Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Romano Klišausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens A. L. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. G. skundą atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), tretiesiems suinteresuotiems asmenims D. G. ir A. L. dėl įsakymų dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Kauno apskrities viršininko administracija ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodė, kad Kauno apskrities viršininko 1998 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 9‑9663 trečiajam suinteresuotam asmeniui A. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 3,61 ha žemės sklypą. Taip pat buvo parengtas šio sklypo planas, kuris buvo suderintas su VĮ Registrų centro Kauno filialu, ir šiame plane buvo numatytas kelio servitutas – patekti į grąžintą nuosavybėn žemės sklypą per valstybei priklausantį žemės sklypą (šiuo metu tai pareiškėjo ir jo sutuoktinės naudojami žemės sklypai Nr. 8-1, Nr. 8-2). Trečiajam suinteresuotam asmeniui grąžintino žemės sklypo Nr. 270 abrise taip pat buvo pažymėtas kelias per šiuo metu pareiškėjo ir jo sutuoktinės naudojamus žemės sklypus. Dėl to 2008 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. 02‑04‑9875 buvo patikslinti žemės sklypo Nr. 270-1 kadastro duomenys – nustatytas kelio servitutas, galiojantis žemės sklypams Nr. 8-1 ir Nr. 8-2. Be to, nurodė, kad Kalvių kadastro vietovės Žemės reformos žemėtvarkos projekte (paskutiniai pakeitimai patvirtinti Kauno apskrities viršininko 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 02-04-3600) kelias, leidžiantis trečiajam suinteresuotam asmeniui patekti į nuosavybės teise valdomą žemės sklypą Nr. 270-1, taip pat buvo pažymėtas iš anksčiau.

II.

Teismas remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo D. G. santuoką įregistravo 1975 m. rugsėjo 13 d. 1976 m. spalio 12 d. pirkimo – pardavimo sutarties duomenys įrodo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo (pareiškėjo sutuoktinė) įgijo nuosavybėn pastatus, esančius žemės sklype Nr. 8-1, kuris šiuo metu yra Lietuvos Respublikos nuosavybė. 2007 m. liepos 13 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi (priėmimo – perdavimo aktas pasirašytas 2007 m. liepos 23 d.) pareiškėjo sutuoktinė iš valstybės pirko žemės sklypą Nr. 8-2. Teritorijos planavimo dokumento – teismo posėdžio metu apžiūrėto Kaišiadorių rajono Kalvių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto, patvirtinto Kauno apskrities viršininko 2000 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 02-04-354, taip pat 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 02-04-3600 (projekto papildymas) duomenys patvirtina, kad per pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens – pareiškėjo sutuoktinės – faktiškai naudojamą žemės sklypą Nr. 8-1 (namų valdą), kuris bylos nagrinėjimo metu yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, pažymėtas keliukas į trečiojo suinteresuoto asmens – A. L. žemės sklypą Nr. 270-1. Atitinkamai keliuko tęsinys minėtame teritorijos planavimo dokumente pažymėtas ir šiuo metu D. G. vardu registruotame žemės sklype Nr. 8-2. Kauno apskrities viršininko 1998 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 9-9663 A. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 3,61 ha žemės sklypą. Taip pat buvo parengtas šio sklypo planas, kuris buvo suderintas su VĮ Registrų centro Kauno filialu. Minėtame plane buvo numatytas kelio servitutas – patekti į grąžintą nuosavybėn žemės sklypą per valstybei priklausantį žemės sklypą (šiuo metu tai pareiškėjo ir jo sutuoktinės naudojami žemės sklypai Nr. 8-1, Nr. 8-2). Grąžinto žemės sklypo Nr. 270 abrise taip pat buvo pažymėtas kelias per šiuo metu G. naudojamus žemės sklypus Nr. 8-1, Nr. 8-2. Kadangi žemės sklypą Nr. 270 kirto upė Lapainia, todėl jis buvo padalintas į 2 žemės sklypus – Nr. 270-1 ir Nr. 270-2. Administracinės komisijos prie Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 14 d. nutarimu pareiškėjui paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnyje, padarymą. Administracinė nuobauda buvo paskirta už tai, kad pareiškėjas 2008 m. birželio 18 d. užvertė akmenimis keliuką, esantį (duomenys neskelbtini), einantį į A. L. sodybą, tokiu būdu kliudydamas į ją patekti. Teismas taip pat pažymėjo, jog pateikti duomenys patvirtina, kad pastatus, registruotus D. G. vardu ir esančius Lietuvos Respublikai priklausančiame žemės sklype Nr. 8-1, trečiasis suinteresuotas asmuo – D. G. įgijo santuokos su pareiškėju metu. Žemės sklypą Nr. 8-2 taip pat įgijo (nusipirko iš valstybės) santuokos metu. Žemės sklypas, kuriuo šiuo metu realiai naudojasi pareiškėjas bei jo sutuoktinė ir už kurį jau sumokėtos valstybės vienkartinės išmokos, taip pat kuris ateityje galimai bus parduotas trečiajam suinteresuotam asmeniui, realiai gali tapti sutuoktinių (tame tarpe ir pareiškėjo) bendrąja jungtine nuosavybe (Teismų įstatymo 33 str., Civilinio kodekso 3 knygos III dalies VI-VIII skyrių, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 9 nuostatos – Teismų praktika Nr. 10). Dėl to teismas padarė išvadą, kad P. G. yra tinkamas pareiškėjas šioje administracinėje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str., 57 str.). Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo pradinis skundas dėl 2008 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 02-04-9875 panaikinimo teisme gautas 2008 m. spalio 2 d., o dėl 2008 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 02-04-9876 – 2008 m. spalio 21 d. Prijungtos administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. II-867-422/2008 duomenys patvirtina, kad apie įsakymo Nr. 02-04-9875 priėmimą pareiškėjas realiai turėjo galimybę sužinoti 2008 m. rugsėjo 3 d. teismo posėdžio metu, nagrinėjant jo skundą dėl administracinės nuobaudos teisėtumo. Teismui pateikti duomenys davė pakankamą pagrindą išvadai, kad 2008 m. rugpjūčio 19 d. įsakymas Nr. 02-04-9876 pareiškėjo įgaliotam atstovui buvo išsiųstas 2008 m. spalio 16 d. į jo 2008 m. spalio 18 d. prašymą. Duomenų, kad ginčijami įsakymai pareiškėjui arba jo įgaliotam atstovui buvo išsiųsti anksčiau ar apie jų priėmimą pareiškėjas sužinojo iš kitų šaltinių, teismui pateikta nebuvo, jų taip pat nėra ir prijungtose administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-867-422/2008, Valstybinės žemės pirkimo byloje bei Žemės tvarkymo byloje. Dėl to teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas skundą dėl ginčijamų įsakymų padavė nepažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatytų terminų. Darydamas šią išvadą teismas atsižvelgė ir į tai, kad 2008 m. rugpjūčio 3 d. dar nebuvo priimti minėti administraciniai aktai ir ši data negali būti laikoma skundo padavimo termino eigos pradžia (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.). Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktu, Civilinio kodekso 4.124 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, jog administraciniu aktu servitutas gali būti nustatomas tik tiesiogiai įstatyme numatytais atvejais. Rėmėsi Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, Žemės reformos įstatymo 19 straipsniu. Pastebėjo, jog ginčijamuose įsakymuose nenurodytas joks Žemės įstatymo straipsnis, kurio pagrindu buvo priimti šie administraciniai aktai, taip pat nesivadovaujama nei Civilinio kodeksu, nei Žemės reformos įstatymu, nei Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių nuostatomis. Atkreipė dėmesį, kad Kauno apskrities viršininko 2008 m. rugpjūčio 19 d. įsakyme Nr. 02-04-9875 teisiniu pagrindu abstrakčiai nurodytas visas Žemės įstatymas, taip pat visas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimas Nr. 534 ,,Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“ ir Valstybinio žemėtvarkos instituto 2008 m. liepos 3 d. raštas Nr. K5-757, adresuotas Kaišiadorių rajono žemėtvarkos skyriui, kuriame nurodoma į A. L. pateiktą prašymą bei siūloma patikslinti duomenis – įrašyti sklypui Nr. 270-1 0,08 ha kelio servitutą (viešpataujantis daiktas). Kauno apskrities viršininko 2008 m. rugpjūčio 19 d. įsakyme Nr. 02-04-9876 teisiniu pagrindu taip pat abstrakčiai nurodytas visas Žemės įstatymas bei visas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimas Nr. 534 ,,Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“. Įvertinęs skundžiamų įsakymų turinį, teismas padarė išvadą, kad jų priėmimo teisiniai pagrindai nurodyti iš esmės pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktą, 8 straipsnio 1 dalies imperatyvius reikalavimus. Vadovavosi Žemės įstatymo 1 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 s. nutarimu Nr. 534 patvirtintais Nekilnojamojo turto kadastro nuostatais (toliau – ir Nuostatai) ir padarė išvadą, kad Žemės įstatymas reglamentuoja daug platesnę teisinių santykių, susijusių su žeme, sritį, o Nuostatai – tai iš esmės taisyklės, kuriomis vadovaujamasi atliekant Nuostatų 1 ir 2 punktuose numatytus veiksmus. Teismo vertinimu, Žemės įstatymo 23 straipsnis, Civilinio kodekso 4.124 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintos Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklės (toliau – ir Taisyklės) yra specialios teisės normos, reglamentuojančios siauresnę teisinių santykių, susijusių su žeme, sritį ir atsakovas privalėjo jas nurodyti skundžiamuose administraciniuose aktuose, kaip ginčijamų įsakymų priėmimo teisinį pagrindą. Pažymėjo, jog šiuo atveju, iškilus ginčui dėl minėtų įsakymų teisėtumo, teismas neturi realios galimybės patikrinti, ar juos priimant buvo vadovautasi tomis teisės normomis, kuriomis ginčo situacijoje atsakovas privalėjo vadovautis. Dėl to laikė, kad ginčijamų administracinių aktų teisiniu (juridiniu) priėmimo pagrindu paminėtų teisės aktų pavadinimo nurodymas pačiuose ginčijamuose administraciniuose aktuose, negali būti laikoma pakankamu bei teisėtu viešojo administravimo veiksmu, atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartis Nr. A143-301/2008). Įvertinęs prijungtos Valstybinės žemės pirkimo bylos dokumentų duomenis (taip pat ir 2008 m. rugpjūčio 18 d. pažymos Nr. P9-682 duomenis) bei Žemės tvarkymo bylos duomenis (taip pat ir A. L. prašymų, 2008 m. liepos 3 d. rašto Nr. K5-757 duomenis), teismas laikė, kad ginčijami įsakymai buvo priimti ir dėl to, kad vykdant žemės reformą, buvo padaryta klaida neteisingai įrašant servitutus. Atkreipė dėmesį, jog teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog Viešojo administravimo įstatymo 35 straipsnyje numatyta klaidų ištaisymo procedūra pagal savo prasmę negali būti taikoma toms teisinėms klaidoms, kurių ištaisymas reikštų piliečiui ar kitiems asmenims suteiktos ir pagal nustatytą tvarką įsigaliojusios teisės atėmimą ar suvaržymą, o tokios klaidos gali būti taisomos tik gavus piliečio sutikimą ir vykdant atitinkamą administracinę procedūrą arba teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-794/2008, 2008 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-870/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-422/2009, 2009 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-713/2009 ir kt.). Pažymėjo, jog būtina sąlyga techninio pobūdžio klaidų taisymo procedūrai atlikti yra fakto, kad toks ištaisymas nepažeis teisių į tą nekilnojamąjį daiktą turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtų interesų, konstatavimas. Atkreipė dėmesį, kad nors sklypas Nr. 8-1 yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, tačiau juo faktiškai nuo 1976 metų naudojasi pareiškėjas ir jo sutuoktinė, kurie šiame sklype turi bendrosios jungtinės nuosavybės teise jiems priklausančius pastatus ir ginčijamais įsakymais realiai suvaržomos jų teisės naudotis minėtu žemės sklypu. Todėl laikė, kad dėl paminėtų priežasčių Viešojo administravimo įstatymo 35 straipsnio nuostatos ginčo situacijoje taip pat negalėtų būti taikomos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1610/2010). Teismas paminėtus pažeidimus pripažino esminiais ir laikė, kad jie sudaro pakankamą pagrindą panaikinti ginčijamus įsakymus, kaip prieštaraujančius Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui, 8 straipsnio 1 daliai (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.), detaliau nesvarstant bei nevertinant kitų skunde išdėstytų argumentų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442‑185/2010, 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-3/2008, 2006 m. liepos 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-02/2006, 2005 m. spalio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-04/2005). Teismas taip pat pažymėjo, jog administracinių aktų panaikinimas neužkerta atsakovui kelio servitutų nustatymui apskritai, tačiau šis klausimas turi būti sprendžiamas nepažeidžiant galiojančių teisės aktų reikalavimų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 str., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1610/2010). Be to, pastebėjo, jog administracinės bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyti absoliutūs ginčijamų administracinių aktų panaikinimo pagrindai – jie pripažinti neteisėtais iš esmės (savo turiniu prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams). Todėl, teismo vertinumu, duotoje ginčo situacijoje būtina panaikinti pareiškėjo ginčijamus įsakymus ne dalyje, bet pilnoje apimtyje ir tokiu būdu realiai įgyvendinti teisėtumo, įstatymo viršenybės principų nuostatas. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str., 20 str.), teismas pabrėžė, kad toks teismo sprendimas neišeina už skundo reikalavimo ribų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-333/2004, 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-969/2010). Teismas taip pat laikė nepagrįstais atsakovo argumentus, jog servitutai buvo nustatyti Kauno apskrities viršininko 2006 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 02-04-7641. Pažymėjo, jog išnagrinėjus minėtą įsakymą ir jos priedus, matyti, kad šis įsakymas liečia tik žemės sklypus Nr. 8-1 ir Nr. 8‑2 (nustatomas servitutas per sklypą Nr. 8-2 patekti į sklypą Nr. 8-1) ir neturi jokios reikšmės žemės sklypui Nr. 270-1. Taip pat nepagrįstais laikyti ir argumentai, kad servitutai nustatyti Kalvių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu, patvirtintu Kauno apskrities viršininko 2000 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 02-04-354, taip pat 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 02‑04‑3600 (projekto papildymas). Nurodė, kad minėtame projekte tik schemiškai pažymėti keliukai, o atsakovas nepateikė jokių duomenų apie kelio servituto suprojektavimą bei aprašymą žemėtvarkos projekte.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliantai skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo panaikinti Kauno apskrities viršininko ( teisių perėmėja-Nacionalinė žemės tarnyba) 2008 m. rugpjūčio 19 d. įsakymas Nr. 02-04-9875 „ Dėl žemės sklypo ( registro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų patikslinimo ( Kaišiadorių r.)“ ir 2008 m. rugpjūčio 19 d. įsakymas Nr. 02-04-9876 „ Dėl žemės sklypo ( registro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų patikslinimo ( Kaišiadorių r.)“ Šiais sprendimais patikslinti minėtų žemės sklypų kadastriniai duomenys, administraciniu aktu nustatant servitutus.

Kauno apskrities viršininko administracija priskirtina viešojo administravimo subjektams, todėl jai taikomos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime konstatavo, kad Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 p., nustato įstatymo viršenybės principą, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, o veikla atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, turi būti pagrįsti įstatymais. Skundžiamų byloje įsakymų teisiniu pagrindu abstrakčiai nurodytas visas Žemės įstatymas, taip pat visas 2002-04-15 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 534 „Dėl LR Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nurodė, kad tokie įsakymai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 d. įtvirtintiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Teisės aktų, kuriais grindžiami skundžiami įsakymai, pavadinimų nurodymas šiuose įsakymuose kaip teisinis jų priėmimo pagrindas, negali būti vertinami kaip pagrįsti ir teisėti viešojo administravimo subjekto veiksmai, atitinkantys Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, todėl minėti įsakymai pagrįstai panaikinti.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 35 straipsnį, klaidos ištaisymo procedūra (administracinio sprendimo pakeitimas ar kitoks koregavimas administracine tvarka) netaikomas toms teisinėms klaidoms, kurių ištaisymas reikštų piliečiui ar kitiems asmenims suteiktos ir pagal nustatytą tvarką įsigaliojusios teisės atėmimą ar suvaržymą. Tokios klaidos gali būti taisomos tik esant piliečio sutikimui vykdant atitinkamą administracinę procedūrą arba teismo sprendimu

Kaip pagrįstai nurodė sprendime pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju sklypu 8-1 faktiškai nuo 1976 metų naudojasi pareiškėjas ir jo sutuoktinė kaip namų valda, kurioje yra 13 statinių, nors žemė po pastatais yra valstybės nuosavybė. Pažymėtina, kad už šią žemę sumokėti pinigai ir ji ruošiama pareiškėjo šeimai parduoti. Todėl nustatyti skundžiamais įsakymais servitutas šiam sklypui per namų valdos kiemą ir sodą pagrįstai teismo įvertintas kaip varžantis pareiškėjo ir jo sutuoktinės teises naudotis šiuo žemės sklypu. Be to , byloje yra duomenys, kad ginčijami įsakymai buvo priimti ir dėl to, kad vykdant žemės reformą buvo padaryta klaida neteisingai įrašant servitutus. Kaip jau minėta toks klaidų ištaisymas, reiškiantis kitiems asmenims suteiktos ir pagal nustatytą tvarką įsigaliojusios teisės suvaržymą ar atėmimą, negalimas administraciniu aktu, todėl šiuo atveju Viešojo administravimo įstatymo 35 straipsnyje nustatyta klaidų ištaisymo procedūra negali būti taikoma.

Taigi, būtina sąlyga techninio pobūdžio klaidų taisymo procedūrai atlikti yra fakto, kad toks ištaisymas nepažeis teisių į tą nekilnojamąjį daiktą turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtus interesus, konstatavimas. Jeigu yra pagrindas manyti, kad prašomas Nekilnojamojo turto registro duomenų ištaisymas gali pažeisti teisių į tą nekilnojamąjį daiktą turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtus interesus, taisymo procedūra negalima.

Skundžiamais įsakymais be pareiškėjo ir jo sutuoktinės sutikimo administracine tvarka kaip klaidos ištaisymas nustatyti servitutai trečiojo suinteresuoto asmens naudai, kurių minėto piliečio nuosavybės atkūrimo dokumentuose nebuvo.

Pagal LR civilinio kodekso 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimai, o įstatymo numatytais atvejais-administracinis aktas.

Galimybę nustatyti servitutus privatiems žemės sklypams numatyta Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 d. 3 ir 4 p. Nei vieno iš nustatytų atvejų atsakovas skundžiamuosiuose įsakymuose nenurodė, nors sklypas 8-2 yra privati nuosavybė. Įsakyme nurodytas vienintelis pagrindas-klaidos ištaisymas. Šiuo įsakymu suvaržyta pareiškėjui suteikta ir įsigaliojusi teisė naudotis jam ir sutuoktinei bendrosios nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, todėl, nesant pareiškėjo sutikimo, toks klaidos ištaisymas administraciniu aktu yra negalimas

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju buvo pažeistos pagrindinės procedūros, reglamentuojančios servituto nustatymą administraciniu aktu bei Viešojo administravimo įstatymo nuostatos, todėl pagrįstai skundžiamus įsakymus panaikino kaip neteisėtus Taip pat , pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog minėtų įsakymų panaikinimas neužkerta kelio atsakovui kelio servitutą nustatyti apskritai, tačiau tai turi būti daroma laikantis Viešojo administravimo įstatymo bei teisės, aktų, reglamentuojančių servituto nustatymą, reikalavimų. Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis ir apeliacinį skundą tais pačiais argumentais atmeta kaip nepagrįstą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliantų Nacionalinės žemės tarnybos ir trečiojo suinteresuoto asmens A. L. atstovo A. L. apeliacinius skundus atmesti. Kauno apygardos administracinio teismo 2010m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.