Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-1821-575/2016

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-03-08
Bylos Nr.: A-1821-575/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02622-2015-3
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Veslava Ruskan, Ričardas Piličiauskas (pran.)
Pareiškėjas: M. G.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai

Kategorijos

16.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A-1821-575/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02622-2015-3Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas M. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra), ir Generalinės prokuratūros neišmokėtą prokuroro darbo užmokesčio dalį, t. y. darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai priskaičiuoto darbo užmokesčio pagal sumažintą pareiginės algos koeficiento dydį ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo privalu priskaičiuoti ir išmokėti taikant pareiginės algos dydžio koeficientą 13 (13,1), kuris sudaro (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad jis yra Generalinės prokuratūros prokuroras, tarnybą prokuratūroje pradėjo 2000 m. birželio 19 d. Nuo 2007 m. liepos 30 d. jam buvo nustatytas pareiginės algos koeficientas 13 ir 12 proc. priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus, 2008 m. liepos 1 d. – suteiktas justicijos patarėjo kvalifikacinis rangas, o nuo 2011 m. balandžio 4 d. – nustatytas 10,67 pareiginės algos koeficientas. 2013 m. vasario 15 d. pareiškėjui suteiktas vyresniojo justicijos patarėjo kvalifikacinis rangas (20 proc. priedas nuo pareiginės algos dydžio), o 2013 m. spalio 25 d. – vyriausiojo justicijos patarėjo kvalifikacinis rangas (25 proc. priedas nuo pareiginės algos dydžio). Šiame kontekste pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 4 straipsnį prokurorų pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio, kurį Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikimu tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas). Nuo apskaičiuotos pareiginės algos skaičiuojami procentiniai priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir kvalifikacinį rangą. Prokurorų pareiginės algos koeficientai yra nustatyti Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – ir Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas) priedėlio III skirsnyje. Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu nuo 2009 m. gegužės 1 d. sumažino Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientus (pareiškėjo pareiginės algos koeficientas nuo 13 sumažėjo iki 11,44). Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Generalinės prokuratūros ir kitų prokurorų pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pagrindu. Šiuo pagrindu laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. vasario 10 d. pareiškėjo pareiginės algos koeficientas buvo 10,58, o nuo 2011 m. vasario 10 d. iki skundo teismui padavimo momento koeficientas yra 10,67. Be to, pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. balandžio 23 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta vėl taikyti iki 2009 m. balandžio 30 d. galiojusius Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientus, tačiau Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymais (2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) tai buvo tris kartus atidėta, o koeficientas 13 nustatytas nuo 2014 m. sausio 1 d. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų dalys, kurių pagrindu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d. buvo sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštarauja atitinkamoms Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatoms, yra neteisėtos, todėl negali būti taikomos nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos. Taigi, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu, pareiškėjas teigė, kad jo darbo užmokestis buvo sumažintas neteisėtai, todėl atsakovas privalo jam išmokėti (duomenys neskelbtini) darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai priskaičiuoto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d. buvo privalu priskaičiuoti ir išmokėti, taikant pareiginės algos dydžio koeficientą 13 (13,1).

Atsiliepimas

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 25–27, 32–34) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o teismui nusprendus skundą tenkinti – pareiškėjo praradimus dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Generalinė prokuratūra nurodė, kad atlyginimas pareiškėjui buvo skaičiuojamas ir išmokamas nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės normų, o būdama biudžetinė institucija, finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, Generalinė prokuratūra, skaičiuodama pareiškėjui mokėtiną darbo užmokestį, neturėjo galimybės nukrypti nuo nustatyto teisinio reguliavimo, todėl šiuo metu nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl sumažintos darbo užmokesčio dalies grąžinimo. Generalinė prokuratūra rėmėsi Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimo nuostata, kad pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravusiu Konstitucijos nuostatoms, įstatymų leidėjui kyla pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti nurodytų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Todėl, Generalinės prokuratūros manymu, teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo skundą, jo praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Generalinė prokuratūra papildomai pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalį, bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra 3 metai, o Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. KT17-N6/2014 pripažino, kad DK 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. redakcija) ir 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 1 daliai. Minėtame nutarime pažymėta, kad iki Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimo oficialaus paskelbimo DK 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) ir 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti, todėl Generalinė prokuratūra teigė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrįstai reikalauja priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio skirtumą už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu (b. l. 55–61) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, detaliai išanalizavęs aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjo (prokuroro) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, be kita ko, rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu ir pažymėjo, jog minėtame nutarime Konstitucinis Teismas išaiškino, kad pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Atskleisdamas įstatymų leidėjo pareigos teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą turinį, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjo pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti praradimų kompensavimo mechanizmą sukuria šiuos praradimus patyrusiems asmenims teisėtą lūkestį, kad jų praradimai bus teisingai kompensuoti be nepagrįsto delsimo. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad kol įstatymų leidėjas, nepažeisdamas reikalavimo be nepagrįsto delsimo nustatyti minėtų praradimų kompensavimo mechanizmą, dar nėra įvykdęs šios savo pareigos, nėra aišku, kiek šie praradimai turi būti teisingai kompensuoti, kad atitiktų reikalavimą kompensuoti neproporcingai sumažintą atlyginimų dydį; nuo kada pradedant, kokiomis dalimis ir per kiek laiko realiai (įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu) įmanoma kompensuoti minėtus praradimus. Todėl praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Be to, kaip išaiškino Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime, įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Teismas kartu akcentavo, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime taip pat nurodė, jog pripažinus teisinį reglamentavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos mažinimo mastas, prieštaravusiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti nurodytų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi, teismas sprendė, kad iš išdėstytų Konstitucinio Teismo išaiškinimų seka, jog būtent įstatymų leidėjui tenka pareiga nustatyti teisingą (kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi) prokurorų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo dydžius, terminus, kitus esminius elementus), o pagal Konstituciją patirtų praradimų kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytu kompensavimo mechanizmu. Tuo tarpu įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti tokį mechanizmą arba jį nustačius neteisingą, asmenys savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, kad Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriuo, be kita ko, nustatė prokurorų patirtų praradimų dėl Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatų, galiojusių nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., taikymo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Taigi prokurorų patirtų praradimų dėl neproporcingai sumažintų pareiginės algos koeficientų taikymo teisiniai santykiai (kompensavimo dydžiai, terminai ir kt.) yra sureguliuoti įstatymu. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir priteisti jam visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai priskaičiuoto darbo užmokesčio pagal sumažintą pareiginės algos koeficiento dydį ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo privalu priskaičiuoti ir išmokėti taikant pareiginės algos dydžio koeficientą 13 (13,1), nėra, kadangi pareiškėjo patirti praradimai kompensuotini remiantis įstatymų leidėjo nustatytu kompensavimo mechanizmu, t. y. jame nustatyta apimtimi ir terminais. Tuo tarpu pareiškėjui manant, kad įstatymų leidėjo nustatytas kompensavimo mechanizmas nėra teisingas, ar kad atsakovas netaiko ar netinkamai taiko šį mechanizmą, toks ginčas gali būti sprendžiamas teisme. Taigi, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas M. G. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 67–69), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas mano, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas mechanizmas yra tik viena iš galimybių išspręsti asmeniui neišmokėtos darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies kompensavimo klausimą, tačiau neužkerta kelio prašyti nuostolių atlyginimo pareiškėjui priimtinu būdu. Juolab kad minėtas įstatymas buvo priimtas vėliau, nei pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, o Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje pats įstatymų leidėjas numato, jog grąžintinos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies kompensavimas gali būti vykdomas tiek pagal įstatymą, tiek pagal teismo sprendimą. Pareiškėjas kartu akcentuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės analogiškoje byloje tenkino Generalinės prokuratūros prokuroro skundą ir priteisė jam iš Generalinės prokuratūros neišmokėtą atlyginimo dalį (remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-385-244/2015), todėl analogiškas sprendimas turėjo būti priimtas ir šioje byloje.

Atsiliepimas

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 74–75) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir Generalinės prokuratūros atsiliepimas į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Generalinė prokuratūra papildomai pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, todėl turi diskrecijos teisę pats nustatyti reikšmingas aplinkybes ir priimti vieną iš galimų sprendimų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui (prokurorui) nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficientus, priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Prokurorų darbo užmokestį nustato Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (Prokuratūros įstatymo 49 str.), kurio 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prokurorų darbo užmokestis susideda iš pareiginės algos, priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir priedo už kvalifikacinį rangą. Iš Generalinės prokuratūros pateiktos pažymos (b. l. 20) matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo darbo užmokestį sudarė ne tik apskaičiuota pareiginė alga, bet jam taip pat buvo mokami ir priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus bei už kvalifikacinį rangą. Pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio (Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 str. 2 d.). Priedą už ištarnautus valstybei metus sudaro 3 procentai valstybės politiko ar valstybės pareigūno pareiginės algos už kiekvienus trejus metus, tačiau priedo dydis neturi viršyti 30 procentų pareiginės algos (Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 5 str. 3 d.). Pagal Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 5¹ straipsnį prokurorams priedai už kvalifikacinį rangą skaičiuojami nuo pareiginės algos. Konkretūs prokurorų pareiginės algos koeficientai nustatyti Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnyje.

Byloje nėra ginčo, kad Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį, t. y. dėl sumažintų prokurorų pareiginės algos koeficientų taikymo susidarė pareiškėjo darbo užmokesčio nepriemoka. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė jam priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento, be kita ko, remdamasis Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, jog Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad pareiškėjo darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatų, reglamentuojančių prokuroro pareiginės algos koeficiento dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Tačiau atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, kuriuo, be kita ko, nustatė prokurorų patirtų praradimų dėl Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatų, galiojusių nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., taikymo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką, t. y. prokurorų patirtų praradimų dėl neproporcingai sumažintų pareiginės algos koeficientų taikymo teisiniai santykiai (kompensavimo dydžiai, terminai ir kt.) yra sureguliuoti įstatymu, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą, kadangi jo patirti praradimai kompensuotini remiantis įstatymų leidėjo nustatytu kompensavimo mechanizmu, t. y. jame nustatyta apimtimi ir terminais. Tuo tarpu pareiškėjui manant, kad įstatymų leidėjo nustatytas kompensavimo mechanizmas nėra teisingas, ar kad atsakovas netaiko ar netinkamai taiko šį mechanizmą, toks ginčas gali būti sprendžiamas teisme.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime detaliai išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjo (prokuroro) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu. Kaip jau minėta, byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo (pareiginės algos koeficiento sumažinimo) pareiškėjui nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio, o pareiškėjas kreipėsi į teismą būtent dėl šios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, tačiau teismas pareiškėjo skundą atmetė iš esmės vadovaudamasis tuo, kad prokurorų patirtų praradimų dėl neproporcingai sumažintų pareiginės algos koeficientų taikymo teisiniai santykiai (kompensavimo dydžiai, terminai ir kt.) yra sureguliuoti įstatymu, t. y. pareiškėjo patirti praradimai kompensuotini remiantis įstatymų leidėjo nustatytu kompensavimo mechanizmu.

Šiame kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravusiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti prokurorų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Pažymėtina, kad analogiški išaiškinimai dėl patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymo buvo pateikti ir Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, kuriame prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos tam tikros teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atlyginimų sumažinimą, nuostatos. Todėl šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek prokurorams), šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Teisėjų kolegija pažymi, kad ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime Konstitucinis Teismas nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 9 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir prokurorams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Generalinei prokuratūrai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-2475-520/2016 ir Nr. eA-2476-520/2016). Tuo tarpu Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

Teisėjų kolegija papildomai akcentuoja, kad nors atsakovu nagrinėjamoje byloje, be kita ko, buvo įtraukta ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas yra Generalinė prokuratūra, todėl Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, į bylos nagrinėjimą buvo įtraukta nepagrįstai. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje Generalinė prokuratūra taip pat dalyvavo kaip atsakovas. Taigi į bylą yra įtrauktas ir tinkamas atsakovas, jis savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės neturi reikšmės.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas GadliauskasRičardas PiličiauskasVeslava Ruskan