- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-12
- Bylos Nr.
- I-1110-790/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05324-2013-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Pareiškėjas
- T. B.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
- Advokatai
- Irina Lemežytė
- Kategorijos
- 1.16.5Valstybės tarnautojų socialinės ir kitos garantijos
- 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras, dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Irinai Lemežytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas T. B. skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2009-08-01. Nurodė, kad prokuratūroje tarnauja nuo 2008-02-20. Generalinės prokuratūros ir kitų prokurorų pareiginės algos koeficientai sumažinti 2009 m. liepos 17 d. priimto Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu (2009 m. liepos 17 d. Nr. XI361 redakcija), įsigaliojusiu 2009 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarime konstatavo, kad teisėjų, valstybės tarnautojų ir pareigūnų pareiginės algos koeficientai įstatymais buvo mažinti neproporcingai, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintus teisingo apmokėjimo už darbą principą bei konstitucinį teisinės valstybės principą. Pareiškėjo darbo užmokestis buvo sumažintas neteisėtai, pažeista teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, sumažinus pareiginės algos koeficientą pažeistas konstitucinis prokurorų nepriklausomumo principas. Pareiškėjas pateikė teismui 2016-08-22 prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo Nr. XII-1927 (toliau – Grąžinimo įstatymas) 2 straipsnio 2 dalis (2015 m. birželio 30 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai ,,kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teigė, kad Generalinė prokuratūra 2016 m. pateikė darbo užmokesčio nepriemokos paskaičiavimus, pagal kuriuos darbo užmokesčio nepriemokos, pritaikius minėtą įstatymą, sumažėjo 95-100 procentų. Įstatymų leidėjas nenumatė kompensuoti visos darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų priėmimo ir taikymo, o nustatė formulę, kuri prieštarauja Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarimui ir Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai. Pareiškėjo nuomone, pagal Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą kompensacinį mechanizmą nustatytas neproporcingas prokurorų atlyginimų mažinimo mastas, pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų skirtingų prokurorų pareigų atlyginimų dydžių proporcijos, prokurorų ir kitų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijų (valstybės tarnautojų, valstybės politikų ir pareigūnų, prokurorų) atlyginimų dydžių proporcijos, kai kuriems asmenims nepriemokos kompensavimas nustatytas 0 eurų (t. y. išvis nenustatytas) tokiu būdu pažeidžiant Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstitucinį teisinės valstybės principą, todėl įstatymas negali būti taikomas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – Generalinė prokuratūra), atstovaujanti ir Lietuvos valstybę, atsiliepime į skundą (b. l. 10–13) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nusprendus tenkinti skundą, mokėjimus išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienerius metus. Nurodė, kad prokurorų tarnybos teisinius santykius reglamentuoja Prokuratūros įstatymas ir Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Pagal Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (2009 m. liepos 17 d. Nr. XI-361 redakcija) nuo 2009-08-01 iki 2012-05-03 pareiškėjo pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas nuo 8,0 iki 7,76. Pagal Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio pakeitimo įstatymo 2011-12-21 redakciją nuo 2012-05-04 iki atsiliepimo pateikimo (2013-11-05) pareiškėjo pareiginės algos koeficientas nustatytas 9,03. Per laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2012-12-31 pareiškėjui nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis sudaro 4 208,49 Lt. Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama prokurorų darbo užmokestį, vadovavosi galiojančiais įstatymais. Pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio dalis turėtų būti išmokama ne daugiau kaip už trejus metus pritaikius 3 metų ieškinio senatį (Darbo kodekso 301 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė skundo reikalavimus palaikė, prašė skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje kyla ginčas dėl pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2012-05-03 priteisimo.
Žemesnės instancijos teismas
Prokuratūros įstatymo 49 straipsnyje (2008-11-06 įstatymo Nr. X-1785 redakcija) įtvirtinta, kad prokurorų darbo užmokestį nustato Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas.
Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio (2008-11-06 įstatymo Nr. X-1773 redakcija) 3 dalyje numatyta, kad prokurorų darbo užmokestis susideda iš: 1) pareiginės algos; 2) priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus; 3) priedo už kvalifikacinį rangą.
Remiantis Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsniu, pareiginės algos skaičiuojamos taikant pareiginės algos bazinį dydį, kurį tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas. Pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio. Pareiginė alga apvalinama vadovaujantis bendromis skaičių apvalinimo taisyklėmis taip, kad paskutinis skaitmuo būtų 0 arba 5.
Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis (2008-11-06 įstatymo Nr. X-1773 redakcija) numato, kad priedą už ištarnautus valstybei metus sudaro 3 procentai valstybės politiko ar valstybės pareigūno pareiginės algos už kiekvienus trejus metus, tačiau priedo dydis neturi viršyti 30 procentų pareiginės algos.
Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 5¹ straipsnyje (2007-07-03 įstatymo Nr. X-1254 redakcija) nustatyta prokurorų priedų už kvalifikacinį rangą skaičiavimo nuo pareiginės algos tvarka: 1) jaunesniajam justicijos patarėjui – 10 procentų dydžio; 2) justicijos patarėjui – 15 procentų dydžio; 3) vyresniajam justicijos patarėjui – 20 procentų dydžio; 4) vyriausiajam justicijos patarėjui – 25 procentų dydžio; 5) valstybiniam justicijos patarėjui – 30 procentų dydžio; 6) vyriausiajam valstybiniam justicijos patarėjui – 40 procentų dydžio.
Žemesnės instancijos teismas
2008 m. gruodžio 19 d. Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo Nr. XI-85 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis 2009 metais yra 475 litai.
2009 m. liepos 17 d. Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-360 nustatyta, kad valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. yra 475 litai, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. – 450 litų. Pareiginės algos bazinis dydis 2010-2013 m. nekito.
Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlyje (2006-07-19 įstatymo Nr. X-789 redakcija) apylinkės (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio miesto) prokuratūros prokuroro pareiginės algos koeficientas buvo nustatytas – 8.
Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-224, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlį, inter alia jo III skirsnį, pirmą kartą sumažindamas prokurorų pareiginės algos koeficientus. Šiuo įstatymu sumažinti tik Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai. Kitų prokuratūros grandžių – apygardų ir apylinkių prokuratūrų – prokurorų pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami.
Seimas 2009 m. liepos 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-361, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. rugpjūčio 1 d.) pakeitė Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlį, inter alia jo III skirsnį, antrą kartą sumažindamas prokurorų pareiginės algos koeficientus. Šiuo įstatymu sumažinti visų prokurorų pareiginės algos koeficientai. Apylinkės prokuratūros (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio miesto) prokuroro pareiginės algos koeficientas sumažintas iki 7,76.
Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. liepos 17 d., 2 straipsnyje nustatytas sumažintų prokurorų pareiginės algos koeficientų galiojimo laikas 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2011 m. gruodžio 21 d. priimtų Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymų 1 straipsniais buvo pratęstas.
Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. balandžio 23 d., 3 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta vėl taikyti šio įstatymo 2 straipsnyje nustatytus nesumažintus, t. y. iki 2009 m. balandžio 30 d. galiojusius, prokurorų pareiginės algos koeficientus, tačiau šio teisinio reguliavimo įsigaliojimo laikas 2010 m. birželio 30 d. ir 2011 m. lapkričio 22 d. priimtų Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymų 1 straipsniais buvo atidėtas.
Seimas 2011 m. gruodžio 21 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio pakeitimo įstatymą (įsigaliojusį 2012 m. gegužės 1 d.), kurio 1 straipsniu pakeitė Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) III skirsnį, kuriame, pritaikius papildomas darbo užmokesčio mažinimo priemones, nustatyti sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai. Iš minėto įstatymo projekto aiškinamojo rašto matyti, kad šis įstatymas priimtas siekiant sėkmingai įgyvendinti Lietuvos Respublikos prokuratūros pertvarką atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo pakeitimus. Šiuo įstatymu apygardų prokuratūrų apylinkių prokuratūrų prokurorams nustatytas 9,03 pareiginės algos koeficientas.
Pareiškėjas nuo 2008-02-20 ėjo Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro pareigas (b. l. 1, 11). Iki aptartų Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimų (iki 2009-08-01) apskaičiuojant pareiškėjo darbo užmokestį buvo taikomas pareiginės algos koeficientas 8. Dėl Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimų faktiškai pareiškėjui kaip apylinkės prokuratūros prokurorui nuo 2009-08-01 iki 2012-05-03 buvo taikomas koeficientas 7,76, o nuo 2012-05-04 nustatytas pareiginės algos koeficientas – 9,03, tai matyti ir iš Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros 2013-09-19 pažymos apie pareiškėjo darbo užmokestį (b. l. 6, 14–15).
Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu pripažino, kad:
1) Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d.) III skirsnis tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;
2) Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. balandžio 23 d., 3 straipsnio 2 dalis (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, 2010 m. birželio 30 d. redakcija, 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek ja buvo nustatytas ir atidėtas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo numatyta taikyti nesumažintus prokurorų pareiginės algos koeficientus, įsigaliojimo laikas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;
3) Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) III skirsnis tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;
4) Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. liepos 17 d., 2 straipsnis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, 2010 m. liepos 2 d. redakcija, 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija,), 2 straipsnio (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) 2 dalis tiek, kiek jais buvo nustatytas ir pratęstas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galiojimo laikas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;
5) Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) III skirsnis (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija, įsigaliojusi 2012 m. gegužės 1 d.) tiek, kiek jame buvo įtvirtinti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, nustatytieji atlikus prokuratūros pertvarką, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;
6) Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija, 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek juo buvo nustatytas ir pratęstas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galiojimo laikas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsižvelgiant į aptartą Konstitucinio Teismo nutarimą darytina išvada, kad pareiškėjui dėl antikonstituciniu pripažinto teisinio reglamentavimo 2009-08-01 – 2012-05-03 laikotarpiu buvo neproporcingai sumažintas pareiginės algos koeficientas ir dėl to išmokėtas neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (įskaitant pareiginę algą, priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir priedą už kvalifikacinį rangą).
Pareiškėjas teismo prašo apginti jos pažeistas teises, priteisiant darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai priskaičiuoto darbo užmokesčio pagal sumažintą pareiginės algos koeficiento dydį ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2009-08-01 iki 2012-05-03 buvo privalu priskaičiuoti ir išmokėti taikant pareiginės algos dydžio koeficientą 8. Pagal atsakovo pateiktą pažymą 2013-09-19 Nr. 17.9-2301 (b. l. 6, 14–15) jis sudaro 4 208,49 Lt.
Pasisakant dėl tokio pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdo taikymo galimybės, svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl asmenų patirtų praradimų, įstatymų leidėjui neproporcingai sumažinus darbo užmokestį, kompensavimo.
Visų pirma, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, kad, pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.
Konstitucinis Teismas, atskleisdamas įstatymų leidėjo pareigos teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą turinį, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjo pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti praradimų kompensavimo mechanizmą sukuria šiuos praradimus patyrusiems asmenims teisėtą lūkestį, kad jų praradimai bus teisingai kompensuoti be nepagrįsto delsimo. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad kol įstatymų leidėjas, nepažeisdamas reikalavimo be nepagrįsto delsimo nustatyti minėtų praradimų kompensavimo mechanizmą, dar nėra įvykdęs šios savo pareigos, nėra aišku, kiek šie praradimai turi būti teisingai kompensuoti, kad atitiktų reikalavimą kompensuoti neproporcingai sumažintą atlyginimų dydį; nuo kada pradedant, kokiomis dalimis ir per kiek laiko realiai (įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu) įmanoma kompensuoti minėtus praradimus. Todėl praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Be to, kaip išaiškino Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime, įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Konstitucinis Teismas, 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime taip pat nurodė, kad pripažinus teisinį reglamentavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos mažinimo mastas, prieštaravusiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti nurodytų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.
Iš išdėstytų Konstitucinio Teismo išaiškinimų seka, kad būtent įstatymų leidėjui tenka pareiga nustatyti teisingą (kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi) prokurorų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo dydžius, terminus, kitus esminius elementus), o pagal Konstituciją patirtų praradimų kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytu kompensavimo mechanizmu. Kartu pastebėtina, kad įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti tokį mechanizmą arba jį nustačius neteisingą, asmenys savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2016-02-15 sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir A-669-602/2016 padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pašalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą terminą. LVAT 2016-03-08 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1821-575/2016 pažymėjo, kad ir 2014-12-22 nutarime Konstitucinis Teismas nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.
Teismas pažymi, kad Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriuo, be kita ko, nustatė prokurorų patirtų praradimų dėl Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatų, galiojusių 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d., taikymo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Taigi prokurorų patirtų praradimų dėl neproporcingai sumažintų pareiginės algos koeficientų taikymo teisiniai santykiai (kompensavimo dydžiai, terminai ir kt.) yra sureguliuoti įstatymu.
Esant tokioms aplinkybėms, pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo ir priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai priskaičiuoto darbo užmokesčio pagal sumažintą pareiginės algos koeficiento dydį ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2009-08-01 iki 2012-05-03 buvo privalu priskaičiuoti ir išmokėti taikant pareiginės algos dydžio koeficientą 8, nėra – pareiškėjo patirti praradimai kompensuotini remiantis įstatymų leidėjo nustatytu kompensavimo mechanizmu, t. y. jame nustatyta apimtimi ir terminais.
Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d.) 4 straipsnio 2 dalis nustato, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Kartu pažymėtina, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (LVAT 2009-01-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009; LVAT 2009-09-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009).
Seimas Grąžinimo įstatymą priėmė inter alia atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas nepaneigė įstatymų leidėjo teisės nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties būtų laikinai sumažintas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, darbo užmokestis (atlyginimas), jeigu kartu būtų užtikrinamas tolygus ir nediskriminacinis atlyginimų mažinimo mastas visoms valstybės tarnautojų ir pareigūnų kategorijoms ir nebūtų pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų atlyginimų skirtingoms valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų kategorijoms dydžių proporcijos; nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Grąžinimo įstatymu užtikrinamas proporcingas visų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais pagal 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą formulę apskaičiuojant tik tą kompensuotiną darbo užmokesčio dalį, kuria daugiau, nei visiems asmenims taikomas mažinimo dydis, buvo sumažintas darbo užmokestis. Šios aplinkybės pašalina abejones dėl to, ar Grąžinimo įstatymo nuostatos gali prieštarauti pareiškėjo nurodytoms Konstitucijos normoms, konstituciniams principams, todėl kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismo nuomone, nėra pagrindo ir pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.),
nusprendžia:
pareiškėjo T. B. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.