Vilniaus apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

2. Ieškovė nurodė, kad yra ūkio subjektas, tūkstančiams vartotojų teikiantis spartaus, šviesolaidinio interneto, belaidžio 4G, 5G interneto, išmaniosios skaitmeninės televizijos, mobiliojo ryšio, vaizdo stebėjimo sistemų ir kitas elektroninio ryšio paslaugas. Ieškovė su atsakove 2022 m. gruodžio 30 d. sudarė 2022 m. gruodžio 27 d. specialiąsias paslaugų teikimo sąlygas Nr. [CLSZ_2022_12_27_01] (toliau – sutartis-1). Pagal sutarties-1 15 punktą kartu buvo priimtos 2022 m. rugsėjo 1 d. – 2023 m. kovo 22 d. redakcijos Bendrosios paslaugų teikimo sąlygos. Atsakovė 2024 m. balandžio 15 d. pranešė ieškovei apie Euro GB MAX plano kainodaros pakeitimus, kurie bus pradėti taikyti nuo 2024 m. birželio 1 d., o 2024 m. balandžio 24 d. pranešė apie kainodaros pakeitimus naujų numerių pajungimui nuo 2024 m. gegužės 1 d.

3. Ieškovė 2025 m. balandžio 15 d. pateikė Tarybai patikslintą pareiškimą, kuriuo papildomai prašė: 1) pripažinti, kad atsakovė neturėjo teisės vienašališkai keisti 2022 m. gruodžio 27 d. Specialiųjų paslaugų teikimo sąlygų Nr. CLSZ_2022_12_27_01 ir 2023 m. birželio 28 d. Specialiųjų paslaugų teikimo sąlygų Nr. CPSM_2023_06_28_0124; 2) pripažinti 2025 m. kovo 28 d. pranešime nurodytus planų kainodaros pakeitimus neteisėtais ir nesukuriančiais teisinių padarinių. Nurodė, kad atsakovė 2025 m. kovo 28 d. pranešė, kad nuo 2025 m. gegužės 1 d. vienašališkai nusprendė taikyti papildomus paslaugų kainų pakeitimus kitoms šalių sudarytoms sutartims: 2022 m. gruodžio 27 d. sudarytai specialiųjų paslaugų teikimo sąlygų sutarčiai Nr. CLSZ_2022_12_27_01 (toliau – sutartis-2) ir 2023 m. birželio 28 d. specialiųjų paslaugų teikimo sąlygų sutarčiai Nr. CPSM_2023_06_28_0124 (sutartis-3).

Šalies argumentai

5. Ieškovė taip pat pareiškė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir įpareigoti atsakovę iki ginčo išnagrinėjimo pabaigos nekeisti paslaugų kainų, teikiamų ieškovei pagal 2022 m. gruodžio 27 d. Specialiąsias paslaugų teikimo sąlygas Nr. CLSZ_2022_12_27_01 ir 2023 m. birželio 28 d. Specialiąsias paslaugų teikimo sąlygas Nr. CPSM_2023_06_28_0124. Nurodė, kad sutartis-2 galioja iki 2026 m. gruodžio 27 d., o sutartis-3 – iki 2026 m. birželio 28 d., todėl atsakovė neturi jokio teisinio pagrindo nuo 2025 m. gegužės 1 d. taikyti didesnių plano mokesčių. Jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebus pritaikytos, atsakovei bus sudarytos sąlygos ignoruoti šalių valią ir šiurkščiai pažeisti sutartis, o ieškovė patirs nuostolius, nes privalės mokėti neteisėtai nustatytą didesnę kainą už paslaugas. Be to, ateityje dėl to kils naujas šalių ginčas dėl nuostolių atlyginimo (permokos grąžinimo). Ieškovė yra silpnesnė šalis, kuriai neteisėtų prievolių našta gali sukelti realių finansinių nepatogumų ir klientų netekimą, tuo tarpu atsakovė, kaip vienas iš rinkos lyderių, jokių reikšmingų finansinių skirtumų dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių nepatirs.

10. Ieškovė UAB „Internetas Vilniuje“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Tarybos 2025 m. balandžio 24 d. nutarimą ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir įpareigoti atsakovę UAB „Bitė Lietuva“ iki ginčo išnagrinėjimo pabaigos nekeisti paslaugų, teikiamų ieškovei pagal sutartį-2 ir sutartį-3. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Egzistuoja visos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Taryba pati sutiko, kad yra pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – tikėtinas pareiškimo reikalavimo pagrindimas. Ieškovė pagrindė ir antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, kad nesiėmus šių priemonių, Tarybos sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ieškovė aiškiai nurodė, kad nuo 2025 m. gegužės 1 d. atsakovė vienašališkai atsisako vykdyti galiojančiuose susitarimuose nustatytas sąlygas, tarp jų – paslaugų teikimą šalių sutartomis kainomis. Vienas iš ieškovės reikalavimų yra įpareigoti atsakovę laikytis šių sutartinių įsipareigojimų ir susilaikyti nuo vienašališko sutarčių sąlygų keitimo, jei nėra objektyvių ir sutartyse numatytų aplinkybių.

10.2. Paslaugų kainų padidinimas yra tiesiogiai susijęs su ieškovės komercine veikla. Be to, kainų keitimas yra ilgalaikio pobūdžio, nes klientų sutartys – terminuotos. Dėl to akivaizdu, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas bus apsunkintas, o tam tikrais atvejais – net faktiškai neįmanomas. Ieškovės patirtina žala būtų ne vien piniginio pobūdžio. Būtų prarasti klientai, pajamų srautai ir konkurencinė pozicija rinkoje. Tai atitinkamai lemtų didelės žalos tiek ieškovei, tiek ir galutiniams vartotojams atsiradimą. Toks padarinių mastas ne tik pažeistų šalių interesų pusiausvyrą, bet ir sudarytų pagrindą tolimesniems teisminiams ginčams, kurių galima būtų išvengti taikant proporcingas ir aiškiai apibrėžtas laikinąsias apsaugos priemones.

10.3. Ieškovės santykiuose su atsakove taikoma didmeninė paslaugų kaina sudaro didžiąją dalį ieškovės galutinės (mažmeninės) kainos, todėl bet koks reikšmingas didmeninių tarifų pokytis neišvengiamai lemia būtinybę ieškovei atitinkamai peržiūrėti ir galutines kainas vartotojams. Ieškovė nėra pajėgi pati finansuoti šio drastiško, net iki 107 proc. siekiančio kainų didinimo ir ginčo laikotarpiu negalės padengti skirtumo tarp didmeninės ir mažmeninės kainos. Dėl to ieškovė turės didinti savo teikiamų paslaugų kainas galutiniams vartotojams. Ši situacija neabejotinai padidina vartotojų išėjimo riziką ir suponuoja konkurencinių pozicijų rinkoje praradimą atsakovės naudai, nes atsakovė yra vienas iš dominuojančių rinkos subjektų. Taigi bus pažeistas Konkurencijos įstatyme įtvirtintas reikalavimą užtikrinti sąžiningą konkurenciją.

10.4. Konkurencinės padėties rinkoje atkūrimas jau po galutinio sprendimo taps faktiškai neįmanomas. Dėl to nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, Tarybos sprendimo įvykdymas būtų ne tik sunkiai įgyvendinamas, bet ir netektų savo ekonominio bei konkurencinio turinio ir reikšmės. Nors Taryba nurodė, kad ieškovės permokų kompensavimas būtų galimas, jei pareiškimas būtų patenkintas, tačiau ieškovės patiriama žala nėra vien finansinė. Dėl staigaus ir reikšmingo paslaugų kainų padidėjimo dalis galutinių vartotojų, su kuriais ieškovė turi galiojančias terminuotas sutartis, gali nutraukti sutartis ir pereiti pas kitus paslaugų teikėjus. Tokie klientų praradimai yra negrįžtami, nes perėję klientai sudarys naujas ilgalaikes sutartis su konkurentais. Taigi ieškovė nebegalės atkurti prarastų sutarčių ir susigrąžinti klientų. Tai atitinkamai lems neišvengiamą ilgalaikį veiklos apimties sumažėjimą, reputacijos pablogėjimą ir reikšmingą konkurencinių pozicijų praradimą rinkoje. Dėl to ieškovei palankus Tarybos sprendimas taptų iš esmės beprasmis.

10.5. Jeigu būtų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir vėliau paaiškėtų, kad ieškovės reikalavimai nepagrįsti, nepriemokas ieškovė kompensuotų atsakovei nedelsiant ir be didelių problemų. Taigi būtent laikinosios apsaugos priemonės šiuo atveju užtikrintų proceso abipusį teisingumą ir atgręžtinį vykdymą. Atsakovė yra stipresnė sutarties šalis, turinti didesnę rinkos galią, stipresnius finansinius resursus ir didesnę veiklos apimtį. Dėl to net laikinas papildomų pajamų netekimas jai nesukels jokių reikšmingų padarinių. Tuo tarpu ieškovė, kaip verslo tarpininkė tarp ryšių operatoriaus ir galutinių vartotojų, yra ypač jautri kainodaros pokyčiams, todėl net ir laikinas kainų padidėjimas turi tiesioginę ir ypač žalingą įtaką jos komercinei veiklai.

10.6. Taryba, kaip sektoriaus reguliuotoja, pagal ERĮ 1 straipsnio 6 dalį turi pareigą skatinti konkurenciją ir saugoti galutinių vartotojų interesus. Atsisakymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones šioje byloje, faktiškai sudaro sąlygas atsakovei piktnaudžiauti padėtimi ir riboti konkurenciją. Elektroninių ryšių sektorius yra strateginė viešojo intereso sritis, kurioje konkurencijos apsauga yra ne tik privataus, bet ir valstybės lygmens interesas. Todėl Tarybos sprendimas netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, kai susiduriama su akivaizdžiu dominuojančio subjekto galimu piktnaudžiavimu, prieštarauja jos pačios įstatyme numatytai misijai.

10.7. Atsakovės pozicija dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra prieštaringa ir nenuosekli. Tai leidžia pagrįstai kelti klausimą dėl nesąžiningo atsakovės elgesio ir galimo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Kai ieškovė 2025 m. kovo 24 d. kreipėsi į Tarybą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl vienašališkai keičiamų paslaugų sąlygų pagal sutartį-1, atsakovė savanoriškai pripažino tokių priemonių būtinybę ir įsipareigojo iki ginčo išnagrinėjimo pabaigos nekeisti paslaugų sąlygų, t. y. nedidinti kainų. Tačiau kai ieškovė, reaguodama į naują atsakovės pranešimą apie kainų keitimą pagal kitas sutartis, pateikė analogišką prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsakovė pakeitė savo poziciją ir šįkart kategoriškai prieštaravo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Toks atsakovės elgesys yra ne tik nenuoseklus ir akivaizdžiai nesuderinamas su sąžiningo procesinio elgesio principais, bet ir rodo selektyvų požiūrį į galiojančius įsipareigojimus bei ginčo šalių pusiausvyrą.

Šalies argumentai

11.1. Ieškovės reikalavimai, kuriuos prašoma užtikrinti, nėra tikėtinai pagrįsti. Ieškovė savo reikalavimą pripažinti atsakovės 2025 m. kovo 28 d. pranešime nurodytus planų kainodaros pakeitimus neteisėtais ir nesukuriančiais teisinių padarinių grindė teisės normomis, kurios negali būti taikomos ginčo santykiams. Ieškovė teigė, kad keičiant kainodarą yra pažeidžiamos Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 21.6 punkto nuostatos, reguliuojančios elektroninių ryšių paslaugų sutarčių, sudaromų su galutiniais elektroninių ryšių paslaugų gavėjais, sąlygų pakeitimo reikalavimus. Tačiau šalių teisiniai santykiai neatitinka galutinio elektroninių ryšių paslaugų gavėjo ir viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjo teisinių santykių pobūdžio, nes ieškovė veikia kaip elektroninių ryšių paslaugų tarpininkė ar paslaugų perpardavėja.

11.2. Ieškovė save aiškiai įvardina kaip ūkio subjektą, tūkstančiams vartotojų teikiantį elektroninių ryšių paslaugas. Be to, ieškovė yra pranešusi Tarybai apie viešojo mobiliojo ryšio paslaugų teikimą nuo 2018 m. balandžio 30 d. Taigi ieškovė nėra galutinė elektroninių ryšių paslaugų teikėja, ir teisės normos, kuriomis ji grindžia savo prašomą užtikrinti reikalavimą, yra netaikomos ginčo santykiui. Ginčo santykiui taikomos bendrosios Civilinio kodekso nuostatos dėl sutarčių sudarymo ir keitimo tarp verslininkų. Dėl to ieškovės prašomas užtikrinti reikalavimas negali būti laikomas tikėtinai pagrįstu.

11.3. Atsakovės kainodaros padidinimas buvo teisėtas ir sutarčių sąlygos nebuvo pažeistos. Sutartyse buvo numatyta, kad sutarčiai taip pat taikomos atsakovės interneto svetainėje skelbiamos bendrosios sąlygos. Ieškovė klaidingai teigia, kad turi būti taikomos ankstesnės, sutarčių sudarymo metu galiojusios bendrųjų sąlygų redakcijos. Sutartyse aiškiai nustatyta, kad taikomos aktualios redakcijos bendrosios sąlygos, o pačiose bendrosiose sąlygose numatyta jų pakeitimo tvarka. Atsakovė turi teisę pakeisti sutarties kainas tiek dėl rinkos sąlygų pasikeitimo (konkurentams peržiūrint savo paslaugų sąlygas), dėl papildomų investicijų poreikio, tiek ir dėl kitų objektyvių priežasčių.

11.4. Nėra grėsmės, kad būsimas sprendimo įvykdymas pasunkės. Ieškovė nepateikia jokių konkrečių duomenų, paaiškinančių, kaip konkrečiai kainodaros padidinimas ją gali neigiamai paveikti. Ieškovė nepateikia jokių duomenų, kiek klientų ji galinti prarasti, o kiek išlaikyti, taikant atnaujintą kainodarą. Ieškovė nepaaiškina, ar pajamų padidėjimas iš tų klientų, kurie sutiks mokėti didesnę kainą, gali ar negali kompensuoti pajamų praradimo, kuris įvyks dėl to, kad dalis klientų nutrauks sutartis ir atsisakys ieškovės paslaugų. Dėl to neįmanoma nustatyti, ar ieškovės pozicija po kainodaros pakeitimų bus neigiamai paveikta, o jeigu bus – ar šis poveikis bus toks neįtikėtinai didelis, kad iškils grėsmė visam ieškovės verslo tęstinumui, ir galimų negautų pajamų atlyginimo reikalavimai nebebus pakankama teisių gynimo priemonė. Negalima teigti, kad būsimą ieškovei palankų Tarybos sprendimą įvykdyti būtų sunkiau, jeigu nebūtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės.

11.5. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra per plačios apimties ir peržengia nagrinėjamo ginčo ribas. Ieškovė siekia uždrausti atsakovei iki ginčo išnagrinėjimo pabaigos atlikti bet kokį kitą kainodaros pakeitimą, netgi ir tokį, kuris būtų nesusijęs su šio ginčo aplinkybėmis ir būtų grindžiamas bet kokiais kitais pagrindais, kurie numatyti sutartyje. Atsakovei negali būti uždrausta ateityje atlikti veiksmus, kurie nėra susiję su ginčo dalyku ir dėl kurių ginčas net nėra kilęs, nes laikinosiomis apsaugos priemonėmis gali būti užtikrinami tik tie materialieji teisiniai reikalavimai, kurie byloje yra pareikšti. Todėl, teismui pripažinus, kad yra teisinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tokios priemonės gali būt susijusios tik su atsakovės 2025 m. kovo 28 d. pranešime nurodytų planų kainodaros pakeitimais, o ne bet kokio pobūdžio ir bet kokiais teisiniai pagrindais atliekamais pakeitimais ateityje .