- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-12-15
- Bylos Nr.
- I1-4494-821/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02542-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Iveta Pelienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- S. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas)
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019-04-01 reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. S. su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), (nuo 2019-04-01 Lukiškių Tardymo izoliatoriaus – Kalėjimo teises ir pareigas perėmė Vilniaus PN), 150 000 Eur neturtinės žalos dėl netinkamų kalinimo sąlygų už laikotarpį nuo 2002-12-08 iki 2011-02-10 (toliau – Ginčo laikotarpis).
Pareiškėjas skunde paaiškina, kad jam kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K), jis buvo laikomas perpildytose kamerose, sanitarinis mazgas buvo prie pat durų, nuo likusio kameros ploto atskirtas tik 1 m sienele, todėl nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas, nebuvo jokios ventiliacijos sistemos. Pareiškėjas taip pat teigia, kad langai neatsidarinėjo dėl kamerose įrengtų grotų, pastato konstrukcijose pilna sveikatai pavojingo asbesto. Pasivaikščioti per dieną lauke būdavo skiriama viena valanda. Kameros nedezinfekuojamos, veisiasi kenkėjai, skalbiniai neplaunami. Teigia, kad pareiškėjui dėl tokių kalinimo sąlygų sutriko sveikata, prasidėjo emocinė depresija, nerimas, pareiškėjas patytė dvasinius nepatogumus, psichologinius sutrikimus, pablogėjo bendravimas.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN pateikė atsiliepimą (b. l. 13-23), kuriame nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senatį, nurodo, kad pareiškėjas į teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi 2020-07-27 dėl tariamai jo atžvilgiu padarytų pažeidimų už Ginčo laikotarpį, praleistą Lukiškių TI-K. Paaiškina, kad Bausmių vykdymo sistemos specialiosios veiklos dokumentų saugojimo terminų rodyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016-06-28 įsakymu Nr. V212, 6.22 papunktį, suimtųjų (nuteistųjų) atvykimų ir išvykimų apskaitos dokumentų saugojimo terminas yra 3 metai, todėl Vilniaus PN neturi galimybės pateikti išsamesnės informacijos apie pareiškėjo judėjimą, kameras, kuriose jis buvo laikomas bei kartu laikomu asmenų skaičių Ginčo laikotarpiu. Atsakovės atstovas taip pat pažymėjo, kad Lukiškių TI-K skirstant atvykusius asmenis į kameras buvo laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.
Nurodo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Paaiškina, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m aukščio. Vėdinimas buvo atliekamas per langus ir tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Teisės aktuose nebuvo numatytas reikalavimas, kad kamerose būtų sanitarinio mazgo atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Atsakovės atstovas teigia, kad Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, taip buvo siekiama užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pareigūnai, bendraudami su suimtaisiais bei nuteistaisiais, laikosi bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Pažymi, kad pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Taigi, nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl 150 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina dėl jo laikymo jam atliekant bausmę Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu, atlyginimo.
Atsakovės atstovas Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka ir pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti 3 metų senaties terminą.
Sprendžiant nagrinėjamoje byloje, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN neveikimas laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovės atstovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.
CK 1.125 straipsnio 8 dalis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011-09-20 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. CK neįtvirtinta konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo. Jame taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009).
Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016; kt.).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už jo kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2002-12-08 iki 2011-02-10. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2020-07-27 (spaudas ant voko, b. l. 7), taigi praleidęs įstatyme nustatytą senaties terminą.
CK 1.131 str. 2 d. nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Pareiškėjas prašymą netaikyti ieškinio senaties termino grindžia tuo, jog esą negalėjo susipažinti su Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, dėl to nežinojo, kad jo teisės pažeidžiamos.
Nors pareiškėjas nesutinka su senaties termino taikymu, tačiau teismui nei skunde, nei jo patikslinimuose nenurodo jokių objektyvių aplinkybių, kurios jam būtų sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio pažeidimų, teigdamas, kad jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, kankinančios, žeminančios žmogaus orumą. Pažymėtina, kad asmuo turi suprasti, kad su juo yra elgiamasi netinkamai, jis žeminamas ir kankinamas. Jei pareiškėjas jautė Konvencijos 3 straipsnį atitinkantį diskomfortą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą laikotarpį suvokė ar turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos kankinant ir tai sudaro pagrindą kreiptis į teismą. Neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, jaučiami nepriklausomai nuo suėmimo vykdymą reglamentuojančių teisės aktų turinio, todėl įstatymų nežinojimas, netinkamas jų nuostatų suvokimas, teisinių žinių stoka nepateisina delsimo kreiptis į teismą. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir dėl to praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pastebėtina, kad pats pareiškėjas skundą grindė tuo, kad nežmoniškos gyvenimo sąlygos sąlygojo jam orumo pažeminimą, judėjimo laisvės apribojimą, psichologinį sukrėtimą, o tai reiškia, kad pareiškėjui jo bausmės atlikimo metu buvo žinoma apie patirtą žalą. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad ieškinio senaties terminą jis praleido dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, todėl objektyvių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra.
Byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o atsakovo atstovas prašo ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-06-07 nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-442-2256-12).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.