- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-12-10
- Bylos Nr.
- 1A-930-332-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-96-1-00345-2012-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Raimundas Jurgaitis (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Vidmantas Mylė
- Nuteistasis
- L. P., Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros
- Advokatai
- Sofija Kručienė
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. P. ir Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014-09-11 nuosprendžio, kuriuo L. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 189 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 48 straipsnio 6 dalies 1, 2 punktais L. P. skirti įpareigojimai:
per visą bausmės laikotarpį būti namuose nuo 23.00 val. iki 7.00 val., jei tai nesusiję su darbu;per 8 (aštuonis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, t. y. S. B. atlyginti 1500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų).
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. P. nuteistas už tai, kad jis 2011 m., tiksli diena nenustatyta, iš asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą baudžiamąją bylą, įgijęs Z. R. B. priklausančią 1500 Lt vertės savadarbę priekabą ir 2011 m. žiemą, tiksliai nenustatytu laiku iš Z. R. B. sužinojęs, kad minėta priekaba buvo iš jo pavogta, 2012 m. pavasarį, tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) k., pardavė šią priekabą nenustatytam asmeniui, taip realizavo Z. R. B. priklausantį turtą, žinodamas, kad tas turtas įgytas nusikalstamu būdu.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis L. P. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2014-09-11 nuosprendį panaikinti ir jį pagal Lietuvos Respublikos BK 189 str. 1 d. išteisinti. Teismui nepatikėjus jo nekaltumu, prašo jam paskirtą bausmę sušvelninti ir panaikinti įpareigojimą per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti S. B. 1500 Lt turtinę žalą.
Apeliaciniame skunde L. P. nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas. Apelianto nuomone, teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, skundžiamame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl nepagrįstai padaryta išvada, kad jis įvykdė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 189 str. 1 d.
Nuteistasis L. P. skunde teigia, kad jis jokio nusikaltimo nepadarė ir pagal Lietuvos Respublikos BK 189 str. 1 d. turi būti išteisintas. Nurodo, kad teismo posėdžio metu jis paaiškino, jog priekabą gavo iš V. Z. ir nežinojo, kad ji priklauso Z. R. B.. Z. R. B. vieną kartą buvo atvykęs pas jį į namus ir sakė, kad tai yra jo priekaba ir kad ją pavogė V. Z., tačiau jis (apeliantas) Z. R. B. nepatikėjo, galvojo, kad nori jį apgauti. Todėl jis už priekabą Z. R. B. paprašė 200 Lt, nes jis pats buvo davęs 200 Lt V. Z., o priekaba buvo kaip užstatas. Tačiau Z. R. B. sakė, kad priekaba yra jo, todėl jokių pinigų jis nemokės. Apeliantas pažymi, kad jis tikrai nežinojo, jog V. Z. pavogė tą priekabą iš Z. R. B. ir nepatikėjo Z. R. B. aiškinimais, kad tai tikrai jo priekaba, manė, kad Z. R. B. nori jį apgauti, nes jis jį (apeliantą) ne vieną kartą yra apgavęs, todėl galvojo, kad ir šį kartą jį apgaudinėja. Apeliantas nurodo, kad jis priekabą pardavė praėjus maždaug vieneriems metams po to, kai V. Z. ją jam atvarė. Jis buvo įsitikinęs, kad tai ne Z. R. B. priekaba. Galvojo, kad jei tikrai priekaba būtų Z. R. B., jis nelauktų metus laiko.
Nuteistasis L. P. skunde atkreipia dėmesį į tai, kad Z. R. B. sūnus išvežė V. Z. į užsienį. Tuo metu V. Z. gyveno Z. R. B. priklausančiame vagonėlyje (jame apsigyveno po to, kai jį apvogė). Todėl, apelianto nuomone, B. buvo nesuinteresuoti nustatyti tiesą.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad jis yra neįgalus, pragyvenimui užsidirbdavo išvykdamas į užsienį, t.y. nuvažiuodavo nusipirkti automobilį ir jį parduodavo. Dabar to negali daryti. Šiuo metu žmona išlaiko jį ir visą šeimą. Todėl, atlikdamas jam paskirtą laisvės apribojimo bausmę, jis neteks pragyvenimo šaltinio.
L. P. taip pat nurodo, kad teismas jį įpareigojo S. B. atlyginti 1500 Lt turtinę žalą, tačiau jis su tokiu teismo sprendimu nesutinka, nes ne jis pavogė Z. R. B. priklausančią priekabą, o V. Z.. Todėl iš jo (V. Z.) ir turi būti priteistas civilinis ieškinys. Be to, po to, kai byla buvo gražinta tyrimui papildyti, S. B. nepateikė naujo civilinio ieškinio. Todėl ir teismas civilinio ieškinio klausimo šioje byloje nesprendė, nors vis tiek jį įpareigojo S. B. atlyginti 1500 Lt žalą.
Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė prašo Šiaulių apylinkės teismo 2014-09-11 nuosprendžio rezoliucinę dalį pakeisti ir neskirti nuteistajam L. P. Lietuvos Respublikos BK 48 str. 6 d. 2 p. numatyto įpareigojimo atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Apeliaciniame skunde prokurorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje nurodė, jog 2014-05-15 teismui buvo pateiktas mirusiojo nukentėjusiojo Z. R. B. teisių perėmėjos S. B. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei išlaidų patirtų dėl teisinės pagalbos suteikimo, priteisimo, tačiau byla buvo grąžinta tyrimo papildymui. Teismas taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog civilinis ieškinys kaltinamajam L. P. buvo pateiktas dėl patirtos žalos, dėl jo galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., o ne dėl žalos, atsiradusios dėl kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 189 str. 1 d., į tai, kad S. B. nepateikė naujo civilinio ieškinio, 2014-05-15 pateiktas civilinio ieškinio klausimas šioje byloje nesprendžiamas. Tačiau, prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas, šiuo nuosprendžiu nespręsdamas civilinio ieškinio klausimo, skyrė L. P. laisvės apribojimo bausmę bei vieną iš įpareigojimų - per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti S. B. nusikalstama veika padarytą 1500 Lt turtinę žalą, t. y. nepriteisdamas iš L. P. žalos atlyginimo, įpareigojo nuteistąjį žalą atlyginti. Taigi, prokurorės nuomone, pirmos instancijos teismas neteisingai paskyrė nuteistajam L. P. bausmę, t. y. paskyręs nuteistajam laisvės apribojimo bausmę, nepagrįstai įpareigojo jį per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, t. y. S. B. atlyginti 1500 Lt, nors šioje byloje civilinis ieškinys nebuvo pareikštas.
Teismo posėdyje nuteistasis L. P. ir jo gynėja advokatė prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistojo L. P. apeliacinio skundo dalį dėl jo išteisinimo ir bausmės sušvelninimo atmesti, o dėl įpareigojimo atlyginti 1500 Lt žalą panaikinimo prokuratūros ir L. P. apeliacinius skundus patenkinti.
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas, nuteistojo L. P. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Šiaulių apylinkės teismo 2014-09-11 nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1 p., 2 p.), nes pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam laisvės apribojimo bausmę, nepagrįstai paskyrė L. P. įpareigojimą per 8 (aštuonis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, t. y. S. B. atlyginti 1500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų), dėl ko nuosprendis keistinas.
Šalies argumentai
Nuteistasis L. P. pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su Šiaulių apylinkės teismo 2014-09-11 nuosprendžiu dėl jo nuteisimo už Z. R. B. priklausančio turto realizavimą, žinant, kad tas turtas įgytas nusikalstamu būdu. Apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, skundžiamame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl nepagrįstai padaryta išvada, kad jis įvykdė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 189 str. 1 d. Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad nuteistasis L. P. savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jo dėstomu vertinimu, o ne byloje esančiu ir išnagrinėtų duomenų visetu. Šios aplinkybės rodo, kad L. P. tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai, su kuriais bei jų vertinimu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, todėl išsamiai nekartoja ir nebeanalizuoja, atskleidžiant jų turinį, įrodo, kad L. P. iš asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą baudžiamąją bylą, įgijęs Z. R. B. priklausančią 1500 Lt vertės savadarbę priekabą ir 2011 m. žiemą, tiksliai nenustatytu laiku iš Z. R. B. sužinojęs, kad minėta priekaba buvo iš jo pavogta, 2012 m. pavasarį, tiksliai nenustatytu laiku, pardavė šią priekabą nenustatytam asmeniui, taip realizavo Z. R. B. priklausantį turtą, žinodamas, kad tas turtas įgytas nusikalstamu būdu. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama L. P. apeliaciniame skunde, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, remdamasis jų visuma padarė teisingas išvadas, pagrįstai L. P. parodymus, kuriais jis neigė savo kaltę atmetė, pripažino jį kaltu ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 189 straipsnio 1 dalį, todėl Šiaulių apylinkės teismo 2014-09-11 nuosprendis dalyje dėl L. P. nuteisimo yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį L. P. atžvilgiu nėra pagrindo. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti nuteisimo motyvai, su kuriais teisėjų kolegija sutinka, todėl laikydamasi nuostatos dėl apeliacine tvarka priimamo procesinio sprendimo surašymo ekonomiškumo jų nekartoja. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija L. P. apeliacinio skundo teiginius, kad priekabą jis gavo iš V. Z. ir nežinojo, jog ji priklauso Z. R. B., kad Z. R. B. vieną kartą buvo atvykęs pas jį į namus ir sakė, kad tai yra jo priekaba ir kad ją pavogė V. Z., tačiau jis (apeliantas) Z. R. B. nepatikėjo, galvojo, kad nori jį apgauti, nes jis jį (apeliantą) ne vieną kartą yra apgavęs, kad jis buvo įsitikinęs, kad tai ne Z. R. B. priekaba, vertina kaip jo gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti, todėl juos atmeta kaip nepagrįstus.
Nuteistasis L. P. apeliaciniu skundu ginčydamas įrodymų vertinimą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, nurodo, kad po to, kai apvogė Z. R. B., V. Z. apsigyveno Z. R. B. priklausančiame vagonėlyje, o Z. R. B. sūnus išvežė V. Z. į užsienį. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios aplinkybės nepaneigia to, kad L. P. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistieji gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apelianto išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendžiai pakankamai motyvuoti ir juose nėra prieštaravimų. Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas nerado teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Sprendžiant nuteistojo L. P. kaltės klausimą, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus bei paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Nuteistojo kaltė grindžiama nuosprendyje aptartais teisme ištirtais bylos duomenimis. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu Lietuvos Respublikos BPK numatytomis priemonėmis. Teismas nuosprendį pagrindė ne spėliojimais ir prielaidomis, o teisme ištirtais įrodymais (Lietuvos Respublikos BPK 301 str.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs minėtų Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą, o ne tik tuos įrodymus, kuriais remiantis buvo galima priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, bei nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.
Apeliaciniu skundu nuteistasis L. P. prašo jam paskirtą bausmę sušvelninti.
Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam L. P. bausmę už jo padarytą nusikaltimą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimų.
Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad L. P. tiesiogine tyčia įvykdė vieną nesunkų (Lietuvos Respublikos BK 189 str. 1 d., 11 str. 3 d.) nusikaltimą, būdamas anksčiau neteistas (1 t. 51 b. l., 2 t. 92 b. l.), baustas administracine tvarka, turi galiojančią administracinę nuobaudą (2 t. 93-96 b. l.), dirba (1 t. 54 b. l.). Pirmosios instancijos teismas L. P. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai L. P. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jam kaip pirmą kartą teisiamam asmeniui (Lietuvos Respublikos BK 55 str.) už padarytą nusikaltimą bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu – laisvės apribojimą.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliantui už padarytą nusikaltimą paskirta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams yra artima Lietuvos Respublikos BK 48 str. 2 d. numatytos laisvės apribojimo bausmės vidurkiui. Taigi teigti, kad paskirta bausmė yra per giežta, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė nuteistajam L. P. teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, todėl keisti ją nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis yra neįgalus, pragyvenimui užsidirbdavo išvykdamas į užsienį, nuvažiuodavo nusipirkti automobilį ir jį parduodavo, dabar to negali daryti, todėl, atlikdamas jam paskirtą laisvės apribojimo bausmę, jis neteks pragyvenimo šaltinio, šiuo metu žmona išlaiko jį ir visą šeimą, tačiau šios aplinkybės nemenkina jo kaltės padarius nusikalstamą veiką ir nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę dėl ankščiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam paskirtos bausmės pagrįstumo.
Apeliaciniais skundais nuteistasis L. P. ir Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė taip pat prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo L. P. skirtos laisvės apribojimo bausmės turinį sudarantį įpareigojimą per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti S. B. 1500 Lt turtinę žalą.
Lietuvos Respublikos BK 48 str. 4 d. nustatyta, kad teismas asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, gali nustatyti vieną ar kelis draudimus bei įpareigojimus. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio pirmosios instancijos teismas, paskyręs laisvės apribojimo bausmę, įpareigojo L. P. per visą bausmės laikotarpį būti namuose nuo 23.00 val. iki 7.00 val., jei tai nesusiję su darbu ir per 8 (aštuonis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, t. y. S. B. atlyginti 1500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų). Tačiau apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad įpareigojimas L. P. per 8 (aštuonis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą yra paskirtas nepagrįstai, nes šioje byloje civilinis ieškinys nebuvo pareikštas, t. y. teismas nepriteisdamas iš L. P. žalos atlyginimo, vis tiek jį įpareigojo S. B. atlyginti žalą. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas civilinio ieškinio klausimo šioje byloje nesprendė, todėl teisėjų kolegija sutinka su apeliacinių skundų argumentais, kad, nepriteisus iš nuteistojo L. P. žalos atlyginimo, įpareigojimas per 8 (aštuonis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą jam yra paskirtas nepagrįstai. Esant šioms aplinkybėms, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas panaikinant nuteistajam paskirtą įpareigojimą atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 6 dalies 2 punktu, nuteistajam L. P. paskirtas įpareigojimas per 8 (aštuonis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, t. y. S. B. atlyginti 1500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų).
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.