Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Evaldo Burzdiko, Virginijos Gudynienės (pranešėja), Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė), sekretoriaujant Vilijai Noreikienei, dalyvaujant ieškovei I. K., jos atstovui advokatui Evaldui Klimui, atsakovės atstovei E. M., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. K. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-78-840/2014 pagal I. K. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam asmeniui R. B. dėl teisės įsigyti valstybinę žemę pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Nepagrįsta išvada, kad ginčo teisė yra neturtinė teisė. CK 1.112 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas bendrasis principas – turtinės teisės gali būti parduodamos ir paveldimos. CK 5.1 straipsnio 3 dalyje išvardintos nepaveldimos turtinės teisės, neatsiejamai susijusios su palikėjo asmeniu. Šių teisių sąrašas yra baigtinis, jame nėra įvardinta, kad žemės ūkio paskirties žemės įsigijimas laikytinas su palikėjo asmeniu neatskiriamai susijusia nepaveldima teise. Tarp bylos šalių nėra ginčo dėl to, kad teisė pirkti žemės sklypą yra turtinė teisė, tačiau teismas vis tiek sprendė, kad tokia teisė yra asmeninė neturtinė teisė, nepagrįstai nurodė, kad teisė tęsti pradėtą žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo procesą negali būti paveldima, nes tai yra išimtinai su asmeniu susieta teisė. Įstatymo leidėjas, priimdamas Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinąjį įstatymą, tiesiogiai nenustatė, kad ši teisė yra išimtinai susijusi su asmeniu. Teigiant priešingai, yra dirbtinai išplečiamas baigtinis įstatymo leidėjo nustatytų ribojimų ratas. Įstatymo leidėjas neįtvirtino draudimo ūkininkų sutuoktiniams įsigyti valstybinę žemę pagal pradėtą procedūrą, juo labiau, jei sutuoktinis atitinka visus įstatymo keliamus reikalavimus įsigyti atitinkamą žemę, byloje yra pateikti visi dokumentai, kurie turi būti pateikti atsakovei, kuomet asmuo nori įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Ieškovė buvo savo sutuoktinio turimo turto bendraturtė, todėl ieškovės sutuoktinis, paduodamas prašymą įsigyti valstybinės žemės sklypą, veikė abiejų sutuoktinių interesais. Tai, kad sutuoktinė tęsia įsigijimo procesą yra jos su sutuoktiniu prisiimtų įsipareigojimų proceso tęsimas, todėl to negalima sieti vien tik su paveldėjimo klausimu, CK 5.1 straipsnio 3 dalimi. Aplinkybę, kad prašymas, kurį pateikė ieškovės sutuoktinis, buvo teikiamas nuo abiejų sutuoktinių, pagrindžia ir CK 3.88 straipsnyje įtvirtintas bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos principas, CK 3.109 straipsnyje įtvirtintas bendro sutuoktinių prievolių vykdymo ir bendro sutuoktinių turto principas, CK 3.91 straipsnyje įtvirtintas turto, skirto funkcionuoti ūkiui, bendrosios jungtinės nuosavybės principas.

Neteisingai spręsta, kad ieškovės nurodytų bylų aplinkybės yra visiškai skirtingos ir neanalogiškos nagrinėjamos bylos aplinkybėms. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas labai panašią situaciją, tačiau tik dėl asmeninio ūkio žemės, nurodė, kad teisė pirkti žemės sklypą pripažintina turtine teise, kuri paveldima pagal bendrą tvarką. Panevėžio apygardos teismo analizuota situacija iš esmės yra analogiška situacijai, analizuojamai nagrinėjamoje byloje. Abiejose bylose ginčas kilo iš to, kad atsakovės teritorinis skyrius, mirus sutuoktiniui, atsisakė pripažinti teisę tęsti pradėtą valstybinės žemės pirkimo procedūrą. Bylų skirtumas tik toks, kad Panevėžio apygardos teismo nagrinėtoje byloje, miręs sutuoktinis jau buvo sumokėjęs pinigus už sklypo formavimą, tačiau nebuvo įmokėjęs įmokų už sklypo išpirkimą. Tokioje situacijoje Panevėžio apygardos teismas sprendė, kad ūkininko sutuoktinė, perėmusi visą ūkio valdymą po sutuoktinio mirties, turi teisę tęsti visas procedūras, jos pateiktas prašymas negali būti laikomas naujai pateiktu prašymu. Šioje byloje nusprendus priešingai, susiformuotų prieštaringa teismų praktika tos pačios grandies teismų sprendimuose, kuri prieštarautų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai.

Netinkamai taikyta teisės analogija. Taikant teisės analogiją pagal Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisykles, spręsta, kad dalinis ar visiškas apmokėjimas už perkamą suformuotą valstybinės žemės sklypą yra riba, kai neturtinė teisės tampa turtine. Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklių 6 punkte nurodoma, kad teisė įsigyti žemę yra paveldima. Tai bendroji nuostata, kalbant apie asmeninio ūkio žemę. Taigi tokiais atvejais, kai miršta asmuo, jo įpėdiniai visais atvejais turi teisę paveldėti asmeninio ūkio žemę. Tuo tarpu 7 punkte kalbama ne apskritai apie atribojimą, kada teisė pirkti žemės ūkio paskirties žemę tampa turtine, ar neturtine, o apie sumokėtų įmoką įskaitymą. Aptariamame punkte nenurodoma, kad, nesumokėjus įmokų, žemės išpirkimo procedūros negalima būtų tęsti. Dėl to ieškovė turi teisę įsigyti ginčo žemės sklypą kaip pradėto proceso dalyvė, t. y. ir kaip mirusio sutuoktinio visų įsipareigojimų bendraskolininkė, ir kaip paveldėtoja po sutuoktinio mirties.

Prašo panaikinti sprendimą dalį, priimti naują sprendimą ir patenkinti ieškinį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė apie nepaveldimą teisę į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, kai miršta šios teisės subjektas ūkininkas, pateikęs nustatytos formos prašymą, tačiau nesumokėjęs įmokų už pageidautą pirkti žemę, o po jo mirties ūkio veiklą tęsia ūkininko įpėdinė sutuoktinė.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Dėl teisės į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę paveldėjimo

Apeliacine tvarka vertinamoje byloje nustatyta, kad ieškovės sutuoktinis P. K. 1999 m. liepos 23 d. buvo įregistravęs ūkininko ūkį. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kaišiadorių skyriui jis 2011 m. vasario 4 d. pateikė prašymą pagal Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinąjį įstatymą dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimo lengvatinėmis sąlygomis, t.y. taikant valstybės paramą, kuriuo prašė parduoti 3,55 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Šis žemės sklypas 2010 m. balandžio 23 d. trumpalaikės nuomos sutartimi Nr.52 jam buvo išnuomotas žemės ūkio veiklai iki 2010 m. gruodžio 31 d. (t.1 b.l.92). 2012 m. balandžio 14 d. P. K. mirė.

Pagal prašymo pateikimo bei apeliacine tvarka vertinamo teismo sprendimo priėmimo metu galiojusios Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 2006 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. X-762 redakcijos 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą teisę į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę turėjo fizinis asmuo, turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos. Tokiu laikomas ne anksčiau kaip metais, einančiais prieš paraiškos pateikimą, žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius deklaravęs ir buhalterinę apskaitą tvarkantis fizinis asmuo, kuris turi praktinio ūkininkavimo patirties ir Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir žemės ūkio išsimokslinimo diplomą arba dokumentą, patvirtinantį profesinį pasirengimą ūkininkauti. Valstybės paramos forma ir sąlygos yra reglamentuotos minėtos šio įstatymo redakcijos 3 straipsnyje (pardavimas išsimokėtinai, paskolos žemei įsigyti palūkanų dalies kompensavimas, kt.). Tarp bylos šalių nebuvo ginčo dėl to, kad ieškovės sutuoktinis atitiko Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2006 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. X-762 redakcija) reikalavimus ir turėjo teisę į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę.

Pagal Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 5 dalį ūkininko ūkis yra ūkininko turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir prievolių visuma. Apeliantė pagrįstai teigia, jog ji buvo savo sutuoktinio turimo turto, sudarančio ūkininko ūkį, bendraturtė (CK 3.91 straipsnis). Apeliantė tęsė sutuoktinio ūkio veiklą ir 2012 m. rugpjūčio 3 d. ūkininko ūkį įregistravo savo vardu. 2012 m. rugpjūčio 29 d. jai buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į sutuoktinio turtą.

Atsakovė apeliacine tvarka neginčijo teisingos pirmosios instancijos teismo išvados, jog teisė į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę savo turiniu yra turtinė teisė ir iš esmės gali būti paveldima. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, formuodama teismų praktiką bylose, kuriose yra kilęs ginčas dėl teisės į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, kai šios teisės subjektas ūkininkas, įregistravęs ūkininko ūkį, miršta, o įpėdinis tęsia ūkio veiklą, yra konstatavusi, jog tais atvejais, kai įpėdinis tęsia ūkio veiklą ir ūkis įregistruojamas įpėdinio vardu, laikytina, kad kartu su ūkininko ūkiu įpėdinis perima ir pradėtą įgyvendinti teisę į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę; toks įpėdinis turi teisę užbaigti pradėtą procedūrą savo vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-465/2014 pagal ieškovės O.G. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl pripažinimo teisės lengvatinėmis sąlygomis pirkti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus).

Kadangi apeliacine tvarka vertinamoje byloje ieškovė, paveldėjusi ūkininko ūkį, tęsdama ūkio veiklą ir įregistravusi jį savo vardu, perėmė pradėtą įgyvendinti teisę į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, nėra teisinio pagrindo reikalauti, kad ji atliktų savo vardu tuos veiksmus, kuriuos jau atliko jos miręs sutuoktinis, t.y. pateikti naują prašymą, taip pat spręsti, ar ji atitinka Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo reikalavimus asmenims, siekiantiems valstybės paramos.

Teisingai nusprendęs, jog teisė į valstybės paramą įsigyti žemės ūkio paskirties žemę yra paveldima turtinė teisė, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi LR Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 patvirtintų Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklių 6 ir 7 punktais, pagal kuriuos apie mirusiojo įpėdinius kalbama tik dviem atvejais: mirus asmeniui, teisę pirkti iš valstybės jo naudotą asmeninio ūkio žemę įgyja jo įpėdiniai LR CK nustatyta tvarka (6 p.); mirus asmeniui, kuris už suteiktą ir naudojamą žemės sklypą nustatytąja tvarka sumokėjo įmokas pinigais arba valstybės vienkartinėmis išmokomis, teisę pirkti šį žemės sklypą įgyja LR CK nustatyta tvarka jo įpėdiniai, kuriems įskaitoma suma, mirusiojo asmens sumokėta už perkamą žemės sklypą (7 p.). Tuo vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad dalinis ar visiškas apmokėjimas už perkamą suformuotą žemės sklypą yra riba, kai neturtinė teisė tampa turtine; kadangi ieškovės sutuoktinio jokia įmoka už pageidaujamą įsigyti žemę nebuvo sumokėta, ieškovės sutuoktinio nurodyto prašymo padavimas Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos suteikia tik įstatymo reikalavimus atitinkančiam asmeniui teisę dalyvauti žemės reformos ir valstybinės žemės pirkimo–pardavimo procesuose, kas laikytina asmens asmenine neturtine teise, kuri pagal CK 5.1 str. 3 d. nuostatas yra nepaveldima. Teisėjų kolegija su pastarąja išvada nesutinka dėl to, kad, pirma, ji prieštarauja ankstesnei išvadai apie paveldimą turtinę teisę į valstybės paramą, antra, pasisakydamas dėl minėtos Taisyklių nuostatos, 2014 m. spalio 30 d. nutartyje Nr.3K-3-465/2014 kasacinis teismas išaiškino, kad Taisyklės „reglamentuoja sumokėtų įmokų įskaitymą, bet neapibrėžia teisių perėmimo (paveldėjimo ar kitu būdu) sąlygų. Tai reiškia, kad sumokėtas įmokas įpėdinis paveldi ir jos panaudojamos įskaitymui, jeigu įpėdiniai teisę pirkti šį žemės sklypą įgyja Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Taisyklės, kaip teisinis aktas, pagal savo teisinę galią nereglamentuoja tokių svarbių civilinių teisių klausimų kaip nuosavybės ir paveldėjimo teisių įgijimo pagrindai ar sąlygos, o gali nustatyti tik tam tikras šių teisių įgyvendinimo nuostatas. Minėta, įpėdinis, paveldėjęs ūkininko ūkį, tęsiantis ūkio veiklą, įregistravęs jį savo vardu, kartu perima ir pradėtą įgyvendinti teisę į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę pirmiau nurodytų įstatymo normų, o ne Taisyklių pagrindu.“

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė CK 5.1 straipsnio nuostatas, sprendžiant dėl palikėjo turėtos teisės į valstybės paramą įsigyti žemės ūkio paskirties žemę pagal Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 2006 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. X-762 redakcijos 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą paveldėjimo, tačiau tai nesudaro pagrindo patenkinti ieškinio reikalavimus, pripažįstant ieškovei teisę įsigyti ieškinyje nurodytą žemės sklypą ir įpareigojant atsakovę šį sklypą parduoti. Teisėjų kolegija pažymi, kad, netinkamai pritaikęs materialinės teisės normą, pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nesprendė, tačiau tai nėra CPK 327 straipsnio 2 dalyje numatyta vada grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui. Pagal pateikus įrodymus ją galima išnagrinėti iš esmės. Pasisakydamas dėl minėtų ieškovės reikalavimų, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasis proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principais (byla yra iškelta prie du metus, apeliacine tvarka nagrinėjama antrą kartą, dėl joje pritaikytos laikinosios apsaugos sustabdytas disponavimo ginčo žemės sklypu procesas) (CPK 7 straipsnis), be to, apeliantė prašo priimti sprendimą dėl visų jos ieškinio reikalavimų.

Dėl ieškovės teisės įsigyti ginčo žemės sklypą pripažinimo

Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo procesą reglamentuoja Žemės įstatymas, Žemės reformos įstatymas, Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymas (nuo 2014 m. balandžio 24 d. įstatymo Nr.XII-854 priėmimo – Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymas), LR Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 patvirtintos Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklės, LR Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimas Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“.

2010 m. gruodžio 31 d.– 2013 m. liepos 15 d. laikotarpiu galiojusios Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo redakcijos 5 straipsnio 1, 2 dalyse buvo įtvirtinta, kad valstybinė žemė, dėl kurios pagal įstatymus, reglamentuojančius piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, nepateikti prašymai atkurti nuosavybės teises ją perduodant nuosavybėn neatlygintinai, parduodama suformavus žemės sklypus teritorijų planavimo dokumentuose Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka. Pirmumo teisę be aukciono pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę Vyriausybės nustatyta tvarka turi: 1) asmenys, nuosavybės teise turintys žemės ūkio veiklai naudojamus statinius ir įrenginius, – šiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti reikalingus žemės ūkio paskirties žemės sklypus; 2) asmeninio ūkio žemės naudotojai, – jų naudojamus asmeninio ūkio žemės sklypus; 3) asmenys, nurodyti šio įstatymo 2 straipsnyje, – ne mažiau kaip metus savo naudojamus žemės ūkio paskirties žemės sklypus; 4) asmenys, nurodyti šio įstatymo 2 straipsnyje, – nuosavybės teise turintys žemės sklypus, kurie ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu. Kai tą patį žemės ūkio paskirties žemės sklypą pageidauja pirkti keli vienodą pirmumo teisę turintys asmenys, nurodyti šio įstatymo 2 straipsnyje, pirmenybė teikiama jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka įregistravusiems ūkininko ūkį; 5) jaunieji ūkininkai iki 40 metų, Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka įregistravę ūkininko ūkį ir naudoję ne mažesnį kaip 1 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip metus; 6) fiziniai asmenys, Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka įregistravę ūkininko ūkį, neatitinkantys šios dalies 3, 4 ir 5 punktuose nurodytų reikalavimų, naudoję ne mažesnį kaip 1 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip metus. Žemės ūkio paskirties žemės sklypų formavimo eiliškumas asmenims, nurodytiems šio straipsnio 2 dalyje, nustatomas Žemės reformos įstatyme.

Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr.IX-914 redakcija) numatyta, kad, vykdant žemės reformą, kaimo gyvenamojoje vietovėje žemės sklypai asmenims formuojami žemės reformos žemėtvarkos projektuose arba kituose teritorijų planavimo dokumentuose šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta eilės tvarka.

Byloje nustatyta, kad 2012 m. rugsėjo 12 d. atsakovės įsakymu Nr.6VĮ-(14.6.2)-1576 buvo patvirtintas sąrašas piliečių, kuriems perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai turėtiems ir parduodami žemės sklypai (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje (t.3 b.l.44). Ieškovė į šių asmenų sąrašą nėra įtraukta, trečiasis asmuo R. B. įtrauktas į jaunųjų ūkininkų, iki 40 metų ir ūkio įstatymo nustatyta tvarka įregistravusių ūkininko ūkį ir naudojusių ne mažesnį kaip 1 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ne mažiau kai vienerius metus ir pageidaujančių pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypus, sąrašą. 2012 m. spalio 17 d. įvykusiame Kauno apskrities Kaišiadorių rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo projekto svarstymo su pretendentais susirinkime trečiasis asmuo R. B. pasirinko laisvos žemės fondo sklypą Nr.136 (projekte suprojektuotas sklypas Nr.711-2), t.y. tą patį žemės sklypą, kurio įsigijimo teisę ieškiniu prašo pripažinti ieškovė, ir buvo įtrauktas į toje teritorijoje 2012 m. rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su 14 eilės pretendentais gauti žemės žiniaraštį (t.3 b.l. 57-60). (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos projektas patvirtintas atsakovės 2013 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr.6VĮ-(14.6.2)-1158. Jame pažymėtas ginčo sklypas yra suprojektuotas de facto, tačiau šiuo įsakymu neatvirtintas, taip pat neperduotas į laisvos žemės fondą. Dėl teismo 2013 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (draudimo atsakovei disponuoti šiuo žemės sklypu) trečiajam asmeniui ginčo sklypas nėra parduotas (t.3 b.l.7, 8, 102-106).

Atsakovė teigia, kad ieškovė nebūtų turėjusi pirmumo teisės pirkti ginčo sklypą dėl to, kad trečiasis asmuo yra aukštesnėje 14 pretendentų eilėje, o ieškovė būtų įtraukta į 15 eilę. Ieškovės teigimu, kaip žemės naudotoja ne mažiau kaip vienerius metus, ji turėtų būti įtraukta į 12 pretendentų eilę.

Pagal tuo metu galiojusios Žemės reformos įstatymo redakcijos 10 straipsnio 1 dalies 12 punktą yra parduodami žemės ūkio paskirties žemės sklypai valstybės paramos įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę subjektams, ne mažiau kaip metus naudojantiems šiuos žemės sklypus, išskyrus šios dalies 7 punkte nurodytus atvejus (7p. – perduodami nuosavybėn neatlygintinai arba parduodami įstatymų nustatyta tvarka suteikti asmeniniam ūkiui žemės sklypai šiuos žemės sklypus naudojantiems asmenims). Pagal 14 punktą parduodami žemės ūkio paskirties žemės sklypai jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka įregistravusiems ūkininko ūkį ir naudojusiems ne mažesnį kaip 1 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip metus, pagal 15 punktą parduodami žemės ūkio paskirties žemės sklypai fiziniams asmenims, Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka įregistravusiems ūkininko ūkį, neatitinkantiems šios dalies 12, 13 ir 14 punktuose nustatytų reikalavimų ir naudojusiems ne mažesnį kaip 1 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip metus.

Vertindama šalių argumentus dėl ieškovės teisės įsigyti ginčo sklypą pripažinimo, teisėjų kolegija konstatuoja, jog dėl šio reikalavimo pagrįstumo spręstina pagal tai, ar ieškovė minimą teisę būtų turėjusi, jeigu nutartyje aptarta paveldėjimo teisė žemės reformos vykdymo proceso metu atsakovės nebūtų nepagrįstai paneigta. Nors pagal Žemės reformos įstatymo 8 straipsnį, nustatantį skundų dėl žemės reformos vykdytojų sprendimų pateikimo ir nagrinėjimo tvarką, skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikties iki sprendimo dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis priėmimo nagrinėja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniai padaliniai, kurių sprendimai ir veiksmai(neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o pastarojo sprendimas gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, ieškinyje nurodytos teisės pripažinimo klausimas bendrosios kompetencijos teisme nagrinėtinas, atsižvelgiant į Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr.I-1901-406/2012 dėl I. K. skundo atsakovei dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, nuostatas (byloje keliamas ginčas susijęs ir su administraciniais, ir su civiliniais santykiais, todėl turėtų būti nagrinėjamas platesnės kompetencijos teisme) (t.1 b.l. 44-49). Atsakovei pažeidus ieškovės teisę realizuoti paveldėtą teisę į valstybės paramą, įsigyjant nuosavybėn žemės ūkio paskirties žemės sklypą, ieškovė nebuvo įtraukta į sąrašą asmenų, pageidaujančių pirkti žemės ūkio paskirties žemę, negalėjo dalyvauti pretendentų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę susirinkimuose, kuriuose buvo svarstomi žemės reformos žemėtvarkos projektai, pasirenkami žemės sklypai, dėl to jeigu būtų nustatyta, kad 2012 m. rugsėjo 12 d. atsakovės įsakymu Nr.6VĮ-(14.6.2)-1576 ieškovė nepagrįstai nebuvo įtraukta į sąrašą asmenų, kuriems parduodami žemės ūkio paskirties žemės sklypai valstybės paramos įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę subjektams, ne mažiau kaip metus naudojantiems šiuos žemės sklypus, būtų pagrindas konstatuoti jos teisės įsigyti ginčo žemės sklypą pažeidimą ir apginti tokią teisę būdu, numatytu CK1.138 straipsnio 1dalies 1 punkte, t.y. šią teisę pripažįstant.

Teisėjų kolegija nesutinka su ieškove, kad jos teisė pasirinkti ginčo žemės sklypą yra aukštesnės eilės, nei trečiojo asmens R. B.

Minėta, kad pagal tuometinės Žemės reformos įstatymo redakcijos 10 straipsnio 1 dalies 12 punktą buvo parduodami žemės ūkio paskirties žemės sklypai valstybės paramos įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę subjektams, ne mažiau kaip metus naudojantiems šiuos žemės sklypus. Spręsdamas dėl ieškovės naudojimo teisės, apeliacinės instancijos teismas remiasi Žemės įstatymu, kuris nustato du valstybinės žemės perleidimo naudotis kitiems asmenims naudojimo būdus – panaudą šio įstatymo 8 straipsnyje nustatytiems subjektams ir nuomą (9 straipsnis). Ieškovės sutuoktinis ginčo sklypą nuomojo 2010 m. balandžio 23 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, t.y. ne metus. CK 6.562 straipsnyje įtvirtinti žemės nuomos sutarties pasibaigimo pagrindai, vienas iš jų – suėjus nuomos terminui. Nors ieškovė teigia, kad šis žemės sklypas buvo naudojamas ir toliau, nepateikė įrodymų apie sudarytas nuomos sutartis. Nuomos sutarties pasibaigimo metu galiojusių Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų nuomos taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu (2004 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr.1538 redakcija) 8 punktas įtvirtino, kad žemės nuomos terminas nustatomas nuomotojo ir nuomininko susitarimu, bet ne ilgesniam kaip 25 metų laikotarpiui. Pasibaigus valstybinės žemės nuomos sutarties terminui, jeigu pagal teritorijų planavimo dokumentą žemės sklypo nenumatoma naudoti kitoms reikmėms, nuomininkas, tvarkingai vykdęs pagal šią sutartį prisiimtus įsipareigojimus ir pageidaujantis ją atnaujinti, prieš 3 mėnesius iki sutarties termino pabaigos pateikęs prašymą atnaujinti sutartį, turi pirmenybės teisę ją atnaujinti nesilaikant šių Taisyklių 6 punkte nustatytos pirmumo teisės išsinuomoti žemės sklypą. Valstybinės žemės nuomotojui per mėnesį nuo prašymo atnaujinti žemės nuomos sutartį gavimo dienos priėmus sprendimą ją atnaujinti, pagal šias Taisykles sudaroma nauja valstybinės žemės nuomos sutartis (11 punktas). Nepasibaigus valstybinės žemės nuomos sutarties terminui, bet ne vėliau kaip prieš 3 mėnesius iki šios sutarties termino pabaigos, nuomininkas, tvarkingai vykdantis pagal šią sutartį prisiimtus įsipareigojimus, gali prašyti vieną kartą pratęsti ją ne ilgesniam negu sutartyje nustatytam terminui, jeigu pagal teritorijų planavimo dokumentus nuomojamo žemės sklypo nenumatyta panaudoti kitoms reikmėms. Valstybinės žemės nuomotojui per mėnesį nuo prašymo pratęsti žemės nuomos terminą gavimo dienos priėmus sprendimą jį pratęsti, šalių susitarimu keičiama valstybinės žemės nuomos sutartis (12 punktas). Aiškindama žemės nuomos sutarties termino pasibaigimo pasekmes, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. balandžio 24 d. nutartyje UAB ,,Tritho“ v. V. H. ir kooperatinė bendrovė ,,Ukrinų rapsas“, byla Nr. 3K-3-294/2006, konstatavo, kad ,,pagrindas žemės nuomos sutarčiai pasibaigti yra nuomos termino suėjimas, taigi po žemės nuomos sutarties termino suėjimo tolesnis naudojimasis žeme nustatytomis nuomos sąlygomis nedaro tokios sutarties neterminuotos. Faktinis naudojimasis žeme be juridinio pagrindo, suteikiančio tokią teisę, ieškovui nesukuria teisėto naudotojo statuso“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-96/2008 civilinėje byloje pagal ieškovo UAB ,,Rudalita“ ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl valstybinės žemės sklypo nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties dalies pripažinimo negaliojančia ir įpareigojimo sudaryti naują žemės sklypo nuomos sutartį).

Vadovaujantis šiuo teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika darytina išvada, kad, nuomos sutarties nustatyta tvarka nepratęsus, neatnaujinus, nesudarius naujos nuomos sutarties, nėra pagrindo laikyti, kad ieškovės sutuoktinis ir ji pati buvo ginčo sklypo naudotojai ne tik 2010 metų žemės nuomos sutarties galiojimo metu, bet ir nuo 2011 metų.

Nors ieškovė nepateikė įrodymų apie 2011–2012 metais mokėtą nuomos mokestį (t.1 b.l.23-28), įrodė, jog jai buvo leista ginčo žemės sklype vykdyti žemės ūkio veiklą pagal 2012 m. gegužės 25 d. atsakovės įsakymą Nr.6VĮ-(14.6.2)-1071 Dėl leidimo laikinai naudotis valstybine žeme iki 2012 m. gruodžio 31 d. Šio įsakymo 2.7 punktas nustatė naudotojo pareigą mokėti žemės nuomos mokestį (ieškovė apeliacinės instancijos teisme pateikė įrodymus, jog nuompinigius už ginčo žemės sklypą yra sumokėjusi už 2014 metus), 2.4 punktas – atsakovės teisę pratęsti leidimą laikinai naudotis valstybine žeme kitais kalendoriniais metais, jeigu kiekvienais kalendoriniais metais ne vėliau kaip iki liepos 15 d. valstybinės žemės ploto naudotojas neinformuoja atsakovės apie ketinimą nutraukti laikiną žemės naudojimą, o atsakovė neinformuoja naudotojo apie atsisakymą pratęsti leidimą laikinai naudotis valstybine žeme kitais kalendoriniais metais. Šis leidimas nepripažintinas žemės nuomos sutartimi kaip neatitinkantis Žemės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto imperatyvaus reikalavimo valstybinės žemės nuomos sutartyje numatyti, kad ši sutartis Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka per 3 mėnesius nuo jos sudarymo dienos turi būti žemės sklypo nuomininko lėšomis įregistruota Nekilnojamojo turto registre, bei šio straipsnio įgyvendinimo tvarką reglamentuojančių Žemės sklypų nuomos taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu (2004 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr.1538 redakcija) 13–21 punktuose nurodytų rekvizitų. Faktą, jog ginčo žemė buvo laisva, o ne Žemės įstatymo 9 straipsnyje numatytu būdu naudojama valstybės paramos įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę subjektų, atitinkančių Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 2 straipsnyje nurodytas sąlygas, įrodo ir atsakovės 2012 m. liepos 18 d. įsakymu Nr.6VĮ-(14.6.2)-1478 patvirtintas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje nustatytų laisvos žemės fondo žemės plotų sąrašas (ginčo žemės sklypas yra priskirtas prie kitų laisvos žemės fondo plotų) (t. 3 b.l. 40-41). Pažymėtina ir tai, kad, jei leidimą laikinai naudoti žemę ir būtų galima laikyti žemės nuomos sutartimi, 2012 m. rugsėjo 12 d. atsakovės įsakymo Nr.6VĮ-(14.6.2)-1576, kuriuo buvo patvirtintas sąrašas piliečių, kuriems perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai turėtiems ir parduodami žemės sklypai (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, priėmimo metu ieškovė ginčo žeme naudojosi nepilnai tris mėnesius.

Remiantis išdėstytais argumentais, nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo išvadą netenkinti ieškovės ieškinio, nors motyvai, kuriais grindžiama analogiška apeliacinės instancijos teismo išvada, yra kiti. Tuo vadovaujantis, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nepripažinęs ieškovės teisės įsigyti ginčo žemės sklypą nuosavybėn, apeliacinės instancijos teismo nepasisako dėl ieškinio antrojo reikalavimo įpareigoti atsakovę šį žemės sklypą ieškovei parduoti.

Vadovaujantis CPK 96 straipsnio 2 dalimi, iš ieškovės valstybei priteistinos 3,30 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės I. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybei 3,30 Eur (tris eurus 30 centų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, banką – AB „Swedbank“, įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį – bylinėjimosi išlaidos.