Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės ir Marytės Mitkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus R. U. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 17 d. nutarties, kuria nutarta atnaujinti terminą kreditoriniams reikalavimams pareikšti ir įtraukti į bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Remuva“ kreditorių sąrašą AB DNB banką ir patvirtinti šio kreditoriaus finansinį reikalavimą 297 494,92 EUR (ekvivalentas litais 1 027 190,46 Lt) sumai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis, kuria atnaujintas terminas kreditoriniams reikalavimams pateikti bei įtrauktas į BUAB „Remuva“ kreditorių sąrašą AB DNB bankas su 297 494,92 EUR finansiniu reikalavimu, yra pagrįsta ir teisėta.

CPK 1 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas. Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras ir nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.

ĮBĮ nustato kreditorių reikalavimų pareiškimo, jų tvirtinimo, eiliškumo, tenkinimo tvarką ir terminus. Įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nurodyta, kad teismas nustato laikotarpį, ne trumpesnį kaip 30 dienų ir ne ilgesnį kaip 45 dienos nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus. ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalis nustato, kad teismas turi teisę priimti kreditorių reikalavimus, susidariusius iki bankroto bylos iškėlimo, kurie pateikti pažeidus nustatytus terminus, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Kreditorių pareiškimai dėl reikalavimų, susidariusių iki bankroto bylos iškėlimo, pripažinimo, paduoti po šio straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatyto termino, priimami tik iki teismo nutarties nutraukti bankroto bylą arba įmonę likviduoti dėl bankroto priėmimo dienos. Ši norma aiškintina sistemiškai, atsižvelgiant į ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalies nuostatas bei teismų praktiką. Pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Teismai, aiškindami ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalyje išdėstytą teisės normą, yra ne kartą pažymėję, kad terminas kreditorių reikalavimams pareikšti nėra naikinamasis, teismas gali ir vėliau pateiktus ar patikslintus reikalavimus priimti iki nutarties nutraukti bankroto bylą ar sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį ir CPK 78 straipsnį ( Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 2-1404/2009 ir kt.). Taigi sprendžiant termino atnaujinimo klausimą taikytinos ir CPK 78 straipsnio nuostatos. CPK 78 straipsnio 6 dalis numato, kad dėl teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo, gali būti paduodamas atskirasis skundas. Kadangi Kauno apygardos teismas 2012 m. sausio 17 d. nutartimi atnaujino terminą kreditoriniams reikalavimams pateikti ir po to sprendė klausimą dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo, ta nutarties dalis, kuria atnaujintas terminas kreditoriniams reikalavimams pareikšti, t. y. kuria tenkintas pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo negali būti apeliacijos objektu (CPK 78 straipsnio 6 dalis, 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus išaiškinimus, jog ta nutarties dalis, kuria atnaujintas terminas kreditoriniams reikalavimams pareikšti, negali būti apeliacijos objektu, plačiau nepasisako dėl skundo argumentų, kuriais įrodinėjama, kad terminas pareiškėjų kreditoriniams reikalavimas pateikti buvo atnaujintas nepagrįstai, nes tokių aplinkybių vertinimas šiuo atveju neturi prasmės.

Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1036/2010, pažymėta, kad viešojo intereso įgyvendinimas bankroto byloje gali būti užtikrintas tik tuo atveju, jeigu bankrutuojančios įmonės kreditoriais būtų pripažįstami teisėtą reikalavimo teisę turintys asmenys. Priešingu atveju padidėtų bendra bankrutuojančios įmonės skolos suma ir sumažėtų kiekvieno kreditoriaus finansinių reikalavimų patenkinimo galimybė, nes, tikėtina, jog likviduojamos įmonės turto neužtektų visiems kreditorių reikalavimams patenkinti. Bankroto bylose kreditorių reiškiami reikalavimai iš esmės atitinka ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštiems ieškinio reikalavimams ir turi būti nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas ĮBĮ. Kreditorių reikalavimų pareiškimo specifika yra ta, jog paprastai kreditoriai reikalavimus reiškia ne tiesiogiai teismui, bet bankroto administratoriui, kuris, išdėstęs teismui argumentuotą nuomonę dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, teikia juos tvirtinti arba prašo teismo netvirtinti tokių reikalavimų. Administratoriaus pateiktas teismui tvirtinti kreditorių reikalavimų sąrašas arba jo nuomonė dėl tiesiogiai teismui pareikštų (kaip yra nagrinėjamu atveju) kreditorinių reikalavimų pagrįstumo nereiškia šių reikalavimų nenuginčijamumo. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tuomet tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti neabejotiną išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų padaryti išvadą dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą. Taigi, bankroto bylų nagrinėjimo specifika lemia, kad teismas privalo būti aktyvus, nes tik tokiu atveju galima teisingai išspręsti kilusį ginčą ir priimti teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą byloje (žr. taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 2-47/2008).

Apeliantas atskirajame skunde nesutikdamas su ieškovo nurodomo kreditorinio reikalavimo pagrįstumu, nurodo, kad AB DNB bankas, siekdamas savo reikalavimų patenkinimo remiantis UAB „Remuva“ laidavimu, privalėjo kreiptis į teismą per tris mėnesius nuo bankroto bylos UAB „Bendra idėja“ iškėlimo dienos (2009 m. liepos 13 d.). Nagrinėjamu atveju šis terminas buvo praleistas, prašymas patvirtinti kreditorinius reikalavimus buvo pateiktas beveik po dviejų su puse metų nuo bankroto bylos UAB „Bendra idėja“ iškėlimo datos, todėl apelianto manymu taikytinas LR CK 6.88 str. numatytas bankrutavusios UAB „Remuva“ laidavimo pasibaigimo terminas. Teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė ir jų nenagrinėjo.

Kaip matyti iš informacinės sistemos LITEKO, Kauno apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB DNB banko ieškinį atsakovams R. U., R. J. ir M. J. dėl skolos priteisimo bei atsakovų R. U., M. J. ir R. J. priešieškinius AB DNB bankui dėl laidavimo sutarčių pakeitimo (modifikavimo) (tretieji asmenys: BUAB „Bendra idėja“, BUAB „Remuva“ ir M. J.). Ieškiniu ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų 297494,92 eurų negrąžinto kredito (kartu su palūkanomis ir delspinigiais), 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Teismas ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinius dėl laidavimo sutarčių modifikavimo atmetė. Priteisė iš atsakovų R. U., R. J. ir M. J. (solidariai su pagrindiniu skolininku trečiuoju asmeniu BUAB ,,Bendra idėja“, kurios bankroto byloje 2009-10-16 nutartimi patvirtintas AB DnB NORD banko finansinis reikalavimas) ieškovui AB DNB bankui 283.823,80 EUR negrąžinto kredito pagal 2006-09-11 Kreditavimo sutartį Nr. 10976 su vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais bei 13084,71 EUR palūkanų, viso 296.908,51 EUR, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme 2011-06-17 iki sprendimo visiško įvykdymo. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad UAB ,,Bendra idėja“, bankroto byloje 2009-10-16 nutartimi patvirtintas AB DnB NORD banko finansinis reikalavimas 1027190,47 Lt sumai, kuris yra tapatus ir nagrinėjamos bylos atveju.

Iš skundžiamos teismo nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl aptariamų kreditorinių reikalų patvirtinimo, iš esmės rėmėsi vien pačių pareiškėjų pateiktais įrodymais, tačiau nevykdė įstatyme ir teismų praktikoje nustatytos aktyvaus veikimo pareigos. Atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus ir, nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, imtis visų priemonių išsamiai išaiškinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes. Ši pareiga apima ir įrodymų rinkimą teismo iniciatyva (CPK 179 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas, taip pat žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-3-188/2011). Bankroto procese teismo nesaisto vien tik bankroto administratoriaus išdėstyti nesutikimo ar sutikimo su pareikštu kreditoriniu reikalavimu argumentai. Teismas turi savo iniciatyva tirti bei vertinti kiekvieno pareikšto kreditorinio reikalavimo bankroto byloje pagrįstumą. Nustatęs, kad pareikštas reikalavimas yra nepagrįstas, teismas, net ir nesant bankroto administratoriaus išdėstytų prieštaravimų, negali tvirtinti tokio reikalavimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 21 d. nutartis, priimta byloje Nr. 2-703/2011).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai kas išdėstyta, laiko, jog norint teisingai išnagrinėti klausimą dėl kreditorinio reikalavimo pagrįstumo, turi būti kruopščiai ištirti įrodymai ir aplinkybės, susijusios su paties reikalavimo pagrįstumu, nes neatlikus šio tyrimo, finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimas gali būti išspręstas neteisingai (CPK 185 str., 338 str., 329 str. 1 d.). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju teismas neatskleidė ginčo klausimo esmės ir teisėjų kolegija neturi galimybės jo išnagrinėti iš esmės apeliacine tvarka, todėl klausimas dėl minėto apelianto finansinio reikalavimo perduodamas tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 327 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 17 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas akcinės bendrovės DNB banko finansinis reikalavimas 297 494,92 EUR (ekvivalentas litais 1 027 190,46 Lt) sumai ir šį klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.