Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės ,,Swedbank lizingas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl kreditoriaus reikalavimų tikslinimo uždarosios akcinės bendrovės ,,Sine Modum“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju apeliantas skundžia pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria teismas atsisakė patikslinti apelianto kreditorinį reikalavimą, patvirtinant 7 157 776,07 Lt dydžio finansinį reikalavimą UAB ,,Sine Modum“ bankroto byloje. Iš skundžiamos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas savo atsisakymą tikslinti minėtą reikalavimą grindė vieninteliu procesinio pobūdžio argumentu, tai yra tuo, jog, teismo nuomone, įstatymas nenumato galimybės kreditoriams tikslinti reikalavimus po to, kai įmonė jau yra pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (ĮBĮ 10 str. 4 d. 5 p., 9 d.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta (CPK 185 str.). Kaip teisingai nurodė apeliantas atskirajame skunde, Įmonių bankroto įstatymo nuostatos nedraudžia tikslinti kreditorių reikalavimus po nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia bei likviduotina dėl bankroto priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2009, 2007 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007). Kaip žinoma, teismų praktikoje pripažįstama, jog ĮBĮ 10 straipsnio ketvirtosios dalies 5 punkte nustatytas terminas kreditorių reikalavimams pareikšti nėra naikinamasis (Lietuvos apeliacinio teismo 2002 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-95/2002, 2005 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-350/2005, 2006 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-111/2006, 2006 m. liepos 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-394/2006, 2006 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-655/2006). Taigi, esant svarbioms minėto termino praleidimo priežastims, tai yra nesant įrodymų, kad kreditorius piktnaudžiavo savo teise, teismas turi teisę jį atnaujinti ir patvirtinti ar patikslinti kreditorių reikalavimus iki pat sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo. Dėl to pirmosios instancijos teismo nutartis priimta netinkamai išaiškinus teisės normas ir turi būti panaikinta (CPK 185 str.).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju turi būti sprendžiama, ar apelianto nurodomos minėtos termino praleidimo priežastys yra svarbios (ĮBĮ 26 str., CPK 78 str.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas, grįsdamas priežastis, dėl kurių jis pateikė prašymą tikslinti jo kreditorinį reikalavimą tik po nutarties dėl bendrovės pripažinimo bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto priėmimo, nurodė, jog tik 2009 m. birželio 25 d. gavo minėtą UAB ,,Alliance Property“ nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitą, kuria buvo nustatyta žemės sklypų bendra rinkos vertė, pagal kurią buvo galima apskaičiuoti patikslinime reikalaujamą šių sklypų neišpirktos vertės ir rinkos vertės skirtumą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, nesprendė klausimo, ar šios priežastys gali būti pripažintos svarbiomis termino, per kurį kreditoriai turi pateikti prašymus tikslinti savo reikalavimus, praleidimo priežastimis. Be to, kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties turinio, nebuvo nagrinėjamas ir klausimas dėl apelianto reiškiamo patikslinto kreditorinio reikalavimo pagrįstumo, dėl apelianto teisės reikšti tokį reikalavimą, atsižvelgiant į išperkamosios nuomos sutarties sąlygas, dėl tokio reikalavimo dydžio pagrįstumo ir pan.

Atsižvelgdama į tai, kad bankroto procesas yra susijęs su viešuoju interesu bei visų kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesų gynimu bei pusiausvyra, teisėjų kolegija laiko, jog norint teisingai išnagrinėti klausimą dėl apelianto kreditorinio reikalavimo tikslinimo, turi būti kruopščiai ištirti įrodymai, susiję su pavėluoto prašymo tikslinti reikalavimo dydi pateikimo priežastimis, nustatytos aplinkybės, susijusios su paties reikalavimo dydžiu bei apelianto teise reikalauti tokio verčių skirtumo bei pan., nes neatlikus šio tyrimo, finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimas gali būti išspręstas neteisingai (CPK 185 str., 338 str., 329 str. 1 d.).

Kaip žinoma, apeliacinės instancijos teisme yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumas ir pagrįstumas ir teismo padarytos teisės bei fakto klaidos dažniausiai ištaisomos bylos negrąžinant pirmosios instancijos teismui. Tačiau nagrinėjamu atveju teismas neatskleidė ginčo klausimo esmės ir teisėjų kolegija neturi galimybės jo išnagrinėti iš esmės apeliacine tvarka, todėl klausimas dėl minėto apelianto finansinio reikalavimo tikslinimo perduodamas tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 327 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti klausimą dėl kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės ,,Swedbank lizingas“ 7 157 776,07 Lt dydžio patikslinto finansinio reikalavimo patvirtinimo uždarosios akcinės bendrovės ,,Sine Modum“ bankroto byloje Nr. B2-166-431/2009.