Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Jonaitienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. P. ieškinį atsakovams A. P., AB DNB bankui, trečiajam asmeniui antstoliui A. B. dėl sutarties modifikavimo ir,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vadovaudamasis Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsniu turtą pripažino bendrąja jungtine nuosavybe. Nurodė, kad pasikeitus įkeisto turto savininkui, hipoteka įkeistam turtui, lieka galioti, t.y. įkeisto turto savininko pasikeitimas nepaneigs banko realizuotos ir įstatymų nustatyta tvarka įgytos teisės į skolos išieškojimą, taigi ir vykdymo veiksmų ir tai neįtakos banko kaip hipotekos kreditoriaus teisių į jam įkeistą turtą.

Darė išvadą, kad išieškoma skola atsirado iš sutuoktinio A. P. sandorio, sudaryto šeimos interesais. Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis sandorio sudarymo metu galiojusio SŠK normomis, darė išvadą, kad vienam iš sutuoktinių sudarant paskolos sandorį, kito sutuoktinio sutikimo reikalavimas nebuvo keliamas. Tokia išvadą darė iš SŠK 21 str. 4 d. įtvirtintos normos, nustatančios, jog kito sutuoktinio raštu išreikštas sutikimas sandoriui sudaryti reikalingas tik sandoriams dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notariškas tvirtinimas ar registracija atitinkamuose organuose, perleidimo arba įkeitimo sudaryti. Apie M. P. sutikimą paskolos sandoriui sudaryti sprendė iš to, jog 1995-09-06 įkeitimo sutartis, užtikrinanti galimo būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą Lietuvos žemės ūkio bankui pagal 1995-09-01 paskolos sutartį Nr. 95/09/01-36L, nebūtų sudaryta ir notariškai patvirtinta, nesant raštu išreikšto jos sutikimo, todėl darė išvada, kad M. P. žinojo apie paskolos sutarties sudarymą ir tam neprieštaravo.

Konstatavo, kad ieškovė ir jos sutuoktinis nuolatinio darbo neturėjo, jos pajamas sudarė uždarbis iš atsitiktinių darbų, prižiūrint vaikus. Be to, 1995m. šeimoje buvo išlaikomi du nepilnamečiai vaikai, teikiama parama dviems pilnamečiams vaikams. Ieškovė nenurodė kitų lėšų, skirtų šeimos poreikiams tenkinti, šaltinių. Todėl teismas darė išvadą, kad gautos pajamos iš A. P. ūkininko ūkio buvo naudojamos šeimos poreikiams tenkinti. O atsakovo vardu įregistruotą ūkininko ūkį pripažino šalių bendrąja jungtine nuosavybe. Iš paskolos sutarties prievolė atsirado abiems sutuoktiniams, nes A. P. paskola buvo gauta ir panaudota ieškovės ir atsakovo A. P. šeimos reikmėms – ūkininko ūkiui, taip sukuriant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę. Paskolos sutartis buvo sudaryta sutuoktiniams M. P. ir A. P. gyvenant santuokoje. Todėl iš 1995-09-01 paskolos sutarties Nr. 95/09/01-36L kilusią prievolę laikė bendrąja sutuoktinių prievole.

Teismas taikė vienerių metų ieškinio senaties terminą 1995-09-06 įkeitimo sandoriui nuginčyti, nes ieškovei nuo 1995-09-06 buvo žinoma apie atsakovo A. P. sudaromus sandorius, tame tarpe ir 1995-09-06 įkeitimo sandorį, užtikrinant 1995-09-01 paskolos sutarties Nr. 95/09/01-36L įvykdymą. Kadangi reikalavimo dėl įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančia netenkino, todėl kitų ieškovės reikalavimų taip pat netenkino ir dėl reikalavimų ir argumentų nebepasisakė.

1995-09-01 bankas jokių pinigų A. P. nesuteikė, t.y. nėra prievolės, kurią būtina 1996-09-06 įkeitimu užtikrinti. 73000 Lt į A. P. sąskaitą nepateko, be jo sutikimo tik nurodant jo pavardę iš banko sąskaitos pinigai pervedami kitam ūkininkui Račkauskui už plokštes, iš kurio jis jų nepirko ir neketino pirkti, be to, atsakovas pirkimo fakto nepatvirtino nei vienu buhalteriniu dokumentu. Dėl esminio dalyko-pinigų pagal sutartį negavimo teismas nepasisakė.

Teismas netyrė, kad įkeitimo sutartis buvo terminuota ir senai pasibaigusi -2002-09-01. Neatsižvelgė į tai, kad dėl tariamo kredito suteikimo vyksta ikiteisminis tyrimas ir Panevėžio miesto apylinkės ir apygardos ikiteisminio tyrimo teisėjai keturis kartus naikino ikiteisminio tyrimo nutraukimus.

Nurodo, kad 2008-07-04 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-212-400/2008 nustatyta, kad tai yra asmeninė A. P. prievolė. Todėl, teismo pasisakymas apie tai, jog tai solidarioji prievolė yra išėjimas už ieškinio ribų. Šiame procese klausimas asmeninė ar solidarioji prievolė iš viso negalėjo būti svarstoma, kadangi klausimas išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Tiek 1964 m, tiek naujasis CK aiškiai atskiria kreditavimo ir paskolos sutartis (jas atskirai reglamentuoja ir netapatina). Iš šio banko A. P. niekada jokios paskolos nėra gavęs, jis imdavo tik kreditus, todėl dar neaiškiau, kodėl sprendimo motyvuojamojoje dalyje kalbama apie paskolos sutartį, kurios niekada nebuvo.

Byloje kurioje nėra jokio viešojo intereso, teismas savo iniciatyva pradeda rinkti įrodymus, kuriais nesiremia šalis, stipriosios šalies-Banko naudai. Apie tai, kad yra jos sutikimas datuotas 1995-09-06 nežinojo ne tik atsakovas A. P., bet ir pats Bankas. Nurodo, kad jis atsirado vėliau, tikėtina, kad bus anksčiau pasirašiusi ant tuščio blanko. Kadangi neteisėtai jį surado teismas, tai laikytina, jog tai neleistinas įrodymas gautas neleistinu būdu. Šis pareiškimas patvirtina, kad atsirado jis tik kitą dieną po notariško sutarties patvirtinimo ir įrodo, kad įkeitimo sutartis sudaryta be sutikimo, todėl yra niekinė nuo sudarymo momento, o niekinės sutarties vėliau patvirtinti neleidžiama.

Pirmosios instancijos teismas parengiamajame teismo posėdyje, neleisdamas patikslinti ieškinio, pažeidė CPK 230 str. 1 d. procesą, padarė formaliu nespręsdamas ginčo iš esmės. Parengiamojo posėdžio iš viso nebuvo, kadangi jame sprendėsi tik teisėjos nušalinimo klausimas. Tokiu būdu, pažeidžiant CPK 160 straipsnio 1 dalies 3 punktą liko teismo neįvykdyta pareiga nurodyti šalims aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, bei nepasiūlyta pateikti papildomus įrodymus. Neleidus teismui patikslinti ieškinį užsitęsė procesas, nes teko procesą atnaujinimo klausimą kelti kitoje byloje.

Teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, nors teismas konstatavo, kad tenkino 25 procentus ieškinio, tačiau nenurodė, kaip jis tokį procentą gavo.

Sutarties sudarymo momentu ieškovės sutikimo sudaryti įkeitimo sutartį nebuvo, tačiau šių faktinių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas.

Pirmosios instancijos teismas, taikydamas ieškinio senaties institutą, nenurodė, kurią materialinę CK normą jis taiko.

Pagal 1964 m. Civilinį kodeksą, įkeitimo sandoris yra niekinis sandoris nuo jo sudarymo momento, jei įkeistas nekilnojamasis turtas, kurio įkeitimui yra būtinas kito sutuoktinio sutikimas (Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 4 dalis) be šio sutuoktinio sutikimo. Tuo tarpu pagal 2000 m. CK 3.96 straipsnį, dabar tokie sandoriai (sandoriai sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo) yra ne niekiniai, bet nuginčijami, ir tą kitas sutuoktinis gali padaryti per vienerius metus.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė tikrosios sandorio šalies valios (sutikimas laikytinas vienašaliu sandoriu). Nurodo, kad sutarties tekstui neatitinkant tikrosios sutarties šalies valios, pareiga įrodyti, kad susitarta kitaip negu parašyta, tenka tai šaliai kuri taip tvirtina (CPK 176 straipsnis), tačiau ir tai nepateko į teisminio nagrinėjimo dalyką. Taip pat nepasisakė dėl to, kad tariamai bankas suteikė kreditą anksčiau, negu jis gavo tinkamą šio kredito užtikrinimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 19d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Bylos medžiaga nustatyta, kad A. P. ir M. P. 1972-09-21 sudarė santuoką ir iki šio laiko yra susituokę. Pagal 1995 m. rugsėjo 6 d. sutartį, patvirtintą miesto notarų biuro notarės D. J., A. P. užtikrindamas 1995 m. rugsėjo 1 d. kredito sutarties įvykdymą, kreditoriui įkeitė nekilnojamuosius daiktus – žemės sklypą, gyvenamąjį namą su priklausiniais esančius (duomenys neskelbtini). Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008-07-04 sprendimu iš A. P. priteisė 24 371,44 Lt skolos AB DnB bankui (buvęs AB DnB NORD bankas) naudai, o įsiteisėjus šiam sprendimui 2008-11-24 išdavė vykdomąjį raštą Nr. VR-913, kuris 2009-01-13 buvo priimtas vykdyti antstolio A. B. kontoroje.

Nagrinėjamojoje byloje keliamas klausimas dėl vieno sutuoktinio vardu paimtos paskolos pripažinimo to sutuoktinio asmenine prievole.

Turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors įformintas vieno iš jų vardu (SŠK 21 str. 3 d., CK 3.88 str. 1 d. 1 p.). Pagal vieno iš sutuoktinių prisiimtą prievolę sutuoktiniai atsako bendru turtu, jeigu tai, kas gauta pagal šią prievolę, sunaudota šeimos interesais (SŠK 25 str. 2 d., CK 3.109 str. 1 d. 3 p.). SŠK 21 str. 4 d. numato, kad sandoriams sudaryti dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notariškas tvirtinimas ar registracija atitinkamuose organuose, perleidimo arba įkeitimo, kito sutuoktinio sutikimas sandoriui sudaryti turi būti išreikštas raštu. O CK 3.92 str. 3 d. įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinis sudaro sandorius su kito sutuoktinio sutikimu, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Apie šios prezumpcijos reikšmę kasacinio teismo praktikoje jau yra pasisakyta nurodant, kad ja siekiama palengvinti civilinę apyvartą ir apsaugoti sąžiningus trečiuosius asmenis, sudarančius sandorius su sutuoktiniais, nuo galimų ieškinių siekiant nuginčyti sudarytus sandorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, bylos Nr. 3K-37-149/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-117/2009). Kol ši prezumpcija nebus paneigta, vieno sutuoktinio iniciatyva įgyta prievolė bus laikoma bendra sutuoktinių prievole. Nei SŠK, nei CK nenurodyta, kad paskolos sutarčiai sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas, todėl galioja SŠK 21 str. 4 d. (CK 3.92 str. 3 d.) įtvirtinta prezumpcija, tačiau ši prezumpcija, kaip ir kitos, gali būti paneigta įstatymuose nustatyta tvarka. Tokio paneigimo galimybė yra įtvirtinta 1964 m. CK 47 str., (CK 3.96 str.), kuris suteikia teisę sutuoktiniui, nedavusiam sutikimo sudaryti sandorį, ginčyti kito sutuoktinio sudarytus sandorius. Apeliantė šios prezumpcijos paneigimo galimybe naudojosi nagrinėjamoje byloje, teigdama, jog atsakovo prievolė kreditoriui yra jo asmeninė. Tačiau A. P. su Banku sudaryto sandorio pagrįstumo ieškovė pirmosios instancijos teisme neginčijo, todėl apeliantės argumentas, kad A. P. pinigų iš Banko negavo, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas, kadangi apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.). Kolegija pažymi, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-07-04 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-212-400/2008 teismas ieškovo AB DnB NORD banko ieškinį tenkino ir priteisė iš A. P. 24371,44 Lt skolos, 6 proc. dydžio metines palūkanas, šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad 1995 m. ji pati ir jos sutuoktinis nuolatinio darbo neturėjo, jos pajamas sudarė uždarbis iš atsitiktinių darbų, prižiūrint vaikus, šeimoje buvo išlaikomi du nepilnamečiai vaikai, parama teikiama dviems pilnamečiams vaikams. Byloje pateikti įrodymai, tame tarpe M. P. ir A. P. paaiškinimai, patvirtina, kad paskolos paėmimo metu jie vedė bendrą ūkį, paskola buvo panaudota ūkiui, tai reiškia, jog pinigai buvo panaudoti šeimos interesais, nes iš ūkio gaunamos pajamos buvo naudojamos šeimos poreikiams tenkinti, todėl iš bendro sutuoktinių turto vykdytina prievolė atsirado SŠK 25 str. 2 d., CK 3.109 str. 1 d. 3 p. pagrindu. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šalys, būdamos sutuoktiniai, turtą, kuris yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, naudojo, valdė bei juo disponavo bendru sutarimu. A. P. skolinantis pinigus ūkiui, nebuvo atribotos asmeninės ir šalių valdomų ūkio lėšos bei skolos. Nustačius, kad vienam sutuoktiniui šeimos interesais sudarius sandorį, kuriam sudaryti nereikalingas rašytinis antrojo sutuoktinio sutikimas ir šiam nepaneigus CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos prezumpcijos, konstatuotina, jog iš tokio sandorio atsiradusi prievolė vykdytina iš bendro sutuoktinių turto. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad šalis, kuriai galioja prezumpcija (šiuo atveju – kreditorius) neprivalo įrodinėti preziumuojamo pagal įstatymą fakto, kuriuo grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, tačiau tuo atveju, kai kita šalis pateikia prezumpciją paneigiančių įrodymų, šalis, kuri remiasi prezumpcija, vis dėlto turi įrodyti aplinkybes, dėl kurių ta prezumpcija pripažįstama galiojančia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-509/2007). Darytina išvada, kad apeliantė nepateikė įrodymų, paneigiančių SŠK 21 str. 4 d. (CK 3.92 str. 3 d.) įtvirtintą prezumpciją, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo atmestini. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė šalių prievolės pobūdį, teisingai taikė ir aiškino SŠK 25 str. 2 d. (CK 3.109 str. 1 d.) nuostatas, konstatuodamas, kad prievolės vykdytinos iš bendro sutuoktinių turto.

Iš nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad pinigai pagal 1995 m. rugsėjo 1 d. kreditavimo sutartį buvo panaudoti ne atsakovo asmeninėms reikmėms, o šeimos interesais, todėl turėjo ne atsakovo asmeninės, o šalių bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės statusą, todėl prievolė bankui teisingai pripažinta solidaria ir vykdytina abiejų sutuoktinių.

Ieškovė apeliacinį skundą grindžia tuo, kad šioje byloje ginčijama 1995-09-06 hipotekos sandorio dalis yra niekinė, kadangi atsakovas A. P. be ieškovės rašytinio sutikimo antram atsakovui įkeitė žemės sklypą su statiniais, o atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą 1995-09-06 hipotekos sandoriui nuginčyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (1964 CK 90 str., CK 1.131 str. 1 d.), t. y. pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Tačiau pažeistoji teisė gali būti ginama, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir šį terminą atnaujina. Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo kasacinio teismo nurodyta, kad, spręsdamas šį klausimą, teismas turi atsižvelgti į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes; jeigu asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 25 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-543; 2004 m. balandžio 7 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-258/2004; 2009 m. spalio 22 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-449/2009; kt.). Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantė 1995 m. rugsėjo 6 d. sutiko, kad A. P., gaudamas paskolą įkeistų gyvenamąjį namą su priklausiniais ir žemės sklypą esančius (duomenys neskelbtini), ir traktorių DT-75, įgytą santuokos metu (2 t. b.l. 78). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ginčyti hipotekos sutartį, nes apie savo pažeistas teises ji sužinojo būtent 1995-09-06. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė nenurodė svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių. Pagal 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį reikalavimams dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais 1964 m. CK 47 straipsnio pagrindu taikytas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl ieškovės reikalavimui dėl hipotekos sutarties pripažinimo negaliojančia taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris prasidėjo 1995-09-06 ir baigėsi 1998-09-06. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nepaisant to, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymą, tačiau padarė teisingą išvadą dėl ieškovės reikalavimo pateikimo praleidus ieškinio senaties terminą, todėl nėra pagrindo dėl šio pažeidimo naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad, nenustačius pagrindo praleistam ieškinio senaties terminui dėl aptariamo ieškinio reikalavimo atnaujinti ir Bankui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, vadovaujantis 1964 m. CK 90 str. (CK 1.131 str. 1 d.), šis reikalavimas pagrįstai pirmosios instancijos teismo yra atmestas.

Pažymėtina, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 19 d. sprendimu, namas su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini) yra pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe M. P. ir A. P.. Vadinasi, sutuoktiniams yra pripažinta nuosavybės teisė į idealiąsias dalis, t. y. po turto padalijimo sutuoktiniai M. P. ir A. P. tapo bendraturčiais. Pagal CK 4.172 straipsnio 1 dalį, padalijus įkeistą nekilnojamąjį daiktą, hipotekos reikalavimas nedalijamas ir lieka galioti visiems po padalijimo suformuotiems nekilnojamiesiems daiktams. Padalijus įkeistą namą su priklausiniais, hipotekos reikalavimas liko galioti visam turtui, o ne tik A. P. priklausančiai jo daliai.

Ieškovė apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė, kad įkeitimo sutartis buvo terminuota ir senai pasibaigusi -2002-09-01.

Teisėjų kolegija pažymi, kad hipoteka buvo užtikrintas tinkamas ir savalaikis piniginės prievolės įvykdymas. Hipotekos sutarties pagrindu kreditorius įgijo įkeitimo teisę, kuri gali pasibaigti CK 4.197 str. numatytais pagrindais. Tačiau ieškovė nereiškė reikalavimo pirmosios instancijos teisme dėl hipotekos pasibaigimo pagrindų, kurie numatyti CK 4.197 str., todėl reikalavimas dėl hipotekos sutarties pabaigos apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas, kadangi kaip jau buvo minėta apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.).

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva rinkdamas įrodymus, pažeidė CPK reikalavimus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas ieškinį 2012 m. vasario 24 d. nutartimi iš Lietuvos Notarų rūmų išreikalavo 1995 m. rugsėjo 6 d. patvirtintą sutartį Nr. 6729 ir visus jos priedus, kuriais remiantis minėta sutartis buvo patvirtinta ( 2t. b. l. 44 ). Panevėžio miesto apylinkės teismas gavo 2012-03-30 dokumentų kopijas (2t. b.l 69-78). CPK 179 str. 2 d. nustatyta, kad teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik šio Kodekso ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Tačiau pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 159 straipsnyje nustatyta pareiga rūpintis kiek galima išsamesniu bylos aplinkybių ištyrimu, manydamas, jog byloje esančių įrodymų neužtenka, kad būtų išaiškintos visos su ja susijusios aplinkybės ir sudarytos sąlygos priimti teisingą sprendimą, šioje byloje pagrįstai rinko įrodymus savo iniciatyva ir priėmė teisingą sprendimą.

Atmestinas apelianto argumentas, kad netinkamai buvo pravestas parengiamasis teismo posėdis, kadangi buvo sprendžiamas tik teisėjo nušalinimo klausimas, nebuvo byla nagrinėjama iš esmės, nebuvo šalims pasiūlyta pateikti įrodymų.

Iš parengiamojo teismo posėdžio protokolo matyti, kad ne tik buvo perduotas spręsti teisėjos nušalinimo klausimas Panevėžio miesto apylinkės teismui, bet ir išaiškintos proceso dalyviams jų teisės ir pareigos numatytos CPK 10, 42, 46, 47, taip pat pirmosios instancijos teismas aiškinosi ar šalys turi prašymų, papildymų. Pažymėtina, kad vykstant parengiamajam teismo posėdžiui byla iš esmės nenagrinėjama, kadangi posėdžio pirmininkas į parengiamąjį teismo posėdį iškviečia šalis ir jas apklausia, siekdamas išsiaiškinti ginčo esmę, tikslu galutinai suformuluoti šalių reikalavimų ir atsikirtimų į pareikštus reikalavimus turinį, įrodymus, kuriais jos grindžia savo reikalavimus, bei atsikirtimus, įtrauktinus dalyvauti byloje asmenis ir atlieka kitus veiksmus, kurie, teismo manymu, reikalingi tinkamai išnagrinėti bylą teismo posėdyje (CPK 230 str. 1 d.), tik perėjus iš parengiamojo teismo posėdį į teismo posėdį ginčas nagrinėjamas iš esmės, ką pagrįstai ir padarė pirmosios instancijos teismas.

CPK 93 str. 2 d. numatyta, kad jeigu ieškinys (priešieškinys) patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai. CPK 98 str. nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Nagrinėjamoje byloje ieškinys yra patenkintas iš dalies, t.y. 25 proc., ieškovė turėjo 150 Lt žyminio mokesčio išlaidų (b.l. 23), o Bankas turėjo 1936 Lt advokato atlyginimo išlaidų (b.l. 106). Taigi, Bankui iš ieškovės galėjo būti priteista 1452 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, todėl pirmosios instancijos teismo rezoliucinė dalis tikslinama, Banko naudai sumažinamos išlaidos advokato pagalbai apmokėti nuo 1936 Lt iki 1452 Lt.

Išnagrinėjus apeliacinę bylą, ieškovės apeliacinis skundas dėl materialiųjų teisinių reikalavimų atmestas, patenkintas tik procesinio teisinio pobūdžio reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų. Dėl to laikytina, kad apeliacinis skundas iš esmės atmestas, teismo sprendimas iš esmės priimtas Banko naudai. Todėl apeliantės patirtos apeliaciniame teisme bylinėjimosi išlaidos jai neatlygintinos, tačiau ji turėtų atlyginti Bankui išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, tarp jų ir advokato atstovavimo išlaidas, teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1, 3 dalys). Bankas prašo priteisti 1573 Lt advokato atstovavimo išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme. Šis prašymas pagrįstas pirmiau nurodytomis teisės normų nuostatomis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, prašoma priteisti išlaidų sumą patvirtina pridėtas mokėjimo dokumentas, tačiau jų dydis viršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, pagal kurių 8.11 punktą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą maksimali suma - 1275 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad bylos apimtis nedidelė, įvertinus advokato darbo ir laiko sąnaudas rengiant atsiliepimą bei bylos sudėtingumą, Bankui priteistina iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame teisme suma mažintina iki 500 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 19 d. sprendimu priteistas AB DnB banko, į.k.112029270 naudai bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai rengiant procesinius dokumentus ir atstovavimą teisme apmokėti sumažinti nuo 1936 Lt iki 1452 Lt.

Priteisti DnB bankui, į.k. 112029270 iš M. P., a.k. (duomenys neskelbtini) 500 Lt ( penkis šimtus litų ) išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.