- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-15
- Bylos Nr.
- 1A-97-519/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-60520-2018-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Matuzevičienė, Zigmas Kavaliauskas, Gražvydas Poškus
- Nuteistasis
- E. V.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko, Nijolės Matuzevičienės ir Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo E. V. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje, ir skirta 100 MGL (5000 (penkių tūkstančių) eurų) bauda.
K. V. civilinis ieškinys tenkintas. Priteista iš E. V. K. V. naudai 500 (penki šimtai) Eur neturtinės žalos atlyginimui ir 500 (penki šimtai) Eur turtinės žalos atlyginimui.
Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas ir priteista iš E. V. 15,26 Eur Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, (duomenys neskelbtini), kodas (duomenys neskelbtini), atsiskaitomąją sąskaitą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)“ AB.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. E. V. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. gruodžio 23 d. apie 16 val., viešoje vietoje – prie padangų montavimo dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu, t. y. tyčia pastumdamas nukentėjusiąją K. V. į mūrinę sieną, po to pargriaudamas ją ant žemės ir suduodamas ne mažiau trijų smūgių rankomis bei kojomis K. V. į nugaros sritį, kojas bei rankas tuo padarydamas pastarajai nugaros juosmeninės srities ir kairės šlaunies sėdmeninės srities sumušimus, dešinio riešo sąnario raiščių patempimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. V. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. gruodžio 10 d. nuosprendį, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
2.1. Apeliantas nesutinka su Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų nuosprendžiu ir nurodo, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje. Teigia, kad byloje nebuvo neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų jo kaltę. Nurodo, kad teismo priimtas nuosprendis yra neteisėtas ir neteisingas, priimtas vadovaujantis prielaidomis ir abejonėmis, nurodyti motyvai neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir pažymi, kad teismas nagrinėdamas bylą buvo šališkas.
2.2. Teigia, kad nepagrįstai nuosprendyje nurodyta, jog jo kaltę patvirtina liudytojai T. ir I. Š., kurie matė, kaip viešojoje vietoje jis galimai mušė K. V.. Apelianto teigimu, šie liudytojai nematė, kad jis naudotų fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją K. V., nes jis nukentėjusiosios nemušė. Pažymi, kad šių liudytojų parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaraujantys. Nurodo, kad liudytojai, kurie buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, patvirtino, kad nematė, kad jis muštų ar spardytų nukentėjusiąją, jie patvirtino, kad atvažiavę su automobiliu prie padangų dirbtuvės matė, kaip ant žemės guli moteris ir jiems atrodė, kad vyras su moterimi žaidžia su sniegu. Vėliau nurodė, kad pasirodė, jog jis (E. V.) naudoja smurtą. Taip pat šie liudytojai nurodė, kad mergina gulėjo ant žemės. Apeliantas kelia klausimą, kaip jis galėjo įspirti nukentėjusiajai į nugarą, jei ji gulėjo ant nugaros.
2.3. Apeliantas teigia, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžių metu teismui nurodė, jog jis nenaudojo jokio fizinio smurto prieš nukentėjusiąją K. V.. Minėtą dieną jis buvo susitaręs su ja susitikti ir ji turėjo atvažiuoti pas jį į namus švęsti Kalėdas. Buvo nupirkęs jai kalėdinę dovaną. 2018 m. gruodžio 23 d. važiuodamas su automobiliu į namus pro (duomenys neskelbtini), pastebėjo, kad stovi prie padangų remonto dirbtuvių K. V. automobilis ,, (duomenys neskelbtini)“, todėl sustojo pasižiūrėti ką ji ten veikia. Priėjęs prie dirbtuvių pamatė K. V. su nepažįstamu vaikinu, kurie kalbėjosi. Priėjęs pasisveikino su K. V., tačiau ji vengė su juo bendrauti. Nukentėjusioji pasimetė, kai jis ją pamatė su kitu vyriškiu, todėl ji su juo šaltai bendravo ir į klausimus neatsakinėjo. Jos paklausė kas nutiko ir ar atvažiuos pas jį, kaip buvo sutarę. K. V. pasiūlė jam eiti toliau kartu pasikalbėti ir jie nuėjo prie gatvės. Paklausė K. V. kas vyksta, kodėl ji su kitu vyru, kas juos sieja ir paėmė K. V. ranką. K. V. nurodė, kad jų niekas nesieja ir jie tik draugai ir ji traukdama ranką traukėsi atgal ir paslydo, nes buvo daug sniego. Ji pargriuvo ant užpakalio, o paskui atsigulė ant žemės. Jis matė, kaip ji kitoje rankoje laikė mobilaus ryšio telefoną, tačiau jo nelietė ir neketino imti. Jis bandė ją pakelti nuo žemės ir tuo metu paslydo, kluptelėjo prie jos. Tuo metu kai jis bandė ją pakelti, privažiavo automobilis „(duomenys neskelbtini)“, iš kurio išlipo vairuotojas ir pradėjo šaukti, kad jis paleistų merginą. Tvirtina, kad K. V. jis nespardė ir nemušė, o tik bandė ją pakelti nuo žemės. Nepažįstamam vyriškiui galimai pasirodė, jog kažkas tarp jų vyksta, todėl sušuko, kad ją paleistu ir priėjęs užsimojo jam trenkti. Šiam vyriškiui jis nurodė, kad jos nemušė, o tik bandė K. V. pakelti. Matydamas, kad K. V. nenori su juo toliau bendrauti, sėdo į automobilį ir išvažiavo. Jam išvažiuojant dar pribėgo K. V. draugas D. V. ir spyrė į jo automobilio dureles.
2.4. Nurodo, kad nukentėjusioji K. V. siekdama pasipelnyti, jį apšmeižė bei apkaltino nusikaltimo padarymu, kurio jis nepadarė. Nesutinka su nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis, kad jis sugadino jos mobiliojo ryšio telefoną „(duomenys neskelbtini)“. Tvirtina, kad telefono iš jos neėmė ir jo nelietė. Matė, kad telefoną ji laikė rankose, telefonas net nebuvo nukritęs ant žemės. Teigia, jog K. V. jam buvo minėjusi, kad blogai veikia telefono garsiakalbis, todėl su ja jis susirašinėjo SMS žinutėmis. Mano, jog siekdama materialinės naudos nukentėjusioji nurodė, kad jis sugadino jos telefoną. Nurodo, jog nukentėjusioji K. V. teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji patytė 500 Eur turtinę žalą už telefono taisymą. Ji pateikė teismui pažymą, jog neva telefonui reikia keisti pagrindinę plokštę, tačiau ji nepateikė įrodymų, kad pakeitė ją ir patyrė išlaidas. Ši pažyma, pasak apelianto, nepatvirtina, kad K. V. patytė turtinę žalą. Be to, apelianto teigimu, šis telefonas nebuvo apžiūrėtas ir ikiteisminio tyrimo metu, nes jo nepateikė, todėl mano, kad telefonas yra ir buvo veikiantis. Taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai priteisė iš jo 500 Eur neturtinės žalos, kadangi jis prieš nukentėjusiąją jokio smurto nenaudojo. Taip pat nesutinka ir su Šiaulių teritorinės ligonių kasos civiliniu ieškiniu, kadangi jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją neatliko. Apelianto teigimu, teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nepagrįstai patenkino nukentėjusiosios K. V. civilinį ieškinį ir Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį. Kadangi jis nesutinka su teismo priimtu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu, nesutinka ir su priteistais civiliniai ieškiniais.
2.5. Apelianto teigimu, Telšių apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus. Be to, teismo nuosprendyje išdėstytos išvados akivaizdžiai neatitinka bylos aplinkybių, kadangi teismo nuosprendyje padarytų išvadų nepatvirtina įrodymai, išnagrinėti pirmosios instancijos teisme. Taip pat pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios galėjo iš esmės paveikti teismo išvadas, ir nepašalino prieštaravimų tarp byloje esančių įrodymų. O esant tokioms aplinkybėms, pasak apelianto, yra pagrindas pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti.
Šalies argumentai
2.6. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas padarydamas išvadą, kad jis yra kaltas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymo, iš esmės nenustatė visų būtinų šios nusikalstamos veikos požymių. Be to, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neatskleidė pilnai jų turinio, nevertino jų kompleksiškai, nesusiejo jų į vientisą loginę visumą, nepašalino prieštaravimų, rėmėsi prielaidomis bei abejonėmis ir suformulavo logiškai nepagrįstas bei neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, išvadas, todėl nuosprendis dėl jo pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, turėtų būti panaikintas, nesant jo veikoje nusikalstamos veikos požymių.
3. Teismo posėdyje nuteistojo E. V. gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
4. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą nuosprendį tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, jog Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. gruodžio 10d. nuosprendžiu E. V. buvo pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį. Nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei įvertinti įrodymai.
Dėl teismo šališkumo
5. Apeliaciniu skundu keliamas ir galimas pirmosios instancijos teismo šališkumo klausimas, tačiau teisėjų kolegija su šiais nuteistojo argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi nagrinėjimo du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nei vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, Nr. 2K-414/2010, Nr. 2K-187/2011). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2009). Nagrinėjamoje byloje aukštesnysis teismas jokių duomenų, patvirtinančių subjektyviuosius nešališkumo požymius, neįžvelgia, o ir pats apeliantas E. V. jų nenurodo. Tuo tarpu vertinant objektyviuosius nešališkumo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių teisėjo šališkumu. BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimus. Remiantis nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, E. V. teisė reikšti nušalinimus nebuvo suvaržyta, bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme šia teise jis nepasinaudojo. Šiuo konkrečiu atveju pažymėtina ir tai, kad nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti vien šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Konstatuotina, kad jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta, o teismo įrodymų vertinimas, neatitinkantis nuteistojo norų, negali būti laikomas šališkumu.
Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo
6. Tiek apeliaciniame skunde, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, nuteistasis E. V. tvirtina, kad jis nenaudojo fizinio smurto prieš nukentėjusiąją ir nukentėjusiosios telefono nelietė, tačiau tokią nuteistojo poziciją paneigia baudžiamojoje byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai.
6.1. Nukentėjusioji K. V. (buvusi D., šiuo metu B.) apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad besikalbant su E. V., jis iš jos bandė atimti telefoną. Ji nepaleido telefono iš rankų, tada E. V. ją pastūmė ir ji griuvo ant žemės. Krito ant nugaros. Jai pargriuvus E. V. vis tiek bandė atimti telefoną, iš pykčio pradėjo ją spardyti. Spyrė jai kokius 4-5 kartus. Nukentėjusioji taip pat tvirtino, kad ji puikiai prisimena kaip E. V. bandydamas iš jos atimti telefoną ją stūmė ir jai parkritus ant žemės, jis ją spardė. Nurodė ir tokias aplinkybes, kad nors ir buvo sniego, tačiau ji nepaslydo, nes buvo su gerais batais, neslidžiu padu. Taip pat tvirtino, kad telefonas neiškrito – jis buvo perspaustas. Ranką išsuko gal tada, kai norėjo atimti telefoną (2 t., b. l. 73–74). Tokias pačias esmines įvykio aplinkybes nukentėjusioji K. V. nurodė ir pateikdama pareiškimą policijai. Nukentėjusioji K. V. nuosekliai tvirtino, jog E. V. bandė jai iš rankų atimti telefoną, sakydamas, kad jei atims telefoną, vis tiek ji turės su juo susitikti. Ji nepaleido iš rankos telefono, tuomet jis ją pastūmė ir ji atsitrenkė į šalia buvusią betoninę sieną. Tada jis paėmė už rankų ir pargriovė ją ant žemės. Jai gulint ant žemės E. V. ne mažiau penkių kartų įspyrė jai į nugaros kairę pusę. Papildomos apklausos metu nukentėjusioji K. V. nurodė analogiškas įvykio aplinkybes, kad E. V. norėdamas ištraukti iš jos rankų telefoną ją stipriai pastūmė ir ji atsitrenkė į betoninę sienelę. Kadangi ji telefono neatidavė, ją pargriovė ant žemės ir ne mažiau penkių kartų jai spyrė į nugarą. Nurodė ir tai, jog ji buvo sumušta be jokios priežasties, kad matant pašaliniams asmenims ji buvo pargriauta ir spardoma (1 t., b. l. 8–9, 23–24, 28). Apeliacinės instancijos teismas, be jokių abejonių, pastebi, kad nukentėjusiosios parodymuose duotuose ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme yra tam tikrų nesutapimų dėl nuteistojo veiksmų, tačiau pažymi tai, jog šie jos parodymų nesutapimai bei skirtumai neduoda pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu dėl nuosekliai nurodomų esminių įvykio aplinkybių ir tokiais nukentėjusiosios parodymais nesivadovauti.
6.2. Kaip jau buvo minėta, teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi jokio pagrindo nesivadovauti nukentėjusiosios parodymais, tuo labiau, kad nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys.
6.2.1. Kaip matyti iš VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės 2018 m. gruodžio 23 d. gydytojo ortopedo traumatologo išrašo, kad K. V. nustatytas nugaros apatinės dalies ir dubens sumušimas, šlaunies sumušimas, riešo patempimas (1 t., b. l. 65). Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat patvirtina, kad K. V. nustatyti sužalojimai nugaros juosmeninės srities ir kairės šlaunies sėdmeninės srities sumušimai, dešinio riešo sąnario raiščių patempimas, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 61). Taigi yra visiškai akivaizdu, kad specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys bei gydytojo ortopedo traumatologo, kuris iš karto po įvykio apžiūrėjo K. V., pateiktame išraše užfiksuoti K. V. padaryti sužalojimai, sutampa su nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis, jog E. V. ne tik ją pastūmė ir ji trenkėsi nugara į betoninę sieną, bet ir tai, kad ją, parkritusią ant žemės, spardė bei, norėdamas atimti telefoną, padarė dešinio riešo sąnario raiščių patempimą. Tvirtinti, kad K. V. nustatyti sužalojimai buvo padaryti kitomis aplinkybėmis, nei nurodė nukentėjusioji bei nustatė pirmosios instancijos teismas, nėra jokio pagrindo.
6.2.2. Nuteistojo aiškinimai, kad nukentėjusioji traukdama ranką traukėsi atgal ir paslydo, jog jis bandė ją pakelti nuo žemės ir tuo metu paslydo, kluptelėjo prie jos, yra paneigiami tiek nukentėjusiosios parodymais, tiek ir aptartais medicininiais dokumentais bei specialisto išvada. Be to, šiuos nuteistojo teiginius paneigia ir liudytojų I. Š. bei T. Š. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu ir įvykio vietos apžiūros protokolas (1 t., b. l. 15–17), kuriame matyti betoninė sienelė, į kurią, kaip tvirtino nukentėjusioji, ji ir atsitrenkė.
6.2.3. Apklausiama pirmosios instancijos teisme liudytoja I. Š. parodė, kad važiuodami kartu su vyru (duomenys neskelbtini) gatve, pastebėjo, jog lyg tai porelė žaidžia su sniegu, ar tai, kad vaikinas muša merginą. Abu su vyru nutarė, kad kažką reikia daryti. Nors apklausiama teisme liudytoja detaliau papasakoti įvykio aplinkybių negalėjo, tvirtindama, kad ne viską gerai prisimena, tačiau patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Liudytoja apklausiama ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad važiuojant (duomenys neskelbtini) gatve į pakalnę, ant šaligatvio, ties namu, kurio numerio nežino, bet žino, jog to namo kieme montuojamos padangos, pamatė kažką keistai veikiant moterį ir vyrą. Kai geriau įsižiūrėjo, suprato, kad vyras muša moterį. Matė, kad kažkokia moteris guli ant žemės ir ją gulinčią spardė kojomis bei mušė rankomis kažkoks vyras. Kiek buvo suduota smūgių bei į kurias kūno vietas buvo suduota, tikrai nepasakys, nes neskaičiavo. Visa tai parodė savo vyrui, kuris nedelsdamas sustojo ir puolė gelbėti moters nuo smurtaujančio vyro. Ji priėjusi padėjo nukentėjusiajai atsistoti, nusivalyti sniegus. Apie ką su ja kalbėjo nepamena, nes buvo labai išsigandusi, todėl neprisimena visų to įvykio aplinkybių (1 t., b. l. 55–56)
6.2.4. Iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytojas T. Š.. Apklaustas pirmosios instancijos teisme liudytojas parodė, kad važiavo (duomenys neskelbtini) gatve, kai žmona pamatė, kad ant šaligatvio, prie namo kieme kur yra montuojamos padangos, kažkas stumdosi, lyg žaistų sniegu. Pažiūrėjęs iš pradžių irgi pagalvojo, kad kažkokia porelė tiesiog žaidžia sniegu. Privažiavus arčiau pamatė, kad ant žemės guli kažkokia moteris ir jai trenkė vyras. Pamatytas vaizdas jam nepatiko. Kadangi visų įvykio aplinkybių apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas neprisiminė, jis patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad leidžiantis (duomenys neskelbtini), ant šaligatvio, prie namo, kurio numerio dabar nežino, gali pasakyti tik tiek, jog to namo kieme yra montuojamos padangos, žmona pamatė, kaip kažkas stumdosi, lyg žaistų sniegu. Privažiavus arčiau, pamatė, kad ant žemės guli kažkokia moteris ir ją gulinčią muša vyras. Tada suprato, kad čia vyksta kažkoks konfliktas, kurio metu yra mušama ant žemės gulinti moteris. Kiek buvo suduota jai smūgių bei į kurias vietas, pasakyti negali, bet atrodo, kad vyras tą moterį mušė ir rankomis, ir spardė kojomis. Nieko nelaukęs, staigiai sustabdė savo automobilį, iškart iššoko ir nedelsdamas nuskubėjo link konfliktuojančios porelės (1 t., b. l. 52–53).
6.3. Apklausiami pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu minėti liudytojai, priešingai nei nuteistasis, buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, kas neabejotinai sustiprina jų duotų parodymų patikimumą ir objektyvumą. Be to, jų parodymai, kaip jau ir buvo minėta, viso proceso metu iš esmės buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, sutapo esminėse detalėse ir tarpusavyje, atitiko nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytas faktines analizuojamo įvykio aplinkybes. Abu liudytojai tiek apklausiami ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme neabejodami patvirtino, kad jiems tik iš pradžių atrodė, jog vyras su moterimi žaidžia su sniegu, tačiau privažiavę arčiau pamatė, kad moteris gulėjo ant žemės ir ją gulinčią muša vyras, todėl nedelsdami sustojo ir puolė gelbėti moters nuo smurtaujančio vyro. Nors tarp liudytojų parodymų ir buvo tam tikrų neatitikimų, tačiau įvertinus tai, kad parodymus apylinkės teisme liudytojai davė praėjus nemažam laiko tarpui po įvykio, todėl kai kurių detalių galėjo tiksliai ir neatsiminti, be to šie neatitikimai nėra esminiai. Taip pat, pažymėtina, kad skirtingi asmenys to paties įvykio detales gali suvokti ir prisiminti šiek tiek kitaip, tačiau nesant esminių prieštaravimų tarp liudytojų parodymų ir jiems sutampant esminėse detalėse, pagrindo abejoti I. Š. ir T. Š. parodymais nėra. Juolab, kad aplinkybių, kurioms esant būtų galima suabejoti šių liudytojų objektyvumu, teisme nebuvo nustatyta, duomenų, jog jie būtų suinteresuoti bylos baigtimi ar apkalbėtų E. V., o teismui nebūtų pagrindo jais tikėti, byloje taip pat nėra. Be to, pažymėtina tai, kad pašaliniai asmenys, t. y. liudytojai I. Š. ir T. Š., nebūtų turėję jokio pagrindo ir tikslo nedelsdami sustoti ir pulti gelbėti nukentėjusiosios, jeigu E. V. nukentėjusiosios atžvilgiu nebūtų smurtavęs.
6.4. Be to, nukentėjusiosios ir liudytojų nurodytas aplinkybes iš dalies patvirtino pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas D. V.. Nors liudytojas paties įvykio nematė, tačiau parodė, kad išgirdęs pypinimą jis nuėjo pažiūrėti ir pamatė K. V., kuri buvo šoko būsenos visa drebėjo. Šalia jos buvę žmonės jam pasakė, kaip K. V. spardė.
6.5. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnį kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šiuo atveju aptartų įrodymų visuma nustatyta, kad E. V. be jokios priežasties viešoje vietoje panaudojo prieš nukentėjusiąją K. V. fizinį smurtą. Fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms ir tokie veiksmai, be jokių abejonių, yra laikytini įžūliu elgesiu, rodančiu nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis bei tvarka (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-120/2014, 2K-229/2014, 2K-164-976/2015). Taigi E. V. smurtiniai veiksmai, kurie buvo padaryti viešoje vietoje prieš nukentėjusiąją, pasinaudojant savo fiziniu pranašumu, yra vertinti kaip įžūlūs, akivaizdžiai agresyvūs ir moralės požiūriu nepriimtini, neatitinkantys bendrųjų viešo elgesio taisyklių, egzistuojančių visuomenėje, rodantys nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Pažymėtina ir tai, jog E. V. smurtiniai veiksmai šokiravo pro šalį važiuojančius I. Š. ir T. Š., kurie matydami E. V. smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją nedelsdami sustojo, kad padėtų nukentėjusiajai. Liudytojai buvo šokiruoti tokio nuteistojo E. V. elgesio. Kaip tvirtino apklausta liudytoja I. Š., jog ji išsigando ir buvo šokiruota pamačiusi tokį nemalonų vaizdą, kaip vyras, dienos metu, būdamas viešoje vietoje, muša moterį gulinčią ant žemės rankomis bei spardo kojomis. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl smurtinių nuteistojo E. V. veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka, nes ne tik nukentėjusioji, bet ir liudytojai buvo išgąsdinti bei šokiruoti agresyvių apelianto veiksmų.
7. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog anksčiau aptarti bylos duomenys, kuriuos teismas pripažįsta patikimais, tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl apelianto padarytos nusikalstamos veikos, apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi šiais duomenimis darydamas apkaltinamojo nuosprendžio išvadas apie tai, kad nuteistojo E. V. veiksmuose pasireiškė visi nagrinėjamos nusikalstamos veikos požymiai. Remiantis tuo, kas aptarta, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad E. V. kaltei dėl jam inkriminuoto nusikaltimo patvirtinti duomenų pakanka ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnį.
Dėl civilinių ieškinių
8. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš nuteistojo E. V. nukentėjusiajai K. V. priteisė 500 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti. Šioje baudžiamojoje byloje buvo įrodyta, kad dėl E. V. veiksmų buvo sugadintas nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefonas ir dėl patirtų sužalojimų bei streso, nukentėjusioji vartojo vaistus. Nukentėjusioji nuosekliai tvirtino, kad E. V. bandydamas atimti iš jos telefoną jį suspaudė ir taip sugadino. Tokias nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes patvirtina Kompiuterių ir telefonų serviso „(duomenys neskelbtini)“ 2019-02-25 surašytas defektinis aktas, iš kurio matyti, kad 2019-02-25 buvo atlikta diagnostika telefonui „(duomenys neskelbtini)“, imei (duomenys neskelbtini), priklausančiam K. V., nustatytas gedimas: telefonas buvo prispaustas ir nuo to pasižeidė pagrindinė plokštė. Minėtame akte nurodyta, kad reikalingas keitimas naujos, kurios remonto kaina 472 Eur (1 t., b. l. 63). Taigi dėl telefono remonto sprendžiamas klausimas dėl būsimos žalos atlyginimo, nes kaip tvirtino nukentėjusioji, kad ji tokių lėšų, kurios reikalingos telefono remontui, neturi. Pagal CK 6.249 straipsnio 2 dalį teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir priteisti konkrečią pinigų sumą. Teisėjų kolegija įvertinusi, kad prašomos priteisti būsimos žalos už telefono remontą – 472 Eur, kurios atsiradimo tikimybė yra reali ir akivaizdi, dydis yra pagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismas šią sumą pagrįstai priteisė iš nuteistojo E. V.. Taip pat pagrįstai priteista ir patirta išlaidų suma vaistams – 28 Eur, nes kaip matyti iš VĮ (duomenys neskelbtini) gydytojo išrašo (t. 1 b. l. 65), nukentėjusioji turėjo vartoti vaistus: tepalą NVNU ir analgetikus.
9. Apeliantas taip pat nesutinka su nukentėjusiajai K. V. priteista neturtine žala, tvirtindamas, kad jis prieš nukentėjusiąją jokio smurto nenaudojo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais nuteistojo argumentais pažymėdamas pirmiausia tai, kad anksčiau aptartų įrodymų visuma nustatyta, jog jis ne tik sutrikdė viešąją tvarką bet ir smurtaudamas nukentėjusiajai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, sukėlė jai skausmą, emocinius išgyvenimus, stresą.
9.1. Atkreiptinas dėmesys, jog BPK 113 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio Kodekso nuostatas, o to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Taigi, įrodinėjant civilinį ieškinį, o šiuo atveju nukentėjusiajai padarytą neturtinę žalą ir jos dydį, baudžiamojoje byloje galima vadovautis ne tik įvairiais rašytiniais įrodymais, specialistų išvadomis, bet ir liudytojų, pačios nukentėjusiosios parodymais, kitais bylos duomenimis, jei teismas juos pripažįsta įrodymais BPK 20 straipsnio prasme.
9.2. CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
9.3. Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji apklausiama pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad nuteistasis E. V. elgėsi įžūliai, viešoje vietoje rankomis ir kojomis mušė ir spardė ją, ji patyrė fizinį skausmą, išgąstį, emocinius išgyvenimus, stresą, iki šiol ji jaučia nerimą. Tokiais nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo netikėti. Be to, įvykio vietoje buvę liudytojai D. V., I. Š. ir T. Š., taip pat patvirtino, kad nukentėjusioji įvykio vietoje buvo išsigandusi, visa drebėjo. Byloje esantis gydytojo, po įvykio apžiūrėjusio K. V., išrašas patvirtina nukentėjusiajai padarytus sužalojimus, jog jai buvo išrašyti vaistai. Nukentėjusiosios patirtus sužalojimus patvirtina ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Todėl akivaizdu, kad nukentėjusioji dėl patirtų sužalojimų neabejotinai patyrė ir fizinį skausmą. Taigi, apeliacinės instancijos vertinimu, nukentėjusioji neabejotinai dėl E. V. nusikalstamų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kuri privalo būti atlyginta. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, patvirtinančias nukentėjusiosios patirtus išgyvenimus, nepatogumus, baimę, skausmą, naudotų smurtinių veiksmų intensyvumą, ir remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis yra adekvatus ir proporcingas nukentėjusiosios patirtiems išgyvenimams kompensuoti.
10. Apeliantas taip pat nesutinka su priteistu Šiaulių teritorinės ligonių kasos civiliniu ieškiniu, tvirtindamas, kad jokių smurtinių veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu neatliko.
10.1. Pažymėtina, kad Šiaulių teritorinė ligonių kasa, kaip privalomąjį sveikatos draudimą vykdanti institucija, išieškodama Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą žalą, užtikrina apdraustųjų sveikatos draudimu teises ir įgyvendina valstybės socialinės apsaugos funkciją, taigi, įgyvendina viešojo intereso apsaugą privalomojo sveikatos draudimo srityje.
10.2. Kaip jau buvo minėta, byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais nustatyta, kad dėl E. V. atliktų smurtinių veiksmų nukentėjusioji dėl jai padarytų sužalojimų kreipėsi į gydymo įstaigą, jai buvo suteiktos medicinos paslaugos. Todėl akivaizdu, kad žala padaryta ne tik nukentėjusiajai, bet ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas ir jų apmokėjimas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų yra tiesiogiai susijęs su asmens nusikalstamais veiksmais, t. y. nukentėjusiojo asmens sužalojimu.
10.3. Įvertinus anksčiau aptartąjį teisinį reglamentavimą bei baudžiamosios bylos duomenis, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį ir iš nuteistojo E. V. priteisė 15,26 Eur Valstybinei ligonių kasai už K. V. suteiktas medicininės priežiūros paslaugas.
Dėl proceso išlaidų priteisimo
11. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo (-jų), pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (pvz., žr., Europos žmogaus teisių teismo sprendimas byloje EŽTT 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys, priimtos baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, Nr. 1A-314-307/2020).
11.1. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartimi nuteistajam E. V. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinktas gynėjas. Apeliacinės instancijos teisme 2021 m. balandžio 1 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patikslinta pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už nuteistajam E. V. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 135,00 Eur išlaidų.
11.2. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į tai, kad apeliacinis procesas vyko nuteistajam padavus apeliacinį skundą, kuris atmestas kaip nepagrįstas, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę, neturi pagrindo manyti, jog valstybės patirtos ir prašomos priteisti už nuteistajam suteiktą teisinę pagalbą išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Nors nuteistasis nedirba, tačiau yra registruotas Užimtumo tarnyboje, yra jaunas, darbingo amžiaus. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra reali ir pagrįsta, todėl išieškotina iš nuteistojo (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nuteistojo E. V. apeliacinį skundą.
Išieškoti iš nuteistojo E. V., 135,00 (vieną šimtą trisdešimt penkis) eurus Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.