nukentėjusiosios kelnių bei apatinių kelnaičių numovimas, laikymas už rankų – kvalifikavimas kaip kitoks galimybės priešintis nukentėjusiajai atėmimas yra aiškiai perteklinis. Teismų praktikoje lytinis santykiavimas kitaip atimant galimybę priešintis yra tada, kai nukentėjusiojo asmens pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja būdus, kurių neapima terminai „fizinio smurto panaudojimas“, „grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą“ ar „pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle“, tačiau jais palaužiama nukentėjusiojo valia. Tai gali būti nukentėjusiojo surišimas, uždarymas į izoliuotą patalpą atimant laisvę ir pan. Tuo tarpu nukentėjusiojo užgulimas, prispaudimas, smaugimas, rankų užlaužimas ir panašūs veiksmai nukentėjusiojo esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti teismų praktikoje paprastai vertinami kaip fizinio smurto panaudojimo požymis, tačiau jis kaltinamajam V. K. nėra inkriminuotas. Akivaizdu, jog nagrinėjamoje byloje su nukentėjusiąja buvo lytiškai santykiaujama prieš jos valią pasinaudojant jos bejėgiška būkle dėl mažametystės ir apsvaigimo nuo alkoholio, kas esmingai ir nulėmė nukentėjusiosios nesugebėjimą pasipriešinti kaltininko veiksmams, todėl kaltininkui papildomai inkriminuotas alternatyvus veikos padarymo būdas „kitaip atimant galimybę priešintis“ iš kaltinimo šalinamas kaip nepasitvirtinęs ir aiškiai perteklinis.

Nukentėjusiosios parodymais, teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės aktu nustatyta, kad kaltinamasis atliko aktyvius veiksmus, kuriais skatino (ragino, kvietė ir siūlė) nukentėjusiąją vartoti alkoholinius gėrimus – viskį, dėl to mažametė juos vartojo ir nuo išgerto alkoholio kiekio apsvaigo. Ši kaltinamojo veika kvalifikuojama pagal BK 161 str. 2 d. kaip vaiko nugirdymas.

Teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės aktu, pačios nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais apie jos sveikatos būklę nustatyta, kad aukščiau aptartais nusikalstamais veiksmais, numatytais BK 149 str. 4 d., kaltinamasis padarė žalą nukentėjusiosios psichinei sveikatai, sukeldamas nukentėjusiajai kitas reakcijas į stiprų stresą (F43.8), kuris kilo dėl tiesioginio priežastinio ryšio dėl byloje nagrinėjamų įvykių ir padarė žalą nukentėjusiosios psichinei sveikatai ir taip nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą. Akivaizdu, jog išžagindamas nukentėjusiąją, kaltinamasis pagal savo amžių ir gyvenimišką patirtį neabejotinai suprato, jog jo prievartiniai seksualinio pobūdžio veiksmai sukels mažametei nukentėjusiajai didelę psichologinę traumą, ir sąmoningai leido tokiems padariniams kilti. Ši kaltinamojo veika atitinka požymius nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 2 d. 1 p. (tyčinis nesunkus mažamečio asmens susargdinimas). Vienok byloje kaltinamąjį aktą surašiusi ir valstybinį kaltinimą byloje palaikiusi prokurorė šią kaltinamojo veiką kvalifikavo pagal BK 138 str. 1 d. ir prašymo keisti kaltinamajame akte nurodytą veikos kvalifikavimą teismui neteikė. Todėl, laikantis proceso rungtyniškumo principo ir vengiant pabloginti kaltinamojo, kuris teisminiame bylos nagrinėjime dalyvavo be gynėjo, teisinę padėtį, ši kaltinamojo veika kvalifikuojama laikantis kaltinimo ribų pagal BK 138 str. 1 d.

Kaltinamojo V. K. kaltė dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo visiškai įrodyta ir teismui abejonių nekelia, kaltinamasis privalo atsakyti.

Skirdamas bausmes, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įvertindamas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes.

Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta.

Teismo vertinimu, kaltinamajam inkriminuota BK 60 str. 1 d. 9 p. numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog jis nusikalto, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, teisminio bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino. Aplinkybė, kad prieš išžaginimą kaltinamasis vartojo alkoholį, yra grindžiama tik nukentėjusiosios parodymais, tačiau, net ir pasak nukentėjusiosios, kaltinamasis gėrė nedaug ir nebuvo ženkliau apsvaigęs. Jokių kitų įrodymų, kad kaltinamasis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai įtakojo nusikalstamų veikų padarymą, byloje nėra. Negalima kategoriškai paneigti ir prielaidos, jog kaltinamasis, siekdamas nugirdyti nukentėjusiąją ir po to ją išžaginti, galėjo tik imituoti alkoholio gėrimą, turėdamas tikslą tokiu būdu paskatinti alkoholio vartojimui nukentėjusiąją, o pats likti blaivus, kad jo paties apsvaigimas nuo alkoholio nebūtų fizinė kliūtis lytinio akto atlikimui. Todėl ši kaltinamajam inkriminuota jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė šalinama kaip neįrodyta.

Kaltinamajam inkriminuota BK 60 str. 1 d. 5 p. numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog jis nusikalto prieš mažametę, pasitvirtino ir teismo pripažįstama tik dėl veikos, numatytos BK 161 str. 2 d. Nukentėjusiosios mažametystė yra nusikaltimo, numatyto BK 149 str. 4 d., sudėties požymis, todėl pagal BK 60 str. 2 d. nuostatas negali būti laikoma kaltinamojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe dėl šio nusikaltimo. Kaip minėta, prokurorei kaltinamajame akte netinkamai kvalifikavus kaltinamojo veiką pagal BK 138 str. 1 d. ir neparodžius iniciatyvos šią savo klaidą ištaisyti teisminio bylos nagrinėjimo metu, kaltinamojo veika, atitinkanti BK 138 str. 2 d. 1 p. numatyto nusikaltimo požymius, yra kvalifikuojama pagal BK 138 str. 1 d. Kadangi nukentėjusiosios mažametystė yra nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 2 d. 1 p., sudėties požymis, todėl, teismo vertinimu, pagal BK 60 str. 2 d. nuostatas ji negali būti laikoma kaltinamojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe dėl šio nusikaltimo nepriklausomai nuo to, jog dėl prokurorės užimtos procesinės pozicijos nėra galimybės šią veiką tinkamai kvalifikuoti.

Byloje nustatyta, kad šiame nuosprendyje aptariamas nusikalstamas veikas kaltinamasis padarė, būdamas recidyvistas. Tačiau BK 60 str. 1 d. 13 p. numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog veikas padarė recidyvistas, kaltinamajame akte kaltinamajam nebuvo inkriminuota, šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės valstybinį kaltinimą palaikiusi prokurorė neprašė pripažinti ir baigiamųjų kalbų metu. Todėl, laikantis proceso rungtyniškumo principo ir vengiant pabloginti kaltinamojo, kuris teisminiame bylos nagrinėjime dalyvavo be gynėjo, teisinę padėtį, aplinkybės, jog kaltinamasis nusikalto, būdamas recidyvistu, teismas nepripažįsta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Pažymėtina, jog teismų praktikoje konstatuota, kad įstatymų leidėjas BK 60 straipsnyje nustatė išsamų baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių sąrašą ir jame aiškiai įtvirtino, kokiais atvejais kurios aplinkybės teismo gali būti nepripažintos atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai, 2 dalis). Kitų išimčių, leidžiančių nepripažinti BK 60 straipsnyje nurodytų aplinkybių sunkinančiomis, baudžiamajame įstatyme nėra (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-15-489/2019). Taigi įstatymų leidėjas yra nustatęs tik du atvejus, kai teismas turi diskreciją spręsti, ar pripažinti asmens baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Kitais atvejais teismas turi galimybę spręsti tokių atsakomybę sunkinančių aplinkybių pripažinimą, esant tam tikroms alternatyvioms sąlygoms: 1) baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė nurodyta kaltinamajame akte; 2) nors ir nenurodyta, tačiau tokią aplinkybę atitinkantys faktai yra aprašyti kaltinamajame akte ar byloje nustatyta tvarka gautame rašytiniame prašyme pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Pažymėtina, kad teismai, spręsdami dėl asmens baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių pripažinimo, turi nepažeisti kaltinamojo teisės žinoti, kuo jis yra kaltinamas, jo teisės į gynybą, o teismo sprendimas negali būti netikėtas asmeniui, kuriam tokios aplinkybės nustatomos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-305-648/2019). Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje prokurorės surašytame kaltinamajame akte nebuvo nurodyti ankstesni V. K. teistumai (apsiribojant lakoniška nuoroda, jog teistas 8 kartus), BK 60 str. 1 d. 13 p. numatyta aplinkybė nebuvo nurodyta kaip jo baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Pažymėtina, kad pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą kaltinamajame akte prokuroras, be kitų aplinkybių, nurodo ir įtariamojo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kaltinamajame akte tokios aplinkybės nurodomos atsižvelgiant į esamą ikiteisminio tyrimo medžiagą, tai yra prokuroro pirminis teisinis įvertinimas dėl tokių aplinkybių egzistavimo. Nagrinėjamos bylos kontekste teismas pažymi, kad kaltinamąjį aktą surašantis prokuroras neturi apsiriboti formaliu ankstesnių kaltinamojo teistumų nurodymu ir turi aprašyti visas kaltinamojo baudžiamąją atsakomybę sunkinančias (taip pat ir lengvinančias) aplinkybes, kaip to reikalauja BPK. Prokuroro klaida kaltinamajame akte nenurodant BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytos baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės negali užkirsti kelio šią aplinkybę konstatuoti, jeigu iš kaltinamajame akte nurodytų duomenų galima daryti išvadą, jog ši aplinkybė egzistuoja. Kaip minėta, kaltinamajame akte nėra nurodyti duomenys apie šios aplinkybės egzistavimą, minimos aplinkybės kaltinamojo atsakomybę sunkinančia prokurorė neprašė pripažinti ir baigiamųjų kalbų metu, taigi nagrinėjamu atveju prokurorės padarytų procesinių klaidų visetas užkerta kelią minimos atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimui esmingai nepažeidžiant be gynėjo dalyvaujančio kaltinamojo teisių rungtyniniame baudžiamajame procese.

Kaltinamasis yra pakankamai jauno amžiaus, oficialiai nedirba, nėra sukūręs šeimos, nusikalstamas veikas daro sistemingai ir yra recidyvistas, praeityje taip pat yra teistas už išžaginimą, šiuo nuosprendžiu teisiamas jau devintą kartą, baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (tame tarpe girto vairavimą), viešosios tvarkos pažeidimą ir girto pasirodymą viešoje vietoje. Žalingas alkoholio vartojimas, piktnaudžiavimas alkoholiu kaltinamajam konstatuotas ir Teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės aktu (t. 3, b. l. 157-160). Pažymėtina, jog kaltinamasis, siekdamas bet kuriomis priemonėmis patenkinti savo lytinę aistrą, padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimą prieš itin jauno amžiaus mažametę nukentėjusiąją, savo tyčiniais nusikalstamais veiksmais padarydamas didelę žalą jos normaliam psichofiziologiniam vystymuisi ir sveikatai. Savo veiksmus kaltinamasis vertina nekritiškai ir nei kiek nesigaili nusikaltęs, meluodamas ir išsisukinėdamas bando išvengti atsakomybės.

Įvertinus visas šias aplinkybes, kaltinamojo atsakomybę sunkinančių (išskyrus baudžiamojo nusižengimo padarymą) ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, jo nekritišką savo veiksmų vertinimą, kaltinamajam už nusikaltimų padarymą skiriamos valstybinį kaltinimą palaikiusios prokurorės pasiūlyto dydžio sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės, artimos sankcijų vidurkiui, o už baudžiamojo nusižengimo padarymą – griežtesnė už sankcijos vidurkį arešto bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 ir 2 p., paskirtos bausmės bendrinamos apėmimo būdu.

Kaltinamojo užimta gynybos pozicija ir elgesys proceso metu duoda pakankamą pagrindą manyti, kad V. K. ketina ir toliau aktyviai dalyvauti procese, įstatymo numatytomis priemonėmis ginčydamas jo atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinio proceso metu, o ne mėginti išvengti atsakomybės, bėgdamas ar slėpdamasis. Todėl, nesant pakankamai pamatuoto pagrindo suėmimo skyrimui, jam paliekamos galioti kardomosios priemonės dokumentų paėmimas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje.

Kaltinamasis V. K., būdamas recidyvistas, padarė naują labai sunkų nusikaltimą, todėl pagal BK 27 str. 2 d. 2 p. nuostatas yra pakankamas pagrindas svarstyti klausimą dėl jo pripažinimo pavojingu recidyvistu. Spręsdamas šį klausimą, teismas atsižvelgia į tai, kad pirmi penki kaltinamojo teistumai yra už nusikaltimus, kuriuos jis padarė, dar būdamas nepilnametis, todėl pagal BK 27 str. 4 d. nuostatas į juos neatsižvelgiama sprendžiant asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu klausimą. Tuo tarpu paskutinieji trys kaltinamojo teistumai yra už nelabai pavojingus nusikaltimus, du iš kurių buvo padaryti, kaltinamajam konfliktuojant su savo giminaičiais ir šeimos nariais, už juos kaltinamajam buvo paskirtos su laisvės atėmimu nesusiję bausmės. Įvertinus visas šias aplinkybes, pakankamai jauną kaltinamojo amžių, į tai, kad per pusantrų metų, praėjusių nuo šiame nuosprendyje aptariamų nusikalstamų veikų padarymo, jis daugiau nenusikalto, nesislapstė nuo ikiteisminio tyrimo bei teismo ir pareigingai dalyvavo procese, teismas laiko, jog pripažinti kaltinamąjį pavojingu recidyvistu, t. y. piktybiniu ir itin pavojingu nusikaltėliu nėra pakankamo pagrindo (BK 27 str. 3 d.).

Nukentėjusiosios V. L. atstovas pagal įstatymą byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašo iš kaltinamojo priteisti 6000 eurų neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 144-148). Nurodo, kad dėl prieš ją padarytų nusikalstamų veikų nukentėjusioji patyrė didelius dvasinius sukrėtimus, išgyvenimus, pažeminimą, jai buvo padarytas psichinio pobūdžio sveikatos sutrikdymas, visa tai turės neigiamos įtakos jos psichinei raidai, asmenybės formavimuisi, socialiniams ryšiams. Ieškinys tenkintinas. Pagal CK 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (CK 6.250 str. l d.). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 str.) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ir kituose CK 6 knygos straipsniuose nurodytais kriterijais, bei atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką.

Byloje surinktais įrodymais (nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, Teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės aktu, nukentėjusiosios atstovo pagal įstatymą paaiškinimais teisme ir kt.) nustatyta, jog dėl nusikalstamų kaltinamojo veiksmų mažametė nukentėjusioji patyrė didžiulį dvasinį sukrėtimą, ilgalaikius neigiamus dvasinius išgyvenimus. Mažametės nukentėjusiosios fizinio ir socialinio brendimo metu kaltinamasis savo nusikalstamais veiksmais padarė sunkiai pataisomą žalą pilnavertės vaiko asmenybės formavimuisi. Kaltinamojo nusikalstami veiksmai sukėlė nukentėjusiajai ir kitus iki šiol tebesitęsiančius nepatogumus, susijusius su sveikatos pablogėjimu, bendravimo galimybių sumažėjimu. Nukentėjusiajai iki šiol tenka lankytis pas psichiatrus, patirta moralinė trauma įtakojo pažangumo moksle, bendravimo galimybių sumažėjimą. Neturtinė žala nukentėjusiajai padaryta tyčiniais nusikalstamais kaltinamojo veiksmais, vadovaujantis itin žemomis, teisės ir moralės požiūriu niekaip nepateisinamomis paskatomis. Pažymėtina ir tai, kad nors kaltinamasis neturi savo vardu registruoto turto, jis yra pakankamai jauno amžiaus ir darbingas, todėl turės galimybę dirbti ir tokiu būdu atlyginti žalą. Paminėtos aplinkybės sąlygoja pakankamai didelį neturtinės žalos atlyginimo priteisimą. Prašomas priteisti neturtinės žalos dydis atitinka teismų praktikos nuostatas panašaus pobūdžio bylose, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl nukentėjusiajai priteistinas prašomas 6000 eurų dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

Kaltinamajame akte yra nurodyta, kad proceso išlaidas sudaro „Prašymas Eur 209,75“. Iš bylos medžiagos galima spręsti (valstybinį kaltinimą palaikiusi prokurorė baigiamųjų kalbų metu apie proceso išlaidas nieko neužsiminė), kad šioje lakoniškoje ir neinformatyvioje kaltinamojo akto nuorodoje turimas galvoje Tauragės AVPK prašymas dėl 209 eurų 75 ct piniginių lėšų, kurias Tauragės AVPK sumokėjo individualią veiklą vykdančioms psichologėms už jų dalyvavimą nepilnamečių liudytojų apklausose ikiteisminio tyrimo metu, pripažinimo proceso išlaidomis ir išieškojimo iš kaltinamojo (t. 3, b. l. 63-68).

Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti minimas išlaidas proceso išlaidomis ir išieškoti jas iš kaltinamojo. Pagal BPK 103 str. 1 p. ir 3 p. proceso išlaidas, inter alia, sudaro specialistams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą išlaidoms atlyginti ir atlyginti už jų darbą, išskyrus tuos atvejus, kai jie šias pareigas atlieka kaip savo tarnybinę užduotį. BPK 186 str. 2 d. ir 3 d. nustato, kad ikiteisminio tyrimo metu nepilnametis liudytojas ar nepilnametis nukentėjusysis paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą, nagrinėjamos kategorijos byloje į apklausą privalomai kviečiant psichologą, kuris padeda apklausti nepilnametį. Kaip matyti iš bylos dokumentų, apklausiant nepilnamečius liudytojus ir nukentėjusiąją pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvavo teismo psichologė A. A, kuri šią pareigą atliko kaip savo tarnybinę užduotį. Tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nesilaikydami BPK 186 str. 1 d. ir 2 d. reikalavimų, jog nepilnametis liudytojas ar nepilnametis nukentėjusysis paprastai apklausiami ikiteisminio tyrimo teisėjo ir ne daugiau kaip vieną kartą, nepilnametę nukentėjusiąją ir liudytojus iš pradžių apklausė patys, į šias apklausas kviesdami individualią veiklą vykdančias psichologes A. I. ir K. Č. – L. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos nepilnamečio liudytojo ar nukentėjusiojo apklausos metu dėl teismo psichologo dalyvavimo papildomų išlaidų procese neatsiranda. Kaltinamojo V. K. veiksmai proceso metu niekaip nelėmė 209 eurų 75 ct išlaidų atsiradimo, ikiteisminio tyrimo pareigūnams savo iniciatyva nusprendus nepilnamečius nukentėjusiąją bei liudytojus apklausti ne tik pas ikiteisminio tyrimo teisėją, bet ir patiems, t. y. daugiau kaip vieną kartą, ir į šias apklausas kviesti individualią veiklą vykdančias psichologes, apmokant joms už darbą. Todėl išieškoti šias išlaidas iš kaltinamojo BPK 105 str. 1 d. nustatyta tvarka nėra pagrindo.

Vokas su 6 DVD laikmenomis paliktinas saugojimui prie bylos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297, 301, 302 str., teismas

nusprendžia:

V. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 str. 4 d., 161 str. 2 d., 138 str. 1 d., ir jį nubausti:

· pagal BK 161 str. 2 d. 40 parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 ir 2 p., 63 str. 1 d., bausmes subendrinti apėmimo būdu, ir galutinai nubausti V. K. laisvės atėmimu dešimčiai metų. Kardomąsias priemones palikti dokumentų paėmimą, rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje.

Nukentėjusiosios V. L. civilinį ieškinį tenkinti pilnai, ir priteisti iš nuteistojo V. K. 6000 eurų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai V. L..

Voką su 6 DVD laikmenomis palikti saugojimui prie bylos.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per šį teismą.