Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Valdo Vitunsko,

asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, S. J. gynėjai advokatei Danai Žvingilienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. J. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. J., padariusį nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d., atleido nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu. Baudžiamąją bylą nutraukė.

Vadovaujantis BK 67 str. 2 d. 9 p., 72² str., S. J. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, t. y. per 3 (tris) mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Nukentėjusiosios G. J. civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš S. J. 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo ir 500 Eur (penkis šimtus eurų) proceso išlaidų - už advokato padėjėjo atstovavimą, nukentėjusiosios G. J. naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. S. J. pripažintas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl to, kad 2018 m. liepos 17 d. apie 06.30 val., namuose (duomenys neskelbtini) , grumtynių metu G. J. rankose laikant savo mobiliojo ryšio telefoną ir jį užgulus visu kūnu, tyčia rankomis atlenkė jos dešinę ranką ir ją užlaužė, rankomis atlenkė jos kairės rankos pirštus ir atėmė mobiliojo ryšio telefoną, padarydamas smulkius odos nubrozdinimus dešinėje plaštakoje ir kairės plaštakos IV piršte, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu smurtaudamas savo šeimos narei - sutuoktinei G. J. sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas S. J. atžvilgiu nuosprendį konstatavo, kad nuteistojo kaltė neabejotinai įrodyta byloje surinktų duomenų visuma, jo veiksmuose yra visi šios veikos sudėties požymiai, tačiau, įvertinęs nukentėjusiajai padarytų sužalojimų lokalizaciją ir pobūdį, padarė išvadą, kad nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli, jog kaltininkui negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje S. J. gynėja prašė jo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. S. J. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliaciniame skunde S. J. nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvada, kad bylos įrodymų visuma patvirtina jo veiksmuose esant visus inkriminutos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 2 dalis.)

7. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą.

8. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, jog ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas vyko vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normomis. Apylinkės teismas apeliantą kaltu pripažino vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertindamas, įstatymus taikė tinkamai, BPK reikalavimų nepažeidė. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nuteistasis inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, kad surinkti įrodymai nepatvirtina jo kaltės ir teismo buvo vertinami neobjektyviai, yra visiškai nepagrįstos ir neteisingos, vertinamos kaip jo gynybos versija. Aukštesniojo teismo vertinimu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, sprendžiant apelianto kaltės klausimus, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir nulėmusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai, visapusiškai išanalizavo ir teisingai įvertino visus byloje esančius įrodymus, kurių visetas leido daryti pagrįstas išvadas dėl S. J. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

9. S. J. savo kaltę dėl sutuoktinės G. J. sužalojimo ir jai sukelto fizinio skalsumo viso bylos tyrimo metu kategoriškai neigė, nurodydamas, kad jokio smurto jos atžvilgiu nenaudojo, tarp jų santykiai įtempti, vyksta skyrybų procesas, dėl ko sutuoktinė yra suinteresuota jį apkaltinti. Apeliaciniame skunde jis nuosekliai laikėsi pirmosios instancijos teisme pateiktos versijos, tvirtindamas, kad jokio smurto kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis G. J. atžvilgiu nenaudojo, jo įsitikinimu, kaltinamas išgalvotas, jis nepasitvirtino. Su tokiais skundo argumentais apeliacinis teismas sutikti negali. Priešingai nei teigia apeliantas, jo kaltė įvykdžius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą buvo grindžiama ne tik nukentėjusiosios A. R. parodymais, bet ir kitais byloje surinktais duomenimis, nepilnametės liudytojos Ū. J. parodymais, kuri tiesiogiai matė įvykį, teismo medicinos eksperto Ą. S. teismo posėdžio metu duotais paaiškinimais ir jo pasirašytos specialisto išvados duomenimis. Nukentėjusiosios parodymai buvo išanalizuoti ir objektyviai įvertinti kitų bylos duomenų kontekste. Apeliantas skunde nurodė, kad nukentėjusiosios parodymus teismas negalėjo vertinti kaip objektyvius, atsižvelgiant į vykstantį skyrybų procesą, priešiškus jų tarpusavio santykius bei tai, kad jie patys yra prieštaringi ir paneigti kita bylos medžiaga. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad, vykstant skyrybų procesui, kiekvienos šalies poziciją viena kitos atžvilgiu reikia vertinti labai atidžiai ir šiuo atveju nepaneigtas faktas, jog apelianto ir nukentėjusiosios santykiai yra konfliktiški, tačiau pažymi, kad vien dėl tokių aplinkybių nukentėjusiosios parodymai negali būti laikomi neteisingais. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti tiek S. J., tiek G. J. parodymų teisingumą ir patikimumą, vertino juos byloje surinktų įrodymų visumos kontekste, ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai nustatė, kad būtent ne apelianto, o nukentėjusiosios parodymus patvirtino bylos duomenų visetas.

10. Nepagrįstas skundo argumentas, kad teismas be pagrindo kaip teisingo, nevertino pirminio G. J. paaiškinimo, jai paskambinus bendrosios pagalbos telefonu, kur ji nenurodė, kad buvo sužalota sutuoktinio ar jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertinu ne atsietai vieną nuo kito, o jų visumą, dėl ko pagrįstai nukentėjusiosios G. J. parodymus laikė nuosekliais ir neprieštaringais. Iš 2018 m. rugsėjo 5 d. kitų objektų apžiūros protokolo, kuriame stenografuotas iš Bendrojo pagalbos centro gautas garso įrašas, kuriame užfiksuotas pranešimo turinys (1 t., b. l. 23-24, 25), matyti, pranešimas užregistruotas 2018 m. liepos 17 d. 06 val. 38 min., G. J. pokalbio metu nurodė, kad vyras per jėgą atėmė iš jos telefoną, kad buvo grumtynės, kad ji buvo pastumta, kas neabejotinai patvirtina, kad jau šiame pranešime ji patvirtino, kad santykis tarp jos ir apelianto buvo, kad telefonas buvo atimtas panaudojus jėgą. Iš pokalbio stenogramos matyti, kad ir pati G. J. nurodė, kad yra pasimetusi, nežino, ką jai daryti. Iš kaltinime nurodyto įvykio laiko ir skambučio į bendrosios pagalbos centrą laiko matyti, kad nukentėjusioji pagalbos telefonu paskambino praėjus vos kelioms minutėms po sutuoktinio panaudotų smurtinių veiksmų prieš ją. Taigi, šių aplinkybių visuma duoda pagrindo spręsti, kad pokalbio metu G. J. buvo streso būsenoje, susijaudinusi, todėl tuoj po poveikio dėl fiziologinių organizmo reakcijų skausmo galėjo dar nejausti. Todėl skundo teiginys, kad paskambinusi į bendrosios pagalbos centrą ji konkrečiai nenurodė, kad buvo sužalota S. J. ar jai buvo sukeltas fizinis skausmas, neduoda pagrindo išvadai, kad ji iš tiesų nebuvo sužalota. Pažymėtina, kad įvykio dieną surašytame pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir apklausta liudytoja, ji jau nuosekliai ir detaliai išdėstė įvykio aplinkybes, nurodydama, kad sutuoktinis S. J., siekdamas atimti jos mobilaus ryšio telefoną, o jai jo neatiduodant, sugriebė jai už rankų, jas užlaužė, jėga atplėšė jos sugniaužtus pirštus, apdraskydamas plaštaką, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Analogiškas įvykio aplinkybes ji nurodė ir apklausta teisme.

11. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikimais apelianto kaltės įrodymais laikė nepilnametės Ū. J. parodymus, kuri patvirtino mačiusi, kaip mamos lovoje tėtis stipriai bandė iš mamos atimti telefoną ir ją draskė, mama bandė telefoną susigrąžinti sau. Ū. J. priėjo prie tėčio ir bandė atimti iš jo telefoną, kad galėtų atiduoti mamai, bet jai nepavyko, ji ant mamos rankų matė apdraskymus. Netikėti šios liudytojos parodymais pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo, nes be to, kad jie patvirtina nukentėjusiosios parodymus, Ū. J. nurodė, kad nors paskutiniu metu dėl tėčio agresyvaus elgesio jaučia baimę, girdėjo, kaip tėtis šmeižia mamą ir jai grasina, tačiau mama apie tėtį jai nekalba blogai, visada norėjo, kad ji bendrautų su tėčiu, ir sakė, kad sakytų tiesą, kaip iš tiesų buvo. Be to, nukentėjusiosios sužalojimo faktą patvirtina ir 2018 m. liepos 17 d. Kauno apskrities VPK PR 2-osios kuopos 1-ojo būrio vyr. patrulio M. M. surašytas tarnybinis pranešimas dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, kuriame jis nurodė, kad ant įvykio vietoje rastos smurtą patyrusios G. J. delnų buvo matyti sužalojimai, kurios jis užfiksavo nuotraukose ir jas pridėjo prie tarnybinio pranešimo. (1 t., b. l. 12-15, 17-18).

12. Apeliantas skunde nesutinka su specialisto išvados vertinimu kaip neginčijamu jo kaltės įrodymu, nes specialistas nedavė kategoriškos išvados, kad joje užfiksuoti nukentėjusiajai padaryti sužalojimai atsirado būtent dėl jo kaltės. Kolegija pažymi, kad teismų praktikoje specialisto išvados ir specialisto paaiškinimai teismo nėra vertinami kaip nuo įrodymų visumos atsieti atskiri įrodymai, kurie turi patvirtinti ar paneigti nusikaltimo padarymo faktą. Jų patikimumas sietinas su atitikimu kitiems bylos duomenims. Taigi, kaip teisingai nurodė skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, specialisto duota išvada ir teisme duoti paaiškinimai, jog nukentėjusiajai tikrai buvo padaryti sužalojimai, kurių laikas ir pobūdis atitinka nukentėjusiosios nurodytas jos sužalojimo aplinkybes, laikytini apelianto kaltę patvirtinančiais įrodymais. Vertinant nukentėjusiosios parodymus dėl jai padarytų įdrėskimų su byloje nustatytais faktiniais duomenimis, taip pat jokių esminių prieštaravimų nenustatyta. Jos nurodytų padarytų sužalojimų kiekis ir lokalizacija iš esmės atitinka specialisto išvados duomenis. Kaip minėta, nukentėjusioji teigė, jog grumtynių metu ji laikė telefoną sugniaužusi delne, o S. J. lupo iš jos telefoną, dėl ko ji juto skausmą, jis siekė atlenkti jos pirštus ir ištraukti telefoną, tokiu būdu apdraskė delną. Teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas Ą. S. patvirtino savo duotą išvadą, nurodė, kad tokie sužalojimai, kokie buvo nustatyti G. J., būdingi veiksmams, kai viena ranka yra laužiama, o iš kitos atimamas telefonas, kad spaudžiant rankas, jas sukant ir atlenkiant pirštus naudojama fizinė jėga, o jeigu asmuo draskosi ir plėšosi, tai bus patirti didesni sužalojimai. Taip pat patvirtino, kad sužalojimai buvo padaryti nurodytu laiku, daiktu, turinčiu briauną, gali būti pirštais.

13. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai, kaip sekimą išvengti atsakomybės vertino paties S. J. parodymus, nes jie prieštarauja aukščiau aptartiesiems įrodymams. Jis tvirtino, kad dukra Ū. J. konflikto nematė, įėjo į kambarį, kai jis jau išeidinėjo, tačiau nepilnametė liudytoja, kaip ir nukentėjusioji, nurodė tapačias aplinkybes, kad mergaitė matė, kaip tėtis bandė iš mamos atimti telefoną, ir ji pati dar norėjo mamai padėti, priėjo prie tėčio ir bandė atimti iš jo mamos telefoną. Ir pats apeliantas savo pozicijoje nėra nuoseklus. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis kategoriškai neigė sukėlęs žmonai fizinį skausmą ir ją sužalojęs, kad net nebuvo kontakto su jos rankomis, nors kartu pripažino, kad telefoną iš jos rankų išplėšė jėga, kad ji priešinosi, nenorėjo jo atiduoti. Apeliaciniame skunde, palaikydamas šią savo poziciją, jis tuo pačiu teigia, kad jeigu įbrėžimai nukentėjusiajai ir galėjo atsirasti dėl jo veiksmų, nėra surinkta įrodymų, kad jis turėjo tikslą nukentėjusiąją sužaloti ar sukelti jai fizinį skausmą, tokiu būdu, S. J., jau ginčija tik jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties subjektyviosios pusės požymio, t .y, kaltės, buvimą. Įvertinus aptartą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo teiginiai grindžiami ne argumentuotais teiginiais, o tik apelianto subjektyviais pamąstymais, iš kurių matyti, kad pats S. J. teisingais laiko ir tokiais teismo prašo pripažinti tik jo paties parodymus, o visus kitus įrodymus laikyti abejotinais ir netinkamai įvertintais, todėl tokie skundo teiginiai negali būti laikomi pagrįstais ir argumentuotais.

14. Įvertinus aptartus įrodymus, nekyla abejonių, kad S. J. kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo patvirtinimui duomenų pakanka, jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį o apeliacinio skundo argumentai prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms arba yra tik subjektyvaus ir gynybinio pobūdžio, todėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 17 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo teisinio nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo S. J. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.