Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Gyčio Večersko, Arvydo Stankaus, sekretoriaujant Aidai Dailidienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, gynėjams advokatams Marytei Vietaitei, Bronui Šimkui, Georgijui Zavtrakovui, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. B., M. S., E. V. apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. B. nuteistas pagal LR BK 180 str. 1 d. (plėšimas D. J. atžvilgiu) laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams 7 (septyniems) mėnesiams; pagal LR BK 180 str. 1 d. (plėšimas P. K. atžvilgiu) laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 63str. 1 d., 4 d. bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d. ir 3 d., prie šios bausmės pridėta dalis neatliktos bausmės pagal 2005-06-17 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

M. S. nuteistas pagal LR BK 180 str. 1 d. (plėšimas D. J. atžvilgiu) laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams 7 (septyniems) mėnesiams; pagal BK 180 str. 1 d. (plėšimas P. K. atžvilgiu) laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d. bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d. ir 3 d., prie šios bausmės pridėta dalis neatliktos bausmės pagal 2005-06-17 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

E. V. nuteistas pagal LR BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuosprendžiu tenkintas nukentėjusiojo P. K. pareikštas civilinis ieškinys ir iš E. V., M. S. bei V. B. solidariai priteista 474 (keturi šimtai septyniasdešimt keturi) litai P. K. nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas T. S., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B., M. S., nuteisti pagal LR BK 180 str. 1 d. už tai, kad 2007 m. kovo 25 d., apie 21:30 val., (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo fojė, veikdami bendrininkų grupėje kartu su T. S., turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, užpuolė nukentėjusįjį D. J. ir bendrais veiksmais panaudodami jo atžvilgiu fizinį smurtą - suduodami rankomis ir kojomis ne mažiau kaip po du smūgius į galvą bei kūno korpusą, dėl veido ir kairio riešo sumušimo, kraujosruvos dešinės akies vokuose padarydami nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, pagrobė svetimą turtą - nukentėjusiajam D. J. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson Z 550i“, kurio vertė 880 Lt su SIM kortele, kurios vertė 8 Lt, tuo padarydami nukentėjusiajam D. J. 888 Lt turtinę žalą, t.y. įvykdė plėšimą.

Be to, E. V., V. B. ir M. S. nuteisti pagal LR BK 180 str. 1 d. už tai, kad 2007 m. balandžio 20 d., apie 22 val., Alytaus miesto sode (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, bendrais veiksmais stumdami nukentėjusįjį P. K. į tamsesnę miško vietą tuo išreikšdami grasinimą tuoj pat panaudoti fizinį smurtą jo atžvilgiu, pagrobė svetimą turtą - nukentėjusiajam P. K. priklausančią 10 Lt vertės piniginę, kurioje buvo 10 litų, tris vienetus raktų, kurių vieno vertė 3 Lt, bendrai 9 Lt sumai, mobiliojo ryšio telefoną „Samsung X-500“, kurio vertė 450 Lt su SIM kortele, kurios vertė 5 Lt, tuo padarydami nukentėjusiajam P. K. 484 litų turtinę žalą.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti.

Prokurorė prašė nuteistųjų V. B., M. S., E. V. apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų V. B., M. S., E. V. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo V. B. apeliacinio skundo

Nuteistasis neginčija kaltės dėl nusikalstamų veikų padarymo, todėl apeliacinės instancijos teismas baudžiamąją bylą apeliacine tvarka patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neišeinant už apeliacinio skundo ribų.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija konstatuoja, kad skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nustatytų BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kiekvieno nusikaltimo padarymo aplinkybes, lengvinančių atsakomybę aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nuteistojo asmenybę.

Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į tai, kad V. B. yra jauno mažiaus, tačiau teisiamas jau aštuntą kartą, praeityje teistas už tyčinius turtinius nusikaltimus, šiuo metu vėl nuteistas už du tyčinius nusikaltimus, kuriais kėsinamasi ne tik į svetimą turtą, tačiau ir į asmens sveikatą. Abu nusikaltimai tyčiniai, apysunkiai. Šiuos nusikaltimus V. B. padarė neišnykus ir nepanaikinus ankstesnių teistumų taip pat už tyčinius nusikaltimus, lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu, tepraėjus vos porai mėnesių po to kai buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos, kas rodo, kad nuteistasis išvadų dėl savo elgesio nedaro, yra linkęs nusikalsti. Kadangi jis padarė naujus tyčinius nusikaltimus neišnykus ir nepanaikinus ankstesnių teistumų taip pat už tyčinius nusikaltimus, vadovaujantis LR BK 27 straipsniu, jis yra recidyvistas, o vadovaujantis LR BK 56 straipsniu, recidyvistui už naujo tyčinio nusikaltimo padarymą, teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Šios aplinkybės rodo, kad tik laisvės atėmimo bausmės skyrimas gali užtikrinti LR BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų realizavimą, užkirsti kelią naujų nusikalstamų veikų darymui, nubausti nusikaltimą padariusį asmenį ir pasiekti, kad asmuo pasitaisytų, laikytųsi įstatymų. Laisvės atėmimo bausmė apeliantui skirta pagrįstai. Teismas, nustatydamas bausmės dydį už kiekvieną iš padarytų nusikalstamų veikų, įvertino šių nusikaltimų pavojingumą, kaltės formą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, o būtent tai, kad nusikaltimai padaryti bendrininkų grupėje, o taip pat atsižvelgė į tai, kad nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Nepagrįstas skundo argumentas, jog teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėjo pripažinti nuteistojo prisipažinimą. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad aplinkybe, lengvinančia kaltininko baudžiamąją atsakomybę, laikytina bet kuri iš šių situacijų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti šią veiką; 3) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti šioje veikoje dalyvavusius asmenis. Vien prisipažinimo nepakanka, be prisipažinimo įstatymas reikalauja ir aktyvios pagalbos ikiteisminio tyrimo institucijai bei teismui išsiaiškinant nusikaltimą ar kitus kaltininkus. (LAT nutartis 2K-526/2006)

Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis V. B. savo kaltę pripažino tik iš dalies, nepripažino visų faktinių nusikaltimo aplinkybių, nepripažino, kad turėjo tikslą apiplėšti D. J., nors byloje nustatyta ir įrodyta, kad nuteistieji veikė bendrai, būtent V. B. pirmas sudavė smūgį D. J., po ko jį mušė kiti nuteistieji, būtent V. B. paėmė telefoną. Apeliantas tvirtino, kad smurtą naudojo ne tikslu apiplėšti, o dėl to, kad jam nepatiko nukentėjusysis. Be to, nuteistasis nebuvo nuoseklus, keitė parodymus dėl telefono paėmimo aplinkybių. Dėl P. K. plėšimo nuteistasis V. B. kaltę pripažino taip pat tik iš dalies. Nors skunde teigia, kad jis jokio smurto nenaudojo, tačiau byloje tiek nukentėjusiojo, tiek iš dalies ir pačio V. B. parodymais nustatyta, kad nors P. K. tiesioginių smūgių apeliantas nesudavė, tačiau bendrais veiksmais su kitais nuteistaisiais sukūrė bauginančią, grasinančią situaciją, stūmė nukentėjusįjį į nuošalią vietą, tuo pavartojo psichinį smurtą, palaužė nukentėjusiojo pasipriešinimą, tuo pasinaudodami pagrobė iš jo svetimą turtą. Šios aplinkybės nepatvirtina, jog nuteistasis nuoširdžiai prisipažino įvykdęs nusikaltimus, jis nepripažino visų faktinių kaltinimo aplinkybių, kas nepatvirtina ir nuoširdaus apelianto gailėjimosi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Dėl šių aplinkybių teismas pagrįstai nustatė, jog nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas įvertino šių aplinkybių visumą, jų tarpusavio santykį, kiekvienos iš jų lyginamąjį svorį skiriant bausmę ir pagrįstai už LR BK 180 str. 1d. (D. J. atžvilgiu įvykdytas plėšimas) skyrė laisvės atėmimo bausmę 2 (dvejiems) metams 7 (septyniems) mėnesiams, pagal LR BK 180 str. 1d. (P. K. atžvilgiu įvykdytas plėšimas) – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

LR BK 61 straipsnio 4 dalis numato, kad, jei kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Tačiau šiuo atveju, net ir nesant nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustačius vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, teismas skyrė bausmes ne didesnes, bet net ir mažesnes nei straipsnio sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad jis smūgių P. K. nesudavė nėra pakankamas pagrindas skirti žymiai švelnesnę bausmę nei už plėšimą, kur fizinis smurtas buvo panaudotas, nes kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas nusikaltimo sunkumas ir pavojingumas pagal visas aplinkybes. Tuo tarpu V. B. vaidmuo P. K. plėšime nebuvo antraeilis, jis ne tik padėjo sukurti bauginančią, nesaugią, gąsdinančią situaciją ir taip palaužė nukentėjusiojo pasipriešinimą, tačiau būtent jis ištraukė ir daiktus iš nukentėjusiojo. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad už antrąjį nusikaltimą V. B. skirta šiek tiek mažesnė bausmė, o taip pat bendrinant bausmes taikytas bausmių dalinio sudėjimo principas ir prie griežtesnės bausmės, pridėta tik dalis – 8 mėnesiai švelnesnės bausmės, skirtos už P. K. plėšimą ir skirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 3(trims) mėnesiams. Kadangi V. B. nusikalto lygtinio paleidimo metu, neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu skirtos bausmės, teismas pagrįstai šią bausmę subendrino su Alytaus rajono apylinkės teismo 2005-06-17 nuosprendžiu skirta neatlikta bausme, pridėjo dalį jos - tik vieną mėnesį ir skyrė galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

Esant šioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad paskirtoji bausmė nei savo rūšimi nei dydžiu nėra aiškiai per griežta, atitinka padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, yra būtina ir pakankama pasiekti LR BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus. Nėra teisinio pagrindo tenkinti apelianto skundą ir bausmę švelninti apeliacinio skundo motyvais. Todėl nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmetamas, teismo nuosprendis jo atžvilgiu paliekamas nepakeistas.

Dėl nuteistojo M. S. apeliacinio skundo

Apeliantas skunde neigia savo kaltę dėl bendrininkavimo įvykdžius plėšimą D. J. atžvilgiu, tačiau šis skundo argumentas nepagrįstas ir atmestinas. Nuteistojo kaltė įvykdžius D. J. plėšimą bendrininkų grupėje įrodyta nukentėjusiojo parodymais, kitų nuteistųjų parodymais bei kita bylos medžiaga. Nors nuteistasis M. S. neigia turėjęs tikslą apiplėšti nukentėjusįjį, tačiau šie jo teisminio bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, įvertinus kitus bylos duomenis, pagrįstai įvertinti kritiškai, kaip gynybos versija. Nuteistasis T. S. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme, nurodė, jog M. S. pasiūlius nueiti pas merginą, vardu „Jolka“ suprato, kad eina apiplėšti pro šalį ėjusį girtą, užkalbintą jaunuolį. Šie jo parodymai sutampa su kitų nuteistųjų parodymais, šiuos parodymus jis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis M. S. taip pat teigė, jog tokios „Jolkos“ nepažinojo, ją išgalvojo, bendrabučio vestibiulyje iš karto jie puolė mušti nukentėjusįjį. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tikėjo T. S. parodymais ir nurodė, jog byloje nėra pagrindo manyti, jog T. S. siekia apkalbėti savo brolį M. S. ar kitus nuteistuosius. Tai, kad nuteistieji, tame tarpe ir M. S., turėjo tikslą apiplėšti nukentėjusįjį, rodo nuteistųjų veiksmų seka, o būtent tai, kad jie pasiūlė nukentėjusiajam išgerti pas merginą, įėję į bendrabutį jie nėjo pas merginą, jie merginos neiškojo, tačiau iš karto pradėjo naudoti smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, V. B. sudavė nukentėjusiajam į veidą, parkritusį nukentėjusįjį T. S. ir M. S. spardė ir pagrobė telefoną, po ko visis trys skubiai pasišalino, bėgo, kas patvirtinama liudytojos E. M. parodymais.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Todėl, kaltinant bendrininkavimu darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, taip pat turi būti nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Ši visuma yra sudėtingesnė, palyginus su veikos požymiais, kai nusikalstamą veiką daro vienas asmuo. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma – bendrininkavimo sudėtis, numatyta BK 24 straipsnio 1 dalyje. Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju atitinkamų požymių visumoje turi būti konstatuota ir tai, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (užimamos pareigos, jų pobūdis) požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius. Bendrininkaujant svarbu tai, kad veikiant bendrininkams palengvėja pačio nusikaltimo padarymas, t.y. bendrininkai vienas kitam palengvina nusikaltimo darymą. Bendrininkų grupė pagal LR BK 25 str. 1 dalį yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Susitarimas dėl bendrų veiksmų gali kilti bet kurioje nusikaltimo darymo stadijoje, būti spontaniškas ir išreiškiamas ne tik išankstiniu konkrečių veiksmų aptarimu, suderinimu, tačiau žodžiais ir neišreikštas, o išreikštas konkliudentiniais veiksmais - mimika, gestu, ar kitu poelgiu, neveikimu, reiškiančiu, parodančiu pritarimą kito asmens daromiems veiksmams. Pažymėtina, kad ir bendrininkų grupei iš anksto numatytas detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, glaudžių ryšių tarp bendrininkų nustatymas, vaidmenų pasiskirstymas nėra būtini bendrininkų požymiai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tai, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t.y. mažiausiai bent du bendrininkai turi vykdyti objektyviąją bendros nusikalstamos veikos sudėties pusę (ar jos dalį).

Aukščiau aptartų aplinkybių visuma patvirtina, jog visi nuteistieji buvo bendrininkavimo subjektai, jie visi turėjo tikslą apiplėšti nukentėjusįjį. Nustatyta, kad nei vienas nežinojo ir nepažinojo merginos - vadinamos „Jolkos“, pas kurią neva buvo vedamas nukentėjusysis išgerti, bendrabučio vestibiulyje visi nuteistieji iš karto nukentėjusįjį užpuolė, o ne ieškojo minėtos merginos. Tai rodo ne tik turėtą tikslą-pagrobti svetimą turtą, bet taip pat ir tai, kad nuteistieji, tame tarp ir M. S., vienodai suprato objektą, į kurį kėsinamasi, suprato vieni kitų veiksmus, suvokė, jog vykdo pavojingą nusikalstamą veiką ir taip norėjo elgtis. Kiekvieno iš jų indėlis nusikaltimo padaryme buvo svarbus pasiekti bendrą tikslą-apiplėšti D. J.. Nustatyta, kad M. S. pasiūlė nueiti išgerti, visi suprato, kad eina apiplėšti, tik įėjus V. B. sudavė smūgį į veidą, po ko M. S. ir T. S. ėmė spardyti nukentėjusįjį, pagrobė telefoną. Tokiu būdu kiekvienas iš nuteistųjų realizavo visą ar bent dalį nusikaltimo objektyviosios pusės požymių, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupėje, pagrįsta. Nors nuteistasis skunde teigia, kad nekalbėjo apie D. J. apiplėšimą, t.y. iš anksto neaptarė kaip tai bus vykdoma, tačiau, kaip jau minėta aukščiau, išankstinis detalus veikos aptarimas, vaidmenų pasidalinimas nėra būtinas, o sutarimas, pritarimas nusikalstamiems veiksmams šiuo atveju išreikštas konkrečiais smurto vartojimo veiksmais. Dėl šių aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis M. S. pagrįstai pripažintas kaltu įvykdęs plėšimą D. J. atžvilgiu bendrininkų grupėje, jo veika pagal LR BK 180 str. 1d. kvalifikuota teisingai.

Dėl P. K. plėšimo nuteistasis taip pat neigia kaltę, tačiau argumentai, kad jis nekraustė nukentėjusiojo ir jam negrasino nepaneigia jo kaltės įvykužius plėšimą bendrininkų grupėje. Kaip jau minėta aukščiau bendrininkavimui, o taip pat ir bendrininkų grupei nebūtinas išankstinis susitarimas ar išankstinis veiksmų plano aptarimas, ir pripažįstant asmenį kaltu veikus bendrininkų grupėje nebūtina, kad jis būtų atlikęs visus nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymius. Šiuo atveju M. S. neneigia buvęs nusikaltimo vietoje, nusikaltimo metu ir nors jis tiesiogiai nekraustė nukentėjusiojo kišenių, jam nesudavė ir negrasino, tačiau jis savo veiksmais taip pat padėjo realizuoti dalį objektyviosios nusikaltimo sudėties pusės požymių, o būtent jis suduodamas smūgį kartu su nukentėjusiuoju buvusiam liudytojui A. B., dėl ko šis pradėjo bėgti, atskyrė liudytoją nuo nukentėjusiojo, tokiu būdu sukūrė bauginančią keliančią nerimą situaciją, nesaugią aplinką, kuri padėjo palaužti nukentėjusiojo pasipriešinimą. Tokiu būdu, nuteistasis M. S. vartojo psichinį smurtą. Be to, nors M. S. teigia nekraustęs kišenių, tačiau byloje, remiantis nukentėjusiojo parodymais, nustatyta priešinga aplinkybė, o būtent tai, kad nukentėjusiojo kišenes kraustė abu nuteistieji M. S. ir E. V.. M. S. teigia, kad jo parodymus, jog jis stovėjo nuošaliau patvirtina ir liudytojo parodymai, tačiau šis argumentas nepagrįstas, nes byloje nei vienas liudytojas nepatvirtino, jog matė kaip P. K. buvo kraustomas. Jie matė tik kaip nukentėjusysis buvo vedamas į mišką, tuo metu M. S. stovėjo atokiau, tačiau šie liudytojai nematė kaip buvo kraustomos P. K. kišenės. Tai, kad M. S. sudavė liudytojui, kuris atsiskyrė nuo nukentėjusiojo, tuo metu kiti nuteistieji vedėsi nukentėjusįjį į miško gilumą, vėliau M. S. su E. V. apkraustė nukentėjusiojo kišenes rodo, kad šie asmenys suvokė savo ir kiekvieno bendrininko daromų veiksmų pavojingumą ir norėjo taip veikti, suvokė, jog vienas kito veiksmais padeda siekti bendro rezultato, kiekvieno iš jų indėlis buvo svarbus ir reikšmingas apiplėšiant P. K.. Pažymėtina, kad dėl bendro dalyvavimo darant nusikalstamą veiką padariniai yra bendri visiems bendrininkams ir nėra priskiriami ar išskaidomi. Esant šioms aplinkybėms, M. S. pripažintas kaltu bendrininkų grupėje įvykdęs P. K. plėšimą pagrįstai. Nuteistojo veika pagal LR BK 180 str. 1d. kvalifikuota teisingai.

Bausmė nuteistajam skirta teisingai. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nustatytų BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kiekvieno nusikaltimo padarymo aplinkybes, lengvinančių atsakomybę aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nuteistojo asmenybę.

Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į tai, kad M. S. yra jauno mažiaus, tačiau teisiamas jau šeštą kartą, praeityje teistas už tyčinius turtinius nusikaltimus, šiuo metu vėl nuteistas už du tyčinius nusikaltimus, kuriais kėsinamasi ne tik į svetimą turtą, tačiau ir į asmens sveikatą. Abu nusikaltimai tyčiniai, apysunkiai. Šiuos nusikaltimus M. S. padarė neišnykus ir nepanaikinus ankstesnių teistumų taip pat už tyčinius nusikaltimus, lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu, tepraėjus vos porai mėnesių po to kai, buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos, kas rodo, kad nuteistasis išvadų dėl savo elgesio nedaro, yra linkęs nusikalsti. Kadangi apeliantas padarė naujus tyčinius nusikaltimus neišnykus ir nepanaikinus ankstesnių teistumų taip pat už tyčinius nusikaltimus, vadovaujantis LR BK 27 straipsniu, jis yra recidyvistas, o vadovaujantis LR BK 56 straipsniu, recidyvistui už naujo tyčinio nusikaltimo padarymą, teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Šios aplinkybės rodo, kad tik laisvės atėmimo bausmės skyrimas gali užtikrinti LR BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų realizavimą, užkirsti kelią naujų nusikalstamų veikų darymui, nubausti nusikaltimą padariusį asmenį ir pasiekti, kad asmuo pasitaisytų, laikytųsi įstatymų. Todėl laisvės atėmimo bausmė apeliantui skirta pagrįstai.

Teismas, nustatydamas bausmės dydį už kiekvieną iš padarytų nusikalstamų veikų, įvertino šių nusikaltimų pavojingumą, kaltės formą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, o būtent tai, kad nusikaltimai padaryti bendrininkų grupėje, o taip pat atsižvelgė į tai, kad nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, įvertino šių, o taip pat nuteistojo asmenybę charakterizuojančių aplinkybių visumą, jų tarpusavio santykį, kiekvienos iš jų lyginamąjį svorį ir pagrįstai už LR BK 180 str. 1d. (D. J. atžvilgiu įvykdytas plėšimas) skyrė laisvės atėmimo bausmę 2 (dvejiems) metams 7 (septyniems) mėnesiams, pagal LR BK 180 str. 1d. (P. K. atžvilgiu įvykdytas plėšimas) – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

LR BK 61 straipsnio 4 dalis numato, kad, jei kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Tačiau šiuo atveju, net ir nesant nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustačius vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, teismas skyrė bausmes ne didesnes, bet net ir mažesnes nei straipsnio sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad bendrinant bausmes taikytas bausmių dalinio sudėjimo principas ir prie griežtesnės bausmės, pridėta tik dalis – 8 mėnesiai švelnesnės bausmės, skirtos už P. K. plėšimą ir skirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams. Kadangi M. S. nusikalto lygtinio paleidimo metu, neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu skirtos bausmės, teismas pagrįstai šią bausmę subendrino su Alytaus rajono apylinkės teismo 2005-06-17 nuosprendžiu skirta neatlikta bausme, pridėjo dalį jos - tik vieną mėnesį ir skyrė galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

Esant šioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad paskirtoji bausmė nei savo rūšimi nei dydžiu nėra aiškiai per griežta, atitinka padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, yra būtina ir pakankama pasiekti LR BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus. Nėra teisinio pagrindo tenkinti apelianto skundą ir švelninti bausmę apeliacinio skundo motyvais. Todėl nuteistojo M. S. apeliacinis skundas atmetamas, o nuosprendis jo atžvilgiu paliekamas nepakeistas.

Dėl nuteistojo E. V. apeliacinio skundo

Apeliacinio skundo prašymas grąžinti bylą ikiteisminiam tyrimui papildyti nepagrįstas ir turi būti atmestas. LR BPK 326 str. 1d. 5p. numato galimybę panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui tik tuo atveju kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės Baudžiamojo Proceso Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą, t.y. būtinos dvi sąlygos: 1) surašytas aktas neatitinka LR BPK 219 straipsnio reikalavimų ir 2 ) ši aplinkybė trukdo nagrinėti bylą. Byloje nenustatyta, kad kaltinamasis aktas neatitiktų LR BPK 219 straipsnio reikalavimų. Priešingai, nustatyta, kad jame nurodyti pagrindiniai nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas E. V. sudėties požymiai, išvardinti įrodymai, kuriais grindžiamas kaltinamas, išvados dėl atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių buvimo ar nebuvimo. Apelianto prašymas perduoti bylą ikiteisminiam tyrimui papildyti nepagrįstas. Nuteistasis nurodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas nesąžiningai, jam buvo grasinama, todėl jis neišsamus, jis davė neišsamius parodymus, tačiau pažymėtina, kad įtariamasis ir kaltinamasis turi teisę duoti parodymus, jis gali ir atsisakyti duoti parodymus, tačiau šiuo konkrečiu atveju E. V. inkriminuojamas kaltinimas buvo grindžiami ne tik jo parodymais, tačiau ir kitais įrodymais, kitų kaltinamųjų parodymais, nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolu, kita bylos medžiaga. Šios aplinkybės neduoda pagrindo abejoti, kad kaltinamasis aktas surašytas iš esmės pažeidžiant LR BPK 219 straipsnio reikalavimus ir tai trukdo bylą nagrinėti teisme. Atmestinas nuteistojo argumentas, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrimas atliktas nesąžiningai ir jo atžvilgiu buvo grąsinama, nes šie apelianto teiginiai deklaratyvūs, jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis neparemti, neargumentuoti.

Nuteistojo kaltė įvykužius P. K. atžvilgiu plėšimą patvirtinama nukentėjusiojo P. K. nuosekliais, išsamias parodymais, nekitusiais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme, kad E. V. laikė jį iš priekio už drabužių, kartu su kitu nuteistuoju tempėsi į mišką, klausė ką turi kišenėse, kraustė kišenes. Taip pat, patvirtinama liudytojų A. B. ir T. P. parodymais, kad jie matė kaip nukentėjusįjį E. V. kartu su V. B. vedėsi į mišką, nukentėjusysis vėliau jiems pasakojo, kad iš jo atėmė piniginę ir telefoną. Kaltumas patvirtintas parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolu, kuriame užfiksuota, kad P. K. atpažino E. V., kaip asmenį kartu su kitais dviems nuteistaisiais, jį apiplėšus miesto sode. Kad įvykio metu buvo ir E. V. patvirtinama ir kitų nuteistųjų parodymais. Šie įrodymai patvirtina E. V. kaltę bendrininkų grupe apiplėšus nukentėjusįjį P. K.. Teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais parodymais išaiškintos bylos aplinkybės ir įrodyta nusikaltimo, kuriuo buvo kaltinamas, sudėtis, todėl tai, kad ikiteisminio tyrimo metu E. V. davė neišsamius parodymus, nepatvirtina, jog ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai, kaltinamasis aktas surašytas kaip neatitinkantis LR BPK 219 str. reikalavimų ir tai trukdo bylą nagrinėti teisme. Priešingai, aukščiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad kaltinamasis aktas buvo surašytas tinkamai ir tai netrukdė nagrinėti bylos, todėl tenkinti apelianto prašymą ir bylą grąžinti ikiteisminiam tyrimui nėra jokio teisinio pagrindo.

Bausmė nuteistajam skirta teisingai. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nustatytų BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kiekvieno nusikaltimo padarymo aplinkybes, lengvinančių atsakomybę aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nuteistojo asmenybę.

Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį atsižvelgė į tai, kad E. V. įvykdė vieną tyčinį smurtinį nusikaltimą nuosavybei, kuris priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai. Jis teisiamas jau septintą kartą. Praeityje teistas už tyčinius turtinius nusikaltimus. Šią nusikalstamą veiką E. V. padarė neišnykus ir nepanaikinus ankstesnių teistumų taip pat už tyčinius nusikaltimus, tepraėjus vos keturiems mėnesiams po to, kai buvo išleistas iš pataisos įstaigos, atlikęs bausmę už ankstesnį nusikaltimą, kas rodo, kad nuteistasis išvadų dėl savo elgesio nedaro, yra linkęs nusikalsti. Kadangi jis padarė naują tyčinį nusikaltimą neišnykus ir nepanaikinus ankstesnių teistumų taip pat už tyčinius nusikaltimus, vadovaujantis LR BK 27 straipsniu, jis yra recidyvistas, o vadovaujantis LR BK 56 straipsniu, teismas recidyvistui už naujo tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Šios aplinkybės rodo, kad tik laisvės atėmimo bausmės skyrimas gali užtikrinti LR B 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų realizavimą, užkirsti kelią naujų nusikalstamų veikų darymui, nubausti nusikaltimą padariusį asmenį ir pasiekti, kad asmuo pasitaisytų, laikytųsi įstatymų. Todėl laisvės atėmimo bausmė apeliantui skirta pagrįstai. Nustatydamas bausmės dydį, teismas įvertino nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, o būtent tai, kad nusikaltimas padarytas bendrininkų grupėje, o taip pat atsižvelgė į tai, kad nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Nepagrįstas skundo argumentas, jog teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėjo pripažinti nuteistojo prisipažinimą. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad aplinkybe, lengvinančia kaltininko baudžiamąją atsakomybę, laikytina bet kuri iš šių situacijų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti šią veiką; 3) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti šioje veikoje dalyvavusius asmenis. Vien prisipažinimo nepakanka, be prisipažinimo įstatymas reikalauja ir aktyvios pagalbos ikiteisminio tyrimo institucijai bei teismui išsiaiškinant nusikaltimą ar kitus kaltininkus. (LAT nutartis 2K-526/2006) Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis E. V. savo kaltės dėl nusikaltimo padarymo nepripažino nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pripažino faktą, kad buvo Alytaus miesto sode, tačiau kitų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių nepripažino, ikiteisminio tyrimo metu apskritai neigė dalyvavęs nusikaltimo padaryme. Nors teisme apeliantas nepripažino visų faktinių nusikaltimo aplinkybių, tačiau byloje nustatyta ir įrodyta, kad nuteistieji veikė bendrai, E. V. laikė nukentėjusįjį P. K. iš priekio už drabužių, klausė, ką jis turi, tempė link miško, apžiūrėjo kišenes, tuo plėšimo būdu pagrobė telefoną ir raktus. Šios aplinkybės patvirtina, jos nuteistasis nepripažino visų faktinių kaltinimo aplinkybių, nebuvo nuoširdus, nesistengė padėti atskleisti nusikaltimą, todėl tai nepatvirtina jo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi. Dėl šių aplinkybių teismas pagrįstai nustatė, jog nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas įvertino šių aplinkybių visumą, jų tarpusavio santykį, kiekvienos iš jų lyginamąjį svorį skiriant bausmę ir pagrįstai už LR BK 180 str. 1d. skyrė bausmę laisvės atėmimą 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 61 str. 4 dalimi, jei kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę, tačiau šiuo atveju teismas net ir nesant nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustačius vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, skyrė bausmę ne didesnę, bet net ir mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis.

Esant šioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad paskirtoji bausmė nei savo rūšimi nei dydžiu nėra aiškiai per griežta, atitinka padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, yra būtina ir pakankama pasiekti LR BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus. Nėra teisinio pagrindo tenkinti apelianto skundą ir švelninti bausmę apeliacinio skundo motyvais. Todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o nuosprendis E. V. atžvilgiu paliekamas nepakeistas.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 5d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, teismo išvados dėl nusikaltimų įvykio, nusikaltimų sudėčių buvimo, nuteistųjų kaltės, veikų kvalifikavimo, paskirtų bausmių pagrįstos išsamiu bylos aplinkybių tyrimu, visapusišku ir objektyviu įrodymų vertinimu.

Kolegija daro išvadą, kad keisti nuosprendį apeliacinių skundų motyvais nėra teisinių pagrindų, todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistųjų V. B., M. S., E. V. apeliacinius skundus atmesti.