Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje L. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, vedęs, aukštojo išsilavinimo, dirbantis L. P. IĮ, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone, neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. P. 2011 m., tiksli diena nenustatyta, iš asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą baudžiamąją bylą, įgijęs Z. R. B. priklausančią 1500 Lt vertės savadarbę priekabą ir 2011 m. žiemą, tiksliai nenustatytu laiku iš Z. R. B. sužinojęs, kad minėta priekaba buvo iš jo pavogta, 2012 m. pavasarį, tiksliai nenustatytu laiku, Šiaulių r., (duomenys neskelbtini) k., pardavė šią priekabą nenustatytam asmeniui, taip realizavo Z. R. B. priklausantį turtą, žinodamas, kad tas turtas įgytas nusikalstamu būdu.

Kaltinamasis L. P. teisme kaltu neprisipažino ir parodė, kad nežinojo, jog priekaba priklauso Z. R. B.. Z. R. B. vieną kartą buvo atvykęs pas jį į namus ir sakė, kad tai yra jo priekaba bei sakė, kad jo priekabą pavogė V. Z.. Tačiau jis Z. R. B. nepatikėjo, galvojo, kad nori jį apgauti. Jis Z.R. B. liepė duoti 200 Lt, nes V. Z. jis buvo davęs 200 Lt, priekaba buvo kaip užstatas, tuomet būtų grąžinęs priekabą. Z. R. B. sakė, kad priekaba yra jo, todėl jokių pinigų jis nemokės. To pokalbio metu V. M. sėdėjo mašinoje. Kitą kartą Z. R. B. atvyko su policijos pareigūnu, tačiau tuo metu priekabą jis jau buvo pardavęs. Priekabą pardavė už 700 Lt, tokiu būdu gavo 500 Lt uždarbio. Skelbime buvo nurodęs 800 Lt., bet pardavė už 700 Lt. Priekabą pardavė praėjus vieneriems metams po to, kai V. Z. ją jam atvarė. Z. R. B. neatidavė priekabos, nes pats už ją V. Z. buvo davęs 200 Lt. Z. R. B. jo neprašė pasaugoti jam priklausančios priekabos. Gautus pinigus padavė D. sumokėti už V. Z. sunaudotą elektrą. V. Z. buvo pasiskolinęs 300 Lt iš D.. Dar V. Z. iš jo buvo pasiskolinęs 50 Lt. Sodyba, kurioje gyveno V. Z., yra ne jo, o jo mirusio uošvio. Dokumentai dar nesutvarkyti. Knygelės, patvirtinančios mokėjimus už sunaudotą elektros energiją, neturi. Priekaba buvo ūkiniame pastate. Nukentėjusysis Z. R. B. ir jo sutuoktinė meluoja, kad jie ne kartą važiavo pas jį ir, kad jie kalbėjosi apie tai, kad nutirpus sniegui jis jiems grąžins priekabą. Pats sakė, kad nutirpus sniegui, ištrauks jachtą, o tada priekabą. Su V. Z. apie tai, kad priekaba vogta iš Z. R. B., pats nekalbėjo. Policijai pareiškimo apie tai, kad pas jį yra galimai vogtas daiktas, nerašė. Jis Z. R. B. nepasitikėjo ir galvojo, kad jis nori apgauti sakydamas, kad priekaba yra jo, o V. Z. pasitikėjo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagarsino nukentėjusiojo Z. R. B. ikiteisminio tyrimo metu 2012-05-15, 2012-07-09, 2012-08-22, 2013-02-06 duotus parodymus, kad jis 2011 m. vasarą, gal birželio mėnesį, dienos tiksliai neatsimena, nuvyko į mišką, esantį (duomenys neskelbtini) k., Šiaulių r., parsivežti malkų, važiavo traktoriumi, prie kurio buvo prisikabinęs priekabą. Miške priekabos padanga sprogo, todėl jis ją paliko. Netrukus jis atsigulė į ligoninę, todėl iš miško tada priekabos neparsigabeno, į mišką jis nuvyko grįžęs iš ligoninės ir pamatė, jog jam priklausančios priekabos nebėra. Jis pradėjo ieškoti priekabos, klausinėti žmonių, kas ją matė. Po kiek laiko V. Z. pasakė, jog žino, kur yra priekaba. Jie abu nuvyko į L. P. sodybą, esančią (duomenys neskelbtini) k., buvo prisnigę, privažiuoti prie pat sodybos negalėjo, todėl pėsčiomis nuėjo iki sodybos, kur ūkiniame pastate pamatė šiaudais apkrautą ir už laivo užstumtą priekabą. Savo priekabą jis atpažino iš karto, nes ji buvo savadarbė, nusidėvėjusi. Pasiimti priekabos negalėjo dėl gausaus sniego ir todėl, kad priekabą iš ūkinio pastato išsitempti trukdė laivas. Grįžęs į Kuršėnus kartu su V. M. nuvyko pas L. P. su juo pasikalbėti, pasakė L. P., kad šis pavogė jam priklausančią priekabą, kad negalėjo jos atsiimti, nes buvo užpustyta. L. P. pažadėjo priekabą grąžinti, kai nutirps sniegas. Jis kurį laiką laukė, tačiau, kai sniegas ištirpo, o L. P. negrąžino jam priekabos. Jis su žmona vėl nuvažiavo pas L. P., šis pasakė, kad priekabą pardavė, pasiūlė nebeieškoti, pasakė, kad V. Z. yra jam skolingas, pasiūlė sakyti, jog V. Z. ją pavogė, t. y. suversti jam kaltę. Po šių L. P. žodžių jis nuvažiavo į policiją ir parašė pareiškimą. Dėl pavogtos priekabos jam padaryta 1500 Lt turtinė žala (1 t., 19-21, 22, 23, 24-26 b. l.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 276 straipsnio 5 dalimi, pagarsino liudytojo V. M. teisiamojo posėdžio metu 2014-03-18 duotus parodymus, kad kaltinamąjį L. P. žino iš matymo, su juo nebendrauja. Tikslios datos neprisimena, kada jis nuvažiavo pas Z. R. B.. Z. R. B. pasakė, kad dingo jo priekaba ir sužinojo, kad ta priekaba yra vienoje sodyboje. Tada kartu su juo nuvažiavo į tą sodybą ir rado jo priekabą ūkiniame pastate. Z. R. B. atpažino savo priekabą. Paskui nuvyko pas L. P. į namus. Jis Z. R. B. pasakė, kad nežino, kaip pas jį atsirado ta priekaba, tačiau pripažino, kad priekaba ten buvo. Pagarsinus liudytojo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 39-40 b. l.), liudytojas parodė, kad iš automobilio buvo išlipęs, tačiau į pačią daržinę nėjo. L. P. susitarė su Z. R. B., kad nutirpus sniegui, pats L. P. atitemps Z. R. B. priekabą. Galbūt L. P. ir sakė, kad kažkas jam tą priekabą atitempė. Kodėl kaltinamasis negrąžino priekabos nukentėjusiajam, nežino. Priekabos stovis buvo normalus, jos vertės nežino, bet priekaba buvo gera, padaryta ne iš atliekų (2 t., 47-48 b. l.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 276 straipsnio 5 dalimi, pagarsino liudytojo R. B. teisiamojo posėdžio metu 2014-03-18 duotus parodymus, kad L. P. pažįsta. Prieš keturis metus jis jam pasiūlė gyventi jo žmonos sodyboje (duomenys neskelbtini) kaime. Netoli gyvena ūkininkas A., pas kurį dirbo. Toje sodyboje negyveno, tik buvo nuėjęs apžiūrėti. Jokios priekabos ten nematė. Pagarsinus liudytojo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 41-42 b. l.), liudytojas parodė, kad gyvena L. P. sodyboje jau apie keturis metus ir dabar ten gyvena. Sodyboje jokių priekabų nematė ir dabar ten jokių priekabų nėra. Kai į sodybą buvo atvažiavę darbininkai, tuomet matė dvi priekabas. Kad V. Z. paėmė priekabą, jam nieko neaiškino. Šiai dienai tos priekabos sodyboje nėra. Kai darbininkai remontuodavo ūkinį pastatą, priekaba būdavo išvaroma į lauką. Vakarais darbininkai vėl viską suveždavo į ūkinį pastatą. V. Z. sodyboje senai nebegyvena. Jis ten gyveno tik tol, kol remontavo ūkinį pastatą. Apie priekabą su L. P. kalbėjosi. L. P. sakė, kad ten kažkas buvo. V. Z. sakė, kad priekaba buvo pavogta. V. Z. L. P. nesakė, kad priekaba buvo pavogta (2 t., 48 b. l.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 276 straipsnio 5 dalimi, pagarsino liudytojos S. B. teisiamojo posėdžio metu 2014-03-18 duotus parodymus, kad jos vyras Z. R. B. dirbo miške. Kai nuleido priekabos padangą, jis nusprendė, kad priekabą parsivarys vėliau. Sekančią dieną vyras susirgo. Pasveikęs nuvyko į mišką ir neberado priekabos. Tiksliai nepamena, bet nuo priekabos palikimo miške iki to laiko, kol vyras grįžo jos pasiimti, praėjo gal porą savaičių. Kažkas iš aplinkinių papasakojo vyrui, kad jų priekabą kažkas išvilko iš miško su traktoriumi. Vyras sužinojo, kad priekaba yra kaime važiuojant link (duomenys neskelbtini) ir yra L. P. žmonos sodyboje. Vyras nuvažiavo į tą sodybą. Toje sodyboje gyvena R. B.. R. B. žmona ar sugyventinė parodė, kad priekaba yra daržinėje. Parodė, kad ant priekabos buvo uždėtas šienas, kažkokia valtis. Vyras atpažino savo priekabą. Dabar nepamena, ar vyras vienas nuvažiavo pas L. P., ar su V. M.. Kai vyras paklausė L. P., kodėl jis paėmė svetimą priekabą, jis atsakė, kad priekabą parsivežė iš miško ir žadėjo vyrui ją grąžinti, kai nutirps sniegas. L. P. sakė, kad priekabą jis parsitempė su traktoriumi. Nežino, ar jis tuo metu žinojo, kad priekaba priklauso Z. R. B.. L. P. turi savo traktorių. L. P. sakė, kad jis važiavo su kita mašina, o kažkas kitas vairavo traktorių kai tempė priekabą. Kas vairavo traktorių, nežino. Ji su vyru nenorėjo iš karto kreiptis į policiją, kadangi L. P. pažinojo iš ankščiau, nes kartu dirbo. Po to kelis kartus buvo nuvykę pas L. P., kad grąžintų priekabą. Iš pradžių jis žadėjo grąžinti priekabą, po kurio laiko jis pasakė, kad nebeturi tos priekabos, nes ją pardavė. Tuomet su vyru nuvyko į policiją ir parašė pareiškimą. Po to iš karto su tardytoju, pasiėmę L. P. nuvažiavo į tą sodybą. Ten buvo R. B. žmona ar sugyventinė. Su ja pakalbėjo ir ji pasakė, kad tą priekabą išvežė, t. y. kažkam pardavė. Nežino, kodėl to neužrašė tardytojas, tačiau L. P. tardytojui pasakė, kad priekabą pardavė už 500 Lt. Po to jis su vyru L. P. siūlė atsiskaityti su jais arba atiduoti jiems kitą priekabą. Pagarsinus liudytojos parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 43-45 b. l.), liudytoja parodė, kad ji nežino kas yra Z.. Tą pavardę nurodė L. P.. Pati priekaba buvo nuo „Zilo“, ratai buvo nauji, ašys nuo traktoriaus T-16. Priekabą buvo įkainavę 1500 Lt, nors tiek kainavo vien ratai. Iš dviejų transporto priemonių buvo padaryta viena. Priekaba naudojosi apie tris mėnesius (2 t., 49 b. l.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 276 straipsnio 5 dalimi, pagarsino liudytojo A. T. teisiamojo posėdžio metu 2014-04-29 duotus parodymus, kad kaltinamąjį L. P. pažįsta. Pats dirba Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriuje vyr. tyrėju. 2012 m. gegužės mėnesį, tikslios datos nepamena, ėjo tarnybą Šiaulių rajono policijos komisariato operatyvinės grupės sudėtyje. Buvo gautas iškvietimas vykti į (duomenys neskelbtini) kaimą Šiaulių rajone, kur pareiškėjas Z. R. B. pareiškė pretenzijas dėl pavogtos jam priklausančios priekabos. Nuvykus išsiaiškinti įvykio aplinkybių, paaiškėjo, kad iki iškvietimo momento, prieš pranešant, pareiškėjas apytiksliai prieš 3 mėnesius, nuvyko į jam priklausantį mišką prie Smilgių kaimo, parsivežti medienos. Nuvykus į mišką su technika, dalis technikos sugedo, todėl jam teko palikti priekabą miške. Šias aplinkybes sužinojo iš paties R. Z. B. ir iš jo žmonos, kuomet vyko į įvykio vietą. Priekaba buvo palikta miške, nes Z. R. B. tuo momentu nerado tinkamos technikos tai priekabai iš miško išvaryti. Vėliau Z. R. B. dėl sveikatos sutrikimų teko gulėti ligoninėje, todėl jis negalėjo pasirūpinti, kad ta priekaba būtų ištempta iš karto po jos gedimo. Grįžęs iš ligoninės Z. R. B. sužinojo, kad priekabos ten, kur ji buvo palikta, nebėra, ją pavogė. Z. R. B. kreipėsi į policiją. Jis nurodė tokias aplinkybes, kad kažkas iš jo aplinkos žmonių, ar pažįstamų pasakė, kad tose vietovėse, kur buvo palikta priekaba, važinėjo kaltinamojo transporto priemonė. Z. R. B. konkrečiai nurodė, kad tą priekabą galėjo pavogti, ar suorganizuoti tos priekabos ištempimą būtent L. P.. Z. R. B. nurodė, kad jis gali žinoti, kur gali būti tą priekaba. Jis, kartu su Z. R. B. nuvyko į vienkiemio sodybą, ten rado tos sodybos prižiūrėtoją, bet ne savininką. Sodybos prižiūrėtojas geranoriškai sutiko leisti apžiūrėti pastatą. Tame pastate radome valtį. Priekabos ten nebuvo. Buvo surašytas apžiūros protokolas, po to grįžo į (duomenys neskelbtini). Dar prieš apžiūrint minėtą sodybą, važiavo pas L. P. į jo namus, kad išsiaiškintų įvykio aplinkybes. Nuvažiavus pas L. P. į namus, duris atidarė jo nepilnametis sūnus, kuris pasakė, kad tėvo nėra namuose, jis yra išvykęs į ligoninę. Vėliau iš kažkur L. P. atsirado, gal būt apie juos sužinojęs iš sūnaus. Dabar tiksliai neatsimena, ar į sodybą L. P. važiavo kartu su jais, ar sodyboje atsirado jau po sodybos apžiūros. Tik atsimena, kad tarp nukentėjusiojo Z. R. B. ir L. P. vyko pokalbis apie tą priekabą, vyko derybos dėl pinigų sugrąžinimo už tą priekabą. Z. R. B. ir L. P. derėjosi dėl to, kad jei L. P. sumoka nukentėjusiajam pinigus, jis jokių pretenzijų nebereiškia. Lyg ir buvo sutarę, kad L. P. sumokės pinigus nukentėjusiajam dar prieš nukentėjusiajam iškviečiant policiją. Dėl kažkokių aplinkybių jis pinigų nesumokėjo, todėl Z. R. B. kreipėsi į policiją. Iš pradžių L. P. labai painiojo įvykio aplinkybes. L. P. sakė, kad tą priekabą ištempė ne jis, o kažkoks jo pažįstamas. Jis minėjo kažkokią pavardę, kurios tiksliai nepamena. Iš pradžių buvo kalba apie V. Z.. L. P. kalbėjo apie tą asmenį, sakė, kad labiausiai kaltas V. Z.. L. P. kalbėjo ir dar apie vieną asmenį, panašia pavarde. Neatsimena, ar L. P. sakė, kad jis turi, ar turėjo tą priekabą. Negali konkrečiai prisiminti ką jis sakė, tačiau L. P. apie tą priekabą žinojo. Atsimena aplinkybes, kai nukentėjusysis sakė, kad L. P. jiems žadėjo atvežti priekabą. Pokalbio apie 200 Lt užstatą už priekabą, neatsimena. Atsimena tiek, kad tarp nukentėjusiojo ir L. P. vyko derybos apie tai, kada jis sumokės pinigus, arba jis atvarys priekabą. Pats L. P. klausė, ar jis vogė priekabą. L. P. kategoriškai neigė, kad vogė ar tempė tą priekabą. Jis neigė, ir tai, kad užsakė vagystę. Buvo kalba nukentėjusiojo ir L. P., kad jis tą priekabą grąžins. Nepamenu, kad L. P. būtų sakęs, kad pas save jis turėjo priekabą. Tačiau suprato, kad ta priekaba gali būti kažkur kitur. Nepamena aplinkybių, ką L. P. kalbėjo apie tai iš kur pas jį atsirado priekaba (2 t., 58-60 b. l.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 276 straipsnio 5 dalimi, pagarsino liudytojos D. K. teisiamojo posėdžio metu 2014-06-06 duotus parodymus, kad kaltinamąjį L. P., pažįsta. Nuo 2011 m. birželio mėnesio gyveno L. P. priklausančioje sodyboje, t. y. (duomenys neskelbtini) kaime, Šiaulių rajone kartu su sugyventiniu R. B.. Apie dingusią priekabą nieko nežino, tik girdėjo, kad L. P. kaltina tos priekabos vagyste. Pats L. P. yra sakęs, kad jį kaltina priekabos vagyste. Pati nėra mačiusi, kad policija būtų apžiūrinėjusi tą sodybą. Su R. B. apie priekabą nekalbėjo. Pati nėra mačiusi, kad L. P. būtų atvaręs į sodybą kokią priekabą. Toje sodyboje naudojasi tik viena gyvenamojo namo dalimi, o ūkiniais pastatais nesinaudoja, nes jokių gyvulių nelaiko. V. Z. vienu metu gyveno tame pačiame name. Su juo nebendraudavo, tik pasisveikindavo. Sodybos teritorijoje stovi kelios traktorių priekabos (2 t., 85-86 b. l.).

Iš 2012-05-15 ir 2012-07-09 įvykio vietos apžiūros protokolų matyti, jog įvykio vieta yra sodyboje (duomenys neskelbtini) k., Šiaulių rajone bei Šiaulių r., (duomenys neskelbtini) k., miško teritorijoje, 47 kvartale, 6 a. sklype (1 t., 6-12, 13-15 b. l.).

Iš 2012-08-23 nukentėjusiojo Z. R. B. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad Z. R. B. parodė vietą, kur miške buvo palikęs savo priekabą (1 t., 27-29 b. l.).

2012-05-15 dokumentų pateikimo protokole užfiksuota, kad nukentėjusysis Z. R. B. pateikė traktoriaus (duomenys neskelbtini) techninio paso ir registracijos liudijimo LF051237 kopijas (1 t., 30-32 b. l.).

Motyvuojamoji dalis

Teismas daro išvadą, jog kaltinamojo L. P. kaltę patvirtinančių įrodymų, kad jis 2011 metų birželio mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, iš asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą baudžiamąją bylą, įgijęs Z. R. B. priklausančią 1500,00 Lt vertės savadarbę priekabą, o 2011 m. žiemą, tikslus laikas nenustatytas, iš Z. R. B. sužinojęs, kad minėta priekaba buvo iš jo pavogta, 2012 metų pavasarį, tikslus laikas nenustatytas, Šiaulių r., (duomenys neskelbtini) k., pardavė šią priekabą nenustatytam asmeniui, taip realizavo Z. R. B. priklausantį turtą žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu, surinkta pakankamai. Nors kaltinamasis L. P. neigia savo kaltę teikdamas, kad tiksliai nežinojo, jog priekaba priklauso Z. R. B., tačiau tokius jo parodymus paneigia jo paties parodymai, kad Z.R. B. jam sakė, jog priekaba buvo iš jo pavogta bei teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų S. B., A. T. parodymai, t. y. kad tarp nukentėjusiojo Z. R. B. ir L. P. vyko derybos apie tai, kada L. P. sumokės pinigus arba atvarys priekabą. Nukentėjusysis Z. R. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad L. P. pažadėjo priekabą grąžinti, kai nutirps sniegas; kurį laiką laukė, tačiau, kai sniegas ištirpo, o L. P. negrąžino jam priekabos, tuomet su žmona vėl nuvažiavo pas L. P., šis pasakė, kad priekabą pardavė, pasiūlė nebeieškoti, pasakė, kad V. Z. yra jam skolingas, pasiūlė sakyti, jog V. Z. ją pavogė, t. y. suversti jam kaltę (1 t., 20-21 b. l.). Panašias aplinkybes teisme parodė ir liudytojas V. M., kuris teigė, jog nuvyko pas L. P. į namus; L. P. Z. R. B. pasakė, kad nežino, kaip pas jį atsirado ta priekaba, tačiau pripažino, kad priekaba ten buvo; L. P. susitarė su Z. R. B., kad nutirpus sniegui, pats L. P. atitemps Z. R. B. priekabą. Minėtų liudytojų S. B., A. T., V. M. parodymai buvo nuoseklūs ir išsamūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, todėl nėra pagrindo jais abejoti, nenustatyta, kad minėti liudytojai būtų suinteresuoti nepagrįstai apkalbėti kaltinamąjį L. P.. Nukentėjusiojo Z. R. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, taip pat yra nuoseklūs, juos papildo ir patvirtina kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai, todėl abejoti nukentėjusiojo Z. R. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais nėra pagrindo. Liudytojų R. B. parodymais, kad V. Z. L. P. nesakė, jog priekaba buvo pavogta, ir D. K. parodymais, kad pati nėra mačiusi, kad L. P. būtų atvaręs į sodybą kokią priekabą, kad apie dingusią priekabą ji nieko nežino, tik girdėjo, kad L. P. kaltina tos priekabos vagyste, teismas nesiremia, kadangi nustatyta, jog R. B. ir D. K. su L. P. palaiko draugiškus santykius, jie gyvena L. P. priklausančioje sodyboje ir tokius parodymus duoda galimai norėdami L. P. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Kaltinamojo L. P. parodymus, jog jis nežinojo, kad priekaba priklauso Z. R. B., kad Z. R. B. nepasitikėjo ir galvojo, kad jis nori apgauti sakydamas, kad priekaba yra jo, teismas vertina kaip pasirinktą L. P. gynybos poziciją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes jo parodymų nepatvirtina kiti ištirti įrodymai, ir jo duotais parodymais remiasi tik tiek, kiek jie neprieštarauja nustatytoms aplinkybėms – kad tą priekabą L. P. buvo įgijęs iš V. Z., kad Z.R. B. sakė jam, jog priekaba yra vogta. Pastebėtina, kad nors L. P. V. Z. ir pasitikėjo, tačiau, kaip pats teisme parodė, su V. Z. apie tai, kad priekaba vogta iš Z. R. B., jau po to kai Z.R. B. buvo pasakęs apie iš jo pavogtą priekabą, nekalbėjo ir policijai pareiškimo apie tai, kad pas jį yra galimai vogtas daiktas, nerašė. Šios aplinkybės tik dar kartą patvirtina, kad L. P. parodymai yra gynybinė pozicija, kuria jis siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pats kaltinamasis neneigia, kad buvo įdėjęs skelbimą, jog yra parduodama priekaba už 800 Lt, o ją pardavė už 700 Lt, tokiu būdu gavo 500 Lt uždarbio. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir į tai, kad kaltinamasis pardavė žinodamas, kad iš Z. R. B. buvo pavogta priekaba ir jis jos ieškojo bei su Z. R. B. tarėsi dėl pinigų grąžinimo ar priekabos grąžinimo natūra, ją pardavė ir tokiu būdu gavo 500 Lt uždarbį, laiko, jog kaltinamasis L. P. tokiu būdu pats realizavo minėtą priekabą. Aukščiau aptarti įrodymai patvirtina tai, kad L. P. žinojo, jog priekaba yra vogta ir tai žinodamas ją realizavo.

L. P. veika pagal nustatytas bylos aplinkybes kvalifikuota teisingai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189 straipsnio 1 dalį, nes L. P. realizavo turtą (savadarbę priekabą), žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu, t. y. žinodamas, kad ji buvo pavogta. Veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia.

Atsižvelgiant į tai, kad Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartimi kaltinamojo V. Z. atžvilgiu baudžiamoji byla buvo išskirta į kitą baudžiamąją bylą, tikslintinas kaltinimas nurodant, kad L. P. įgijo priekabą iš asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą baudžiamąją bylą. Šis patikslinimas nesunkina kaltinamojo padėties ir veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

Kaltinamojo L. P. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Skirdamas bausmę L. P. už nusikalstamos veikos padarymą, teismas atsižvelgia į veikos pavojingumo laipsnį, t. y. į tai, kad padarė vieną nesunkų nusikaltimą, kaltininko kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), padarytos veikos motyvus ir tikslus, į kaltinamojo asmenybę – neteistas (1 t., 51 b. l., 2 t., 92 b. l.), praeityje administracine tvarka baustas, turi galiojančią administracinę nuobaudą (1 t., 58-59 b. l., 2 t., 93-96 b. l.), dirbantis IĮ L. P. įmonėje (54 b. l.), Šiaulių rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) miesto seniūnija nusiskundimų iš gyventojų dėl L. P. elgesio nėra gavusi (1 t., 57 b. l.), iš dalies darbingas buvo nuo 2012-05-07 iki 2014-05-06 (2 t., 43 b. l.). Įvertinus visas šias skiriamos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, L. P., pirmą kartą teisiamam asmeniui (BK 55 str.), už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi bausmės rūšis – laisvės apribojimas su atitinkamais įpareigojimais, bausmės dydį parenkant mažesnis nei šios bausmės rūšies vidurkis.

L. P. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (1 t., 124-125 b. l.) – iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktina nepakeista.

2014-05-15 teismui buvo pateiktas mirusiojo nukentėjusiojo Z. R. B. teisių perėmėjos S. B. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei išlaidų patirtų dėl teisinės pagalbos suteikimo, priteisimo (2 t., 70-77 b. l.), tačiau byla buvo grąžinta tyrimo papildymui. Atsižvelgiant į tai, kad civilinis ieškinys kaltinamajam L. P. buvo pateiktas dėl patirtos žalos, dėl jo galimai padarytos nusikalstamos veikos numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, o ne dėl žalos atsiradusios dėl kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189 straipsnio 1 dalyje, į tai, kad S. B. nepateikė naujo civilinio ieškinio, 2014-05-15 pateiktas civilinio ieškinio klausimas šioje byloje nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-299, 301-303 straipsniais,

nusprendžia:

L. P. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 6 dalies 1, 2 punktais L. P. skirti įpareigojimus:

per visą bausmės laikotarpį būti namuose nuo 23.00 val. iki 7.00 val., jei tai nesusiję su darbu;per 8 (aštuonis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, t. y. S. B. atlyginti 1500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų).

L. P. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti - iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą.

Nuosprendis per 20 dienų apeliacine tvarka nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.