Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Henriko Sadausko ir Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjai J. N., tuo pačiu atstovaujančiai trečiąjį suinteresuotą asmenį D. B., pareiškėjos atstovui advokatui B. C. (B. C.), atsakovo atstovei G. M., trečiojo suinteresuoto asmens Z. K. (Z. K.) atstovei advokatei J. R., trečiajam suinteresuotam asmeniui I. K. ir jos atstovui advokatui P. V., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos J. N. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims D. B., Z. K., I. V. (I. V.), J. K. ir I. K., dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja J. N. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir NŽT Vilniaus miesto skyrius) 2015-03-06 įsakymą Nr. 49VĮ-297-(14.49.2) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros nutraukimo pagal Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. birželio 22 d. pažymą Nr. 706“ (toliau – ir Įsakymas); 2) įpareigoti atsakovą tenkinti pareiškėjos 2014-11-07 prašymą Nr. 49GF-3803 ir nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1945 parengti pareiškėjai išvadas dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) 2000-10-09 sprendime Nr. 01-876 likusios 5,127 ha žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai ir perkelti žemę į nurodytas prašyme vietoves; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodo, kad 2015-04-01 gavo NŽT 2015-03-19 pranešimą Nr. 49SF-576-(14.49.104) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“, kuriame pranešama, kad Įsakymu nuspręsta neatkurti nuosavybės teisių E. J.. Pareiškėja nesutinka su Įsakymu, kadangi atsakovas neatsižvelgė į VAVA 2000-10-09 sprendimą Nr. 01-876 (toliau – ir 2000-10-09 Sprendimas), 2008-04-03 Vilniaus apylinkės prokuratūros išvadą Nr. C.2-170, todėl Įsakymas yra naikintinas kaip neteisėtas, nepagrįstas, formalus ir pažeidžiantis teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Nurodo, kad E. J., kurios turto paveldėtoja yra pareiškėja, 1997-12-18 pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į P. V. (P. V.) iki žemės nacionalizacijos valdytą žemę. 2010-10-09 Sprendimu E. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,3001 ha (namų valdos) žemės sklypą, šio sprendimo 6 p. nurodyta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančios žemės valdos dalį 5,1599 ha žemės bus atkurtos vėliau.

Pareiškėja 2014-11-07 pateikė NŽT Vilniaus miesto skyriui prašymą Nr. 49GF-3803, kuriuo prašė nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1945 parengti išvadas dėl 2010-10-09 Sprendime nurodytos likusios 5,127 ha žemės, tačiau atsakovas 2014-11-28 raštu „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. 49SF-(14.49.104.)-5440 pranešė, kad pareiškėjai nuosavybės teisės į žemę atkurtos visiškai, bei tai, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjos 2013-08-07 įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1157 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011-05-09 įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-l747 „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ 1 priedo dalinio pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1157) E. J. pavardė išbraukta iš eilės pozicijos Nr. 4793. Nesutikdama su šiuo įsakymu, pareiškėja 2014-12-23 pateikė skundą, į kurį NŽT Vilniaus skyrius atsakė 2015-01-27 raštu „Dėl skundo nagrinėjimo“ Nr. lSS-157-(7.5.), kuriame iš esmės pakartojo 2014-11-28 rašto „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. 49SF-(14.49.104.)-5440 turinį, todėl daro išvadą, kad jos prašymas iš esmės nenagrinėtas.

Pareiškėja pažymi, jog ginčijamas įsakymas yra grindžiamas 1996-06-27 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1029/96, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po buvusio žemės savininko P. V. mirties 21,84 ha žemės sklypą, esantį Kielmijos palivarke iki 1940 m. nacionalizacijos bendrosios nuosavybės teise valdė jo vaikai S. K., S. V. ir J. V., tačiau apie šios bylos nagrinėjimą ir tokio sprendimo priėmimą nebuvo pranešta P. V. dukros J. V. įpėdinei E. J., todėl mano, jog sprendimas priimtas pažeidžiant įstatymą.

Nurodo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 2008-03-04 raštu Nr. JS-197 kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą dėl galimai neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo E. J., ir prokuratūros 2008-04-03 sprendimu Nr. C.2-170 buvo atsisakyta ginti viešąjį interesą, kadangi atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko P. V. turėtą žemę valstybės teisėti interesai nebuvo pažeisti, nes VAVA sprendimais pretendentams buvo atkurtos nuosavybės teisės į 21,84 ha, t.y. į tokią žemės dalį, kurią nuosavybės teisėmis valdė P. V., todėl Lietuvos Respublikos teisės aktai viešojo intereso gynimo lygmenyje pažeisti nebuvo (t. 1, b. l. 42–45).

Kadangi pretendentė E. J. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė laiku, tinkamai išreiškė savo valią, jai teisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės, todėl prašo naikinti atsakovo Įsakymą kaip nepagrįstą ir kaip prieštaraujantį 2000-10-09 Sprendimui, kuriuo E. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkantį J. V. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą.

Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti remdamiesi jame išdėstytais argumentais.

Atsakovas NŽT Vilniaus miesto skyrius atsiliepime prašo skundą atmesti. Nurodo, kad P. V. iki mirties nuosavybės teise valdė 21,84 ha ploto žemės sklypą, esantį buvusiame Kielmiejos polivarke, tačiau jis negalėjo būti laikomas nekilnojamojo turto savininku žemės nacionalizacijos momentu, kadangi mirė 1940-01-13, t. y. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos. Ekspertų komisija 1996-05-15 pateikė pasiūlymą–išvadą, kurioje pripažino, jog esamų dokumentų nepakanka nuosavybės teisių atkūrimui, kadangi trūksta duomenų, kas po P. V. mirties valdė žemės sklypą. Vilniaus miesto 3-osios apylinkės teismas 1996-06-27 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2³-1029/96, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad po P. V. mirties 1940-01-13, 21,84 ha žemės sklypą, esantį Kielmiejos polivarke, iki 1940 m. žemės nacionalizacijos bendrosios nuosavybės teise valdė jo vaikai: S. K., Z. V., J. V. (J. V.). Akcentavo, kad minėtame teismo sprendime J. V. neįvardinta kaip P. V. turto paveldėtoja.

1997-12-18 E. J. su prašymu kreipėsi į Vilniaus apskrities valdytoją, prašydama atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemę, esančią Kelmijos kaime, nurodydama kitus pretendentus į nuosavybės teisių atkūrimą: S. K., Z. V., I. V.. Vilniaus apskrities viršininko 2010-10-09 Sprendimu nuspręsta atkurti nuosavybės teises E. J. į buvusios savininkės J. V. nekilnojamojo turto dalį, suteikiant neatlygintinai 0,3001 ha žemės, esančios (duomenys nesklebtini), namų valdai, šio sprendimo 6 p. nurodant, kad nuosavybės teisės į tenkančią žemės valdos dalį – 5,1599 ha žemės bus atkurtos vėliau. VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius parengė 2001-06-22 pažymą Nr. 706 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kurioje nurodė, jog buvusi savininkė J. V. valdė 5,4600 ha žemės Kielmiejos kaime, Vilniaus mieste, Vilniaus apskrityje, ir pažymėjo, kad E. J. 2010-10-09 Sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,3001 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o į 5,1599 ha žemės nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau.

Akcentavo, kad VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003-12-11 raštu Nr. 31/03/22-3593 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ informavo E. J., kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad J. V. buvusiame Kielmijos kaime nuosavybės teise valdė žemės sklypą arba jį įsigijo iki 1940 m. nacionalizacijos.

Ginčijamu Įsakymu buvo nuspręsta neatkurti nuosavybės teisių E. J. į buvusios savininkės J. V. iki žemės nacionalizacijos Kielmiejos kaime, Vilniaus mieste, valdytą 5,1599 ha ploto žemės sklypą pagal Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažymą Nr. 706 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“. Apie priimtą Įsakymą atsakovas informavo pareiškėją 2015-03-19 raštu Nr. 49SF-576-(14.49.104.).

Pažymėjo, kad asmenų nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti atkurtos laikantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo statymas), kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, ir atkreipė dėmesį, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad J. V. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 5,4600 ha žemės sklypą, dėl ko nuosavybės teisių atkūrimas J. V. vardu negali būti vykdomas, o pareiškėja nelaikytina pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą (t. 1, b. l. 52–58).

Atsakovo atstovė teismo posėdyje su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais, tačiau nesugebėjo atsakyti nė į vieną proceso dalyvių ar teismo klausimą.

Pateiktame atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo Z. K. su skundu nesutiko prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad asmenų nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti atkurtos laikantis Atkūrimo įstatyme, kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Pažymėjo, kad P. V. mirė iki 1940 m. žemės nacionalizacijos, todėl negalėjo būti laikomas nekilnojamojo turto savininku žemės nacionalizacijos momentu. Po P. V. mirties jo palikimą priėmė S. K., Z. V., J. (J.) V. (J. (J.) V.) ir J. V.. Kadangi esamų dokumentų nepakako nuosavybės teisių atkūrimui, S. K. ir Z. V. 1996-06-11 kreipėsi į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą, kuris 1996-06-27 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2³-1029/96 nusprendė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po P. V. mirties nuo 1940-01-13 iki 1940 m. žemės nacionalizacijos 21,84 ha žemės sklypą bendrosios nuosavybės teise valdė S. K., Z. V. ir J. V.. J. V. nebuvo įtraukta į teisminį procesą, nors bylos nagrinėjimo metu E. J., kaip J. V. turto paveldėtoja, ir pareiškėja apie teisminį procesą žinojo, tačiau jokių priemonių dėl savo teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo nesiėmė. Kitų įrodymų ir duomenų, patvirtinančių, kad J. V. buvo žemės sklypo bendraturtė žemės nacionalizacijos metu, nėra (t. 1, b. l. 135–139).

Teismo posėdyje Z. K. atstovė advokatė J. R. su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą remdamasi atsiliepime į skundą nurodytais argumentais.

Pateiktame atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo I. K. su skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti iš esmės remdamasi tais pačiais argumentais, kaip ir trečiasis suinteresuotas asmuo Z. K. (t. 1, b. l. 149–153). Teismo posėdžio metu I. K. ir jos atstovas advokatas P. V. su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, remdamiesi atsiliepime į skundą nurodytais argumentais.

Tretieji suinteresuoti asmenys D. B., J. K. ir I. V. atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens D. B. atstovė J. N. palaikė pareiškėjos skundą ir prašė jį tenkinti.

Tretieji suinteresuoti asmenys J. K. ir I. V. bei jo atstovas advokatas S. S. į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką pranešta tinkamai, neatvyko, pateikė prašymus nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant, todėl byla nagrinėjama jiems nedalyvaujant.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Teismo posėdyje dalyvavusių proceso dalyvių ir jų atstovų paaiškinimais bei nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1945 surinktais įrodymais, nustatyta, kad P. V., kuris mirė 1940-01-13, iki mirties Kielmieja palivarke nuosavybės teise valdė 21,84 ha žemės (t. 1, b. l. 117, 125–126).

1994-02-21 S. K. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. V. išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. 21 ha žemės, nurodydama kitus pretendentus – Z. V. ir J. V. (t. 1, b. l. 128).

Vilniaus miesto nuosavybės teisių į žemę atstatymo tarnybos ir nuosavybės teisės į žemę Vilniaus mieste atstatymo klausimams nagrinėti ekspertų komisija 1996-05-15 priėmė pasiūlymą–išvadą, jog esamų dokumentų nepakanka nuosavybės teisių atkūrimui į P. V. turėtą 21,9 ha žemę, kadangi trūksta dokumentų, kas po P. V. mirties 1940-01-13 iki 1940 m. žemės nacionalizacijos valdė žemę (t. 1, b. l. 123–124).

Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 1996-06-27 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2³-1029/96 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po P. V. mirties 1940-01-13, 21,84 ha žemės sklypą, esantį Kielmiejos palivarke iki 1940 m. žemės nacionalizacijos bendrosios nuosavybės teise valdė jo vaikai S. K., Z. V. ir J. V. (t. 1, b. l. 122).

Buvęs žemės savininkas taip pat turėjo dukrą J. V., kuri mirė 1987-10-13, o po jos mirties jos turtą pagal testamentą paveldėjo E. J. (pareiškėjos motina) (t. 1, b. l. 9-12, 198–201).

1997-12-18 E. J. pateikė prašymą VAVA dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, kaip pagrindą nurodydama 1995-12-19 archyvo pažymėjimą Nr. 716-K, bei įvardindama kitus jai žinomus pretendentus – S. K., S. V. ir I. V. (t. 1, b. l. 114–115). Duomenų, kad valstybės institucijos būtų pripažinę, kad šio archyvo pažymėjimo nuosavybės teisių atkūrimui, byloje nėra.

Vilniaus apskrities viršininko 2000-10-09 sprendimu Nr. 01-876 E. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės J. V. nuosavybės teisėmis valdytą 5,46 ha žemę, buvusiame Kielmieja kaime, Vilniuje, neatlygintinai nuosavybėn perduodant naudojamą 0,3001 ha (namų valdos) žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); šio sprendimo 6 p. buvo nurodyta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančios žemės valdos dalį – 5,1599 ha žemės bus atkurtos vėliau (t. 1, b. l. 103). VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2001-06-22 parengė pažymą Nr. 706 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ E. J. į buvusios savininkės J. V. Vilniaus apskrities Vilniaus miesto Kielmieja kaime valdytą 5,46 ha žemės, kurioje nurodė, kad E. J. minėtu sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,3001 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), į 5,1599 ha žemės nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau (t. 1, b. l. 102).

VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2008-02-06 tarnybiniu pranešimu Nr. V3-23 kreipėsi į VAVA Teisės departamentą su prašymu inicijuoti 2010-10-09 Sprendimo panaikinimą, ginant valstybės interesus, kadangi šis sprendimas priimtas nesant nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kad J. V., kuriai mirus 1987-10-12 turtą pagal testamentą paveldėjo E. J., buvusiame Kielmiejos kaime nuosavybės teisėmis valdė arba kitaip įsigijo žemės sklypą iki 1940 m. nacionalizacijos (t. 1, b. l. 90–91). Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra, išnagrinėjusi Vilniaus apskrities viršininko administracijos pateiktą medžiagą, 2008-04-03 sprendime Nr. C.2-170 nurodė, kad atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko P. V. turėtą žemę valstybės teisėti interesai pažeisti nebuvo, nes Vilniaus apskrities viršininkas savo sprendimais pretendentams atkūrė nuosavybės teises į 21,84 ha žemės (S. V. – į 5,46 ha, E. J. – į 5,46 ha, I. V. – į 3,64 ha, S. K. – į 7,28 ha), t.y. į tokią žemės dalį, kurią valdė P. V. iki jo žemės nacionalizavimo. Prokuratūros sprendime nurodyta, kad jeigu pretendentams, jų nuomone, neproporcingai atkuriama nuosavybės teisė į buvusio savininko turėtos žemės dalis, jie patys turi teisę ginti savo pažeistas teises įstatymų nustatyta tvarka, ginčydami kitiems pretendentams atkurtos nuosavybės teisės į žemę dalis. Prokuroro veiksmai ginčijant pretendentams atkurtos nuosavybės teisės į žemę dalis galėtų būti traktuojamas ne kaip viešojo intereso gynimas, o kaip bandymas ginti privačius interesus, todėl prokuroras minėtu sprendimu atsisakė ginti viešąjį interesą. (t. 1, b. l. 88–89).

NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas, atsižvelgdamas į šį Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros sprendimą ir nustatęs, kad E. J. 2000-10-09 Sprendimu atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamos namų valdos 0,3001 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir nuosavybės teisės į žemę atkurtos pilnai, 2013-08-07 įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1157 iš dalies pakeitė NŽT Vilniaus žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011-05-09 įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1747 „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtintą 1 priedą, išbraukiant pil. E. J. pavardę iš eilės pozicijos Nr. 4793 (t. 1, b. l. 87). Apie minėtą įsakymą E. J. buvo informuota NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2013-10-23 raštu Nr. 49SF-(14.49.104)-1468 (t. 1, b. l. 86). Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas pripažino, jog 2013-08-07 NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo įsakymas skundžiamas nebuvo.

Pagal 2013-05-28 Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės A. A. išduotą paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą, notarinio registro Nr. 2-4507, E. J., mirusios 2013-02-05, paveldimą turtą, įskaitant ir 0,3001 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), po ½ dalį paveldėjo mirusiosios dukros D. B. ir J. J., t. y. pareiškėja (dabartinė pavardė N.) (t. 1, b. l. 73–74, 79–85). Pareiškėja 2014-07-28 pateikė prašymą NŽT Vilniaus miesto skyriui, prašydama perrašyti nuosavybės teisių į žemę atkūrimą byloje Nr. 1945 paveldėtojų J. J. ir D. B. vardu (t. 1, b. l. 72).

2014-11-07 pareiškėja pateikė prašymą NŽT Vilniaus miesto skyriui, prašydama nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1945 parengti išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn ir perkelti atitinkamus grąžintinos nuosavybės teise žemės sklypo plotus į Ignalinos ir Švenčionių rajonus (t. 1, b. l. 71).

Į šį prašymą pareiškėjai buvo atsakyta atsakovo 2014-11-28 sprendimu Nr.49SF-(14.49.104)-5440, kuriame, be kita ko, buvo nurodyta, kad dar 2013-10-23 raštu Nr. 49SF-(14.49.104)-1468 E. J. buvo informuota, kad įvertinus nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 1945 dokumentus ir nustačius, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000-10-09 sprendimu Nr. 01-876 pastarajai nuosavybės teisės atkurtos pilnai, buvo priimtas 2013-08-07 įsakymas, kuriuo E. J. pavardė buvo išbrauta iš piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01- priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilės pozicijos Nr. 4793 (t. 1, b. l. 14–15). Advokato atstovaujama pareiškėja 2014-12-23 dėl šio sprendimo pateikė skundą Nacionalinei žemės tarnybai, kuri 2015-01-27 sprendimu Nr. 1SS-157-(7.5) skundą pripažino nepagrįstu ir jo netenkino (t. 1, b. l. 16, 17–20). Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas pripažino, jog 2015-01-27 NŽT sprendimas teismui skųstas nebuvo.

Atsižvelgdamas į skundo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, 2015-02-19 NŽT direktorius priėmė pavedimą Nr. 1PAV-56-(1.8), kurio 1 punktu NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjui buvo pavesta priimti sprendimą neatkurti nuosavybės teisių E. J. į tuometės Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus žemėtvarkos skyriaus 2001-06-22 pažymoje Nr. 706 nurodytą buvusios savininkės J. V. nuosavybės teise valdytą žemės, į kurią nuosavybės teisės iki šiol nėra atkurtos, plotą (t. 1, b. l. 66–67).

2015-03-06 NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 49VĮ-297-(14.49.2) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros nutraukimo pagal Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. birželio 22 d. pažymą Nr. 706“ 1 punktu nuspręsta neatkurti nuosavybės teisių E. J. į buvusios savininkės J. V. iki žemės nacionalizacijos Kielmieja kaime, Vilniaus mieste, valdytą 5,1599 ha ploto žemę pagal Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001-06-22 pažymą Nr. 706. Šio įsakymo 2 punktu NŽT Vilniaus miesto skyriaus vyriausioji specialistė A. A. buvo įpareigota padaryti įrašus įsakymo 1 punkte nurodytos pažymos originale ir apie jos pripažinimą netekusia galios bei įsakymo priėmimą informuoti pil. E. J. paveldėtojus (t. 1, b. l. 64). Apie minėtą įsakymą E. J. turto paveldėtojoms J. N. ir D. B. buvo pranešta 2015-03-19 NŽT Vilniaus miesto skyriaus raštu Nr. 49SF-576-(14.49.104) (t. 1, b. l. 62–63).

Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės yra kilęs dėl 2015-03-06 NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo įsakymo Nr. 49VĮ-297-(14.49.2), kuriuo E. J. buvo nuspręsta neatkurti nuosavybės teisių į buvusios savininkės J. V. iki žemės nacionalizacijos Kielmiejos kaime, Vilniaus mieste, valdytą 5,1599 ha ploto žemę pagal Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001-06-22 pažymą Nr. 706, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja Įsakymą ginčija pilna apimtimi, tačiau jokių argumentų, kuriais būtų grindžiamas jo 2 punkto neteisėtumas ir nepagrįstumas, nei skunde, nei teismo posėdžio metu nenurodė, tačiau teismas pasisakys ir dėl šio Įsakymo punkto.

Kaip nurodoma ginčijamame įsakyme, jis priimtas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 18 str., Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir ŽRĮ) 18 st. 9 d., Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnotąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 1 p., 10 str. 4 d., VAĮ 35 str., Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose, taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875.

Pagal ŽRĮ 18 str. 9 d., tuo atveju, jeigu nustatoma, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, pardavimo, nuomos, perdavimo neatlygintinai naudotis priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir jeigu dėl to nekyla ginčų, sprendimą gali panaikinti arba jį pakeisti sprendimą priėmęs Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas ŽRĮ 18 str. 9 d., yra pabrėžęs, kad iš šios teisės normos matyti, jog joje yra nustatytos dvi sąlygos, kurių egzistavimas suteikia teisę NŽT prie Žemės ūkio ministerijos vadovui ar jo įgaliotam teritorinio padalinio vadovui neteismine tvarka pakeisti ar panaikinti įsiteisėjusį viešojo administravimo subjekto sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, o būtent: 1) priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo turėjo būti pažeisti atitinkamų įstatymų reikalavimai; 2) dėl to (dėl sprendimo neteisėtumo, jo keitimo būdo ir pan.) turi nekilti (nebūti) ginčų. Aiškinant antrąją sąlygą, reikalaujančią, kad dėl sprendimo pakeitimo ar jo panaikinimo turi nekilti ginčų, ši sąlyga subjektų aspektu reiškia tai, kad ginčų turi nekilti tarp institucijos, priėmusios sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir asmenų, kuriems nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos šiuo sprendimu. Nuosavybės teisių į žemę perėmimo ar perleidimo atveju po sprendimo dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo priėmimo, tinkamais šio teisinio santykio subjektais yra laikytini asmenys, nustatyta tvarka perėmę nuosavybės teises į atitinkamą žemės sklypą (LVAT 2012-01-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-57/2012; 2012-09-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2388/2012).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuosavybės teisės E. J. į 5,46 ha buvusios savininkės J. V. nuosavybės teisėmis valdytą žemę buvo atkurtos Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000-10-09 sprendimu Nr. 01-876. Vadinasi, ginčijamo įsakymo, kuriuo nuspręsta neatkurti nuosavybės teisių E. J. pagal Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001-06-22 pažymą Nr. 706 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, priėmimas reiškia ne ką kitą, kaip sprendimo dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, priimto pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, pakeitimą.

Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad pareiškėja, kuri yra E. J. turto paveldėtoja, niekuomet nepripažino, jog 2010-10-09 Sprendimas dėl nuosavybės teisių E. J. atkūrimo buvo priimtas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką. Priešingai, jos pozicija kreipiantis į atsakovą su 2014-11-07 prašymu, taip pat teikiant skundą dėl atsakovo 2014-11-28 sprendimo Nr.49SF-(14.49.104)-5440 buvo vienareikšmė – pareiškėja aiškiai siekė, kad jai būtų atkurta nuosavybė į likusią neatkurtą 5,1599 ha žemės dalį pagal 2000-10-09 Sprendimą, bei nesutiko su tuo, kad nuosavybės teisės jai yra atkurtos pilnai. Šios aplinkybės patvirtina, kad nėra vienos iš būtinų sąlygų, numatytų ŽRĮ 18 str. 9 d. – dėl priimto sprendimo tarp šio teisinio santykio subjektų turi nekilti (nebūti) ginčų. Tai atitinkamai lemia, kad NŽT vadovo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas, t. y. NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas, skundžiamu įsakymu negalėjo pakeisti Vilniaus apskrities viršininko 2000-10-09 sprendimo Nr. 01-876 dalyje dėl nuosavybės teisių į piliečiui tenkančios žemės valdos dalį - 5,1599 ha žemės atkūrimo, dėl ko pripažintina, jog ginčijamas įsakymas, t. y. jo 1 punktas, yra priimtas nesilaikant imperatyvių įstatymo reikalavimų, todėl yra naikintinas, nes klausimas dėl sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimo ar jo pakeitimo, kuomet yra kilęs ginčas, gali būti išspręstas tik teismine tvarka.

Be to, atsakovas, priimdamas ginčijamą įsakymą, visiškai neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000-10-09 sprendimo Nr. 01-876 6 punktu E. J. buvo atkurta nuosavybės teisė į 5,46 ha žemės, priklausiusios savininkei J. V. (t. 1, b. l. 103). Minėtas sprendimas galioja, yra nepanaikintas. Vilniaus apskrities viršininko administracijai kreipusis į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą su prašymu inicijuoti Sprendimo Nr. 01-876 panaikinimą, ginant valstybės interesus, pastaroji 2008-04-03 sprendime Nr. C.2-170 nurodė, kad atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko P. V. turėtą žemę valstybės teisėti interesai pažeisti nebuvo, todėl atsisakė ginti viešąjį interesą (t. 1, b. l. 88–89, 90–91). Byloje nėra duomenų, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija apskundė Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2008-04-03 sprendimą Nr. C.2-170 ar kad kiti pretendentai būtų ginčiję 2000-10-09 Sprendimą. Vadinasi, nurodytų faktinių aplinkybių visuma leidžia teismui daryti išvadą, jog esant nenuginčytam ir galiojančiam Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000-10-09 sprendimui Nr. 01-876 dėl teisės pripažinimo, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo priimti ginčijamą įsakymą, kurio 1 punktu buvo nuspręsta neatkurti nuosavybės teisių E. J. į buvusios savininkės J. V. iki nacionalizacijos valdytą 5,1599 ha ploto žemę pagal 2001-06-22 pažymą.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 str. nustato individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus ir pranešimo apie individualaus administracinio akto priėmimo tvarką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VAĮ 8 str. nuostatą, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. (LVAT 2011-06-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; LVAT nutartis 2008-06-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008).

Teismo vertinimu, ginčijamas įsakymas yra priimtas nesilaikant VAĮ 8 str. įtvirtintų reikalavimų, nes jame nėra nurodyta, kokiomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis nusprendžiama neatkurti nuosavybės teisių E. J.. Iš ginčijamo įsakymo turinio matyti, kad jis priimtas vadovaujantis išvardintais teisės aktais ir remiantis Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 1996-06-27 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2³-1029/96 bei vykdant NŽT direktoriaus 2015-02-19 pavedimą Nr. 1PAV-56-(1.8) (t. 1, b. l. 64). Pažymėtina, jog remiantis LVAT suformuota praktika, VAĮ 8 str. 1 d. iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai (LVAT 2011-06-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

Nagrinėjamu atveju ginčijamame įsakyme nenurodomos jokios faktinės aplinkybės, susijusios su sprendimo priėmimu. Tai, kad iki Įsakymo priėmimo buvo nagrinėjamas 2014-11-07 pareiškėjos prašymas parengti išvadas dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, perkeliant žemę į pareiškėjos nurodytas vietoves, dėl kurio buvo priimti atsakovo 2014-11-28 sprendimas Nr.49SF-(14.49.104)-5440 ir NŽT 2015-01-27 sprendimas Nr. 1SS-157-(7.5), neatleidžia atsakovo nuo pareigos priimant individualų administracinį aktą jame nurodyti teisinius ir faktinius priėmimo pagrindus bei nurodyti motyvus, kuriais jis yra grindžiamas. Ginčijamame įsakyme nurodoma, kad jis priimtas remiantis Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 1996-06-27 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2³-1029/96, tačiau nėra pagrįsta, kaip šis sprendimas, priimtas byloje, į kurią E. J., kaip testamentinė J. V. įpėdinė, net nebuvo įtraukta byloje dalyvaujančiu byloje asmeniu, susijęs su ginčijamo įsakymo priėmimu, juo labiau, kad tuo pačiu teismo sprendimu buvo vadovaujamasi atkuriant nuosavybės teises kitiems pretendentams. Nepaisant to, jog ginčijamame įsakyme daroma nuoroda į NŽT direktoriaus 2015-02-19 pavedimą Nr. 1PAV-56-(1.8), pavedimas negali būti laikomas sudėtine Įsakymo dalimi, kadangi jame yra tik abstrakčiai nurodoma, jog šis yra priimtas atsižvelgiant į pilietės J. N. 2014-12-15 skundo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, ir tai nurodoma kaip pavedimo priedas. Duomenų, kad pareiškėjai buvo siųstas NŽT direktoriaus 2015-02-19 pavedimas Nr. 1PAV-56-(1.8) su priedais, byloje nėra, todėl, atsižvelgiant į išdėstytą, teismas daro išvadą, kad ginčijamas įsakymas neatitinka minėtų VAĮ 8 str. 1 d. nustatytų reikalavimų.

Pažymėtina ir tai, kad ginčijamas įsakymas yra ydingas ir ta prasme, kad jis įvardintas kaip įsakymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros nutraukimo pagal 2001-06-22 pažymą Nr. 706, o juo nusprendžiama ne nutraukti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, o neatkurti E. J. nuosavybės teisių. Be to, pačiame Įsakyme nurodoma, kad nuosavybės teisės E. J. neatkuriamos į buvusios savininkės J. V. iki nacionalizacijos valdytą 5,1599 ha ploto žemę pagal 2001-06-22 pažymą, tačiau atsakovas prieštarauja pats sau, atsiliepime teigdamas, jog nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad J. V. buvusiame Kielmijos kaime nuosavybės teise po P. V. mirties nuosavybės teise valdė žemės sklypą ar jį būtų įsigijusi iki 1940 m. nacionalizacijos, tai yra teigia, kad J. V. nebuvo žemės savininkė.

Kaip jau buvo minėta, Įsakymo 2 punktu NŽT Vilniaus miesto skyriaus vyriausioji specialistė A. A. buvo įpareigota padaryti įrašus 2001-06-22 pažymos originale ir apie pažymos pripažinimą netekusia galios bei Įsakymo priėmimą informuoti E. J. paveldėtojus. Nors šiuo punktu nustatyti įpareigojimai yra nustatyti atsakovo darbuotojui, teismo vertinimu, tokio įpareigojimo įvykdymas sukelia pareiškėjai teisines pasekmes, nes yra susijęs su nuosavybės teisių atkūrimu 2001-06-22 pažymos pagrindu. Byloje duomenų, jog NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001-06-22 pažyma Nr. 706 yra panaikinta ar ji pripažinta netekusia galios, nėra, todėl Įsakymo 2 punktu nustatytas įpareigojimas yra laikytinas nepagristu ir nemotyvuotu, todėl ir ši Įsakymo dalis naikintina.

Teismas, apibendrindamas nurodytus argumentus, įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei nustatytą teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015-03-06 įsakymas Nr. 49VĮ-297-(14.49.2) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros nutraukimo pagal Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. birželio 22 d. pažymą Nr. 706“ prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, neatitinka VAĮ 8 str. 1 d. įtvirtintų reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui, todėl naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas pilna apimtimi. Naikindamas ginčijamą įsakymą nurodytais pagrindais, teismas nevertina ir nepasisako dėl aplinkybių, ar nuosavybės teisių atkūrimo byloje pakanka duomenų, patvirtinančių, kad J. V. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 5,46 ha žemės sklypą, kadangi tokios aplinkybės ginčijame įsakyme nebuvo nurodytos, o jomis atsakovas rėmėsi tik teikdamas atsiliepimą į pareiškėjos skundą.

Pareiškėja antruoju skundo reikalavimu prašo įpareigoti atsakovą tenkinti pareiškėjos 2014-11-07 prašymą Nr. 49GF-3803 ir nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1945 parengti pareiškėjai išvadas dėl NŽT Vilniaus skyriaus 2000-10-09 sprendime Nr. 01-876 likusios 5,127 ha žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai ir perkelti žemę į nurodytas prašyme vietoves. Šis reikalavimas laikinas susijusiu su pirmuoju reikalavimu, kadangi pareiškėja 2014-11-07 prašymu siekė gauti neatlygintinai nuosavybėn likusią 5,127 ha žemės dalį, į kurią 2010-10-09 Sprendimu jai buvo atkurtos nuosavybės teisės, atitinkamose jos nurodytose vietovėse.

Kaip jau buvo minėta, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja 2014-11-07 pateikė atsakovui nurodyto turinio prašymą, kuris 2014-11-28 priėmė sprendimą Nr. 49SF-(14.49.104)-5440 ir nurodė, kad dar 2013-10-23 raštu Nr. 49SF-(14.49.104)-1468 E. J. buvo informuota, jog įvertinus nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 1945 dokumentus ir nustačius, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000-10-09 sprendimu Nr. 01-876 pastarajai nuosavybės teisės atkurtos pilnai, buvo priimtas 2013-08-07 įsakymas, kuriuo E. J. pavardė buvo išbrauta iš piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01- priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilės pozicijos Nr. 4793 (t. 1, b. l. 14–15, 71). Pareiškėja, nesutikdama su šiuo sprendimu, vadovaudamasi ŽRĮ 18 str. 3 d., jį apskundė NŽT, kuri 2015-01-27 sprendimu Nr. 1SS-157-(7.5) pareiškėjos skundą pripažino nepagrįstu ir jo netenkino, bei nurodė, jog šis sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (t. 1, b. l. 16, 17–20). Pareiškėja NŽT 2015-01-27 sprendimo Nr. 1SS-157-(7.5) teismui neskundė. Tai leidžia teismui daryti išvadą, jog pareiškėjos 2014-11-07 prašymas Nr. 494F-3803 yra išnagrinėtas, pareiškėja per įstatymų nustatytą terminą nerealizavo savo teisės ginčyti teismui minėto sprendimo, dėl ko teismas neturi teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjos 2014-11-07 prašyme Nr. 49GF-3803 nurodytus veiksmus, todėl šis pareiškėjos reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

ABTĮ 45 str. 1 d. nustato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimu. Nagrinėjamu atveju pareiškėja patirtų bylinėjimosi išlaidų nedetalizuoja ir jų nepagrindžia, todėl pareiškėjai išaiškinama, kad prašymą dėl išlaidų atlyginimo, kuriame būtų nurodytos pagrįstos ir apskaičiuotos bylinėjimosi išlaidos, ji turi pateikti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 45 str. 1 d.), o šiame sprendime išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos J. N. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2015-03-06 įsakymą Nr. 49VĮ-297-(14.49.2) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros nutraukimo pagal Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. birželio 22 d. pažymą Nr. 706“.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

J. R.