Kauno apygardos teismo nutartis

Nr.1A - 8- 383/2010 Proceso numeris: 61-2-0004-07 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6. (S) Pranešėjas V. Vitunskas

2010 m. kovo 19 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų: Arvydo Stankaus, Emilijos Akelienės, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, Laimai Grėbliūnienei, Vaivai Tamkutonienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, nuteistajam A. B. , jo gynėjui advokatui Eugenijui Senovaičiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. 2009-04-30 apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2009-04-10 nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 232 str. ir nubaustas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, pagal Lietuvos Respublikos BK 232 str. ir nubaustas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1d., 4d., paskirtos bausmės subendrintos, iš dalies jas sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams.

Priteista iš A. B., a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei 157,00 Lt (vienas šimtas penkiasdešimt septyni litai) proceso išlaidų (Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM, įmonės kodas 188659752, surenkamoji sąskaita Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esanti AB banke „Hansabankas“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660), ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad jis 2006 m. lapkričio 28 d. apeliaciniame skunde, adresuotame Vilniaus apygardos teismui dėl 2006-10-24 Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2160-592/2006, viešai raštu užgauliai pažemino teisėją I. K. , t.y. pavadino teisėją I. K. „absoliučiu debilu ir penktos kolonos atstovu“.

Be to, A. B. 2006 m. lapkričio mėn. 28 d. apeliaciniame skunde, adresuotame Vilniaus apygardos teismui dėl 2006-10-24 Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-420-592/2006, viešai raštu užgauliai pažemino teisėją I. K. , t.y. pavadino teisėją I. K. „absoliučiu debilu ir penktos kolonos atstovu“.

Apeliantui nebuvo pranešta iš anksto apie 2009-01-09, 2009-03-18 ir kitų posėdžių vietą ir laiką, dėl suimtojo padėties jis buvo priverstas dalyvauti posėdžiuose nepasiruošęs bylos nagrinėjimui iš esmės. Be to, kaltinamajam neleista išsamiai ir nuodugniai susipažinti su bylos medžiaga po to, kai 2008-10-01 nutartimi susipažinti su bylos medžiagos 1 tomu ir 2 tomo tada buvusiais 77 lapais buvo suteiktos 5 dienos.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas A. B. apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl to, kad nepadaryta veika, turinti BK 232 str. nusikaltimo požymių. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, ištyrė įrodymus ir pagrįstai A. B. pripažino kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 232 str. ir paskyrė jam bausmę pagal Lietuvos Respublikos BK Specialiosios dalies straipsnio sankciją, laikydamasis Baudžiamojo kodekso Bendrosios dalies nuostatų.

Nusikalstamų veikų, už kurių padarymą A. B. nuteistas pagal BK 232 str., sudėtis nustatyta teisingai, veikos kvalifikuotos tinkamai. Pagal baudžiamąjį įstatymą už nepagarbą teismui atsako tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos (BK 232 straipsnis). Šių baudžiamojo įstatymo nuostatų paskirtis – saugoti teismų ir teisėjų garbę, orumą, ginti juos nuo viešo pažeminimo, niekinimo dėl jų veiklos vykdant teisingumą, taip pat saugoti ir apskritai visą teisingumo sistemą nuo jos diskreditavimo. A. B. nuomone, apeliacinių skundų padavimas registruoto laiško forma negali būti pripažintas viešu veiksmu, kadangi laiško turinio paskleidimas yra priklausomas nuo laiško gavėjo, bet ne nuo laiško siuntėjo valios. Baudžiamasis įstatymas nenurodo, kada teismo ar teisėjo užgaulus pažeminimas pripažintinas viešu. Aiškinant sąvoką „viešas“ BK 232 straipsnio kontekste turi būti atsižvelgiama į minėtas konstitucines nuostatas apie teismų, teisėjų vykdomą teisingumo funkciją, lemiančią specifinį teismų, teisėjų teisinį statusą, teismų, teisėjų nepriklausomumo, teisinio saugumo principus. Todėl, kolegijos nuomone, teismo ar teisėjo pažeminimas dėl jų veiklos laikytinas viešu, kai teismo ar teisėjo pažeminimą (t. y. jo garbės ar orumo žeminimą) matė arba girdėjo ar kitaip suvokė bent vienas tretysis asmuo. Juo gali būti ne tik aplinkiniai žmonės, pvz., teismo posėdyje dalyvaujantys asmenys, teisėjai, bet ir kiti asmenys bei visuomenės ar valstybės institucijų atstovai, suvokę teismo ar teisėjo užgaulų pažeminimą. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal civilinio proceso įstatymą visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai, išskyrus atvejus, kai reikia apsaugoti žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumą, taip pat, jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, profesinę ar komercinę paslaptį (CPK 9 straipsnio 1 dalis). Teismo proceso viešumo principas taikomas ir teismo posėdžiams bei bylos medžiagai. Nagrinėjant bylą iš esmės, teismo posėdžio salėje gali dalyvauti kiekvienas šešiolikos metų sulaukęs asmuo, o su išnagrinėtos civilinės bylos ir vykdomosios bylos medžiaga turi teisę susipažinti (skaityti rašytinę bylos medžiagą, daryti nuorašus ir išrašus) bet kuris asmuo, išskyrus atvejus, jei byla išnagrinėta neviešame teismo posėdyje ar teismo nutartimi nustatyta, kad bylos medžiaga nevieša (CPK 9 straipsnio 4 dalis, 10 straipsnio 1–2 dalys). Taigi plačiąja prasme proceso viešumas reiškia visuomenės teisę dalyvauti teismo procese, įstatymų nustatyta tvarka gauti ir skelbti informaciją apie bylos nagrinėjimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad civilinės bylos Nr. 2-2160-592/2006 ir Nr. 2-420-592/2006, kuriose pateikti A. B. apeliaciniai skundai (juose sąmoningai išreiškiant aiškią nepagarbą teisėjui I. K.), yra išnagrinėtos viešame teismo posėdyje, o minėti skundai nėra slapti dokumentai, t. y. jų turinys yra prieinamas ne tik proceso dalyviams ar bylą nagrinėjusiems teisėjams. Todėl apeliacinius skundus gavus teisme, jų turinys tapo žinomas ir teismo darbuotojams, nesusijusiems su minėtos civilinės bylos nagrinėjimu. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje pagrįstai konstatavo, kad apeliacinio skundo padavimas civilinėje byloje laikytinas viešu veiksmu BK 232 straipsnio prasme.

Pabrėžtina, kad pagal BK 232 straipsnį kaltininkas baudžiamas, jei užgauliai pažemino teismą ar teisėją, vykdantį teisingumą, o ne dėl kokios nors kitos veiklos, pvz., asmeninių teisėjo poelgių. Kita vertus, iš BK 232 straipsnio formuluotės matyti, kad įstatyme įtvirtintas absoliutus draudimas reikšti nepagarbą teismui ar teisėjui dėl jų veiklos vykdant teisingumą. Todėl teismo ar teisėjo pažeminimas nepateisinamas ir tais atvejais, kai teismas ar teisėjas netinkamai vykdė savo pareigas (pvz., nepagrįstai užtęstas bylos nagrinėjimas, aukštesnių teisminių institucijų panaikinti teismo ar teisėjo sprendimai). Pagal Konstituciją žmogaus teisės ir laisvės turi būti įgyvendinamos ir ginamos įstatymų nustatyta tvarka ir nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir laisvių (28 straipsnis). Ši konstitucinė nuostata privaloma visiems teisinių santykių subjektams (LAT Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-385/2006).

Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog nuosprendžiu nėra įrodyta nusikalstamos veikos, numatytos BK 232 str., sudėtis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų teisingumui rūšiniu objektu laikytina normali, teisinės valstybės siekį atitinkanti teismų ir jiems teisingumo vykdymo procese padedančių atitinkamų specialių valstybės institucijų veikla bei teisingumo interesai. Papildomu objektu nagrinėjamu atveju yra teisingumo vykdymo procese dalyvaujančių asmenų garbė, orumas, asmenų neliečiamybė ir kitos vertybės. Nusikaltimo teisingumui objektyvioji pusė – tai visų pirma tos veikos, kuriomis kėsinamasi į normalią teisingumą vykdančių institucijų veiklą. Pažymėtina, kad baudžiamojo įstatymo 232 str. nustatyta nusikalstama veika – nepagarba teismui – pagal objektyviosios pusės konstrukciją yra formali, tai yra straipsnio dispozicija nereikalauja nusikalstamos veikos padarinių. Įstatymų leidėjas pačią veiką, nevertinant jos pasekmių, jau laiko tokia pavojinga, kad ji laikytina baigtu nusikaltimu. Todėl apelianto argumentas, jog nusikalstama veika nepadaryta dėl to, kad nėra įrodyti nusikalstamos veikos požymiai – priežastinis ryšys, padariniai – atmetami, kaip visiškai nepagrįsti. Nepagrįstai skunde teigiama, kad nuosprendžiu neįrodyta subjektyvioji nusikalstamos veikos pusė – kaltė, motyvas, tikslas. Baudžiamosios teisės teorijoje aiškinama, kad nusikaltimų teisingumui subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tokią kaltės formą ir jos rūšis lemia veikų pobūdis, nusikaltimų aprašymo nusikaltimų sudėtyse būdai. Kaltės turinį sudaro subjekto psichinis santykis su daroma veika. Nepagarba teismui pasireiškia užgauliu teisingumą vykdančio teismo ar teisėjo pažeminimu. Tyčios turinio intelektualinį momentą sudaro subjekto daromos veikos aplinkybių, jų faktinės, socialinės, teisinės prasmės suvokimas. Kaltininko valia ir pastangos sutelktos ir nukreiptos atlikti draudžiamus veiksmus. Motyvas ir tikslas nusikaltimų teisingumui sudėtyse nėra būtinasis požymis. Paminėti požymiai yra fakultatyviniai sudėties požymiai ir tiesioginės reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi.

Skunde teigiama, jog baudžiamasis procesas negalimas, esant BPK 3 str. 1 d. 2-9 p. aplinkybėms, - jog baudžiamasis procesas negalimas asmeniui, kuriam įsiteisėjo prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu (BPK 3 str. 1 d. 8 p.). Kėdainių rajono apylinkės prokuratūra 2006-07-21 nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 20-2-00260-04 pagal BPK 3 str. 1 d. 1 p., kadangi nepadaryta veika, turinti BK 232 str. numatytos nusikalstamos veikos požymių. Pažymėtina, kad prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą yra priimtas baudžiamojoje byloje Nr. 20-2-00260-04, jis su nagrinėjama baudžiamąja byla nesusijęs ir įtakos baudžiamajam procesui byloje Nr. 61-2-0004-07 neturi. Baudžiamasis procesas negalimas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu (BPK 3 str. 1 d. 8 p.).

Apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis neteisėtas dėl to, jog egzistuoja baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, nepagrįstas. Nenustatyta A. B. baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių. Teismo nenustatyta, kad A. B. savo veiksmais siekė pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų (BK 31 str.), arba atliko veiksmus, veikdamas pateisinama profesine ar ūkine rizika visuomenei naudingam tikslui (BK 34 str.).

Atmestinas skundo teiginys, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmos instancijos teismas, kadangi Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas ne pagal kompetenciją ir ne pagal teismingumą 2009-02-17 nutartyje įvertino ikiteisminio tyrimo veiksmus Jonavos rajono apylinkės teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-813/2009, kuri buvo neišnagrinėta. BPK 58 str. nustatytų nušalinimo pagrindų nėra. Tai, jog ikiteisminio tyrimo teisėjas ikiteisminio tyrimo veiksmus įvertino kitoje byloje, nesusijusioje su skundžiama byla, negali būti laikoma nušalinimo pagrindu BPK 58 str. prasme.

Apelianto argumentas, kad 2009-04-10 apkaltinamasis nuosprendis priimtas ne pagal bylos teismingumą ir ne pagal nusikalstamos veikos padarymo vietą, atmestinas. BPK 226 str. 1 d. nustatyta, kad baudžiamoji byla teisminga tam teismui, kurio veiklos teritorijoje padaryta nusikalstama veika. Nusikalstamos veikos padarymo vieta yra vieta, kurioje asmuo veikė arba turėjo veikti, arba vieta, kurioje atsirado baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai (BK 4 str. 2 d). A. B. padarytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, tai yra straipsnio dispozicija nereikalauja nusikalstamos veikos padarinių. A. B. gyvenamoji vieta yra Jonavoje, darytina išvada, kad apeliacinius skundus parašė savo gyvenamojoje vietoje. Todėl darytina išvada, jog apkaltinamasis Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendis priimtas, nepažeidžiant teismingumo taisyklių.

Skunde nepagrįstai teigiama, jog pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimas buvo vilkinamas. Apelianto nuomone, 2008-10-09 pareiškus nušalinimą, nušalinimo klausimas nebuvo išnagrinėtas teismo posėdyje, ir nušalinamas teisėjas negalėjo nagrinėti apelianto kardomojo kalinimo - suėmimo – pratęsimo klausimo. Iš bylos medžiagos matyti, jog A. B. 2008-10-08 pareiškimu prašė nušalinti Jonavos rajono apylinkės teismą nuo baudžiamosios bylos Nr. 1-97-660/2008 nagrinėjimo dėl teritorinio teismingumo taisyklių pažeidimo. Jonavos rajono apylinkės teismas byloje Nr. 1-97-660/2008 sprendė kardomosios priemonės skyrimo teisėtumo klausimą. BPK 57 str. 2 d. numatyta, jog nušalinimas gali būti pareikštas ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui, ikiteisminio tyrimo teisėjui, teisiamojo posėdžio sekretoriui, vertėjui, ekspertui ir specialistui. Darytina išvada, jog A. B. prašė nušalinti Jonavos rajono apylinkės teismą ir Jonavos rajono apylinkės prokuratūrą nuo baudžiamosios bylos Nr. 1-97-660/2008 nagrinėjimo nepagrįstai. Be to, iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teisėjas dėl A. B. pareikšto nušalinimo teismo proceso nevilkino, posėdis buvo tęsiamas toliau, todėl apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimas buvo vilkinamas, nepagrįstas (t. 2, b. l . 85-86).

Skunde nurodoma, jog nebuvo pranešta apeliantui apie 2009-01-09, 2009-03-18 teismo posėdžio vietą ir laiką – pagal BPK 37 str. svarbi asmens nedalyvavimo procese priežastis yra teismo šaukimo negavimas arba pavėluotas gavimas. Buvo pažeistas asmenų lygybės prieš įstatymą principas, dėl to A. B. 2009-03-18 teismo posėdyje, kuomet buvo nagrinėjama byla iš esmės, dalyvavo nepasiruošęs. Argumentas atmestinas dėl to, kad iš bylos medžiagos matyti, jog A. B. 2009-01-09, 2009-03-18 vykusių teismo posėdžių metu buvo suimtas ir laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje. Byloje yra teismo šaukimo įteikimo pažyma, iš kurios matyti, jog teismo šaukimas atvykti į posėdį 2009-01-09, adresuotas advokatui B. Š. , įteiktas (t. 2, b. l. 201). Be to, iš teismo posėdžių protokolų matyti, jog A. B. į 2009-01-09 teismo posėdį buvo pristatytas suimtas (t. 3, b. l. 1). Į teismo posėdį, vykusį 2009-03-18, gynėjas advokatas, kuriam apie posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvyko, neatvykimo priežastis nežinoma. A. B. į teismo posėdį, vykusį 2009-03-18, buvo pristatytas suimtas (t. 3, b. l. 87).

Skunde nurodoma, jog kaltinamajame akte turi būti nurodyti duomenys apie nukentėjusįjį, kuriam nusikalstama veika padaryta žala. Duomenys apie nukentėjusįjį kaltinamajame akte yra nurodyti, nustatyta, jog A. B. užgauliai pažemino teisėją I. K. , tačiau padaryta žala nenurodyta dėl to, kad nukentėjusysis I. K. nepareiškė civilinio ieškinio. A. B. padarytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, tai yra straipsnio dispozicija nereikalauja nusikalstamos veikos padarinių, kuruos būtina įrodinėti, siekiant nustatyti materialių nusikalstamų veikų sudėtį. Be to, BPK 109 str. įtvirtinta asmens, dėl nusikalstamos veikos patyrusio turtinės ar neturtinės žalos, teisė, bet ne pareiga, pareikšti civilinį ieškinį. I. K. tokia teise nepasinaudojo ir civilinio ieškinio nereiškė.

Skunde be pagrindo teigiama, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kadangi apeliaciniai skundai, kuriuose A. B. viešai raštu užgauliai pažemino teisėją I. K. pavadinęs „absoliučiu debilu ir penktos kolonijos atstovu“, yra adresuoti Vilniaus apygardos teismui, kuris ir turėjo nuspręsti, ar yra nusikaltimo, numatyto BPK 232 str. požymiai. BPK 226 str. 1 d. nustatyta teritorinio baudžiamųjų bylų teismingumo taisyklė, pagal kurią baudžiamoji byla teisminga tam teismui, kurio veiklos teritorijoje padaryta nusikalstama veika. Dėl to, kad nusikalstama veika padaryta Jonavoje, Jonavos rajono apylinkės teismas bylą nagrinėjo nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatyme numatytų teismingumo reikalavimų.

Skunde nurodoma, jog nuosprendžiu nuteistajam neteisingai paskirta bausmė, jis yra nepagrįstai pripažintas recidyvistu. Teisėjų kolegijos nuomone, bausmė A. B. paskirta teisingai. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tas aplinkybes, kurias įvertinti privalo teismas, skirdamas bausmę. Teismas atsižvelgė į BK 54 str. išvardintas aplinkybes, įvertino A. B. padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, jų padarymo motyvus ir tikslus, į kaltinamojo asmenybę – į tai, kad jam buvo paskelbta paieška, į tai, kad jis praeityje buvo teistas, charakterizuojamas neigiamai, ir tai yra konstatuota ankstesniu įsiteisėjusiu nuosprendžiu. Be to, teismas pagrįstai atsižvelgė į tas aplinkybes, jog A. B. nusikalto turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą. Kauno miesto apylinkės teismo 2005-05-05 nuosprendžiu A. B. buvo nuteistas už sunkų tyčinį nusikaltimą (BK 184 str. 2 d.). Teistumas padarius tyčinį sunkų nusikaltimą pagal BK 97 str. 3 d. 3 p. (b) išnyksta po 5 metų po bausmės atlikimo ar atleidimo nuo bausmės atlikimo. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog A. B. , turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą už tyčinio nusikaltimo padarymą, vėl padarė du tyčinius nusikaltimus, todėl jis yra recidyvistas. Teismas teisingai paskyrė A. B. laisvės atėmimo bausmę, kadangi recidyvistui už tyčinių nusikaltimų padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str. 1 d.), paskirtoji bausmė yra artima straipsnio sankcijos vidurkiui, todėl ji nėra neteisinga ar aiškiai per griežta, bausmė A. B. paskirta teisingai.

Skundo argumentas, kad nuosprendyje pažeidžiant BK 63 str. 1 d., 4 d. paskirta galutinė bausmė už kelias padarytas nusikalstamas veikas, nes esant tęstinei nusikalstamai veikai nelaikoma, jog asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, todėl negali būti taikomos bausmių sudėjimo ar apėmimo taisyklės, atmestinas. BK 63 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą už kelias nusikalstamas veikas, 10 d. prasme pabrėžiamas bausmės skyrimui svarbus momentas: nelaikoma, kad asmuo padarė kelias veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Esant tokiai įstatymo formuluotei svarbą įgauna baudžiamojo įstatymo aiškinimas, atskleidžiantis tęstinės nusikalstamos veikos esmę, atkreipiantis dėmesį į tuos kriterijus, pagal kuriuos įmanoma atskirti pavienę tęstinę nusikalstamą veiką nuo realios nusikalstamų veikų sutapties. Susiklosčiusioje teismų praktikoje tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, kiekvienas iš kurių, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios). Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko (LAT nutartis Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-307/2007). Skunde pabrėžiama, kad A. B. jam inkriminuotas veikas padarė tais pačiais veiksmais, vadovaudamasis tais pačiais motyvais ir siekdamas to paties tikslo, vieninga tyčia. Tačiau jis nemini ir nevertina nusikalstamos veikos dalyko aspekto, kuris šiuo konkrečiu atveju byloje yra lemiamas. Kaltinamajame akte yra aiškiai išskirtos dvi nusikalstamos veikos. Dėl kiekvieno nusikaltimo, numatyto BK 232 str., sudėties, yra detaliai aprašyti visi atlikti veiksmai, kadangi kiekvienu atveju viešas raštu pasireiškęs užgaulus teisėjo pažeminimas įgyvendinamas atskirai, skirtingu laiku, skirtingose civilinėse bylose, paduodant skirtingus apeliacinius skundus. Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl veikos kvalifikavimo, kiekvieną iš inkriminuojamų veikų kvalifikuojant kaip atskirą nusikaltimą pagal BK 232 str., teisinga. Kiekvienos iš padarytų veikų atskiras aprašymas bei kvalifikavimas atliktas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Nepaisant to, kad padarytos veikos turi pasikartojančių bruožų, yra ir kiekvienai iš šių veikų būdingų esminių skirtumų, todėl jos pagrįstai įvertintos kaip atskiros nusikalstamos veikos. Įvertinus A. B. padarytas nusikalstamas veikas kaip atskiras pavienes veikas, bausmė už tokių nusikaltimų padarymą paskirta remiantis BK 63 str. 1 d. ir 4 d. teisingai.

Apelianto nuomone, nuosprendyje neteisingai išspręstas proceso išlaidų atlyginimo klausimas, iš A. B. priteista 157 litai proceso išlaidų I. K. , kuris nukentėjusiuoju pripažintas neteisėtai. BPK 103 str. nustatyta, kad proceso išlaidos yra pinigai, skirti liudytojams, nukentėjusiesiems kelionės į iškvietimo vietą išlaidoms atlyginti. Teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas (BPK 105 str. 1 d.). I. K. byloje pripažintas nukentėjusiuoju (t. 1, b. l. 17). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė priteisti iš A. B. valstybės naudai 157,00 Lt proceso išlaidų.

Skunde nurodoma, jog nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nuosprendis grįstas tuo, jog A. B. skunduose Vilniaus apygardos teismui pavartojo žodžius „absoliutus debilas ir penktos kolonos atstovas“, tuo tarpu kaltinamajame akte netiksliai nurodoma, jog A. B. pavartojo žadžius „penktos kolonijos atstovas“. Pirmosios instancijos teismo teisėjas tai įvertino kaip netikslumą, nekeičiantį kaltinimo esmės. Skunde teigiama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas netikslumais, lieka neįrodyta, kad žodžiai „kolona“ ir „kolonija“ yra sinonimai. Teisėjų kolegijos nuomone, skunduose pavartoti žodžiai „kolonija“ ar „kolona“ kaltinimo esmės nekeičia. Nusikaltimo, numatyto BK 232 str. kvalifikavimui pakanka, jog A. B. viešai raštu užgauliai pažemino teisėją I. K. , pavadindamas „absoliučiu debilu“. Tai patvirtino pats teisėjas I. K. , parodydamas, kad jį, kaip teisėją, A. B. skundų turinys įžeidė, pažemino jo garbę ir orumą. Nukentėjusysis tuos žodžius suprato kaip nukreiptus prieš jį dėl jo teisėjo veiklos. Be to, nuosprendyje teisingai konstatuojama, jog kaltinime nurodyti žodžiai vertintini kaip užgauliai žeminantys ir atsižvelgiant į normalaus, rūpestingo, apdairaus žmogaus standartą.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu pažeistas asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą principas, kadangi BPK 183 str. draudžia užduoti atsakymą menančius klausimus liudytojui, o I. K. buvo užduodami atsakymą menantys klausimai (t. 1, b. l. 13, 4 klausimas). Teisėjų kolegijos nuomone, tai, jog liudytojui I. K. suformuluotas klausimas „Kaip teisėjas I. K. įvertino parašytus skunduose pažeminančius žodžius (nukreiptus į jį asmeniškai, ar kaip į teisėją, vykdantį teismą, teisingumą, ar teisėją dėl jo veiklos konkrečioje byloje)“ negali būti vertinamas kaip atsakymą menantis klausimas. A. B. apeliacinių skundų turinys įžeidė, pažemino I. K. garbę ir orumą. Nukentėjęs šiuos žodžius suprato, kaip nukreiptus prieš jį dėl jo, kaip teisėjo, veiklos. Be to, kaltinime nurodyti žodžiai vertintini kaip užgauliai žeminantys ir atsižvelgiant į normalaus, rūpestingo ir apdairaus žmogaus standartą. Ikiteisminio tyrimo pareigūno klausimas A. B. suformuluotas tikslu nustatyti objektyvią tiesą byloje. Tai, kaip asmeniui adresuotus žodžius, suprato I. K. , turi reikšmės kvalifikuojant A. B. veiksmus. BK 155 str. įtvirtinta nusikalstama veika – įžeidimas, kuris pasireiškia tuo, jog asmuo viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemina žmogų. BK 232 str. nusikalstamos veikos sudėtis skiriasi nuo BK 155 str. nustatyto nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymiu, tai yra tuo, jog viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažeminamas yra ne paprastas žmogus, o specialusis objektas – teisingumą vykdantis teismas ar teisėjas dėl jų veiklos.

Skunde nepagrįstai nurodoma, jog buvo pažeistas teisės pasirinkti gynėją principas, kadangi ši teisė A. B. nebuvo suteikta, o gynėjas parinktas ir paskirtas jau 2007-04-03. Iš bylos medžiagos matyti, jog šaukiamas į apklausą A. B. neatvyko, jam nebuvo galima išaiškinti teisės turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento (t. 1, b. l. 28). Todėl byloje pagrįstai priimtas nutarimas įtraukti advokatą į bylą įtariamojo A. B. gynėju BPK 51 str. 2 d. pagrindu (t. 1, b. l. 31).

A. B. be pagrindo nurodo, jog buvo pažeista teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei pateikti prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą, suklastojus paskelbimo apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą protokolą. Apeliantas teigia atsisakęs gynėjo, ir joks gynėjas protokolo pasirašyti negalėjo (t. 1, b.l.125). Byloje nėra dokumento, liudijančio A. B. gynėjo atsisakymą. Todėl paskelbimo įtariamajam apie ikiteisminio tyrimo pabaigimo protokolą pasirašė valstybės paskirtas gynėjas (t. 1, b. l. 125). Tai padaryta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Ta aplinkybė, jog buvo pažeista BPK 215 str. numatyta teisė apskųsti ikiteisminio tyrimo teisėjo 2007-12-27 nutartį, kadangi paduotas A. B. skundas buvo netinkamai perduotas nagrinėti Kauno apygardos teismui, be to, A. B. nebuvo pranešta apie teismo posėdžio vietą ir laiką, neatitinka tikrovės. Pažymėtina, kad bylos medžiagoje nurodyta, jog skundas dėl 2007-12-27 Jonavos rajono apylinkės teismo nutarties yra persiųstas Jonavos rajono apylinkės teismui, dėl to argumentas, kad skundas netinkamai buvo perduotas nagrinėti Kauno apygardos teismui, nepagrįstas (t. 1, b. l. 143).

Apeliantas nurodo, jog nebuvo išnagrinėtas skundas per BPK nustatytus terminus dėl 2007-12-17 nutarimo skirti A. B. procesines prievartos priemones. Jonavos rajono apylinkės prokuratūros 2007-12-17 nutarimas skirti A. B. baudą priimtas dėl to, jog įtariamasis A. B. šaukime nurodytu laiku neatvyko į Jonavos rajono policijos komisariatą, svarbių neatvykimo priežasčių nenurodė (t. 1, b. l. 158). Nutarimas skundžiamas Jonavos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui. Skundai dėl procesinių prievartos priemonių panaudojimo tikslingumo ir pagrįstumo šioje proceso stadijoje nenagrinėjami. Tokiems skundams nagrinėti BPK numatyta atskira procesinė tvarka, kuria A. B. turėjo teisę pasinaudoti, jeigu jis manė, kad procesinė prievartos priemonė jam buvo apskirta neteisingai.

Apeliantas neteisingai nurodo, jog jis negalėjo tinkamai susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga 2009-04-16, kadangi jam buvo uždėti antrankiai, trukdant daryti išrašus iš bylos medžiagos, kas neleido paduoti ir tinkamai parašyti apeliacinį skundą per nustatytą terminą. Argumentas nepagrįstas, kadangi iš byloje esančios medžiagos matyti, jog prašymai dėl susipažinimo su byla buvo sprendžiami teismo protokolinėmis nutartimis, ir turima baudžiamosios bylos medžiaga buvo pateikta susipažinimui: 2008-12-03, 2009-03-18, 2009-03-30, 2009-04-07, 2009-04-16 (nuo 10 val. 15 min. iki 16 val.). Baudžiamojoje byloje yra A. B. prašymas dėl bylos dokumentų kopijų darymo ir teisėjo atsakymas, jog įstatymas nenumato galimybės nuteistajam padaryti visų prašomų dokumentų kopijų (A. B. prašė beveik viso bylos tomo dokumentų kopijų), be to, kopijų darymas yra apmokamas nustatytu tarifu (visa tai aiškiai išdėstyta teisėjo D.Kantaravičiaus atsakyme). BPK 237 str. nustatyta, jog kaltinamasis turi teisę susipažinti su bylos medžiaga per teisėjo nustatytą terminą. Pagal bylos medžiagą yra aišku, kad įstatymo suteikta teise A. B. nebuvo trukdoma pasinaudoti ir laiko susipažinimui su tokios apimties bylos medžiaga buvo skiriama pakankamai. Dėl to, argumentas, jog 2009-04-16 su antrankiais A. B. buvo verčiamas susipažinti su bylos medžiaga ir daryti iš medžiagos išrašus nuo 10 val. iki 16 val. neteisingas. Kaltinamasis, kuriam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – turi teisę tuo atveju, kuomet toks susipažinimas su byla vargina, prašyti gynėjo, kad jis susipažintų su bylos medžiaga ir padarytų jos išrašus ar kopijas ( LR BPK 237 str. 2 d. ).

Skunde nurodoma, jog 2008-03-21 teismo posėdyje liudytoja A. Z. buvo apklausiama kaltinamajam nedalyvaujant ir nežinant apie teismo posėdžio vietą ir laiką, tokiu būdu buvo pažeista kaltinamojo teisė į gynybą, teisė užduoti klausimus (t. 1, b. l. 171-172). Byloje yra duomenų, jog prokuroro pavedimu A. B. 2007-08-10 buvo paskelbta paieška (t. 1, b. l. 13). Ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti A. B. buvo kviečiamas šaukimais, tačiau į apklausas neatvyko (t.1, b. l. 28). 2007-04-04 nutarimu įtariamojo A. B. gynėju advokatu į bylą įtrauktas A. Vitlipas (t. 1, b. l. 31). Jonavos rajono apylinkės prokuratūros nutarimu 2007-05-28 A. B. pripažintas įtariamuoju, ir jam paskelbta paieška, kadangi jo buvimo vieta tuo metu buvo nežinoma (t. 1, b. l.35). Todėl teigti, jog kaltinamasis neturėjo galimybės gintis nuo liudytojos duotų parodymų pagrindo nėra. Tokią savo teisę jis galėjo įgyvendinti per advokatą.

Skunde nurodoma, jog sprendžiant kardomosios priemonės pratęsimo klausimą, 2008-09-09 A. B. pareiškė nušalinimą Jonavos rajono apylinkės teismui, tačiau nušalinimo klausimas nebuvo išspręstas BPK 59 str. nustatyta tvarka. Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog nušalinimą Jonavos rajono apylinkės teismui, Jonavos rajono apylinkės prokuratūrai ir gynėjai A. B. išreiškė 2008-07-11 teismo posėdžio metu (t. 2, b. l.15). Byloje yra Jonavos rajono apylinkės teismo 2008-07-11 nutartis, kuria A. B. reikalavimas dėl nušalinimo atmestas, nesant BPK 58 str. numatytų pagrindų (t. 2, b. l. 16). Teismo posėdžio, vykusio 2008-09-09 metu, nušalinimų nepareikšta (t. 2, b. l. 56-58). Nesant BPK 58 str. numatytų pagrindų daryti išvadą, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas teismas, negalima.

Apeliantas skunde nurodo, jog buvo pažeistas LR Konstitucijos 31 str. ir BPK 82 str., kurie draudžia duoti parodymus kaltinamojo šeimos nariams. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo sutuoktinė R. B. atsisakė duoti parodymus BPK 82 str. pagrindu, atsisakymas buvo užfiksuotas 2007-08-10 liudytojo apklausos protokole (t. 1, b. l. 22). Byloje yra liudytojos R. B. pareiškimas, kuriame ji nurodo, jog atsisako liudyti byloje prieš sutuoktinį A. B. (t. 1, b. l. 170). Jonavos rajono apylinkės teismo 2008-03-21 nutartimi nutarta R. B. į teisiamąjį posėdį, įvyksiantį 2008-05-08 Jonavos rajono apylinkės teisme, atvesdinti (t. 1, b. l. 173). Kiekvienas šaukiamas asmuo į teismą privalo atvykti. Kadangi liudytoja vengė atvykti į teismą, tai pagrįstai buvo priimta nutartis liudytoją atvesdinti. Tik teisme liudytojui atvykus, nustatomi giminystės ryšiai su kaltinamuoju, ar liudytojas gali duoti parodymus, išaiškinama LR BPK 82str. numatyti liudytojo apklausos ypatumai, bei liudytojas gali pasinaudoti šia teise. Todėl liudytojo, kuris vengia atvykti į teismą, atvesdinimas negali būti vertinamas kaip LR BPK 82str. pažeidimas.

Skunde teigiama, jog teismas nepagrįstai rėmėsi Europos Žmogaus Teisių teismo praktika, 2003-05-27 sprendimu byloje Skalka prieš Lenkiją. Kolegijos nuomone, teismas visiškai teisingai rėmėsi paminėtu sprendimu, kuriame suformuotas principas, jog teismai yra teisingumo garantai ir vaidina fundamentalų vaidmenį teisės viršenybės principu valdomoje valstybėje, teismų darbui reikalingas visuomenės pasitikėjimas, todėl jie turi būti apsaugoti nuo nepagrįstų išpuolių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teismų, teisėjų nepriklausomumo vykdant teisingumą, teisinio saugumo principų kyla ir teismų, teisėjų apsaugos nuo bet kokio neteisėto poveikio ar įtakos imperatyvas. Todėl valstybė turi pareigą efektyviai saugoti teismus, teisėjus nuo neteisėto poveikio ar įtakos, užtikrinti jų pasitikėjimą savo valstybe (kurios teisminę valstybės valdžią jie vykdo) ir teise (kuria remdamiesi įgyvendina savo priedermę). Viena iš teismų, teisėjų nepriklausomumo garantijų yra jų garbės, orumo apsauga baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis nuo nepagarbos, pažeminimo. Minėtą valstybės pareigą saugoti teismus, teisėjus nuo neteisėto poveikio ar įtakos privalo įgyvendinti ir patys teismai, vykdydami teisingumą ir tinkamai taikydami įstatymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-10-31 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-385/2006). Be to, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog teismų ar teisėjų nepriklausomumo garantijos „nesudaro jokių prielaidų, kuriomis prisidengdamas teisėjas galėtų vengti tinkamai atlikti savo pareigas, aplaidžiai nagrinėtų bylas, neetiškai elgtųsi su byloje dalyvaujančiais asmenimis, pažeistų žmogaus teises ir orumą. Teisėjai turi saugoti savo profesijos garbę ir prestižą“ (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas).

Apelianto prašymas išreikalauti žiniasklaidoje paskelbtų straipsnių kopijas, kurios reikalingos apeliacinio skundo nagrinėjimui, atmestinas. Teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų. Teisėjai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo proceso dalyvių, teismų administracijos, kitų teisėjų, valstybės valdžios institucijų, pareigūnų bei kitų asmenų. Teisėjams negali būti daromas joks politinis, ekonominis, psichologinis, socialinis spaudimas ar kitoks neteisėtas poveikis, kuris galėtų turėti įtakos jų sprendimams. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, proceso metu patikrina ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, sprendžia klausimą dėl jų pripažinimo įrodymais ir juos įvertina. Įrodymų įvertinimas, jų patikimumas ir pakankamumas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai turi teisę pateikti teismui duomenis, kurie gali tapti įrodymais ir užimti procese tam tikrą poziciją tuo klausimu, tačiau tik teismas proceso metu gali spręsti kiek vieni ar kiti duomenys turi reikšmės sprendžiant bylą, taip pat kiek yra priimtina kiekvienos iš proceso šalių užimta pozicija. Tik nuosprendžiu nustatoma kokios reikšmingos bylai aplinkybės yra įrodytos ir nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Baudžiamojo proceso kodeksas nenustato ribų įrodymams rinkti. Įstatymas nustato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teismo išvados BPK 305 straipsnio išvardintais klausimais turi būti pagrįstos patikimais įrodymais, jų visuma( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-189/2006).Todėl sprendimas byloje negali būti paremtas žiniasklaidoje esančiais duomenimis. Sprendimas turi būti priimtas tik vadovaujantis įstatymu.

Atsižvelgiant į visa išdėstyta aukščiau, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, o apeliacinis skundas nepagrįstas. A. B. apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2009-04-10 nuosprendį pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.