Alytaus apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

Alytaus rajono apylinkės teismo teisėja Diana Atajeva, susipažinusi su J. B. privataus kaltinimo skundu, kuriame D. G. ir E. N. kaltinamos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 2 dalyje, padarymu, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. B. Alytaus rajono apylinkės teismui pateikė privataus kaltinimo skundą, kuriame D. G. ir E. N. kaltinamos nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 2 dalyje, padarymu.

Skunde J. B. nurodė, kad visuomenės informavimo priemonėje - 2014-06-06 internetiniame portale DELFI, buvo išspausdintas straipsnis, kurį, pasak pareiškėjo, patalpino D. G., apie (duomenys neskelbtini) gyventojos D. šunį, kuriame buvo paskelbta neribojama, viešai prieinama, tikrovės neatitinkanti, jo garbę ir orumą žeminanti informacija.

Nurodo, kad straipsnyje perteikti E. N. ir D. G. žodžiai dėl įvykio su jų šuniuku: kad klebonas jų šuniuką vaikėsi su lazda vaikėsi ir iš klebono šuniukas grįžo kruvinas, su iškritusiu dantuku, taip pat dėl aukojamų bažnyčiai pinigų: kad kunigas už juos perka kailinius savo šeimininkės dukrai, kartu su jomis važinėja į Egiptą, yra nieko nepagrįsti, todėl D. G. ir E. N. paskleidė tikrovės neatitinkančią, jį paniekinančią ir pažeminančią informaciją, turėdamos tikslą jį viešai apšmeižti, sukelti aplinkinių nepasitikėjimą juo, kaip dvasininku.

Atsisakytina pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal J. B. skundą.

Pažymėtina, kad šios kategorijos bylos nagrinėjamos LR BPK numatyta privataus kaltinimo bylų proceso tvarka, kuri numato, kad teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas.

LR BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra manoma, kad bus išaiškinta ir įrodyta nusikalstama veika, o kaltam asmeniui pritaikyta įstatyme numatyta bausmė. Šio proceso pradėjimas, nesant duomenų apie galimos nusikalstamos veikos požymius, reikštų nereikalingą lėšų ir proceso dalyvių laiko švaistymą, o tam tikrais atvejais galėtų būti vertinamas kaip neleistinas žmogaus teisių varžymas.

LR BK 2 str. 4 d. nurodo, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį – objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą (baudžiamąjį nusižengimą), visumą. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Nusikalstamos veikos sudėtis leidžia atskirti baudžiamąją atsakomybę nuo kitų teisinės atsakomybės rūšių.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad veika baudžiamojoje teisėje – tai socialiai reikšmingas žmogaus elgesys, poelgis, tačiau toli gražu ne kiekvienas socialiai žalingas žmogaus poelgis pripažįstamas esąs nusikalstamas, t.y. tampa nusikaltimu- jis gali būti administraciniu, drausminiu ar civiliniu deliktu. Kad žmogaus poelgis įgytų nusikalstamos veikos statusą, jis turi būti pavojingas. Taigi, žmogaus poelgio pavojingumas yra vienas iš nusikalstamos veikos požymių ir veikos kriminalizavimo prielaidų, t.y. nusikalstama veika- tai pavojinga viešpataujančiai vertybių sistemai veika, ir ne šiaip sau pavojinga, o pati pavojingiausia, kuria kėsinamasi į didžiausias vertybes.

Iš gauto pareiškimo turinio matyti, kad yra aiški LR BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatyta aplinkybė, draudžianti pradėti baudžiamąjį procesą.

Privatus kaltintojas J. B. prašo patraukti baudžiamojon atsakomybėn D. G. ir E. N. už šmeižimą.

Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad pagal (duomenys neskelbtini) miestelyje gyvenančios D. kreipimąsi į DELFI internetiniame DELFI portale 2014-06-06 buvo publikuotas straipsnis apie kilusį D. konfliktą su (duomenys neskelbtini) parapijos klebonu J. B. dėl sužaloto šuniuko, apie klebono įvairius incidentus ir kai kurių parapijiečių nepasitenkinimą „nekunigišku klebono gyvenimu“. Straipsnyje rašoma, kad D. nurodomus faktus patvirtino ir telefonais DELFI kalbinti gyventojai, kurie nenorėjo būti viešinami.

Pažymėtina, kad straipsnį rašiusi žurnalistė išklausė ir leido pasisakyti abiems konflikto pusėms: straipsnyje viešai išdėstyta ne tik D. pozicija, bet ir kunigo – paties pareiškėjo J. B. paaiškinimai.

Pats pareiškėjas J. B. nei savo skunde, nei straipsnyje neneigia, kad jis yra apsipykęs su kaimynais dėl jų šuns.

Tokie konfliktai tarp kaimynų, kai jų išsprendimui pasitelkiamos viešojo informavimo priemonės- spauda, televizija, yra neretas reiškinys mūsų visuomenėje. Tačiau tai nereiškia, kad tokie žmonių poelgiai turi būti pripažinti nusikalstamais ir kad baudžiamoji teisė yra tinkamiausia priemonė spręsti tokius kilusius ginčus, nes baudžiamoji atsakomybė yra tik kraštutinė priemonė konfliktinėms situacijoms spręsti.

Visuotinai pripažįstamas ultima ratio principas reikalauja taikyti baudžiamąją atsakomybę tik tada, kai visi kiti būdai yra nepakankami teisingumui atstatyti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstytą, darytina išvada, jog privataus kaltintojo kaltinamų asmenų kreipimasis į DELFI žurnalistę, kuri savo straipsnyje pateikė kaltinamų asmenų pasakojimus, kurie, anot privataus kaltintojo, jį apšmeižė, nėra tokia pavojinga, kad įgytų nusikalstamos veikos statusą, ir negali sukelti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 2 d. dispozicijose numatytų pavojingų pasekmių, todėl negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės .

Atkreiptinas dėmesys, kad aukštesnės instancijos teismai, nagrinėdami tokio pobūdžio bylas, vadovaujasi ta nuomone, kad Lietuvos Respublikos teisės sistemoje yra pakankamai nemažai priemonių, kuriomis asmuo, manantis, kad jos teisės yra pažeistos, gali efektyviai apginti savo interesus ir nebūtinai kaskart pasinaudodamas baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso teisės normomis, kurios tėra tik viena iš teisės sistemos sudedamųjų dalių, tačiau nebūtinai jos yra veiksmingiausios ir vienintelės siekiant apginti pažeistas teises. Teisės teorijoje minėtosios normos yra traktuojamos kaip „ultima ratio“, t.y. kaip paskutinė priemonė, kuria asmuo gali ginti, jo įsitikinimu, pažeistas teises. Sankcijų įtvirtinimo baudžiamaisiais įstatymais turi būti imamasi tik tada, kai neįmanoma kitomis socialinėmis, teisinėmis priemonėmis (ap)ginti teisinių gėrių, kurie yra pažeidinėjami. Todėl ir šiuo atveju privates kaltintojas jo manymu pažeistas teises – savo garbę ir orumą, gali efektyviai apginti pasinaudodami, pavyzdžiui, civilinės teisės numatomomis galimybėmis (Klaipėdos apygardos teismo 2011-06-10 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-592-417/2011).

Tokiu būdu, teismui nenustačius nusikalstamos veikos požymių, privataus kaltinimo bylos procesas negali būti pradėtas (LR BPK 3 str. 1d. 1p.), todėl atsisakytina pradėti privataus kaltinimo procesą (LR BPK 412¹ str.).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 412¹ straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą dėl J. B. skundo, kuriame D. G. ir E. N. kaltinamos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 2 dalyje, padarymu.

Nutartis per septynias dienas nuo jos nuorašo įteikimo privačiam kaltintojui dienos gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui, paduodant skundą per Alytaus rajono miesto apylinkės teismą.