Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Zigmas Pocius Baudžiamoji byla Nr. 1A-377-382/2015

Teisėjas Svajūnas Bliudsukis Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21545-2015-8

2015 m. gruodžio 17 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Pociaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. advokato Henriko Alberto Markavičiaus apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 straipsnio 1 dalį šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Skuodo rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė V. J. paskirta dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Iš dalies tenkintas nukentėjusiosios J. S. civilinis ieškinys ir iš V. J. priteista 2000 eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad 2015 m. balandžio 14 d., apie 20.00 val., viešoje vietoje, ties 38 namu (duomenys neskelbtini), Skuodo mieste, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, matant O. P., įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, tyčia koja įspyrė J. S. ne mažiau kaip vieną kartą, sukeldamas jai fizinį skausmą. Tokiais veiksmais V. J. sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, 2015 m. balandžio 14 d., apie 21.00 val., V. J. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Skuode, kambaryje, kuriame J. S. gyvena su B. V., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia sudavė J. S. medine lazda bei medine lentele ne mažiau kaip dešimt kartų į kojas, rankas, nugarą. Su tuščiu stikliniu buteliu ne mažiau kaip vieną kartą į galvą, padarydamas daugybinius kūno sumušimus ir poodines kraujosruvas, kairės plaštakos V delnikaulio lūžimą, dešinės pėdos V padikaulio lūžimą bei kairio šeivikaulio apatinio trečdalio lūžimą. Tokiais veiksmais padarė nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymą, ši ilgai sirgo, bet jai nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

Apeliaciniu skundu nuteistojo V. J. advokatas prašo panaikinti Skuodo rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendžio dalį, kurioje V. J. yra pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį – V. J. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Už BK 138 straipsnio 1 dalyje padarytą nusikaltimą V. J. skirti švelnesnę bausmę, t. y. skirti mažesnę negu BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Taip pat sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį ir iš V. J. nukentėjusiajai J. S. priteisti ne daugiau kaip 500 eurų. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjus baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, ištyrus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi bylos faktiniais duomenimis yra visiškai įrodyta, kad nuteistasis V. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Pažymėtina, kad pagal BK 284 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Tam, kad veiką būtų galima kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, būtina įrodyti šiuos objektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius – veikos padarymo vietą, padarytos veikos (veiksmų) pobūdį, kilusius padarinius. Viešoji vieta teismų praktikoje suprantama kaip tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos, joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais: įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais. Teismų praktikoje smurto naudojimas prieš asmenį viešojoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (LAT nutartys Nr. 2K-286/2011, Nr. 2K-78/2013).

Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis V. J. prieš nukentėjusiąją smurtavo viešoje vietoje – gatvėje prie gyvenamųjų namų – tai yra viešoje erdvėje, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys ir kurioje asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Išvadą apie tai, kad V. J. smurtaudamas prieš nukentėjusiąją demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tokiu būdu sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, patvirtina ir tai, kad šį įvykį matė liudytoja O. P. Liudytoja parodė, kad įvykio dieną sėdėjo namuose prie lango ir pamatė einant J. S. ir V. J. Abu atrodė neblaivūs, svirduliavo. Einant parduotuvės link J. S. parklupo ant kelių, o V. J. jai koja spyrė į užpakalį (t. 2. b. l. 52). Vien ta aplinkybė, kad nuteistojo įžūlų elgesį viešoje vietoje matė tik vienas asmuo, būdamas namuose, nepaneigia nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos.

Nors advokatas kvestionuodamas nuteistojo V. J. kaltę dėl viešosios tvarkos sutrikdymo apeliaciniame skunde daug dėmesio skiria tai aplinkybei, kad V. J. neturėjo jokio tikslo demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, o tiesiog nepiktybiškai koja spyrė nukentėjusiajai, kadangi aplinkui nebuvo pašalinių žmonių, tačiau šiuo aspektu reikėtų pažymėti, kad viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, jog visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (LAT nutartis Nr. 2K-159/2009). Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Pavyzdžiui, tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausiai nukreipta viešajai tvarkai pažeisti. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo veiksmai – viešoje vietoje parklupusiai moteriai suduoti smūgį koja, matant, kad ir vienam asmeniui, yra siekimas pademonstruoti savo pranašumą, jėgą bei priešpastatyti save aplinkiniams. Tokie V. J. veiksmai vertintini kaip įžūlūs, nes jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų. Taigi visos šios aplinkybės leidžia daryti vienareikšmišką išvadą apie BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimą nuteistojo veiksmuose, o apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai išteisinti nuteistąjį nesudaro pagrindo.

Apeliaciniu skundu taip pat prašoma sušvelninti paskirtą bausmę. Kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas V. J. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino nusikaltimų pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamo dydžio bausmę.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas įvertino tai, kad V. J. padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus, atsižvelgė į kaltės formą ir rūšį – nusikaltimai padaryti tiesiogine tyčia, veikos motyvus ir tikslus – nusikaltimai padaryti iš asmeninių aiškiai neapibrėžtų paskatų, iš pykčio, neadekvačiai reaguojant į situaciją, teismas taip pat įvertino jo asmenybę – anksčiau teistas net devynis kartus, tarp jų ir už smurtinio pobūdžio nusikaltimus, nusikaltimus padarė būdamas lygtinai paleistas iš įkalinimo įstaigos. Nusikalstamas veikas padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo ir tai, kad V. J. BK 27 straipsnio 1 dalies prasme laikytinas recidyvistu. Be to, V. J. turi galiojančių administracinių nuobaudų. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino, kad dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, V. J. atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką, jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimus padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Be to, atsakomybę sunkina ir tai, kad V. J. nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistu. Priešingai apeliacinio skundo teiginiams, apylinkės teismas įvertino ir tas aplinkybes, kad V. J. yra pensininkas, niekur nedirba, kad atsiprašė nukentėjusiosios, tačiau žalos atlyginti nesutinka. Taigi, nustatydamas bausmės dydį – paskirdamas nežymiai didesnes negu straipsnių sankcijose už padarytus nusikaltimus numatyti bausmių vidurkiai laisvės atėmimo bausmes, apylinkės teismas nepažeidė BK 61 straipsnio reikalavimų. Visos paminėtos aplinkybės, kolegijos nuomone, byloja, kad apelianto padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinis jo poelgis, tai dėsningas jo elgesio padarinys dėl visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų. Apeliantas jokių išvadų dėl savo elgesio nedaro, nesistengia pasitaisyti, pakeisti savo gyvenimo būdo, akivaizdu, kad anksčiau V. J. skiriamos bausmės teigiamo poveikio jo elgesiui nepadarė.

Teisėjų kolegija taip pat nemato pagrindo pripažinti V. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (LAT nutartys 2K-386/2012, 2K-412/2014).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiosios J. S. elgesys galėtų būti vertinamas kaip provokuojantis ar rizikingas bei turėjęs įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Bylos medžiaga patvirtina, kad J. S. atsisakius eiti pas V. J. į kambarį, V. J. bandė ją iš kambario ištempti, nepavykus to padaryti, pradėjo prieš ją vartoti smurtą. Nuteistojo V. J. veiksmai neapsiribojo vienkartiniu smurto pavartojimu prieš nukentėjusiąją. Jis nukentėjusiajai sudavė ne mažiau kaip dešimt kartų į kojas, rankas, nugarą, su stikliniu buteliu trenkė per galvą. Akivaizdu, jog paties nuteistojo V. J. elgesys buvo neadekvatus esamai situacijai, o duomenų, kad nukentėjusioji aktyviais veiksmais būtų bandžiusi išprovokuoti konfliktą ar teisei priešingą nuteistojo elgesį, byloje nėra. Vien ta aplinkybė, kad nukentėjusioji atsisakė eiti kartu su nuteistuoju, neduoda pagrindo daryti išvados, jog nukentėjusioji sąmoningais ar neatsargiais savo veiksmais, pasisakymais ar kitokiu provokuojančiu ir rizikingu elgesiu skatino V. J. padaryti prieš ją nusikalstamą veiką.

Kolegijos nuomone, keisti skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajai J. S. priteistą 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais taip pat nėra pagrindo. Apylinkės teismas, spręsdamas priteistinos neturtinės žalos atlyginimo klausimą, įvertino visas šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes, t. y. pirmiausia akcentavo neturtinės žalos pasekmes, kad nukentėjusiajai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, dėl patirtų sužalojimų – daugybinių kūno sumušimų su poodinėmis kraujosrruvomis, kairės plaštakos V delnikaulio lūžimo, dešinės pėdos V padikaulio lūžimo bei kairio šeivikaulio apatinio trečdalio lūžimo, nukentėjusioji ilgai gulėjo ligoninėje, jautė didelį skausmą, mėnesį laiko jai buvo uždėtos gipso langetės ant abiejų kojų, taip pat imobilizuota kairė plaštaka. Be fizinio skausmo, ji patyrė ir dvasinius išgyvenimus. Be to, dėl patirtų sužalojimų – galūnių lūžių – nukentėjusioji negalėjo vaikščioti, pati savimi pasirūpinti. Tačiau, priešingai nuteistojo gynėjo tvirtinimui, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, sumažino neturtinės žalos dydį nuo 3040 Eur iki 2000 Eur. Teisėjų kolegija iš aptartų apylinkės teismo nustatytų faktinių aplinkybių sprendžia, kad nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neduoda pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą, netinkamai taikė CK 6.250 str. nuostatas. Pažymėtina, kad analogiškose bylose kaip neturtinės žalos atlyginimą už nusikalstamais veiksmais padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą teismai paprastai priteisia didesnes, iki 5797 Eur siekiančias, sumas (LAT nutartys 2K-331/2012, Nr. 2K-443/2012, 2K-252/2012 ir kt.). Remiantis tuo, kas išdėstyta, dar labiau mažinti tik iš dalies patenkintą nukentėjusiosios civilinio ieškinio dalį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius pateikė prašymą iš nuteistojo valstybei priteisti 46,32 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, kurios susidarė dėl būtino gynėjo dalyvavimo. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas, tai reiškia, kad nuteistųjų galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Paduodamas apeliacinį skundą V. J. įgyvendino savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes teisinės pagalbos išlaidos iš V. J. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. J. advokato Henriko Alberto Markavičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymą iš V. J. priteisti teisinės pagalbos išlaidas, kurios sudaro 46,32 Eur, atmesti.