- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-08-28
- Bylos Nr.
- eP-60-492/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00187-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Veslava Ruskan, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- J. N.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Z. K., J. K., V. P.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. N. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3139-415/2019 pagal pareiškėjos J. N. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Z. K., J. K. ir V. P.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja J. N. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba, atsakovas) 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. 1SS-2752-(7.5); 2) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 49SF-1482-(14.49.104.); 3) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 49SF-237-(14.49.104); 4) įpareigoti NŽT parengti išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčių sklypų gavimui pagal pareiškėjos teikiamus prašymus ir atkurti nuosavybės teises į likusią J. V. valdytos žemės dalį.
Pareiškėja skunde nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – ir VAVA) 2000 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 01-876 (toliau – ir Sprendimas) nusprendė atkurti nuosavybės teises į jos motinai E. J. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,3001 ha žemės. Sprendimo 6 punkte nurodyta, kad į likusią 5,1599 ha ploto žemės valdos dalį nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau. Pareiškėja, vadovaudamasi Sprendimu, NŽT Vilniaus miesto skyriui 2017 m. rugpjūčio 3 d. pateikė prašymus Nr. GF-3317, GF-3318, GF-3319 ir GF-3320 parengti išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčių miškų sklypų gavimui Anykščių rajone, Svėdasų ir Skiemonių kadastro vietovėse bei Zarasų rajono, Pakalniškės ir Salako kadastro vietovėse. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 49SF-1482-(14.49.104.) (toliau – ir 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas) atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą. Pareiškėja NŽT Vilniaus miesto skyriaus sprendimą apskundė Tarnybai, kuri 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 1SS-2752-(7.5) (toliau – ir 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimas) NŽT Vilniaus miesto skyriaus sprendimą paliko galioti.
Pareiškėja nurodė, kad sužinojusi, jog į prašymuose Nr. GF-3317, GF-3318, GF-3319 ir GF-3320 nurodytas vietoves atkurti nuosavybės teises tapo neįmanoma, nes jose neliko laisvos žemės, NŽT Vilniaus miesto skyriui 2017 m. lapkričio 21 d. pateikė naujus prašymus Nr. 49GF-4786, 49GF-4785, 49GF-4784, 49GF-4783, 49GF-4782, kuriais prašė parengti išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčių miškų sklypų gavimui Anykščių rajone, Skiemonių kadastro vietovėse, Zarasų rajono, Pakalniškės ir Salako kadastro vietovėse, Utenos rajono, Tauragnų ir Pakalnių kadastro vietovėse. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 49SF-237-(14.49.104) (toliau – ir 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimas) atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą tuo pagrindu, kad pareiškėja tais pačiais klausimais jau kreipėsi ir jai buvo atsakyta NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu.
Pareiškėja nurodė, kad VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimas Nr. 01-867 yra įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintas ir galiojantis, todėl NŽT privalo jį vykdyti. Aplinkybė, nurodyta atsakovo sprendimuose, kad nėra duomenų, jog J. V. (pareiškėjos motina E. J. yra J. V. įpėdinė) iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 5,4600 ha žemės sklypą, neturi teisinio pagrindo. Be to, VAVA, priimdama 2000 m. spalio 9 d. sprendimą, surinko duomenis, kurių pagrindu įsitikino, kad nėra kliūčių E. J. atkurti nuosavybės teises.
Pareiškėja nesutiko su atsakovo atsisakymu nagrinėti prašymus, kaip pateiktus pakartotinai, ir pažymėjo, kad pareiškėja į NŽT su 2017 m. lapkričio 21 d. prašymais kreipėsi dėl išvadų parengimo visai kitose vietose nei kreipėsi su ankstesniais prašymais, todėl 2017 m. lapkričio 21 d. prašymai nelaikytini analogiškais pirminiams prašymams.
Pareiškėjos nuomone, galiojant VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimui, pareiškėja turinti teisę atkurti nuosavybės teises į likusią J. V. valdytos žemės dalį.
Atsiliepimas
Atsakovas NŽT atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2³-1029/96 yra nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po P. V. (P. V.) mirties 21,84 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos bendrosios nuosavybės teise valdė trys jo vaikai: S. K., Z. V. ir J. V. (J. V.). Duomenų, kad ginčo sklypo bendraturtė nacionalizacijos momentu būtų ir J. V., nenustatyta. Šis teismo sprendimas laikytinas vėliausiai išduotu pagrindiniu nuosavybės teises patvirtinančiu sprendimu, todėl juo turi būti vadovaujamasi atkuriant nuosavybės teises būtent S. K., Z. V. ir J. V..
Nors pareiškėjos motina E. J., kaip J. V. testamentinė paveldėtoja, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytais terminais iki 2001 m. gruodžio 31 d. pateikė prašymą (prašymas pateiktas 1997 m. gruodžio 18 d.) atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. V. iki 1940 m. valdytą žemę, tačiau nepateikė nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, ar teismo sprendimo, kuriuo būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po tėvo P. V. mirties, kartu su kitais minėto savininko vaikais, nuosavybės teise valdė ginčo žemę (21,84 ha).
Dėl skundžiamų sprendimų teisėtumo atsakovas nurodė, kad E. J. 1997 m. gruodžio 18 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. V. iki 1940 m. (duomenys neskelbtini) valdytą žemę, kuriame išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – susigrąžinti žemę natūra. Pareiškėja, pasinaudodama Atkūrimo įstatyme numatyta galimybe pakeisti valią dėl atkūrimo būdo, su 2014 m. lapkričio 7 d. prašymu kreipėsi į NŽT, kuriuo prašė nuosavybės teises atlyginti lygiaverčiu miško sklypu kaimo vietovėje. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjos skundo netenkino, su šiuo sprendimu sutiko ir Tarnyba. Taigi pareiškėja į atsakovą jau kreipėsi su prašymu parengti išvadas dėl likusios žemės, nuosavybės teises perkeliant į pareiškėjos nurodytas vietoves. Pareiškėja NŽT sprendimų teismui neskundė. Taigi, pareiškėja, pateikdama prašymus Nr. GF-3317, GF-3318, GF-3319 ir GF-3320, kelia analogiško pobūdžio klausimus dėl išvadų parengimo, tik nurodydama skirtingas vietoves.
VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimas Nr. 01-867, kuriuo E. J. atkurtos nuosavybės teisės, priimtas pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 10 straipsnio 4 dalies nuostatas.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Z. K. atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti. Tiek pareiškėja, tiek jos motina E. J. apie juridinio fakto nustatymo procesą žinojo, tačiau jokios iniciatyvos nerodė ir nesiėmė jokių priemonių. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimo neskundė. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nėra pateikusi jokių įrodymų, kad J. V. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 5,4600 ha žemės sklypą, todėl pareiškėja negali būti tinkama pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą J. V. vardu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo V. P. atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė, teismo posėdžio metu nurodė, kad jai nepriklausančios žemės neturi.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino. Teismas panaikino NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą, NŽT 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą. Įpareigojo NŽT, remiantis Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 01-867, parengti išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčių sklypų gavimui pagal pareiškėjos teikiamus prašymus ir atkurti nuosavybės teises į likusią J. V. valdytos žemės dalį. Priteisė pareiškėjai iš atsakovo Tarnybos 300 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, kad P. V. iki mirties ((duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise valdė 21,84 ha ploto žemės sklypą, esantį buvusiame (duomenys neskelbtini). S. K. (P. V. duktė) 1994 m. vasario 21 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 21 ha žemės, valdytos buvusio savininko P. V.. Po P. V. mirties palikimą priėmė keturi jo vaikai: S. K., Z. V., J. (J.) V. (J.(J.) V.) ir J. V.. Kadangi esamų dokumentų (dėl palikimo priėmimo) nepakako nuosavybės teisių atkūrimui, pareiškėjai S. K., Z. V. ir J. (J.) V. 1996 m. birželio 11 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad po P. V. mirties ((duomenys neskelbtini)), 21,84 ha žemės sklypą valdė jo vaikai: S. K., Z. V. ir J. (J.) V.. P. V. duktė J. V. mirė 1987 m., vaikų neturėjo, todėl nebuvo įtraukta į teisminį procesą, kaip P. V. įpėdinė. Vilniaus m. 3 apylinkės teismas 1996 m. birželio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2³-1029/96 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad po P. V. mirties 21,84 ha žemės sklypą iki nacionalizacijos bendrosios nuosavybės teise valdė trys jo vaikai: S. K., Z. V. ir J. V..
Teismas nurodė, kad po J. V. mirties jos turtą pagal testamentą paveldėjo S. K. dukra E. J. (pareiškėjos J. N. motina) (teisinis pagrindas – Paveldėjimo teisės liudijimas, 1988 m. balandžio 21 d., Nr. 1-805). E. J. 1997 m. gruodžio 18 d. Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais ir tvarka pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. V. iki mirties valdytos 21,84 ha žemės turto dalį natūra. VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 01-867 pareiškėjos motinai E. J. atkūrė nuosavybės teises į jai tenkančios P. V. iki mirties valdytos 21,84 ha žemės turto dalį, t. y. 0,3001 ha žemės. Sprendimo 6 punkte nurodė, kad į likusią 5,1599 ha ploto žemės valdos dalį nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau. Po E. J. mirties (mirė (duomenys neskelbtini)) turtą pagal 2013 m. gegužės 28 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą paveldėjo pareiškėja.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad pareiškėja, kaip E. J. turto paveldėtoja, pasinaudodama Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta galimybe iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, su 2014 m. lapkričio 7 d. prašymu kreipėsi į atsakovą dėl nuosavybės teisių atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje (parengti išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Ignalinos bei Švenčionių kadastro vietovėse). NŽT Vilniaus miesto skyrius 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą, motyvuodamas tuo, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2³-1029/96 yra nustatytas juridinis faktas, patvirtinantis, kad po P. V. mirties 21,84 ha žemės sklypą iki nacionalizacijos bendrosios nuosavybės teise valdė trys jo vaikai: S. K., Z. V. ir J. V.. Sprendime nurodyta, kad VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimas Nr. 01-876 priimtas nesant nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kad J. V. iki mirties nuosavybės teise valdė arba kitaip įsigijo ginčo žemės sklypą iki 1940 m. nacionalizacijos. Atsakovas 2014 m. lapkričio 28 d. sprendime atkreipė dėmesį, kad E. J. dar 2013 m. spalio 23 d. raštu buvo informuota, jog įvertinus nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 1945 dokumentus ir nustačius, kad VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 01-876 jai nuosavybės teisės atkurtos pilnai, buvo priimtas 2013 m. rugpjūčio 7 d. įsakymas, kuriuo E. J. pavardė buvo išbraukta iš piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilės pozicijos Nr. 4793. Atsakovas 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėją taip pat informavo, kad VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius kreipsis į Teisės departamentą dėl 2000 m. spalio 9 d. įsakymo Nr. 01-867 panaikinimo. Pareiškėja su skundu kreipėsi į NŽT, kuri jos skundo netenkino.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad NŽT 2015 m. vasario 19 d. pavedimo 1 punktu pavedė NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjui priimti sprendimą neatkurti nuosavybės teisių E. J. į tuometės VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus žemėtvarkos skyriaus 2001 m. birželio 22 d. pažymoje Nr. 706 nurodytą buvusios savininkės J. V. nuosavybės teise valdytą žemės, į kurią nuosavybės teisės iki šiol nėra atkurtos, plotą. NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 49VĮ-297-(14.49.2) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros nutraukimo pagal Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. birželio 22 d. pažymą Nr. 706“ 1 punktu buvo nuspręsta neatkurti nuosavybės teisių E. J. į buvusios savininkės J. V. iki žemės nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), valdytą 5,1599 ha ploto žemę pagal Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. birželio 22 d. pažymą Nr. 706. Šio įsakymo 2 punktu NŽT Vilniaus miesto skyriaus vyriausioji specialistė buvo įpareigota padaryti įrašus įsakymo 1 punkte nurodytos pažymos originale ir apie jos pripažinimą netekusia galios bei įsakymo priėmimą informuoti E. J. paveldėtojus. Pareiškėja dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 6 d. įsakymo teisėtumo ir prašydama įpareigoti atsakovą tenkinti pareiškėjos 2014 m. lapkričio 7 d. prašymą bei parengti išvadas dėl VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendime Nr. 01-876 likusios 5,127 ha žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai ir perkelti žemę į nurodytas prašyme vietoves, su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2016 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. I-3179-596/2016 panaikino NŽT Vilniaus m. skyriaus 2015 m. kovo 6 d. įsakymą, kitą skundo dalį atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. liepos 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. I-3179-596/2016 paliko nepakeistą.
Teismas nustatė, kad pareiškėja 2017 m. rugpjūčio 3 d. su prašymais kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių, prašydama už E. J. paveldėtą turtą parengti išvadas pagal VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendime Nr. 01-876 nurodytą likutį ir perduoti neatlygintinai nuosavybėn miško ūkio paskirties sklypus, esančius Zarasų ir Anykščių rajonuose, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutarties argumentus. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymus, motyvuodamas tuo, kad Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1945 nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad J. V. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 5,4600 ha žemės sklypą, todėl nuosavybės teisių atkūrimas J. V. vardu negali būti vykdomas, o pareiškėja nelaikytina pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą. Atsisakydamas tenkinti prašymus atsakovas vadovavosi Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2³-1029/96 ir jame nustatytais faktais, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. I-3179-596/2016, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartimi bei kartu nurodydamas, kad pareiškėja 2017 m. rugpjūčio 3 d. prašymus pateikė praleidusi Atkūrimo įstatyme nustatytą terminą. NŽT 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjos skundo dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo netenkino.
Šalies argumentai
Pareiškėja sužinojusi, kad 2017 m. rugpjūčio 3 d. prašymuose nurodytose teritorijose atkurti nuosavybės teises tapo neįmanoma, nes jose neliko laisvos žemės, su 2017 m. lapkričio 21 d. prašymais kreipėsi į atsakovą prašydama už E. J. paveldėtą turtą parengti išvadas pagal VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendime Nr. 01-876 nurodytą likutį ir perduoti neatlygintinai nuosavybėn miško ūkio paskirties sklypus, esančius Zarasų, Anykščių ir Utenos rajonuose, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutarties argumentus. Tarnyba 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2017 m. lapkričio 21 d. prašymus Asmenų prašymo nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 857 „Dėl Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 12 punkto pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad esminis argumentas, kuriuo remiantis atsisakoma pareiškėjai atkurti nuosavybės teises, yra būtent Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2³-1029/96 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po P. V. mirties, 21,84 ha žemės sklypą iki nacionalizacijos bendrosios nuosavybės teise valdė tik trys jo vaikai: S. K., Z. V. ir J. V.. Atsakovas nustatė, kad šis teismo sprendimas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka) 13 punkto prasme yra vėliausiai priimtas nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, todėl būtent juo privalu vadovautis/vadovaujamasi atkuriant nuosavybės teises S. K., Z. V. ir J. V. į P. V. iki mirties valdytą žemę.
Šalies argumentai
Teismas taip pat nurodė, kad J. V. yra P. V. duktė, kuri po mirties testamentu savo turtą paliko E. J., o ji per Atkūrimo įstatyme nustatytą terminą 1997 m. gruodžio 18 d. su prašymu kreipėsi į Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, kuriame išreiškė valią dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko P. V. iki 1940 metų nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą žemę, atkūrimo. Prašyme, kaip žinomus piliečius, turinčius teisę į minėto savininko žemės susigrąžinimą nurodė: S. K., Z. V. ir J. V.. VAVA 2000 m. spalio 9 d. priėmė sprendimą Nr. 01-867, kuriuo nusprendė atkurti E. J. nuosavybės teises į buvusios savininkės J. V. iki 1940 m. valdytą žemę. Sprendimu nuosavybės teisės atkurtos į jai tenkančią turto dalį – 0,3001 ha žemės. Sprendimo 6 punkte nurodyta, kad į likusią 5,1599 ha ploto žemės valdos dalį nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau. VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius E. J. vardu parengė 2001 m. birželio 22 d. Pažymą dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų Nr. 706, kurioje nurodyta, kad E. J. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės J. V. iki 1940 metų nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) 5,4600 ha valdytos žemės dalį (Pažymos Nr. 706 parengimo teisinis pagrindas – Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2³-1029/96, VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimas Nr. 01-867 ir giminystės ryšius patvirtinantys dokumentai). Po E. J. mirties ((duomenys neskelbtini)) turtą po ½ paveldėjo E. J. dukros - pareiškėja J. N. ir D. B. (teisinis pagrindas – 2013 m. gegužės 28 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas). Teismas pažymėjo, kad dėl nurodytų faktinių aplinkybių ginčo byloje nėra, faktines aplinkybes patvirtinantys juridinę reikšmę turintys dokumentai bylos nagrinėjimo metu yra galiojantys ir nenuginčyti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. liepos 4 d. nutartyje konstatavo, jog Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimas negali riboti pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, o galiojant VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimui Nr. 01-876, pareiškėjai lieka teisė atkurti nuosavybės teises į likusią J. V. valdytos žemės dalį. Šios apeliacinės instancijos teismo išvados yra esminės ir aktualios nagrinėjamoje byloje. Iš skundžiamų 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo ir 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo, kuriais buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymus dėl išvadų pagal VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendime Nr. 01-876 nurodytą likutį parengimo, turinio matyti, kad pagrindinis ir esminis argumentas, kuriuo remiantis buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymus – Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2³-1029/96 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po P. V. mirties, 21,84 ha žemės sklypą iki nacionalizacijos bendrosios nuosavybės teise valdė tik trys jo vaikai – S. K., Z. V. ir J. V.. Atsakovas šį dokumentą vertina kaip vėliausiai priimtą nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą, kuriuo privalu vadovautis. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. liepos 4 d. nutartyje jau yra išaiškinęs, jog Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimas negali riboti pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, sprendė, kad atsakovo atsisakymas tenkinti pareiškėjos prašymus tuo pagrindu, jog yra nustatytas juridinis faktas, pažeidžia pareiškėjos teises, todėl neteisėtas. Teismas pažymėjo, kad VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimas Nr. 01-876 yra galiojantis, jo niekaip nepaneigia Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimas. Teismas vertino, kad atsakovas skundžiamais sprendimais atsisakydamas tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, nepagrįstai pareiškėjai užkirto galimybę realizuoti savo teisę į teisėtu pagrindu (J. V. buvo P. V. duktė, J. V. turtą pagal testamentą paliko E. J., pareiškėja paveldėjimo teisės pagal įstatymą pagrindu paveldėjo E. J. turtą, VAVA priėmė sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo E. J.) pradėtą nuosavybės teisių į J. V. turėtą žemės dalį atkūrimą. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nusprendus, kad Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimas pareiškėjos teisės į nuosavybės teisių atkūrimą negali riboti, teismas NŽT Vilniaus skyriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą ir NŽT 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą, kurie iš esmės priimti šiuo pagrindu, panaikino.
Teismas, spręsdamas dėl NŽT Vilniaus skyriaus 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos 2017 m. lapkričio 21 d. prašymą dėl to, kad dėl pareiškėjos prašymų jau buvo atsakyta 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu, 2017 m. spalio 10 d. raštu bei NŽT 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu, nurodė, kad pareiškėja 2017 m. lapkričio 21 d. prašymais prašė parengti išvadas pagal VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendime Nr. 01-876 nurodytą likutį ir perduoti neatlygintinai nuosavybėn miško ūkio paskirties sklypus, esančius Zarasų, Anykščių ir Utenos rajonuose. Pareiškėja 2017 m. rugpjūčio 3 d. prašymais kreipėsi į NŽT Vilniaus skyrių prašydama parengti išvadas pagal VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendime Nr. 01-876 nurodytą likutį ir perduoti neatlygintinai nuosavybėn miško ūkio paskirties sklypus, esančius Zarasų ir Anykščių rajonuose. Pareiškėjos abiejų prašymų pagrindą sudaro siekis (tikslas), kad būtų parengtos išvados pagal VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendime Nr. 01-876 nurodytą likutį, t. y. taip pat įvykdytas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas. Tuo tarpu NŽT Vilniaus skyrius iš esmės prieštarauja pareiškėjos teisei į nuosavybės teisių atkūrimą. Nors pareiškėja skirtingais prašymais suformulavo prašymą atkurti nuosavybės teises skirtingose teritorijose, tačiau iš esmės prašymo pagrindas yra vienodas (tęsti nuosavybės teisių atkūrimą). Šiuo aspektu nagrinėjamo ginčo kontekste teismas pažymėjo, kad NŽT Vilniaus skyriaus 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimo formalus vertinimas teisėtumo prasme nėra reikšmingas, nes atsakovas iš esmės taiko ydingą atsisakymo atkurti nuosavybės teises pagrindą, kuris buvo nurodytas sprendimuose, dėl kurių išnagrinėjimo pareiškėjos 2017 m. lapkričio 9 d. ir 2017 m. lapkričio 21 d. prašymus buvo atsisakyta nagrinėti. Teismas sprendė, kad yra pagrindas panaikinti ir NŽT Vilniaus skyriaus 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą parengti išvadas nurodė, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2017 m. liepos 4 d. nutartyje konstatavus, kad Vilniaus m. 3 apylinkės teismo sprendimas negalėjo būti teisiniu pagrindu neatkurti nuosavybės teisių pareiškėjai, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra turi būti atliekama iš naujo. Taigi pareiškėja iš esmės turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimo tęsinį. Dalis nuosavybės teisių, remiantis VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimu, pareiškėjai yra atkurta (0,3001 ha) ir dėl to ginčo byloje nėra, todėl pripažinus, kad pareiškėja pagal nuosavybę patvirtinančius dokumentus formaliai gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą į ginčo žemės sklypą, pareiškėjos nuosavybės teisių procedūra dėl likusios neatkurtos dalies turėtų būti pradėta iš naujo.
III.
Atsakovas Tarnyba apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovas taip pat prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas apeliacinį skundą grindė iš esmės argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą. Teismo sprendimas priimtas neteisingai įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes. NŽT nesutinka su pareiškėjos argumentais bei teismo 2018 m. liepos 20 d. sprendime nurodyta išvada, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nusprendus, jog Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 1996 m birželio 27 d. sprendimas pareiškėjos teisių į nuosavybės teisių atkūrimą negali riboti, todėl skundžiami sprendimai naikinti. Institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis Atkūrimo įstatymu, Tvarka bei kitais teisės aktais. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atkuriant nuosavybės teises į žemę, nustatytina, kas iki 1940 m. liepos 22 d. buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose, Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos nuostatomis, t. y. neatsižvelgė į tai, jog buvęs žemės savininkas P. V., remiantis Lietuvos centrinio metrikų archyvo 1996 m. vasario 8 d. pažymėjimu Nr. V-68, mirė (duomenys neskelbtini), o tai reiškia, kad jis negalėjo būti iki 1940 m. liepos 22 d. turto, kuris buvo nacionalizuotas, savininku, ir į jį negali būti atkuriamos nuosavybės teisės. Tik nustačius, kas po P. V. mirties paveldėjo ir iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos valdė žemę, gali būti atkuriamos nuosavybės teisės. Toks nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas yra Vilniaus miesto 3-osios apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 23-1029/96, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po P. V. mirties 21,84 ha žemės sklypą iki nacionalizacijos bendrosios nuosavybės teise valdė jo trys vaikai: S. K., Z. V. ir J. V.. Duomenų, kad minėto sklypo bendraturte nacionalizacijos momentu būtų J. V., nėra. Tvarkos 13 punktas numato, kad tuo atveju, jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Šiuo atveju vėliausiai išduotu pagrindiniu nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu turi būti laikomas Vilniaus m. 3-osios apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimas ir juo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, todėl būtent juo turi būti vadovaujamasi atkuriant nuosavybės teises.
Žemesnės instancijos teismas
E. J. dar 2003 m. gruodžio 11 d. raštu buvo informuota, kad jai negali būti vykdomas nuosavybės teisių į žemę atkūrimas dėl to, jog nėra pateiktas nuosavybės teises į žemę patvirtinantis dokumentas, tačiau ji jokių veiksmų nesiėmė ir dokumentų nepateikė. Pareiškėja neginčija fakto, jog remiantis giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais, J. V. yra P. V. dukra, tačiau tai tik patvirtina giminystės ryšį tarp šių asmenų, bet ne nuosavybės teises į žemę.
Teisė į nuosavybės teisių atkūrimą - tai subjektinė asmens teisė, kurios įgyvendinimą reglamentuoja specialusis Atkūrimo įstatymas. Pagal minėto įstatymo nuostatas, pačios prielaidos egzistavimas pats savaime asmeniui subjektinės teisės - atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą - nesukuria. Tam, kad atsirastų ši subjektinė teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas: pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta; taip pat pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus ir kt. Tokiu būdu, minėtai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, nebuvimas bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų), yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Nors pareiškėjos motina E. J. Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. V. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę, tačiau pagal Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, 10 straipsnio 4 punktą, ji nepateikė nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų ar teismo sprendimo, kuriuo būtų atnaujintas terminas ir nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po tėvo P. V. mirties iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos kartu su kitais minėto savininko vaikais nuosavybės teise valdė žemę.
VAVA 2008 m. balandžio 3 d. kreipėsi į Vilniaus m. apylinkės prokuratūrą dėl galimai neteisėto Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. 01-876 ir nuosavybės teisių atkūrimo E. J., tačiau išnagrinėjus pareiškimą dėl galimo viešojo intereso pažeidimo nuosavybės teisių atkūrimo srityje, prokuratūra informavo, kad atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko į P. V. turėtą žemę, nebuvo pažeistas viešasis interesas, o pretendentams buvo atkurta nuosavybė į tokio dydžio žemės plotą, kiek iki nacionalizacijos valdė P. V. ir jo įstatyminiai įpėdiniai. Rašte taip pat pažymima, kad žemės sklypo dalies, į kurią turi būti atkurtos nuosavybės teisės, sumažėjimas gali pažeisti kitų pretendentų teisėtus interesus ir būtent jie turi teisę ginčyti Vilniaus apskrities viršininko sprendimus dėl kitam asmeniui atkurtos nuosavybės teisės į tam tikrą sklypo dalį.
NŽT vertinimu, Vilniaus apskrities viršininko sprendimas buvo priimtas pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 10 straipsnio 4 dalies nuostatas, t. y. nepateikus dokumentų, kad J. V. buvo turto savininkė iki 1940 metų nacionalizacijos ir nuosavybės teisėmis valdė 5,4600 ha žemės sklypą. Iš 21,84 ha žemės ploto neatkurtas žemės plotas sudaro 0,89 ha žemės (likęs neatkurtas žemės plotas tik į buvusio savininko J. V. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę), o į 20,95 ha žemės plotą nuosavybės teisės atkurtos buvusių savininkų S. K., Z. V., J. V. palikuonims.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartimi, apylinkės teismo sprendimas negalėjo būti teisiniu pagrindu neatkurti nuosavybės teisių pareiškėjai, todėl pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo procedūra turi būti atliekama iš naujo, pareiškėja iš esmės turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimo tęsinį. E. J. turto paveldėtojams nuosavybės teisių atkūrimas negali būti vykdomas, nes nėra pateiktas vienas iš pagrindinių dokumentų - nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, o galėtų būti vykdomas/tęsiamas tik tuo atveju, jei vadovaujantis Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos nuostatomis, būtų atnaujintas terminas ir nustatytas J. V. nuosavybės teisės į iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos turėtos žemės valdymo faktas ir tik į likusį ir neatkurtą žemės plotą, t. y. į 0,89 ha žemės, kurį po P. V. mirties paveldėjo ir iki nacionalizacijos valdė jo trys vaikai: S. K., Z. V., J. V.. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. liepos 4 d. nutartyje nevertino ir nepasisakė dėl aplinkybių, ar nuosavybės teisių atkūrimo byloje pakanka duomenų, patvirtinančių, kad J. V. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 5,46 ha žemės sklypą.
Žemesnės instancijos teismas
Šiuo atveju palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, E. J. vardu būtų atkuriamos nuosavybės teisės nesant nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų į 5,1599 ha žemės plotą, tai prieštarautų Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio ir 10 straipsnio 4 daliai, taip pat būtų pažeisti valstybės interesai. NŽT, atkurdama nuosavybės teises E. J., viršytų P. V. iki nacionalizacijos turėtos žemės kiekį ir papildomai perduotų 4,2699 ha žemės plotą teisių į nuosavybės teisių atkūrimą neturinčiam asmeniui. Pareiškėjos skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija tinkamai atliko savo pareigas nuosavybės teisių atkūrimo srityje ir pagrįstai, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, priėmė ginčijamus sprendimus, kuriuos naikinti nėra jokio pagrindo.
Atsiliepimas
Atsakovo NŽT atstovės teismo posėdyje paaiškino, kad VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimas atkurti E. J. nuosavybės teises į žemę priimtas nesant nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, t. y. J. V. iki 1940 m. žemės valdymo faktą patvirtinančių dokumentų. E. J. pagal VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimą atkurtos nuosavybės teisės į 0,3001 ha namų valdos žemės sklypą nesant pagrindo, tačiau NŽT, remdamasi Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi, negali ištaisyti klaidos, kadangi yra kilęs ginčas. Pareiškėjos papildomai pateikti dokumentai tik patvirtina, kad J. V. gyveno (duomenys neskelbtini), tačiau nepatvirtina jos iki 1940 m. žemės valdymo fakto. E. J. yra S. K. duktė, todėl nagrinėjant civilinę bylą dėl juridinio fakto nustatymo 1996 m., ji turėjo žinoti apie teisminį procesą ir juridinio fakto dėl žemės valdymo teisės nustatymą. Jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų paliktas galioti ir būtų vykdomas, nuosavybės teisės būtų atkurtos asmeniui, neturinčiam teisės atkurti nuosavybės teises, ir į didesnį plotą nei iki nacionalizacijos valdė P. V., tai neatitiktų teisingumo principo.
Pareiškėja J. N. pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodė, kad apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, o apelianto pateikta kitokia, negu nurodė teismas, susiklosčiusių santykių ir byloje esančių įrodymų interpretacija, nereiškia sprendime konstatuotų išvadų ir nurodytų motyvų nepagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. liepos 4 d. nutartyje nurodė, kad apylinkės teismo sprendimas negalėjo būti teisiniu pagrindu neatkurti nuosavybės teisių pareiškėjai, todėl pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo procedūra turi būti atliekama iš naujo. Galiojant VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimui Nr. 01-876, kuriuo E. J. iš dalies buvo atkurtos nuosavybės teisės į J. V. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, pareiškėjai lieka teisė atkurti nuosavybės teises ir į likusią J. V. valdytos žemės dalį. Šios apeliacinės instancijos teismo išvados yra esminės ir aktualios nagrinėjamoje byloje.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodė, kad, atsakovo teigimu, atkūrus pareiškėjai nuosavybės teises į VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendime nurodytą plotą, būtų pažeisti valstybės interesai, kadangi šiai dienai yra atkurtos nuosavybės teisės į 20,95 ha žemės plotą (P. V. turėjo 21,84 ha žemės), todėl būtų viršytas P. V. turėtas žemės plotas. Pareiškėja akcentavo, kad Vilniaus apskrities viršininkas iš viso atkūrė nuosavybės teises į P. V. turėtą žemę, neviršydamas turėto ploto dydžio – 21,84 ha žemės plotą: S. V. į 5,46 ha, E. J. – 5,46 ha, I. V. – 3,64 ha ir S. K. – 7,28 ha. Atsakovas neturėjo jokio pagrindo padidinti atkuriamus žemės plotus kitiems pretendentams. Esant galiojančiam ir teismine tvarka nepanaikintam VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimui Nr. 01-867, jį privaloma vykdyti. Atsakovas vilkina minėto sprendimo vykdymą ir tokiu būdu piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.
Dėl atsakovo prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pažymi, kad atsakovas savo apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų, kodėl skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjos nuomone, skunde nurodomi motyvai nesusiję su faktų nustatymais, keliami tik teisiniai klausimai, todėl skundas gali būti nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Atsakovo prašymas nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka, pareiškėjos įsitikinimu, pateiktas tik su tikslu įgyti dar papildomą galimybę, nagrinėjant skundą žodinio proceso tvarka, toliau vilkinti procesą. Atkurti nuosavybės teises pareiškėjos motinai (dabar ir pareiškėjai) sudaromos kliūtys daug metų ir tokiu būdu tęsiasi nepagrįstas jos teisių pažeidimas, sukeliantis pareiškėjai neproporcingai neigiamas pasekmes. Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Pareiškėja ir jos atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimu atkūrė nuosavybės teises į žemę pareiškėjos motinai E. J. į jai tenkančios P. V. iki mirties valdytos 21,84 ha žemės dalį, t. y. 0,3001 ha žemės, sprendimo 6 punkte nurodė, kad į likusią 5,1599 ha ploto žemės valdos dalį nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau. Kokiais J. V. valdymo teisę patvirtinančiais dokumentais remiantis buvo priimtas VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimas nėra žinoma, tačiau tikėtina, kad VAVA kažkokiais dokumentais disponavo, todėl kategoriškai teigti, kad buvo padaryta klaida, negalima. Šis sprendimas yra galiojantis, nebuvo nuginčytas ar panaikintas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. liepos 4 d. nutartyje nurodė, kad Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimas negali riboti pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, o galiojant VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimui, pareiškėjai lieka teisė atkurti nuosavybės teises į likusią J. V. valdytos žemės dalį. VAVA sprendimais kiekvienam pretendentui yra atkurta nuosavybės teisė į žemę neviršijant P. V. iki mirties valdyto 21,84 ha žemės ploto, o NŽT neturėjo teisės kitiems pretendentams padidinti grąžinamo žemės ploto. NŽT pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą nurodė, kad po P. V. mirties palikimą priėmė keturi jo vaikai, ši aplinkybė nurodyta ir pirmosios instancijos teismo sprendime. J. V. po tėvo mirties gyveno (duomenys neskelbtini), šią aplinkybę patvirtina ir papildomai pateikti dokumentai apie 1942 m. vykusio visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymą, kuriuos pavyko rasti archyve.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo V. P. teismo posėdyje paaiškino, kad J. V. po tėvo P. V. mirties gyveno (duomenys neskelbtini) viename iš trijų namų. Ji ištekėjo būdama 63 metų, tačiau santuoka truko neilgai, vaikų neturėjo. E. J. žinojo apie juridinio fakto dėl valdymo teisės nustatymą 1996 metais.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 20 d. sprendimu atsakovo apeliacinį skundą tenkino, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjos skundą atmetė.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad vertinant pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą ir teisėtumą būtina pakartoti kai kurias byloje nustatytas aplinkybes.
P. V. iki mirties ((duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise valdė 21,84 ha ploto žemės sklypą, esantį buvusiame (duomenys neskelbtini). S. K. (P. V. duktė) 1994 m. vasario 21 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 21 ha žemės, valdytos buvusio savininko P. V.. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 23-1029/96 yra nustatytas juridinis faktas, patvirtinantis, kad po P. V. mirties 21,84 ha žemės sklypą iki nacionalizacijos bendrosios nuosavybės teise valdė trys jo vaikai: S. K., Z. V. ir J. V.. P. V. duktė J. V. mirė 1987 m., vaikų neturėjo, nebuvo įtraukta į teisminį procesą, kaip P. V. įpėdinė.
Byloje nustatyta, kad po J. V. mirties jos turtą pagal testamentą paveldėjo S. K. dukra E. J. (pareiškėjos J. N. motina) (teisinis pagrindas – Paveldėjimo teisės liudijimas, 1988 m. balandžio 21 d., Nr. 1-805). E. J. 1997 m. gruodžio 18 d. Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais ir tvarka pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. V. iki mirties valdytos 21,84 ha žemės turto dalį natūra. VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 01-867 pareiškėjos motinai E. J. atkūrė nuosavybės teises į jai tenkančios P. V. iki mirties valdytos 21,84 ha žemės turto dalį - 0,3001 ha žemės (namų valda). Sprendimo 6 punkte nurodė, kad į likusią 5,1599 ha ploto žemės valdos dalį nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau. Po E. J. mirties (mirė (duomenys neskelbtini)) turtą pagal 2013 m. gegužės 28 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą paveldėjo pareiškėja.
VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 01-867 pareiškėjos motinai E. J. atkūrus nuosavybės teises į jai tenkančios P. V. iki mirties valdytos 21,84 ha žemės turto dalį - 0,3001 ha žemės (namų valda) ir Sprendimo 6 punkte nurodžius, kad į likusią 5,1599 ha ploto žemės valdos dalį nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau, civiliniu teisiniu aspektu Sprendimo 6 punktas vertintinas kaip turtinės teisės į 5,1599 ha žemės pripažinimas.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad priimdama sprendimą šioje byloje remiasi prejudicija, kylančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutarties, kurioje konstatuota, jog Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimas negali riboti pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, o galiojant VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimui Nr. 01-876, pareiškėjai lieka teisė atkurti nuosavybės teises į likusią J. V. valdytos žemės dalį, pagrindu. Tačiau tuo pačiu atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalimi, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, tie faktai, kurie buvo nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje ar civilinėje byloje.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartimi, kuria jis paliktas nepakeistas, nebuvo nustatyti teisiniai pagrindai, kuriais remiantis VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. 01-867 6 punkte pareiškėjos motinai E. J. pripažinta turtinė teisė į 5,1599 ha žemės atkūrimą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad į visą P. V. turėtą žemės plotą (21,84 ha) nuosavybės teisė jau atkurta arba pripažinta turtinė teisė kitiems jo įpėdiniams, pagal Atkūrimo įstatymą turintiems teisę į nuosavybės teisų atkūrimą (turtinė teisė 0,89 ha pripažinta I. V.), o tai suponuoja, kad tenkinant pareiškėjos reikalavimą būtų viršytas P. V. turėtos žemės plotas ir tai prieštarautų Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalims, ėmėsi tirti, ar buvo teisinis pagrindas VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. 01-867 6 punktu pareiškėjos motinai E. J. pripažinti turtinę teisę į 5,1599 ha žemės atkūrimą, t. y. teisėjų kolegijos nagrinėjamo ginčo ribos peržengia teismų procesiniais sprendimais apibrėžto nagrinėjimo ginčo ribas. Tai, inter alia (be kita ko), suponuoja, kad šia apimtimi, t. y. nustatant faktus dėl VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. 01-867 6 punkte pareiškėjos motinai E. J. pripažintos turtinės teisės į 5,1599 ha žemės atkūrimą teisėtumo ir jų vertinimui, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartis neturi prejudicinės galios.
Teisėjų kolegija, įvertindama tai, kad atsakovas savo poziciją dėl atsisakymo pareiškėjai atkurti nuosavybės teisę į 5,1599 ha žemės grindžia tuo, jog nėra teisės aktuose nustatytų dokumentų, patvirtinančių tokią teisę, ir pripažįsta, kad teisė pripažinta per klaidą be teisėto pagrindo, padėdama pareiškėjai įgyvendinti jos teises (tiek procesines, tiek materialinio teisinio pobūdžio – pasirenkant teisių gynimo būdą), pasiūlė teikti įrodymus, kurių pagrindu galima būtų spręsti, ar J. V. priėmė palikimą faktiniu valdymu po P. V. mirties.
Pareiškėja teismui pateikė 1942 m. archyve rastus dokumentus, kurie liudija, kad J. V. gyveno (duomenys neskelbtini). Tačiau šie dokumentai ne tik nepatvirtina jokių faktinių aplinkybių, buvusių žemės nacionalizavimo metu – 1940 m. liepos 22 d., bet ir J. V., kaip žemės valdytojos, teisinės padėties. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymėjo, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimas buvo priimtas liudytojų parodymus įvertinus kaip pakankamus ir patikimus įrodymus. Šioje byloje pareiškėja neteikė analogiškų, kaip nurodytoje civilinėje byloje, įrodymų, o tie, kuriuos pateikė teismui, vertintini kaip neįrodantys, kad J. V. po P. V. mirties palikimą priėmė faktiniu valdymu (ABTĮ 56 str.).
Teisėjų kolegija, vertindama, ar faktai yra įrodyti, rėmėsi įstatymo nustatytomis ir teismų praktikoje taikomomis įrodinėjimo taisyklėmis (ABTĮ 56 straipsnis). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. 01-867 6 punkte be teisėto pagrindo pareiškėjos motinai E. J. pripažinta turtinė teisė į 5,1599 ha žemės atkūrimą, todėl tokios, be teisėto (įstatymuose nustatyto) pagrindo pripažintos teisės įgyvendinimas, pažeistų Atkūrimo įstatymo ginamas teises, viešąjį interesą, kiek pareiškėjos reikalavimas grindžiamas reikalavimu teisių į žemę ekvivalentine natūra pripažinimu - pretendavimu į laisvą valstybei priklausančią žemę, ir iš Konstitucijos kildinamus teisėtumo ir atsakingo valdymo imperatyvus.
Dėl to VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. 01-867 6 punkte be teisėto pagrindo pareiškėjos motinai E. J. pripažinta turtinė teisė į 5,1599 ha žemės atkūrimą negintina ir teismo, be išlygų, paneigiama iš esmės (Konstitucijos 109 str. 1 d. – teisingumą vykdo tik teismas). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija.
V.
Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas ir priimtas pareiškėjos J. N. prašymas atnaujinti procesą byloje Nr. eA-3139-415/2019. Pareiškėja prašo, atnaujinus procesą, bylą išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
Šalies argumentai
Pareiškėja prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3139-415/2019 grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 dalies 9 ir 10 punktų pagrindu.
Pareiškėja mano, kad byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, vienam iš teisėjų galimai turint išankstinę nuomonę dėl bylos baigties.
Pareiškėja nurodo, kad administracinę bylą Nr. A-679-261/2017, kurioje vyko ginčas tarp tų pačių šalių ir savo esme buvo nagrinėjamos panašios faktinės aplinkybės, išnagrinėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas). Administracinę bylą Nr. eA-3139-415/2019 išnagrinėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas)
Bylą Nr. eA-3139-415/2019 nagrinėti 2018 m. rugsėjo 4 d. automatiniu būdu buvo paskirtas teisėjas Stasys Gagys (2018 m. rugsėjo 4 d. Teisėjo skyrimo protokolas byloje eA-3139-415/2019). 2018 m. rugsėjo 25 d. teisėjas Stasys Gagys buvo pašalintas, nurodant teisėjo panaikinimo bylos kortelėje priežastį: pakartotinis dalyvavimas. Panaikinimas vyko rankiniu būdu (2018 m. rugsėjo 25 d. Teisėjo pašalinimo protokolas byloje eA-3139-415/2019). 2018 m. rugsėjo 25 d. bylą Nr. eA-3139-415/2019 nagrinėti automatiniu būdu buvo paskirtas kitas teisėjas Gintaras Kryževičius (2018 m. rugsėjo 25 d. Teisėjo skyrimo protokolas byloje eA-3139-415/2019). Nagrinėjant bylą Nr. eA-3139-415/2019 teisėjų kolegijoje dalyvavo ir teisėjas Stasys Gagys, nors jo paskyrimo panaikinimo motyvas buvo pakartotinis dalyvavimas. Teisėjas Stasys Gagys pasirašė ir 2019 m. vasario 20 d. priimtą šioje byloje sprendimą.
Atsižvelgiant į pakartotinį teisėjo Stasio Gagio dalyvavimą byloje, laikytina, kad byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo (ABTĮ 43 str. 5 d.). Jeigu laikyti, kad teisėjas Stasys Gagys galėjo dalyvauti procese, tuomet nėra aišku, kodėl buvo pakeistas pranešėjas, nurodant priežastį – pakartotinis dalyvavimas. Tokiu atveju kyla abejonės dėl teisėjo pakeitimo teisėtumo ir galimo teismo nepriklausomumo. Ir vienu, ir kitu atveju kyla abejonės dėl teismo objektyvumo nagrinėjant bylą ir galimą susidariusią išankstinę nuomonę dėl bylos baigties neišnagrinėjus bylos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas priėmė 2019 m. vasario 20 d. sprendimą, kuriuo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. spalio 9 d. sprendimas Nr. 01-876 nebuvo panaikintas. Esant galiojančiam Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. spalio 9 d. sprendimui Nr. 01-876, teismas sudarė situaciją, kai minėtas VAVA sprendimas tapo neįgyvendinamas. Priimdamas tokį sprendimą, teismas visiškai netyrė Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. 01-876 išdavimo aplinkybių. Tokiu būdu teismas pažeidė materialiosios teisės normas.
Atsiliepimas
Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą prašo jį atmesti.
NŽT vertinimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 20 d. sprendime pagrįstai įvertino visą medžiagą byloje, šalių paaiškinimus teisminio proceso metu, taip pat vertino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje.
NŽT nurodo, kad nėra nustatyto akivaizdaus pažeidimo nagrinėjamoje byloje eP-60-492/2019. Tai, kad pareiškėja nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu įrodymų vertinimu, nesudaro pagrindo teisminio proceso atnaujinimui, be to, pats nesutikimas savaime negali sudaryti pagrindo naikinti teismo sprendimą.
Pareiškėjos nurodytos administracinės bylos teisėjas turėjo įvertinti galimybę nagrinėti bylą ir šia galimybe, tikėtina, pasinaudojo, spręsdamas klausimą dėl galimybės nagrinėti šią bylą, taip pat nematė pagrindo nusišalinti. Be to, pareiškėja, nagrinėjant bylą posėdyje žodinio proceso tvarka, galėjo reikšti nušalinimą paskirtai teisėjų kolegijai arba kolegijos nariui, tačiau to nedarė, nors teisėjų kolegija tokią galimybę suteikė administracinės bylos šalims.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Pareiškėja J. N. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-3139-415/2019 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 9 ir 10 punktuose įtvirtintus pagrindus.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymo atnaujinti procesą argumentus, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99). Teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinamas dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl „teisinės švaros“ (žr. EŽTT 2009 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Sutyazhnik prieš Rusiją, peticijos Nr. 8269/02). Taigi atitinkamas įsiteisėjęs sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT 2001 m. kovo 29 sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją, peticijos Nr. 40713/04).
Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.
Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).
Vadovaujantis ABTĮ 161 straipsnio 4 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
Kaip buvo nurodyta, pareiškėjos pateiktas prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas dviem ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais – bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas (9 p.); padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant (10 p.).
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 9 punktu, procesas gali būti atnaujinamas, kai paaiškėja, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Neteisėta teismo sudėtis gali būti konstatuota, nustačius ABTĮ 44 straipsnio nuostatų pažeidimus. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdamas nusišalinti arba būti nušalinamas, jeigu jis pats tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jo nešališkumu. ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai, kuriems esant teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą, inter alia (lot. be kita ko, įskaitant) teisėjas pats arba jo giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi, teismo sudėtis neatitinka įstatymo reikalavimų, teismas buvo šališkas, pažeistas draudimas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–130/2010, 2010 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–241/2010) arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių teisėjo nešališkumu.
Teismo nešališkumo principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje, yra vienas pamatinių teisės principų, kurio įgyvendinimas užtikrina šalių teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad teismo nešališkumas yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga. Asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių (žr., pvz., 2001 m. vasario 12 d. nutarimą).
EŽTT savo praktikoje yra nurodęs, kad nešališkumas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies tikslais turi būti nustatomas, atsižvelgiant į subjektyvų testą (vertinamas asmeninis konkretaus teisėjo įsitikinimas bei elgesys) ir objektyvų testą (vertinama, ar pats teismas ir, be kitų aspektų, jo sudėtis pateikė pakankamas garantijas, kad būtų pašalintos visos pagrįstos abejonės dėl jo nešališkumo) (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nagrinėjant administracinę bylą Nr. eA-3139-415/2019 dalyvavo, be kita ko, teisėjas Stasys Gagys. Byloje taip pat nustatyta, kad Lietuvos teismų informacinės sistemoje „Liteko“ yra matomi teisėjų skyrimo protokolai administracinėje byloje Nr. eA-3139-415/2019, kuriuose šalia teisėjo Stasio Gagio nurodyta „Pakartotinis dalyvavimas“. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas, neskyręs teisėjo Stasio Gagio pranešėju byloje dėl priežasties „Pakartotinis dalyvavimas“, tačiau vėliau tą patį teisėją įtraukęs į kolegijos sudėtį, sudarė prielaidas objektyviąją prasme pareiškėjų abejonėms dėl teismo šališkumo. Nustačiusi tokios aplinkybės egzistavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo tenkinti. Atsižvelgus į tai, kad procesas yra atnaujinamas, kiti pareiškėjos nurodyti ABTĮ 156 straipsnio proceso atnaujinimo pagrindai (padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant) nenagrinėjami.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos J. N. prašymą dėl proceso atnaujinimo tenkinti.
Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3139-415/2019 pagal pareiškėjos J. N. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Z. K., J. K. ir V. P.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Administracinę bylą perduoti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.