Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vyto Miliaus ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutarties, kuria areštuotos žemės sklypo ir gyvenamojo namo dalys, civilinėje byloje Nr. A2-1383-178/2012 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Citadele faktoringas ir lizingas“ prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-1204-104/2011 pagal ieškovės V. T. ieškinį dėl žemės sklypo dalies ir gyvenamojo namo dalies dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia atsakovui O. T., tretysis asmuo – L. M.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal ieškovės ieškinį dėl žemės sklypo dalies ir gyvenamojo namo dalies dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Atskiruoju skundu keliamas teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo klausimas.

Pareiškėjas UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu atnaujinti civilinės bylos Nr. 2-1204-104/2011 nagrinėjimą, panaikinti 2011 m. liepos 11 d. teismo nutartį dėl taikos sutarties, sudarytos tarp ieškovės V. T. ir atsakovo O. T., tvirtinimo, priimti sprendimą netenkinti ieškovės V. T. ieškinio dėl žemės sklypo dalies ir gyvenamojo namo dalies dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės V. T. ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti ieškovei grąžintą žemės sklypo dalį ir gyvenamojo namo dalį. Nurodė, kad ieškovė ir atsakovas, sudarydami taikos sutartį, buvo nesąžiningi, siekė nuslėpti areštuotą turtą nuo kreditorių, todėl būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kad minėtas turtas nebūtų perleistas tretiesiems asmenims ar nebūtų kitaip apsunkintas jo grąžinimas atsakovui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 dalis, 338 str.).

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 ir 3 dalys), todėl apeliacijos dalyką sudaro nutarties, kuria tenkintas pareiškėjo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumas bei pagrįstumas tiek faktiniu, tiek teisiniu aspektais.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra tikimybė, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, tam, kad teismas taikytų laikinąsias apsaugos priemones, jas taikyti prašantis asmuo turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra būsimo teismo sprendimo, kuriuo išsprendžiamas tarp šalių kilęs teisminis ginčas, įvykdymo galimybės užtikrinimas, siekiant išvengti situacijų, kai teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali komplikuotis nuo jo įvykdymo pasunkėjimo iki tapimo visiškai neįvykdomu. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad būtinumas užtikrinant laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiamo tikslo įgyvendinimą, nustatyti šių priemonių taikymo pagrindą bei vadovautis ekonomiškumo, teisingumo, proporcingumo, asmenų lygybės principais suponuoja teismui pareigą, sprendžiant dėl konkrečios laikinųjų apsaugos priemonių rūšies taikymo ir jos taikymo masto, preliminariai (lot. prima facie) įvertinti ieškiniu pareikštus reikalavimus, pateiktus įrodymus ir patį teismo sprendimą, kuris būtų priimtas ieškinio tenkinimo atveju, vykdytinumo prasme (2010 m. gruodžio 8 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1575/2010; 2011 m. balandžio 28 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1122/2011).

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 3 dalimi, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareiškė proceso atnaujinimo stadijoje. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 24 d. nutartimi atnaujino procesą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje pagal ieškovės V. T. ieškinį atsakovui O. T. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo. Atnaujinus procesą, byloje sprendžiamas ginčas dėl konkretaus nekilnojamojo turto grąžinimo ieškovei teisėtumo ir pagrįstumo.

Skųsdama pirmosios instancijos teismo nutartį, ieškovė nurodo, kad teismas nepagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą ir leidžiančių daryti išvadą, kad jų nesiėmus, pasunkės ar pasidarys negalimas teismo sprendimo įvykdymas. Su šiuo atskirojo skundo argumentu nesutiktina. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareiškėjas grindė tiek ieškovės, tiek atsakovo galimu nesąžiningumu, sudarant ginčijamą taikos sutartį, kadangi tokiu būdu, pasak pareiškėjo, buvo siekiama nuslėpti areštuotą turtą nuo kreditorių. Ieškovės galimas nesąžiningumas sudaro prielaidas teigti, kad ji galimai turtą perleis tretiesiems asmenims, dėl ko būtų apsunkintas ar taptų neįmanomas teismo sprendimo, kuriuo būtų tenkinti pareiškėjo reikalavimai, įvykdymas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, analizavo, ar iš pareiškėjo prašymo turinio ir pridėtų įrodymų galima daryti išvadą, jog pareiškėjas tikėtinai pagrindė savo reikalavimą, ar prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės susijusios su pareikštais reikalavimais bei ar egzistuoja reali grėsmė, kad jų netaikius teismo sprendimo vykdymas pasunkės ar taps neįmanomu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nurodęs, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovė turėtų galimybę nevaržomai disponuoti jai priklausančiu ginčo turtu, bandydama išvengti pareiškėjui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo, ji galėtų savo turtą perleisti sąžiningiems tretiesiems asmenims, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas, tinkamai išanalizavo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, t.y. neareštavus konkretaus turto, dėl kurio grąžinimo vyksta ginčas, egzistuoja reali grėsmė, jog ieškovei perleidus turtą tretiesiems asmenims, pareiškėjui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas, nes restitucija natūra būtų negalima, atsižvelgiant į CK 4.96 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos garantijas.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentas, jog teismas areštavo didesnės vertės turtą, nei yra ginčijama suma, nepagrįstas. Kaip minėta, atnaujinus procesą, byloje ginčas vyksta dėl konkretaus nekilnojamojo turto (žemės sklypo dalies ir gyvenamojo namo dalies), priklausančių ieškovei, perleidimo (grąžinimo) jai, Vilniaus apygardos teismui 2011 m. liepos 11 d. nutartimi patvirtinus taikos sutartį, teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas, nutaręs taikyti laikinąsias apsaugos priemones, areštavo būtent tą turtą, dėl kurio vyksta ginčas, t.y. ieškovės dovanojimo sutartimi padovanotą ir taikos sutartimi taikant restituciją jai grąžintą žemės sklypo dalį ir gyvenamojo namo dalį. Todėl konstatuotina, kad teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas atitinka pareikštą reikalavimą.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.