- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-18
- Bylos Nr.
- 2A-148/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Dalia Vasarienė, Marytė Mitkuvienė
- Ieškovas
- A. U.
- Atsakovas
- akcinei bendrovei DnB NORD bankui
- Kategorijos
- 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) Dalios Vasarienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. U. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-759-123/2011 pagal ieškovo A. U. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DnB NORD bankui dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. U. kreipėsi su ieškiniu atsakovui AB DnB NORD bankas ir prašė:
1) pripažinti atsakovo AB DnB NORD banko vienašališką 2006-06-22 kredito sutarties Nr. 06/423-441 nutraukimą negaliojančiu;
2) atleisti ieškovą A. U. nuo visų netesybų, apskaičiuotų pagal 2006-06-22 kredito sutartį Nr. 06/423-441 iki šio ieškinio pateikimo dienos, sumokėjimo;
3) pakeisti 2006-06-22 kredito sutarties Nr. 06/422-441 sąlygas, t. y.
a) pakeisti 2006-06-22 kredito sutarties Nr. 06/423-441 specialiosios dalies 4 p., nurodant, kad kredito grąžinimo terminas yra 2041-04-30;
b) šiuo metu pagal 2006-06-22 kredito sutartį Nr. 06/423-441 pradelstus mokėjimus laikyti nepradelstais ir įtraukti į grąžintino kredito sumą;
c) nustatyti, kad pagrindinės dalies, t. y. mėnesinių įmokų, mokėjimo pareiga ieškovui yra atidedama 24 mėnesiams;
d) įpareigoti atsakovą AB DnB NORD banką parengti naują mokėjimo grafiką, atsižvelgiant į prailgintą kredito grąžinimo terminą.
Nurodė, kad šalys 2006-06-22 pasirašė sutartį, kurios pagrindu atsakovas suteikė ieškovui 1350000 Lt kreditą, o ieškovas įsipareigojo minėtą kreditą sutartyje numatytu anuiteto būdu grąžinti iki 2031-04-30. Ieškovas nurodė, kad Sutarties 9 p. nustatė, jog ieškovas įsipareigoja grąžinti atsakovui kreditą dalimis ir terminais, nurodytais sutarties specialiojoje dalyje arba kredito grąžinimo grafike, jeigu sutarties specialiojoje dalyje nurodyta, kad prie sutarties pridedamas kredito grąžinimo grafikas, kuris yra sutarties priedas, o sutarties 55 p. nustatė, kad sutarties sąlygos gali būti keičiamos ar papildomos tik šalims papildomai raštiškai susitarus, išskyrus sutartyje nurodytus atvejus, kai sutarties sąlygas nustato ar keičia atsakovas vienašališkai.
Šalies argumentai
Ieškovo finansinė padėtis pablogėjo 2008 m. prasidėjus visuotinei ekonominei krizei. Šiuo metu ieškovui, be gyvenamosios vietos – buto, priklauso ½ dalis žemės sklypų, kurių registro Nr. 50/164739, 44/638879, 44/638872, 44/638868, 44/638858, 44/638852, 44/638833, 44/638824, 44/638820, 44/638801, 44/638795, 44/638793, 44/638787, 44/638787, 44/638781, 44/638777, 44/638770, 44/638767, 44/638764, 44/638759, 44/638757, 44/638755, 44/638747, 44/638740, 44/638735, 44/638731, 44/638685, 44/638677, kurie yra ne tik įkeisti bankui, bet iki šios dienos areštuoti Vilniaus apygardos teismo. Ieškovas nuosavybės teise nevaldo jokios autotransporto priemonės. Be to, ieškovas savo sąskaitose neturi piniginių lėšų, šiuo metu niekur nedirba, o įsidarbinimo galimybės dėl ekonominio nuosmukio yra labai menkos.
Iš esmės pablogėjus finansinei ieškovo padėčiai, ieškovas suprato nebepajėgsiąs tinkamai vykdyti sutarties, todėl inicijavo derybas su atsakovu dėl sutarties sąlygų pakeitimo, taip būtų išsaugoti sutartiniai ieškovo ir atsakovo santykiai.
2008 m. balandžio mėn. ieškovas susitarė dėl susitikimo su atsakovo atstovais, jo metu turėjo būti svarstomas sutarties bei kredito sutarties Nr. 06/423-1023 sąlygų pakeitimo klausimas. Atsakovas nesutiko keisti kredito sutarties Nr. 06/423-1023 sąlygų ir vienašališku sprendimu nutraukė sutartį.
Ieškovo manymu sutartis nutraukta neteisėtai ir toks sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu. Ieškovas sutinka, kad jis sutartį pažeidė, tačiau tas pažeidimas atsirado dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, atsakovas nebendradarbiavo su ieškovu kaip su vartotoju, elgėsi nesąžiningai, piktnaudžiavo savo teisėmis. Pats atsakovas, atsisakęs bendradarbiauti su ieškovu, nors privalėjo tai padaryti, prisidėjo prie to, kad tinkamas sutarties vykdymas ieškovui tapo neįmanomas, todėl ieškovas negali būti laikomas iš esmės pažeidusiu sutartį, dėl to vienašališkas jos nutraukimas turėtų būti pripažintas negaliojančiu.
Ieškovo įsitikinimu, atsakovas elgėsi nesąžiningai atsisakydamas pakeisti sutarties sąlygas, o vėliau, pasinaudodamas formaliu tariamu sutarties pažeidimu, nepagrįstai vienašališkai ją nutraukė. Sutarties vykdymo užtikrinimui atsakovui buvo įkeistas turtas ir atsakovas nenutraukęs sutarties iš esmės būtų gavęs tai, ko tikėjosi gauti.
Ieškovo nuomone, sutartis negalėjo būti laikoma pažeista iš esmės, todėl neegzistavo pagrindas, leidžiantis atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį, pats atsakovas prisidėjo prie to, kad sutartis negalėjo būti tinkamai vykdoma, dėl to sutarties vienašališkas nutraukimas turėtų būti teismo pripažintas negaliojančiu.
Ieškovo manymu, pasaulinė ekonomikos krizė, kuri tiesiogiai palietė bei itin neigiamai paveikė ieškovo turtinę padėtį, laikytina force majeure aplinkybe, nei ieškovas, nei atsakovas nenumatė ir negalėjo numatyti Lietuvos ekonomikai pasaulinės ekonomikos krizės įtakos, kuri lėmė asmenų, taip pat ir ieškovo, finansinės padėties pablogėjimą, kartu ir ieškovo galimybių vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus apribojimą.
Šalies argumentai
Ieškovas mano, jog jis turėtų būti atleistas nuo civilinės atsakomybės, t. y. netesybų, apskaičiuotų pagal sutartį iki šio ieškinio padavimo dienos (180557 Lt), mokėjimo, o pripažinus sutarties nutraukimą negaliojančiu, sutartis turėtų būti toliau vykdoma, o jos vykdymas nepakeistomis sąlygomis ieškovui yra finansiškai neįmanomas, todėl ieškovas prašo teismo pakeisti sutarties sąlygas, nes egzistuoja visos įstatyme numatytos sąlygos sutarčių pakeitimui, o pakeitus sutarties sąlygas ieškovas būtų pajėgus vykdyti sutartį.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad bankas nors ir yra kredito įstaiga, tačiau jos sąskaita ginti vienos sutarties šalies interesus yra neteisėta ir nepagrįsta, nes sutartys turi būti vykdomos pagal šalių tarpusavio susitarimą. Ieškovas nenurodė tų faktinių aplinkybių, kurios besąlygiškai galėjo sąlygoti sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimą. Bankas elgėsi sąžiningai, paskolą suteikė ir kartu tikėjosi iš ieškovo tinkamo prievolės vykdymo, o ieškovas netinkamai vykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir nustatytais terminais nemokėjo įmokų, delspinigių, kredito, todėl šiuo metu atidėti kredito grąžinimą nėra teisinio pagrindo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. vasario 14 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo A. U. 4875 Lt žyminio mokesčio valstybei ir panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2010-07-19 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. kovo 21 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo priteisė atsakovui iš ieškovo 3630 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Teismas nurodė, kad prasta ekonominė situacija, pasaulinė finansų krizė palietė tiek bankus, tiek ir fizinius asmenis, o vienos sutarties šalies teisės ir interesai negali būti ginami kitos šalies sąskaita, atsižvelgiant tik į kredito įstaigos statusą. Kreditavimo sutartis buvo nutraukta prisilaikant sutarties nutraukimo procedūrų, todėl ieškovas neįrodė, kad bankas elgėsi nesąžiningai ir dėl to negalima sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu. Teismas nurodė, kad ieškovas ir bankas kreditavimo sutartį sudarė laisva valia, suvokdami prisiimamus įsipareigojimus. Teisėtus lūkesčius vykdant Kreditavimo sutartį turi ne tik ieškovas, bet ir bankas. Keisti sutarties sąlygas, darant skolininkams išlygas ir atitinkamai paneigiant kreditoriaus interesus, yra banko teisė, tačiau jokiu būdu ne pareiga, todėl ieškovas, prisiimdamas tokį didelį kreditą, elgėsi nerūpestingai ir neįvertino nei aplinkos, nei savo vidinių rizikos veiksmų. Teismo vertinimu teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turėjo įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.), o vėlesnis sutarties pakeitimas reiškia įsikišimą į jau tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl šalių lygiateisiškumo principas (CK 1.2 str.) reikalauja, kad sutartis būtų keičiama tik šalių susitarimu (CK 6.223 str. 1 d.), o šiuo atveju bankas nesutiko jos keisti ir pasirinko sutarties nutraukimą. Ieškovas nepateikė patikimų įrodymų, kad sutartį pajėgus vykdyti, todėl vienos iš šalių inicijuotas sutarties pakeitimas teismo sprendimu nepaisant kitos šalies interesų savaime prieštarautų šalių lygiateisiškumo ir sutarties laisvės principams (CK 1.2; 6.156 str.). Šiuo atveju taikyti priverstinį įsikišimą į šalių tarpusavio santykius, t. y. pakeisti sutartį kaip išimtinę priemonę, nėra teisinio pagrindo.
Teismas nurodė, kad verslo pajamingumas ir kainų svyravimas pasaulio ekonomikos mastu negali būti pripažintina aplinkybe, atleidžiančia nuo tinkamo ir savalaikio sutarties vykdymo. Nenugalima jėga nelaikoma ir tai, kad sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių, todėl ieškovas neįrodė, kad finansinė krizė yra aplinkybės dėl sutarties vykdymo suvaržymo, kurios iš esmės pakeistų sutartinių prievolių pusiausvyrą (CK 6.204 str.), ir neįrodė, kad patenkinus ieškinį – atidėjus įmokų grąžinimą, prailginus kredito grąžinimo terminą, ieškovas gaus pajamų, kurių pakaktų kredito grąžinimui ar palūkanų mokėjimui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas A. U. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo 2011-02-14 Klaipėdos apygardos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą kuriuo ieškovo A. U. ieškinys būtų visiškai patenkintas bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovas nesiekė pažeidinėti sutarties, o pats sutarties pažeidimas buvo įtakotas išimtinai ne nuo ieškovo valios priklausančių veiksnių, todėl ieškovo laikymas iš esmės pažeidusiu sutartį prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Sutartis, kuri formaliai buvo pažeista ne dėl nuo ieškovo valios priklausančių aplinkybių (finansinės krizės), negalėjo būti laikoma pažeista iš esmės, ko pasėkoje vienašališkas sutarties nutraukimas turėjo būti pripažintas negaliojančiu. Tuo tarpu teismas išskirtinai rėmėsi vien tik formaliu sutarties pažeidimu (neįvertinęs šioje apeliacinio skundo dalyje nurodytų aplinkybių) ir priėmė nepagrįstą bei naikintiną sprendimą.
2. Pareigą bendradarbiauti šiuo atveju atsakovui nustatė ne tik CK, tačiau ir ieškovo, kaip vartotojo statusas, kuris, suponuoja būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Atsakovui sutikus bendradarbiauti su ieškovu, sutartis nebūtų buvusi nutraukta, o būtų vykdoma toliau, ko pasėkoje ieškovas būtų išvengęs itin neigiamų sutarties nutraukimo padarinių: išankstinio kredito grąžinimo, bei išieškojimo iš buto, kuris yra vienintelė jo gyvenamoji vieta.
3. Atsakovas nesąžiningai bei piktnaudžiaudamas savo teisėmis pasinaudojo grynai formalia sutarties nutraukimo galimybe, todėl konstatuotina, kad sutartis buvo nutraukta ne dėl to, jog atsakovas laikė sutartį iš esmės pažeista (tolesnis sutarties vykdymas netektų prasmės, atsakovas patirtų didelius nuostolius), tačiau atsakovui siekiant pradėti išieškojimą iš įkeisto turto tokiu būdu iš karto atgaunant visą kreditą ko pasėkoje vienašališkas sutarties nutraukimas yra laikytinas neteisėtu, todėl teismo turėjo būti pripažintas negaliojančiu.
4. Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nenugalimos jėgos institutą todėl priėmė neteisėtą ir naikintiną sprendimą, o tai pagrindžia byloje nustatytos aplinkybės.
5. Teismas netinkamai įvertino ieškovo byloje pateiktus įrodymus ir aplinkybes, kurios pagrindžia, jog visos CK 6.204 str. nustatytos sąlygos egzistuoja, todėl teismas priėmė nepagrįstą sprendimą kuris turėtų būti panaikintas.
6. Riziką dėl ekonomikos nuosmukio turėjo prisiimti ne nukentėjusi šalis, t.y. ieškovas, bet būtent atsakovas.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AB DnB NORD bankas prašo atmesti A. U. apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje. Nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismas tinkamai, nešališkai ir objektyviai ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais keisti nėra pagrindo
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Ginčas tarp šalių kilo dėl vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo galimybe. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Sutarties šalims įstatymas leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, t. y. sutarties šalys gali vienašališkai nutraukti terminuotą sutartį prieš terminą arba inicijuoti tokios sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu tokia teisė joms yra nustatyta sutartyje, ir kai realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios, jų pačių sutartyje nurodytos sąlygos ar aplinkybės.
Bylos duomenimis, kreditavimo sutartį Nr. 06/423-441 šalys sudarė 2006-06-22. Pagal šią sutartį atsakovas AB DnB NORD bankas suteikė ieškovui A. U. 1350000 Lt kreditą, kurio galutinis grąžinimo terminas buvo nustatytas iki 2031-04-30.
Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs šalių ginčą dėl vienašališko sutarties nutraukimo, konstatavo, kad sutartį atsakovas nutraukė pagrįstai ir teisėtai.
Teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, negali sutikti su apeliacinio skundo argumentais.
Bylos duomenimis nustatyta ir ieškovas neginčija, kad nuo 2008 metų nemokėjo įmokų, t. y. nevykdė prievolės nustatytos ginčo sutartimi. Dėl ieškovo prievolės nevykdymo, ginčo sutartis buvo vienašališkai nutraukta. Kreditavimo sutartyje nustatyta, kad esant sutarties nutraukimo pagrindams bankas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą prieš 10 dienų išsiųsdamas raštišką pranešimą kredito gavėjui nutraukti sutartį. Sutarties nutraukimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo išsiuntimo kredito gavėjui dienos. Kadangi kredito gavėjas nustatytais terminais bankui nemokėjo kredito dalių grąžinimo įmokų todėl atsirado kreditavimo sutartyje numatytas sutarties nutraukimo pagrindas. Byloje esantis 2008-07-16 pranešimas Nr. 30.58.17/2165 patvirtina, kad kredito gavėjas buvo tinkamai informuotas apie sutarties netinkamo vykdymo pasekmes. Sutinkamai su CK 6.218 str. 1 d., ieškovui buvo suteiktas sutartyje nustatyto laikotarpio (10 dienų) įspėjimo terminas, ir tik skolininkui neįvykdžius prievolės per įspėjimo terminą - sutartis nutraukta. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta darytina išvada, kad bankas laikėsi numatytos kreditavimo sutarties nutraukimo tvarkos bei procedūrų, todėl negalima sutikti su apelianto argumentu, kad atsakovas nesąžiningai bei piktnaudžiaudamas savo teisėmis pasinaudojo formalia sutarties nutraukimo galimybe. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas su atsakovu kreditavimo sutartį sudarė 2006 metais, kurią bankas nutraukė 2008 metais, o ieškinį dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo ieškovas pareiškė tik 2010 metais. Ieškovas per šį laikotarpį nemokėjo bankui įmokų ir nesiėmė konkrečių veiksmų kaip atsiskaityti su banku. Ieškinyje vienas iš reikalavimų buvo nustatyti, kad pagrindinės dalies, t. y. mėnesinių įmokų, mokėjimo pareiga ieškovui būtų atidedama 24 mėnesiams. Nuo kreipimosi į teismą praėjo ilgesnis laiko tarpas nei ieškovo prašomi 24 mėnesiai, tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų ėmęsis kokių nors veiksmų dėl įmokų mokėjimo. Toks ieškovo elgesys teisėjų kolegijos vertinimu nėra suderinamas su rūpestingo ir atidaus asmens elgesiu.
Apelianto teigimu, pareigą bendradarbiauti šiuo atveju atsakovui nustatė ne tik CK, tačiau ir ieškovo, kaip vartotojo statusas, kuris, suponuoja būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tarp šalių sudarytą ginčo sutartį nėra jokio pagrindo vertinti kaip vartojimo sutartį. Įstatymas vartojimo sutartį apibrėžia kaip sutartį dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (CK 1.39 str. 1 d.). Ginčo sutarties Specialiosios dalies 13 punkte (27 b.l.) nurodyta, kad pagal sutartį suteikiamas kreditas nėra vartojimo kreditas, todėl teisėjų kolegijos vertinimu ieškovas negali būti vertinamas kaip vartotojas, kuris yra silpnesnioji šalis. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas kreditavimo sutartį būtų sudaręs dėl asmeninių ar šeimos poreikių tenkinimo tikslais, todėl ginčo sutartis negali būti kvalifikuojama kaip vartojimo kredito sutartis, nes ji neturi būtinojo (pagrindinio) vartotojo požymio – asmeninių ar šeimos poreikių tenkinimo, už kredito lėšas (CK 6.886 str.).
Tai, kad atsakovas nesutiko su jam nepriimtinais ir nenaudingais apelianto siūlymais, negalima laikyti jo nebendradarbiavimu su apeliantu. Bendradarbiavimas negali būti suprantamas kaip kredito davėjo pareiga pakeisti kredito sutarties sąlygas kredito gavėjo reikalaujamu būdu, kuris nėra priimtinas kredito davėjui.
Apeliantas nurodė, kad jo finansinė padėtis pablogėjo, tačiau nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kad ateityje padėtis pagerės ir kad jis galės padengti įsiskolinimą per konkretų terminą. Sutarties šalių bendradarbiavimo principas nereiškia, kad apeliantui paprašius priimti jo pasiūlymus, atsakovas turėjo besąlygiškai tam pritarti.
Apelianto teigimu teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nenugalimos jėgos institutą todėl priėmė neteisėtą ir naikintiną sprendimą, o tai pagrindžia byloje nustatytos aplinkybės. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia ieškovo pozicija. Nei įstatyme įtvirtintas reglamentavimas, nei teismų praktikoje suformuluoti išaiškinimai nesuteikia pagrindo išvadai, kad ekonominės krizės situacija per se reiškia nenugalimos jėgos faktą, dėl kurio visuotinai atleidžiama nuo sutartinių prievolių vykdymo ir sutarčių nevykdymo teisinių padarinių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad CK 6.212 straipsnyje įtvirtintos nenugalimos jėgos sąlygos (požymiai) turi būti konstatuojami kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, o force majeure besiremianti sutarties šalis privalo įrodyti, kad nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent jos atžvilgiu. Tai inter alia reiškia ir tai, kad nenugalimos jėgos aplinkybe galėtų būti pripažinta ne ekonominės krizės situacija per se, o tam tikros konkrečios krizės aplinkybės, susijusios su sutarties šalies veikla, objektyviai darančios sutarties vykdymą negalimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Pajūrio viešbučiai“, A. S. ir kt. v. AB „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-268/2012). Nagrinėjamu atveju ieškovas nepateikė įrodymų, kad dėl susidariusių aplinkybių, t. y. būtent dėl tam tikrų konkrečių krizės aplinkybių jis objektyviai negalėjo vykdyti sutartinių įsipareigojimų bankui.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad apeliantas negalėjo vykdyti įsipareigojimų dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, t.y. dėl ekonominės krizės. Pažymėtina, kad dėl ekonominės krizės pasekmių atsiradęs kreditavimo sutarties nevykdymas, savaime nesukuria bankui pareigos priimti apelianto pasiūlytas sąlygas, kurios neužtikrina šalių sutartinių prievolių vykdymo pusiausvyros. Atsakovas pilnai įvykdė savo sutartinę prievolę pagal ginčo sutartį suteikė apeliantui sutarto dydžio kreditą, o apeliantas tinkamai nevykdė savo prievolės, nustatytais terminais nemokėjo įmokų, kas laikytina esminiu sutarties pažeidimu. Nagrinėjamu atveju apeliantas nėra nukentėjusi šalis. Atsakovas neturi pareigos savo sąskaita prisiimti nuostolių dėl kitos šalies nesugebėjimo tinkamai vykdyti sutartį. Apeliantui tinkamai nevykdant sutartinių įsipareigojimų, atsakovas turėjo teisę nutraukti sutartį ir pagrįstai ją nutraukė. Kiti apelianto nurodyti argumentai neturi įtakos nagrinėjamo ginčo sprendimui, todėl jie neaptariami.
Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. kovo 23 d. nutartimi atidėjo ieškovui A. U. 2440,50 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimą iki teismo procesinio sprendimo (nutarties) priėmimo. Minėta pirmosios instancijos teismo nutartis Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 19 d. nutartimi palikta nepakeista. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta iš ieškovo A. U. į valstybės biudžetą priteistina 2440,50 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalis, kurios mokėjimas buvo atidėtas.
Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo spendimas yra pagrįstas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo A. U. (a.k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 2440,50 Lt žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundą.