Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas

Įžanginė dalis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Mindaugas Striaukas administracinio teisės pažeidimo byloje, kurioje G. S., a. k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), Lenkijos Respublika, surašytu administracinio teisės pažeidimo protokolu kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 128 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. S. 2016 m. rugsėjo 3 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas kaltinant asmenį administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 128 straipsnio 1 dalyje padarymu, tuo, kad jis 2016-09-03 apie 17.10 val., S. S. g., Vilniuje, vairavo automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas teisės vairuoti.

G. S. paaiškinimas ant protokolo pateiktas ne lietuvių kalba (b. l. 1).

Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės vyr. patrulio J. B. tarnybinio pranešimo matyti, kad 2016-09-03, patruliuojant apie 17.00 val. Fabijoniškių gatvėje sustabdė patikrinimui automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nustatė, kad minėtą automobilį vairuoja G. S., jis vairavo neturėdamas vairuotojo pažymėjimo ir neturėdamas teisės vairuoti. Vairuotojas turėjo visus automobilio dokumentus, tačiau paklausus kur vairuotojo pažymėjimas, atsakyti negalėjo (b. l. 4).

Byla grąžintina protokolą surašiusiai institucijai.

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 280 str. nustato, kad ruošiantis nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą be kitų klausimų privaloma išsiaiškinti, ar teisingai surašytas protokolas ir kita administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog tokiu atveju, kai nustatomi trūkumai, trukdantys administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimui, kai protokolas surašytas netinkamai, kai yra esminių protokolo ar bylos medžiagos trūkumų, kliudančių nagrinėti bylą, ji turėtų būti grąžinama protokolą surašiusiai institucijai protokolui patikslinti ar papildomai tirti, priklausomai nuo bylos aplinkybių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutartis Nr. N3-444/2006, Administracinių teismų praktika Nr. 9, p. 31-40).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad administraciniai teisės pažeidimai savo prigimtimi yra baudžiamojo pobūdžio (pvz., (Gradinger v. Austria, no. 15963/90, judgement of 23 October 1995; F. F. v. Austria, no. 37950/97, judgement of 29 May 2001). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje vartojamas terminas “offence” reiškia “teisės pažeidimą”, kuris atitinka Lietuvos teisėje vartojamus administracinio teisės pažeidimo ir nusikalstamos veikos terminus (kasacinė nutartis Nr. 2K-322/2003). Viena iš kaltinamo pažeidimu asmens teisių yra teisė žinoti, kuo kaltinamas. Dokumentas, kuriuo asmeniui pareiškiamas kaltinimas, yra svarbus procesinis dokumentas, jam įstatymo keliami griežti turinio reikalavimai. Asmeniui pareiškiamą kaltinimą sudaro faktinės aplinkybės bei juridinis pažeidimo kvalifikavimas, kas yra pagrindas asmens teisei gintis nuo pareikšto kaltinimo.

Susipažinęs su pateikta administracinės bylos medžiaga teismas nustatė, kad G. S. galimai yra Lenkijos Respublikos pilietis ir gyvena Lenkijoje, jo paaiškinimas pateiktas lenkų kalba, be vertimo į lietuvių kalbą. Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad pažeidėjas vertėjo atsisakė, tačiau byloje nėra duomenų, kad asmuo galėtų suprasti lietuvių kalbą, kuria surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 253 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad dalyvaujančiam byloje asmeniui, nemokančiam lietuvių kabos, užtikrinama teisė kalbėti gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jis moka, ir naudotis vertėjo paslaugomis. Analogiška nuostata įtvirtinta administracinių teisės pažeidimų kodekso 272 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodytos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisės, tarp kurių – teisė naudotis vertėjo paslaugomis. Tokiu būdu, surašius administracinio teisės pažeidimo protokolą įvykio dieną ir greičiausiai įvykio vietoje nedalyvaujant vertėjai, vertėjo atsisakymas yra niekinis ir negalimas. Nesant duomenų, kad asmeniui protokolas buvo tinkamai išverstas į jam suprantamą kalbą, nėra pagrindo teigti, kad administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui buvo tinkamai išaiškintos jo teisės ir buvo užtikrintas realus jo teisių, teisenos galimybių bei administracinių teisės pažeidimų kodekso 7 straipsnyje numatytų teisėtumo bei staigmenų negalimumo procese principų įgyvendinimas. Tuo buvo pažeisit ne tik jau minėtos Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės (administracinių teisės pažeidimų kodekso) nuostatos, bet ir tarptautinės teisės normos įtvirtintos Europos Parlamento ir Tarybos 2010 m. spalio 20 d. direktyvoje Nr. 2010/64/ES dėl teisės į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese. Už šiuos pažeidimus yra atsakinga protokolą surašiusi institucija ir šie pažeidimai institucijos pastangomis ir kaštais privalomai turi būti ištaisyti.

Lietuvos Respublikos Valstybinės kalbos įstatymo 4 str. nurodoma, kad visos Lietuvos Respublikoje veikiančios institucijos, įstaigos, įmonės ir organizacijos raštvedybą, apskaitos, atskaitomybės, finansinius bei techninius dokumentus tvarko valstybine kalba. Šio įstatymo 8 str. nurodoma, kad teismo procesas vyksta valstybine kalba. Teismui pateiktoje medžiagoje G. S. paaiškinimas pateiktas lenkų kalba be vertimo į lietuvių kalba. Įstatymas nedraudžia protokolą surašiusiam organui (pareigūnui) nuspręsti pridėti prie bylos ne lietuvių kalba surašytus dokumentus, tačiau tokiu atveju, t. y. privalomai prireikus, turi būti užtikrintas šių dokumentų vertimas į lietuvių kalbą (administracinių teisės pažeidimų kodekso 253 str. 3 d.).

Be to, pareigūno J. B. tarnybiniame pranešime (b. l. 4) nurodoma, kad G. S. vairavo neturėdamas vairuotojo pažymėjimo ir neturėdamas teisės vairuoti, o paklausus kur pažymėjimas – atsakyti negalėjo. Toks pranešimas leidžia pagrįstai manyti, kad pareigūnas nesusikalbėjo su atsakomybėn traukiamu asmeniu ir jo nesuprato, nes G. S. elementarus protokole ranka įrašytas paaiškinimas „zapomnial zabrač“ panaudojus internetinės svetainės https://translate.google.lt/ vertėjo pagalbą reiškia „pamiršau paimti“. Dar daugiau abejonių kelia pareigūno teiginiai, kad G. S. vairavo neturėdamas tesiės vairuoti, nes tokių teiginių nepatvirtina jokie duomenys byloje, o pareigūno pranešime dėl nušalinimo nuo transporto priemonės vairavimo (b. l. 5) nurodyta, kad nušalintam nuo vairavimo G. S. ir toliau leista vairuoti sustabdytą automobilį „VW Golf“.

Administracinių teisės pažeidimų kodekso 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad transporto priemonių vairavimas, neturint teisės jų vairuoti ar neturint teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonių, užtraukia baudą nuo 289 Eur iki 434 Eur arba administracinį areštą. Kelių eismo taisyklių 14 punktas numato, kad draudžiama vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės. Pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, asmens teisę vairuoti tam tikrų kategorijų motorines transporto priemones patvirtina įrašas Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių vairuotojų registre ir valstybės įmonės „Regitra“ išduotas vairuotojo pažymėjimas, taip pat policijos įstaigų išduoti vairuotojo pažymėjimai ir šio įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje nurodyti užsienio valstybėse išduoti vairuotojo pažymėjimai.

Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 5 dalį motorinės transporto priemonės, traktoriaus, savaeigės mašinos vairuotojas privalo su savimi turėti ir policijos pareigūno reikalavimu pateikti galiojantį vairuotojo pažymėjimą, transporto priemonės registravimo, privalomosios techninės apžiūros dokumentus, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimą (polisą) ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų bei Kelių eismo taisyklių nustatytus dokumentus, taip pat leisti jiems patikrinti vairavimo ir poilsio trukmei nustatyti įteisintų prietaisų rodmenis. Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei asmuo nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Šie užsienio valstybėse išduoti vairuotojo pažymėjimai nepripažįstami, jei jų turėtojui nėra sukakę šio įstatymo nustatyto amžiaus arba jei vairuotojo pažymėjimai buvo išduoti asmenims, kuriems atimta teisė vairuoti transporto priemones ar kurie nustatyta tvarka nesusigrąžino teisės vairuoti po to, kai ji buvo atimta. Be to, nepripažįstami vairuotojo pažymėjimai, išduoti asmenims, kuriems vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas ar vairuotojo pažymėjimas atimtas jį išdavusioje valstybėje.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 „Dėl motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Taisyklių 37 punkte įtvirtina, kad asmens, turinčio nacionalinį vairuotojo pažymėjimą, išduotą ne Europos Sąjungoje (toliau ES) ar Europos ekonominei erdvei priklausančioje valstybėje (toliau EEE), kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, vairuotojo pažymėjimas keičiamas į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, teisės aktų nustatyta tvarka išlaikius teorijos ir praktikos egzaminus. Šių egzaminų laikyti nereikalaujama, jei visos keičiamame nacionaliniame vairuotojo pažymėjime nurodytos motorinių transporto priemonių kategorijos buvo įgytos ES ar EEE valstybėje, taip pat jei nacionalinis vairuotojo pažymėjimas išduotas valstybės, keičiančios Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimus abipusio susitarimo sąlygomis ir kitais tarptautinėse sutartyse ar ES teisės aktuose numatytais atvejais. Remiantis šių Taisyklių 2 punkto 4 dalimi, nuolatinė gyvenamoji vieta – tai asmens gyvenamoji vieta, kurioje jis paprastai gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, jeigu jis darbo ryšių neturi, tik dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja pareiškėją su vieta, kurioje jis gyvena; pareiškėjo, kurio darbo ir asmeniniai ryšiai yra skirtingose vietose ir kuris dėl to skirtingose vietose, esančiose dviejose ar daugiau valstybių, pakaitomis gyvena, gyvenamoji vieta laikoma jo asmeninių ryšių vieta tik tada, jei asmuo čia nuolat sugrįžta (ši sąlyga netaikytina, kai asmuo užsienio valstybėje gyvena, kad atliktų apibrėžtos trukmės užduotį); mokyklos ar universiteto lankymas nereiškia nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo.

Nepaisant jau minėto G. S. ranka įrašyto paaiškinimo byloje nebuvo nustatyta (net nebandyta aiškintis), ar asmuo apskritai neturi jokio, tame tarpe ir užsienio valstybėse išduoto vairuotojo pažymėjimo, kurį privalėjo pateikti policijos pareigūnui. Ši aplinkybė reikšminga kvalifikuojant galimus pažeidėjo veiksmus ne pagal inkriminuotą administracinių teisės pažeidimų kodekso 128 str., bet pagal administracinių teisės pažeidimų kodekso 124¹ str. 8 d. dėl galiojančio vairuotojo pažymėjimo nepateikimo, už ką administracinę atsakomybę taiko ir bylas nagrinėja ne teismas, bet policijos institucijos.

Byloje nėra jokių duomenų, kaip, kokiu pagrindu buvo patvirtinta asmens gyvenamoji vieta, kas reikšminga siekiant asmenį iškviesti į bylos nagrinėjimą.

Teismas administracinio teisės pažeidimo byloje nėra institucija renkanti įrodymus iš esmės. Tokiu būdu teismas priverstas pripažinti, kad tyrimas šioje byloje atliktas nepilnai, byloje būtina atlikti didelės apimties papildomą tyrimą. Šie pažeidimai sąlygojo ir protokolo su trūkumais surašymą. Dėl šios priežasties pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 249 straipsnį taikant procedūros analogiją, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 2 dalyje, administracinio teisės pažeidimo byla perduotina institucijai, surašiusiai administracinio teisės pažeidimo protokolą, jo ir tyrimo trūkumams ištaisyti. Tik surinkus visus minėtus papildomus duomenis ir ištaisius padarytus grubius pažeidimus surašant protokolą šiame procese būtų galimybė spręsti dėl G. S. administracinės atsakomybės.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 249 straipsniu ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 2 dalimi teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

administracinio teisės pažeidimo bylą, kurioje G. S. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 128 straipsnio 1 dalį perduoti Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinei administracinio teisės pažeidimo protokolo ir tyrimo trūkumams ištaisyti.

Nutarimas per 20 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.