Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas, eI2-5053-257/2021

Teismas: Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2021-12-16
Bylos Nr.: eI2-5053-257/2021
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-00650-2021-0
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjai: Laisvutė Kartanaitė (pirm.), Arvydas Martinavičius, Virginijus Stankevičius
Pareiškėjas: D. S.
Atsakovas: Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamentui

Kategorijos

7.9Kiti socialinės apsaugos klausimai
20.2.3.1Turtinė žala
20.2.3.2Neturtinė žala
55.1.1Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas

Administracinė byla Nr. eI2-5053-257/2021Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00650-2021-0Procesinio sprendimo kategorijos: 7.9; 20.2.3.1; 20.2.3.2; 55.1.1; 55.1.3 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gruodžio 16 d.Šiauliai

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvutės Kartanaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arvydo Martinavičiaus ir Virginijaus Stankevičiaus,

sekretoriaujant Ritai Levickytei,dalyvaujant pareiškėjui D. S.,

nedalyvaujant atsakovo Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento atstovui,

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento, atstovui, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. patikslintą skundą atsakovams Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamentui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės (kurios atstovas – Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija), dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. S. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno miesto 1-ojo skyriaus vedėjo 2021 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. SSD(19.2)-162 „Dėl darbo paieškos išmokos skyrimo, neskyrimo, mokėjimo nutraukimo“ dalį, kuria neskirta darbo paieškos išmoka pareiškėjui D. S.; 2) įpareigoti atsakovą Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamentą D. S. 2021-01-01 prašymą ,,Dėl darbo paieškos išmokos skyrimo“ išnagrinėti iš naujo (šią sprendimo dalį nukreipti skubiai vykdyti); 3) priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento, pareiškėjui 1 271,16 Eur (6 mėn. x 211,86 Eur už kiekvieną mėnesį) padarytos turtinės žalos ir nuostolių (šią sprendimo dalį nukreipti skubiai vykdyti); 4) priteisti pareiškėjui solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento, 100 000 Eur neturtinės žalos už patirtus išgyvenimus, stresą, pažeminimą ir kt., bei 6 procentų metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 5) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1–3 dalims, 6 straipsnio 1–2 dalims, 18 straipsniui, 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai, 23 straipsniui, 29 straipsnio 1–2 dalims, 30 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, 102 straipsnio 1–2 dalims, 105 straipsnio 1 daliai, 106 straipsnio 4 daliai, 107 straipsnio 2–3 dalims, 109 straipsnio 1–4 dalims, 110 straipsnio 1–2 dalims, 111 straipsnio 1–2, 4 dalims, 138 straipsnio 3 daliai, 150 straipsniui, konstituciniams valdžių padalijimo, teisinės valstybės, teisingumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo principams, konstituciniam principui pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis), konstitucinio papročio principui, atsakingo valdymo konstituciniam principui, pagal priėmimo tvarką – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2–3 dalims, 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams, pagal reguliavimo apimtį – teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, bei Lietuvos Respublikos Seimo statuto 164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą įstatymų ir kitų Seimo aktų projektai gali būti svarstomi ypatingos skubos tvarka ne tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2–3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nedalyvavo atsakovo Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento atstovas, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento, atstovas, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovas, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai – teismo šaukimais.

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. S. patikslintame skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad yra registruotas bedarbiu Užimtumo tarnybos Kauno miesto skyriuje. Nuo 2020-06-30 iki 2020-12-29 Užimtumo tarnyba jam mokėjo 200,31 Eur darbo paieškos išmoką. Baigiantis šių išmokų mokėjimo laikui, 2020-12-09 Užimtumo tarnybai pateikė laisvos formos prašymą pratęsti 200,31 Eur kasmėnesinės išmokos mokėjimą D. S., kai 2020 m. gruodžio mėn. baigsis 200,31 Eur mokėjimas pagal 2020 m. birželio mėn. paskyrimą. Vėliau nurodžius konsultantei, pateikė ir Užimtumo tarnybos nustatytos formos prašymą nuo 2021-01-01 skirti Darbo paieškos išmoką. 2021-01-21 elektroniniu paštu gavo 2021-01-18 Užimtumo tarnybos sprendimą Nr. SSD(19.2)-162, kuriuo neskirta darbo paieškos išmoka D. S. nuo 2021-01-01 dienos, remiantis Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 3 punktu (asmens darbo sutartis ar darbo santykiams prilyginti teisiniai santykiai pasibaigė ne anksčiau kaip 3 mėnesiai iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino). Skundžiamas sprendimas privalo būti panaikintas, nes įstatymo pakeitimai priimti 2020-12-23 ir įsigaliojo nuo 2021-01-01, taip pažeidė teisėtų lūkesčių principą. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas), ypatingos skubos tvarka priimdamas ir atgaline data nustatydamas sąlygą atitikti reikalavimą – kad asmens darbo sutartis ar darbo santykiams prilyginti teisiniai santykiai būtų pasibaigę ne anksčiau kaip 3 mėnesiai iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino, pažeidė atsakingo valdymo konstitucinį principą, konstitucinį teisinės valstybės principą, konstitucinį teisingumo principą, konstitucinį teisėtų lūkesčių principą, konstitucinį proporcingumo principą, konstitucinį principą pacta sunt servanda, konstitucinio papročio principą, o pagal reguliavimo apimtį – teisinės valstybės principą, Konstitucijos viršenybės principą, Konstitucijos 1 dalies nuostatą, kad Lietuvos valstybė – demokratinė respublika. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių teismo prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Dėl atsakovų atsakomybės ir padarytos žalos atlyginimo pareiškėjas nurodė, kad itin prasta jo turtinė situacija susidarė ne dėl jo kaltės ir nuo jo priklausančių aplinkybių. Kiekvienas asmuo valstybių narių teismuose gali remtis Europos Bendrijos / ES teise, o nacionalinis teismas – taikyti Europos Bendrijos / ES teisės normas, aiškinti jų turinį ir prasmę. Oficialios Lietuvos Respublikos valstybės institucijos neįvertino ir tos reikšmingos aplinkybės, kad oficialūs duomenys – gyventojų registro duomenys – neginčijamai patvirtina, kad pareiškėjas D. S. visą laiką nuo pat gimimo yra Lietuvos Respublikos, kuri šiuo metu yra ir ES valstybė narė, pilietis, bei visąlaik nuo gimimo gyveno ir tebegyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje ir iš jos niekada nebuvo išvykęs. Todėl fizinis asmuo D. S. turi visas teises ir galimybes savo pažeistų teisių gynybai naudotis ir Europos Sąjungos teise, įskaitant nuo bet kokios diskriminacijos visose situacijose, ir tokiu ES teisiniu reguliavimu šioje konkrečioje byloje ir remiasi. D. S. savo teises gina remdamasis ES teisės viršenybės principu, tiesioginio taikymo ir tiesioginio veikimo ES teisės normomis ir kt. Reikalavimai šioje byloje yra kildinami ir iš ES teisės normų (tarp jų ir tiesioginio taikymo ir tiesioginio veikimo), bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos Seimo statuto nuostatas, yra preziumuojama, kad Seimo narių pareigas einantys asmenys, yra pilnamečiai, veiksnūs, tinkamos sveikatos būklės (pastaroji privalo būti tikrinama nuolat įstatymų nustatyta tvarka), kvalifikuoti ar / ir gebantys tinkamai ir laiku atlikti jiems priskirtas pareigas bei atstovauti šalies piliečiams ir savo rinkėjams. Lietuvos Respublikos Seimas, kaip aukščiausia įstatymų leidžiamoji ir tarptautinius dokumentus ratifikuojanti institucija, priėmė skunde nurodytus konkrečius teisės aktus, akivaizdžiai prieštaraujančius tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tiek ir tarptautiniams teisės aktams, bei grubiai pažeidžiančius prigimtines žmogaus teises (tiek teisę į mokslą, tiek ir į socialinę apsaugą). Dėl šių aplinkybių yra nukentėjęs ne tik D. S., bet ir keliolika tūkstančių bedarbiais registruotų asmenų. Vienas bendrųjų teisės principų yra tas, kad įstatymo leidėjo priimti ir paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lot. lex retro non agit). Įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principas yra esminis teisės viešpatavimo principas, teisinės valstybės elementas. Šis teisės principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios, yra svarbi teisinio tikrumo sąlyga. Įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principo praktinė reikšmė yra ta, kad įstatymai taikomi tiems faktams ir padariniams, kurie atsirado po šių įstatymų įsigaliojimo. Taigi, esant neaiškumui dėl tam tikro įstatymo ar jo atskirų normų galiojimo laiko atžvilgiu, būtina nustatyti to įstatymo ar jo atskirų normų įsigaliojimo laiką, taip pat byloje aktualių faktų ir padarinių atsiradimo laiką ir klausimą spręsti vadovaujantis tuo, kad įstatymas galioja į ateitį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2006). Šiuo atveju taip pat kyla abejonių, ar minėtas teisinis reguliavimas atitinka ir teisėtų lūkesčių principą. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją yra saugomi ir ginami ne visi iš bet kurio įstatymo ar kito teisės akto kylantys lūkesčiai, bet tik tie, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai; tik tokie lūkesčiai gali būti laikomi teisėtais, tik tokie teisėti lūkesčiai yra saugomi ir ginami Konstitucijos; teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų; šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2003-03-04 ir kiti nutarimai). Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, pareiškėjas D. S. daro išvadą, kad šioje administracinėje byloje yra faktinis ir teisinis pagrindas kreiptis tiek į Konstitucinį Teismą, tiek ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, ir administracinio teismo prašo tai atlikti. Šiuo atveju administracinio teismo prašo, kad jeigu teismas nuspręstų nepriteisti iš Užimtumo tarnybos mokėti D. S. darbo paieškos išmoką nuo 2021 m. sausio 1 d. ir laikytųsi pozicijos, kad pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 3 punktą, Užimtumo tarnyba neturėjo pareigos paskirti ir / ar mokėti D. S. darbo paieškos išmoką nuo 2021 m. sausio 1 d., šias D. S. negautas lėšas priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo (šios teismo dalies sprendimą nukreipiant vykdyti skubiai). Lėšų suma kiekvieną mėnesį būtų pagal formulę: 0,33 x 642 Eur (1 MMA) = 211,86 eur už kiekvieną mėnesį. Dydis (0,33) yra skundžiamame įstatyme (Lietuvos Respublikos užimtumo įstatyme) nustatytas koeficientas, iš kurio yra dauginamas tą mėnesį minimalios mėnesinės algos dydis ir taip apskaičiuojama bedarbiui turima išmokėti mėnesio suma už kiekvieną pilną kalendorinį mėnesį. Be to, dėl sukelto streso, išgyvenimų ir pažemino, jam privalo būti atlyginta padaryta ir didžiulę neturtinę žalą, todėl prašo 100 000 (vieno šimto tūkstančių) eurų neturtinės žalos už patirtus išgyvenimus, stresą, pažeminimą ir kt., bei 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, įvertinant tai, kad šis reikalavimas yra kildinamas iš pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių pažeidimo. Pareiškėjas nurodė, kad bylinėjimosi išlaidų nesusidarė.

Atsiliepimas

Atsakovas ir atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamentas atsiliepime nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo patikslintu skundu. Prašo pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad skundas pareikštas atsakovu nurodant Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) Kauno klientų aptarnavimo departamentą, tačiau Kauno klientų aptarnavimo departamentas nėra atskiras juridinis asmuo, todėl atsakovu turėtų būti laikoma Užimtumo tarnyba, kurios administracijos padalinys yra Kauno klientų aptarnavimo departamentas su jam priklausiančiais skyriais. Pareiškėjas ginčija darbo paieškos išmokos neskyrimą nuo 2021-01-01. Darbo paieškos išmokos (toliau – ir DPI) skyrimo, mokėjimo ir apskaičiavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 48¹ straipsnis ir Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2020 m. birželio 12 d. įsakymas Nr. V-213 „Dėl darbo paieškos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir DPI nuostatai). Įstatymo 48¹ straipsnio 3 dalis (redakcija 2021-08-01 – 2020-12-31), numatė, jog DPI mokama iki 6 mėnesių, bet ne ilgiau kaip iki 2020-12-31. Tai reiškia, kad asmenims, kuriems nors ir nesuėjo 6 mėnesių DPI mokėjimo terminas, ji bet kokiu atveju nutraukiama 2020-12-31. Pareiškėjo atveju, jam DPI buvo nutraukta mokėti 2020-12-31. DPI nuostatų 3 punktas nurodo, kad gauti DPI išmoką turi teisę „<...> asmenys, atitinkantys Įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas ir pateikę Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) Prašymą dėl darbo paieškos išmokos skyrimo <...>“. Pareiškėjas 2021 m. sausio 15 d. pateikė naują prašymą skirti DPI. Užimtumo tarnyba, gavusi prašymą, išnagrinėjusi pareiškėjo situaciją, įvertinusi visas DPI skyrimo sąlygas, numatytas Įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalyje (redakcija nuo 2021-01-01 – 2021-01-19), priėmė sprendimą pareiškėjui DPI neskirti, kadangi jis neatitiko Įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos (kiek matyti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pateiktų duomenų, paskutiniai darbo santykiai pareiškėją siejo iki 2017-05-31). Užimtumo tarnyba tinkamai ir teisėtai priėmė sprendimą pareiškėjui neskirti DPI. Dėl kitų pateiktų pareiškėjo argumentų ir prašymų Užimtumo tarnyba nepasisakys, kadangi nėra tikslinga ginčyti Įstatymo teisėtumo, Įstatymo nuostatų pagrįstumo, ar asmenų teisių pažeidimo, kadangi Įstatymas teisėtas ir nukreiptas į tikslingas asmenų grupes. DPI yra pagalbos priemonė nuo karantino nukentėjusiems asmenims, kuriems darbo santykiai pasibaigė ne anksčiau kaip 3 mėnesiai iki karantino paskelbimo, t. y. asmenims, kuriems Lietuvos Respublikos pandeminė situacija įtakojo nedarbą, ir kitų išmokų asmenys neturi teisės gauti, dėl per mažo darbo stažo (nedarbo socialinio draudimo išmokos), ar dėl to, kad nedalyvauja aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Tuo tarpu pareiškėjas iki karantino paskelbimo Lietuvos Respublikoje darbo santykių neturėjo jau keletą metų, kas įrodo, jog nuo karantino pareiškėjas nenukentėjo, darbo santykiai jo nesiejo dėl kitų, su karantino paskelbimu nesusijusių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Užimtumo tarnyba priėmė tinkamą ir teisėtą sprendimą pareiškėjui DPI neskirti.

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau – ir Ministerija), atsiliepime nurodyta, kad prašo pareiškėjo patikslintą skundą atmesti. Nurodė, kad Ministerija su skundu nesutinka, palaiko Užimtumo tarnybos atsiliepime išdėstytą poziciją dėl darbo paieškos išmokos pareiškėjui neskyrimo nuo 2021 m. sausio 1 d. Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nurodė, kad Ministerija nesutinka su skundo teiginiais, kad Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta sąlyga gauti darbo paieškos išmoką asmens darbo sutartis ar darbo santykiams prilyginti teisiniai santykiai pasibaigė arba jo savarankiška veikla išregistruota ne anksčiau kaip 3 mėnesiai iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino pažeidžia atsakingo valdymo konstitucinį principą, konstitucinį teisinės valstybės principą, konstitucinį teisingumo principą, konstitucinį teisėtų lūkesčių principą, konstitucinį proporcingumo principą, konstitucinį pacta sunt servanda principą, konstitucinio papročio principą, o pagal reguliavimo apimtį – teisinės valstybės principą, Konstitucijos viršenybės principą, Konstitucijos 1 dalies nuostatą, kad Lietuvos valstybė – demokratinė respublika. Darbo paieškos išmoka skirta apsaugoti asmenis nuo staigaus pajamų sumažėjimo ar netekimo susidūrus su nedarbu Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino metu. Atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes bei darbo paieškos išmokos tikslą, Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.) buvo nustatytas konkretus darbo paieškos išmokos mokėjimo laikotarpis, t. y. nustatyta, kad darbo paieškos išmoka mokama iki 6 mėnesių, bet ne ilgiau kaip iki 2020 m. gruodžio 31 d. Taigi, pareiškėjo argumentas, kad nauju darbo paieškos išmokos reglamentavimu, įsigaliojusiu nuo 2021 m. sausio 1 d., galėjo būti pažeisti jo teisėti lūkesčiai išmoką gauti ir po 2020 m. gruodžio 31 d. yra atmestinas, kaip nepagrįstas. Siekiant ir toliau padėti su finansiniais sunkumais susiduriantiems, ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino metu darbo netekusiems asmenims, nuo 2021 m. sausio 1 d. buvo mokamos darbo paieškos išmokos. Užtikrinant taiklesnį ir efektyvesnį darbo paieškos išmokos skyrimą bei valstybės paramą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino asmenims, netekusiems darbo ir pajamų, neturintiems teisės į nedarbo socialinio draudimo išmoką dėl stažo trūkumo bei nedalyvaujantiems aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. sausio 1 d.) nustatytos dvi papildomos sąlygos, kurias privalo atitikti Užimtumo tarnyboje įsiregistravęs asmuo, kad jis turėtų teisę gauti darbo paieškos išmoką: 1) asmens darbo sutartis ar darbo santykiams prilyginti teisiniai santykiai pasibaigė ne anksčiau kaip 3 mėnesiai iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino (Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 3 punktas); 2) asmuo neturi teisės gauti nedarbo socialinio draudimo išmokos ar jos mokėjimo laikotarpis asmens kreipimosi į Užimtumo tarnybą metu yra pasibaigęs (Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 4 punktas). Papildomai pažymi, kad Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio pakeitimas buvo svarstytas Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete ir pakeitimui buvo pritarta. Tad pabrėžia, kad įstatymo leidėjas sąmoningai nustatė taisykles, pagal kurias yra skiriama darbo paieškos išmoka. Vadovaujantis Užimtumo tarnybos atsiliepime pateiktais duomenimis, pareiškėjas iki ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbimo Lietuvos Respublikoje, darbo santykių neturėjo jau keletą metų, kas parodo, kad pareiškėjo dabartinė nedarbo situacija nėra tiesiogiai susijusi su ekstremaliosios situacijos ar karantino paskelbimu. Pažymi, kad tam tikros išmokos, subsidijos ar kitos finansinės naudos ar valstybės paramos gavėjų ratas teisės aktuose apibrėžiamas nustatant įvairias sąlygas ir reikalavimus, kurie siejami su išmokos ar subsidijos gavėjo atitikimu ne tik dabarties sąlygoms ir reikalavimams (pvz. atitikimas bedarbio statuso reikalavimams, teisės į kitas išmokas turėjimas ar neturėjimas), bet ir su požymiais, sąlygomis ar reikalavimais, kuriuos lemia statusas ar pasižymėjimas tam tikrais požymiais ar savybėmis praeityje (pvz., viena iš sąlygų nedarbo socialinio draudimo išmokai gauti yra tam tikros trukmės stažas, įgytas per tam tikrą laikotarpį praeityje arba viena iš subsidijos prastovų metu skyrimo sąlygų yra darbuotojo įdarbinimas iki ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo ir kt.). Be to, Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 3 punkto pakeitimai priimti 2021 m. gruodžio 23 d., nustatant, kad Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 38, 41, 42 ir 48¹ straipsnių pakeitimo įstatymas, išskyrus šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2021 m. sausio 1 d. Taigi, visiškai nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad sąlyga darbo paieškos išmokai gauti – asmens darbo sutartis ar darbo santykiams prilyginti teisiniai santykiai būtų pasibaigę ne anksčiau kaip 3 mėnesiai iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino – yra nustatyta atgaline data. Ministerijos nuomone, Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 3 punktas neprieštarauja pareiškėjo skunde nurodytiems Konstitucijos straipsniams bei Konstitucijoje įtvirtintiems principams, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas. Dėl civilinės atsakomybės taikymo nurodė, kad iš pareiškėjo skundo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutarties, kurioje nurodyta, kad įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, pareiškėjo nurodytas aplinkybes, daroma išvada, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi prašydamas atlyginti dėl Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų, įsigaliojusių 2021 m. sausio 1 d., priėmimo atsiradusią turtinę ir neturtinę žalą, t. y. Seimo veiksmų, kuriais galėjo būti pažeistos pareiškėjo teisės ar laisvės, rezultato ar jo padarinio, daro prielaidą, kad pareiškėjas neteisėtus veiksmus kildina iš Užimtumo tarnybos sprendimo, kuriuo pareiškėjui neskirta darbo paieškos išmoka bei Lietuvos Respublikos Seimo veiksmų, nustatant galimai Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą. Kol Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 3 punktas Konstitucinio Teismo nepripažintas kaip prieštaraujantis Konstitucijai, nustatytas teisinis reguliavimas yra teisėtas. Taigi, teigti, kad atlikti neteisėti veiksmai, ministerijos nuomone, nėra jokio pagrindo. Nors, dėl aukščiau nurodytų motyvų, laiko, kad pareiškėjas neįrodė, kad jo atžvilgiu buvo atlikti neteisėti veiksmai, todėl civilinė atsakomybė neturi būti taikoma, tačiau Ministerija pasisako ir dėl kitų būtinų civilės atsakomybės sąlygų. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą grindžia sukeltu stresu, išgyvenimais ir pažeminu, tačiau grįsdamas neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, jų nepagrįsdamas jokiais įrodymais. Ministerijos nuomone, pareiškėjas neįrodė, kad patyrė jo prašomą atlyginti žalą bei, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos. Atsižvelgiant į tai, kad nėra visų būtinų civilinei atsakomybei kilti sąlygų, civilinė atsakomybė šiuo atveju negali būti taikoma ir turtinė prievolė atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį nekyla.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno miesto 1-ojo skyriaus vedėjo 2021 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. SSD(19.2)-162 „Dėl darbo paieškos išmokos skyrimo, neskyrimo, mokėjimo nutraukimo“ dalies, kuria neskirta darbo paieškos išmoka pareiškėjui D. S., teisėtumo ir pagrįstumo, įpareigojimo atsakovą Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamentą pareiškėjo D. S. 2021-01-01 prašymą ,,Dėl darbo paieškos išmokos skyrimo“ išnagrinėti iš naujo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, palūkanų priteisimo iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento.

Atsakovas Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamentas nurodė, kad Kauno klientų aptarnavimo departamentas nėra atskiras juridinis asmuo, todėl atsakovu turėtų būti laikoma Užimtumo tarnyba, kurios administracijos padalinys yra Kauno klientų aptarnavimo departamentas su jam priklausiančiais skyriais. Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundžiamą sprendimą priėmė Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno miesto 1-ojo skyriaus vedėjas. Sprendžiant teritorinio teismingumo klausimus, susijusius su viešojo administravimo subjektų padalinių sprendimais kitų kategorijų bylose, teismų praktikoje taikoma atsakovo buveinės taisyklė ir ji paprastai yra siejama su faktine atsakovo veikimo teritorija, o ne savarankišku juridiniu statusu. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teismų praktiką, teisėjų kolegija sutinka su nuomone, jog nors Kauno klientų aptarnavimo departamentas yra struktūrinis Užimtumo tarnybos padalinys, neturintis juridinio asmens statuso, tačiau turintis savo buveinę ir veikiantis teisės aktais priskirtos kompetencijos ribose nustatytoje veiklos teritorijoje, todėl skundas teismui dėl tokio padalinio priimtų sprendimų ar atliktų veiksmų teisėtumo bei pagrįstumo turi būti paduodamas pagal jo buveinę. Be to, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 46 straipsnio 2 dalis, be kita ko, nustato, jog administracinės bylos proceso šalys yra pareiškėjas (skundą (prašymą, pareiškimą) padavęs subjektas; teismas, priėmęs nutartį), atsakovas (viešojo administravimo subjektas ar kitas asmuo, kurio teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus skundžiami). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, spręstina, jog tinkamu atsakovu byloje laikytinas Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamentas, kurio sprendimas byloje ir yra ginčijamas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas D. S. 2020-12-10 Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamentui pateikė laisvos formos prašymą pratęsti 200 Eur kasmėnesinės išmokos mokėjimą. Vėliau pareiškėjas į Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamentą kreipėsi su 2021-01-01 nustatytos formos prašymu skirti jam darbo paieškos išmoką (kaip pats pareiškėjas nurodė, Užimtumo tarnybos konsultantė nurodė pateikti nustatytos formos prašymą).

Atsakovas Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamentas 2021 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. SSD(19.2)-162 „Dėl darbo paieškos išmokos skyrimo, neskyrimo, mokėjimo nutraukimo“ dalimi neskyrė darbo paieškos išmoka pareiškėjui D. S., nes asmens darbo sutarties ar darbo santykiams prilyginami teisiniai santykiai pasibaigė anksčiau nei 3 mėnesiai iki Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbė ekstremalią situaciją ar karantiną (Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2020 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. V-213 „Dėl darbo paieškos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Darbo paieškos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (toliau – ir DPI nuostatai). DPI nuostatų 3 punkte numatyta, kad teisę gauti išmoką turi asmenys, atitinkantys Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas ir pateikę Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Prašymą dėl darbo paieškos išmokos skyrimo (Nuostatų 1 priedas).

Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2021-01-01 iki 2021-01-20, toliau – ir Įstatymas) 48¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisę gauti darbo paieškos išmoką (toliau – ir DPI) turi visas šias sąlygas atitinkantis Užimtumo tarnyboje įsiregistravęs asmuo: 1) asmeniui suteiktas bedarbio statusas; 2) bedarbis kreipimosi dėl darbo paieškos išmokos į Užimtumo tarnybą ir sprendimo dėl šios išmokos skyrimo priėmimo metu nedalyvauja aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse; 3) asmens darbo sutartis ar darbo santykiams prilyginti teisiniai santykiai pasibaigė ne anksčiau kaip 3 mėnesiai iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino; 4) asmuo neturi teisės gauti nedarbo socialinio draudimo išmokos ar jos mokėjimo laikotarpis asmens kreipimosi į Užimtumo tarnybą metu yra pasibaigęs.

Įstatymo 48¹ straipsnio 3 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2020-08-01 iki 2020-12-31) numato, jog darbo paieškos išmoka mokama iki 6 mėnesių, bet ne ilgiau kaip iki 2020 m. gruodžio 31 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas nuo 2020 m. kovo 16 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamas sprendimas yra individualus administracinis aktas, kuriam taikomi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d., nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. liepos 1 d. – 10 str. 5 d. 5–6 p. nuostatos), tarp jų ir tokie, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad individualus administracinis aktas gali susidėti ir iš kelių dokumentų, kurių visuma turėtų atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012; kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo sistemos subjektų sprendimas yra naikinamas, kai toks sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, teisės akto adresatas negali suvokti, kodėl jam priimtas toks sprendimas, ir negali apsiginti, o administracinio akto trūkumai, tokie, kaip pavyzdžiui, motyvacijos stoka, nesudaro pagrindo ginčijamo sprendimo pripažinti visiškai neargumentuotu ir nėra prielaidos konstatuoti absoliutaus jo negaliojimo pagrindo buvimo (žr. 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo dalies turinį, konstatuoja, kad jame pateikti su darbo paieškos išmokos pagal pareiškėjo 2021-01-01 prašymą neskyrimu susiję motyvai, nes nurodyta, kad asmens darbo sutarties ar darbo santykiams prilyginami teisiniai santykiai pasibaigė anksčiau nei 3 mėnesiai iki Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbė ekstremalią situaciją ar karantiną. Ginčijamo sprendimo dalyje nurodytas ir teisinis pagrindas, kuris siejasi su nurodytais motyvais.

Kaip matyti iš atsakovo į bylą pateiktų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų, paskutiniai darbo santykiai pareiškėją siejo iki 2017-05-31, to neginčija ir pareiškėjas. Nors skundžiamame sprendime nėra nurodyta ši faktinė aplinkybė, tačiau tai nelaikytina esminiu pažeidimu, nes pareiškėjas neginčija to, kad sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų ir pareiškėjas nenurodė, kad nesupranta, kodėl buvo priimtas būtent toks sprendimas. Iš skundžiamo sprendimo turinio yra aišku, kodėl pareiškėjas neturi teisės pasinaudoti Įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalyje suteikta teise prašyti darbo paieškos išmokos, nes, kaip jau minėta, ginčijamame akte buvo nurodyta, jog pareiškėjo darbo sutarties ar darbo santykiams prilyginami teisiniai santykiai pasibaigė anksčiau nei 3 mėnesiai iki Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbė ekstremalią situaciją ar karantiną. Taigi, nustatytas turinio (faktinio pagrindimo) trūkumas nėra esminis, sukliudęs šio individualaus administracinio akto adresatui (pareiškėjui) suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Skundžiamo sprendimo dalis atitinka DPI nuostatų 2 priedu patvirtintą Sprendimo dėl darbo paieškos neskyrimo formą. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovo skundžiamo sprendimo dalies nėra pagrindo naikinti, nes atsakovas, priimdamas ginčijamo akto dalį, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 3 punktu (atsižvelgiant į tai, kad paskutiniai darbo santykiai pareiškėją siejo tik iki 2017-05-31).

Kadangi Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno miesto 1-ojo skyriaus vedėjo 2021 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. SSD(19.2)-162 „Dėl darbo paieškos išmokos skyrimo, neskyrimo, mokėjimo nutraukimo“ dalis, kuria neskirta darbo paieškos išmoka pareiškėjui D. S., laikytina teisėta ir pagrįsta, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą pareiškėjo D. S. 2021-01-01 prašymą ,,Dėl darbo paieškos išmokos skyrimo“ išnagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas skundžiamo sprendimo neteisėtumą argumentavo iš esmės tik nustatytu neteisėtu reguliavimu, t. y. kad Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 3 punkto pakeitimai priimti 2020-12-23 ir įsigaliojo nuo 2020-01-01, dėl to pažeidžia teisėtų lūkesčių principą, atsakingo valdymo konstitucinį principą, konstitucinį teisinės valstybės principą, konstitucinį teisingumo principą, konstitucinį teisėtų lūkesčių principą, konstitucinį proporcingumo principą, konstitucinį principą pacta sunt servanda, konstitucinio papročio principą, o pagal reguliavimo apimtį – teisinės valstybės principą, Konstitucijos viršenybės principą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 dalies nuostatą, kad Lietuvos valstybė – demokratinė respublika. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių pareiškėjas teismo prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 6 straipsnio 1, 2 dalims, 18 straipsniui, 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai, 23 straipsniui, 29 straipsnio 1, 2 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, 102 straipsnio 1 daliai, 2 daliai, 105 straipsnio 1 daliai, 106 straipsnio 4 daliai, 107 straipsnio 2 daliai, 3 daliai, 109 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalims, 110 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 138 straipsnio 3 daliai, 150 straipsniui, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisingumo principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių principui, konstituciniam proporcingumo principui, konstituciniam principui pacta sunt servanda, konstitucinio papročio principui, atsakingo valdymo konstituciniam principui, pagal priėmimo tvarką – neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams, pagal reguliavimo apimtį – neprieštarauja teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 dalies nuostatai, kad Lietuvos valstybė – demokratinė respublika, bei Lietuvos Respublikos Seimo statuto 164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija; TAR, 2016-05-06, Nr. 11395) 1 dalis tiek, kiek pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą įstatymų ir kitų Seimo aktų projektai gali būti svarstomi ypatingos skubos tvarka ne tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjusiai bylos medžiagą, įvertinusiai nustatytas bylos faktines aplinkybes, byloje kilusio ginčo pobūdį ir pareiškėjo akcentuojamas bei byloje taikytinas teisės aktų nuostatas bei argumentus, nekyla abejonių dėl Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 3 punkto teisėtumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti oficialiame galiojančiame norminiame akte – Užimtumo įstatyme – nustatytu teisiniu reglamentavimu. Lietuvos Respublikos Seimo statuto 164 straipsnio 1 dalis nagrinėjamoje byloje netaikoma. Nesant pagrindo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą netenkinamas.

Be to, papildomai pažymėtina, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nėra laikytinas diskriminaciniu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnis, jos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis, konstituciniai valstybės socialinės orientacijos, socialinio solidarumo principai suponuoja tai, kad socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį gali lemti įvairūs veiksniai, inter alia (be kita ko) valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės, poreikis užtikrinti valstybės finansinį stabilumą, ūkio tvarumą ir plėtrą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 7 d. nutarimas). Dėl šių veiksnių įstatymų leidėjo diskrecija pasirinkti ir įstatymu įtvirtinti socialinės paramos rūšis yra itin plati.

Kaip nurodė atsakovės atstovas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepime, darbo paieškos išmoka skirta apsaugoti asmenis nuo staigaus pajamų sumažėjimo ar netekimo susidūrus su nedarbu Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino metu. Atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes bei darbo paieškos išmokos tikslą, Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.) buvo nustatytas konkretus darbo paieškos išmokos mokėjimo laikotarpis, t. y. nustatyta, kad darbo paieškos išmoka mokama iki 6 mėnesių, bet ne ilgiau kaip iki 2020 m. gruodžio 31 d. Teismas sutinka su atsakovės atstovo argumentu, kad pareiškėjo argumentas, jog nauju darbo paieškos išmokos reglamentavimu, įsigaliojusiu nuo 2021 m. sausio 1 d., galėjo būti pažeisti jo teisėti lūkesčiai išmoką gauti ir po 2020 m. gruodžio 31 d. yra atmestinas, kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą taip pat prašydamas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, palūkanų priteisimo solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento. Pareiškėjas į teismą kreipėsi prašydamas atlyginti dėl Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų, įsigaliojusių 2021 m. sausio 1 d., priėmimo atsiradusią turtinę ir neturtinę žalą, t. y. Seimo veiksmų, kuriais galėjo būti pažeistos pareiškėjo teisės ar laisvės, rezultato ar jo padarinio. Pareiškėjas neteisėtus veiksmus kildina ir iš atsakovo Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjui neskirta darbo paieškos išmoka.

Teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-413-602/2015, kurioje konstatuota, kad administraciniai teismai gali nagrinėti bylas dėl minėtoje normoje numatytų subjektų (šiuo atveju – Seimo) veiklos (neveikimo), kuria buvo pažeistos asmens teisės ar laisvės, rezultato ar jo padarinio, inter alia žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija pastebi, kad žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo sąlygos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK). CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagal CK 6.271 straipsnio 3 dalį, terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą ar neveikimą), kuris turi tiesioginę įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, įskaitant valstybės ar savivaldybės institucijų priimamus teisės ar individualius aktus. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei nekyla prievolė atlyginti žalą CK 6.271 straipsnio pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje A-1193-662/2016). Vadinasi, pareiškėjo patikslintas skundas dėl žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas tik nustačius neteisėtus Seimo ir/ar atsakovo Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtų institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Konstitucinis Teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, kad administraciniame teisme sprendžiamo administracinio ginčo dalykas negali būti tokia veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia. Be to, ši veikla negali būti tapatinama su tokia veikla, kurią apima ABTĮ vartojama sąvoka „viešasis administravimas“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje AS-397-520/2016). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju administraciniams teismams nėra suteikta kompetencija spręsti dėl Seimo veiksmų teisėtumo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimus). Konstitucija neįtvirtina ir negali įtvirtinti tokios tvarkos, jog įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama, pavyzdžiui, todėl, kad ją neteisėtais veiksmais padarė pačios valstybės institucijos ar pareigūnai.

Vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, klausimus dėl įstatymo ar kito teisės akto atitikimo Konstitucijai sprendžia Konstitucinis Teismas. Konstitucinio teisinio reguliavimo kontekste aiškinant Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį konstatuotina, kad, atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintą Konstitucinio Teismo paskirtį ir vietą teisminę valdžią (ir valstybės valdžią apskritai) vykdančių valstybės institucijų sistemoje, Konstitucinis Teismas turi išimtinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar bet kuris Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės aktas, taip pat bet kuris referendumu priimtas aktas (jo dalis) neprieštarauja bet kuriam aukštesnės galios aktui, be kita ko, ar vienkartinio (ad hoc) taikymo žemesnės galios teisės aktai (jų dalys), išleisti Seimo, neprieštarauja inter alia (ir pirmiausiai) Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, Seimo statutui (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Iš to darytina išvada, kad šioje byloje Seimo veiksmų neteisėtumą gali nustatyti tik Konstitucinis Teismas. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2107-502/2016).

Teisėjų kolegija nurodo, kad tais atvejais, kai vienos iš viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės valdžios institucijos akto neteisėtumo – nustatymas yra priskirtas Konstitucinio Teismo kompetencijai, laikomasi ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje įtvirtintos tvarkos. Vadovaujantis šiomis teisės nuostatomis, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Šiame kontekste taip pat pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2009, 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-997/2009). Administraciniai teismai negali spręsti, ar valstybės valdžios institucijos (šiuo atveju – Seimo) aktas atitinka Konstituciją ir įstatymus. Tačiau minėta formuluotė negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad administraciniai teismai negali tirti šių institucijų veiklos tiek, kiek toks tyrimas yra būtinas šių teismų abejonei dėl priimto akto atitikties Konstitucijai ir įstatymams pagrįsti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą). Iš to darytina išvada, kad, nors teisėjų kolegija (ir administraciniai teismai apskritai) negali pati pripažinti Įstatymo dalies neteisėtu, t. y. nustatyti, kad buvo padaryti neteisėti veiksmai, jai suteikta kompetencija nuspręsti, kad dėl šio Seimo akto teisėtumo nėra pagrįstų abejonių, t. y. nustatyti, kad neteisėtų veiksmų nebuvo.

Kaip jau teismas nurodė aukščiau, teisėjų kolegija neturi abejonių dėl Įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 3 punkto teisėtumo ir todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 3 punkto pakeitimai priimti 2021 m. gruodžio 23 d., nustatant, kad Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 38, 41, 42 ir 48¹ straipsnių pakeitimo įstatymas, išskyrus šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2021 m. sausio 1 d. Taigi, nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad sąlyga darbo paieškos išmokai gauti yra nustatyta atgaline data. Kaip jau buvo nurodyta, Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.) buvo nustatytas konkretus darbo paieškos išmokos mokėjimo laikotarpis, t. y. nustatyta, kad darbo paieškos išmoka mokama iki 6 mėnesių, bet ne ilgiau kaip iki 2020 m. gruodžio 31 d. Taigi, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas), o jame nustatytas teisinis reguliavimas atitinkamiems teisinių santykių subjektams yra privalomas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimus).

Kadangi kolegija nemano, jog Įstatymo dalis galbūt prieštarauja Konstitucijai, ir todėl nebus kreiptasi į Konstitucinį Teismą dėl šio Seimo akto dalies teisėtumo įvertinimo, laikytina, kad Įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 3 punktas yra teisėtas, t. y. Seimas, priimdamas šį aktą, nepadarė neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į visumą nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, nagrinėjamu atveju nėra vienos iš viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų – Seimo ir Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento neteisėtų veiksmų (neveikimo). Kaip jau minėta, Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno miesto 1-ojo skyriaus vedėjo 2021 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. SSD(19.2)-162 „Dėl darbo paieškos išmokos skyrimo, neskyrimo, mokėjimo nutraukimo“ dalis, kuria neskirta darbo paieškos išmoka pareiškėjui D. S., laikytina teisėta ir pagrįsta, nenustatyti kiti Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento neteisėti veiksmai (neveikimas) nagrinėjamoje byloje. Kadangi valstybės prievolė atlyginti padarytą žalą atsiranda tik esant visoms CK 6.271 straipsnyje numatytoms sąlygoms, kitų sąlygų vertinimas neprivalomas, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą yra netenkintinas.

Netenkinus pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimų dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, negali būti tenkinamas ir kitas reikalavimas dėl 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo skundo teismui padavimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo priteisimo.

Papildomai dėl neturtinės žalos nurodytina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi, įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2013 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1269/2013, 2014 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-442/2014).

Pareiškėjas tik deklaratyviai paaiškino, jog patyrė išgyvenimus, stresą, pažeminimą ir kt. Nagrinėjamoje byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytą neturtinę žalą. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie savo fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl neteisėtų veiksmų (neveikimo) intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma. Atsižvelgdamas į minėtų aplinkybių visumą, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui kilo jo nurodyta neturtinė žala.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., 2014 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-902/2014).

Be to, pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT).

Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 40¹ straipsnio 1 dalį teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą.

Konstatuotina, jog prejudicinio sprendimo institutas suteikia valstybių narių nacionaliniams teismams teisę, nagrinėjant bylą iškilus abejonėms dėl Europos Sąjungos teisės aktų ar konkrečių teisės nuostatų taikymo ir aiškinimo, kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, tačiau nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos, prašymo buvimo ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ex officio), nes pareiga kreiptis dėl tokio sprendimo priėmimo teismui kyla tik tuomet, kai jam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas (Civilinio proceso kodekso 3 str. 5 d.). Tuo atveju, kai teismui nekyla klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, jis neturi pareigos kreiptis prejudicinio sprendimo.

Taigi, iš nurodytų teisės normų matyti, kad teismas į ESTT kreiptis privalo tais atvejais, kai jam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas.

Remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių kilęs ginčas sprendžiamas vadovaujantis nacionalinės teisės normomis, byloje nėra kilęs Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo klausimas. Tam, kad būtų išnagrinėtas pareiškėjo patikslintas skundas, būtinybės kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nėra, nes šiuo atveju nekyla joks Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į ESTT.

Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgmentof 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo D. S. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėjai Laisvutė KartanaitėArvydas MartinavičiusVirginijus Stankevičius