Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas)

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-215/2013 pagal pareiškėjo K. L. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Atsakovas manė, jog pareiškėjas ne tik neketina baigti statybos darbų, bet pažeidžia teisės normas, nustatančias saugų statinio eksploatavimą. Apie tai Inspekcija 2012 m. birželio 8 d. raštu informavo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją.

II.

2012 m. sausio10 d. R. K. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-120110-00008 dėl savavališkai kapitališkai remontuoto sandėliuko. 2012 m. sausio 10 d. Anatolijui Maksimenkovui buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-120110-00009 dėl savavališkai kapitališkai remontuoto sandėliuko. 2012 m. sausio 12 d. D. J. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-120112-00010 dėl savavališkai kapitališkai remontuoto sandėliuko. 2012 m. sausio 17 d. O. R. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-120117-00011 dėl savavališkai kapitališkai remontuoto sandėliuko. 2012 m. sausio 17 d. N. N. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-120117-00012 dėl savavališkai kapitališkai remontuoto sandėliuko. 2012 m. vasario 6 d. Vilniaus vargonų dirbtuvei buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-120206-00034 dėl savavališkai kapitališkai remontuoto sandėliuko. 2012 m. vasario 8 d. I. M. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-120208-00040 dėl savavališkai kapitališkai remontuoto sandėliuko. 2012 m. vasario 8 d. M. M. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-120280-00039 dėl savavališkai kapitališkai remontuoto sandėliuko. 2012 m. vasario 23 d. R. M. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-120223-00060 dėl savavališkai kapitališkai remontuoto sandėliuko. 2012 m. vasario 23 d. R. J. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-120223-00064 dėl savavališkai atlikto sandėliuko paprastojo remonto. 2012 m. vasario 23 d. R. J. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-120223-00063 dėl savavališkai atlikto sandėliuko paprastojo remonto. 2012 m. vasario 23 d. J. B. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-120223-00062 dėl savavališkai kapitališkai remontuoto sandėliuko. 2012 m. vasario 23 d. E. K.-Ginelevičienei buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-120223-00061 dėl savavališkai kapitališkai remontuoto sandėliuko. 2012 m. kovo 6 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi buvo atmestas antstolės D. M. pareiškimas dėl baudos skyrimo už Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo Nr. I-492-171/2010 nevykdymą, konstatavus, kad Inspekcija minėtą sprendimą įvykdė. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 14 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 6 d. nutartis palikta nepakeista.

Nurodė, jog 2012 m. birželio 8 d. Inspekcija surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. (23.31)FAK-1754, kuriame konstatavo, kad buvo apžiūrėtas pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Fasadinėje pastato mūro sienų dalyje užfiksuotas vizualiai matomas sienų suirimas maždaug plytos ir didesniu gyliu. Sienose atsivėrę kiauriniai plyšiai, kurių maksimalus plotis didesnis nei 1 cm. Vertikalūs plyšiai sienose eina beveik per visą pastato aukštį. Stogo laikančios konstrukcijos suirusios, įgriuvusios į pastato vidų. Suirę stogo grebėstai pavojingai išsikišę iš už pastato perimetro į kiemo pusę. Stogo danga – ruberoidas suplyšęs, netvirtai laikosi ant sulūžusių stogo konstrukcijų. Ties medinėmis vartų staktomis, sienoje išbyrėjusios plytos, maždaug nuo 2 iki 15 cm atsivėrę plyšiai, į pastato vidų galima patekti pro vartus, kurie nerakinami, tik užremti keliomis plytomis. Pastato viduje pavojingai kabančios įsilūžusios stogo konstrukcijos gali bet kuriuo metu nukristi žemyn. Pastato artima aplinka neprižiūrima, apkrauta statybinėmis atliekomis – mėtosi skardos lakštai, mediniai langų rėmai, sudužusios plytos, betono litai, maišai pripildyti statybinio mišinio. 2012 m. birželio 8 d. raštu Nr. (23.18)2D-8474 Inspekcija informavo Vilniaus miesto administracijos Miesto ūkio departamento Energetikos ir statinių skyrių, kad patikrinus statinius, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nustatė, jog mūrinis pastatas, esantis šiame kieme, nuosavybės teise priklausantis pareiškėjui yra blogos fizinės būklės ir kelia pavojų gyventojams.

Teismo vertinimu, byloje nėra objektyvių duomenų, kurie sudarytų prielaidą konstatavimui, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų – nepatikrinus (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kieme pastatytų ir rekonstruotų medinių kiemo statinių – pareiškėjui būtų buvusios sukeltos tokios apimties neigiamos pasekmės ar toks jo subjektinių teisių pažeidimas, kuris neabejotinai turėtų sąlygoti neturtinės žalos padarymo konstatavimą. Nurodė, jog kreipdamasis į teismą pareiškėjas turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas ir tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą visiškai ar iš dalies patenkinti reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Teismo vertinimu, šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, kad dėl anksčiau teismo sprendimu patvirtintų neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) jis patyrė objektyvias neigiamas pasekmes.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos fakto, dydžio bei priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų. Nesant šių dviejų būtinųjų sąlygų atsakovo atsakomybei kilti, pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 5 000 litų neturtinę žalą buvo atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1103-611/2012 buvo konstatuota, kad buvo patikrinti ne visi sandėliukai, tačiau tai teismui nesudarė pagrindo pripažinti Inspekcijos veiksmų kaip pažeidžiančių teisės aktų reikalavimus, kadangi iš byloje esančių duomenų buvo matyti, kad Inspekcija po patikrinimo ėmėsi veiksmų visiems kitiems statinių savininkams nustatyti. Pažymėjo, jog tokiu būdu teismas konstatavo, kad 2011 m. rugpjūčio 8 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. (23.31)-FAK-2601 surašymo metu buvo patikrinti ne visi sandėliukai.

Pabrėžė, jog nors Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-492-171/2010 įsiteisėjo 2011 m. vasario 17 d., tačiau Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius nepateisinamai ilgai, praėjus beveik pusantrų metų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, nėra patikrinęs visų kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nenurodęs pagrįstų priežasčių bei nepateikęs pagrindžiančių dokumentų, kodėl iki šiol nepatikrinti penki sandėliukai, keturi garažai ir kodėl per tokį ilgą laiko tarpą nenustatyti šių objektų savininkai/naudotojai.

Pareiškėjas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl neturtinės žalos įrodinėjimo yra nenuoseklios, prieštaringos. Teismas nurodė, jog neturtinė žala, jos dydis negali būti pagrista konkrečiais įrodymais, o ji nustatoma įvertinant atsakovo neteisėtus veiksmus ir jų galimą poveikį pareiškėjui, tačiau, kita vertus, pabrėžė, jog šiuo atveju turėjo būti pateikti konkretūs įrodymai, patvirtinantys, kad neturtinė žala buvo patirta. Pareiškėjo vertinimu, ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus.

Pabrėžė, jog pagrindinis neturtinės žalos kriterijus šioje byloje yra pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai ir prarastas pasitikėjimas valstybės institucijomis, kurių nebūtų, jeigu atsakovas būtų tinkamai vykdęs teisės aktuose nustatytas pareigas. Tokia neturtinės žalos išraiška yra pripažįstama ir teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-3255/2011).

Nurodė, jog kitiems bendrasavininkams žemės sklype, kuris priklauso ir pareiškėjui, atlikus sandėliukų rekonstrukciją be supaprastinta tvarka parengtų projektų, o atsakovui nesiimant jokių veiksmų statybų valstybinės priežiūros ir savavališkų statybų padarinių šalinimui, buvo pažeidžiami pareiškėjo, kaip žemės sklypo bendraturčio, teisėti ir pagrįsti interesai. Tai buvo konstatuota ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-492-171/2010.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog jis ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, naudotojai yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. 4400-0848-6257, bendrasavininkai. Žemės sklypo nei realiosios dalys, nei naudojimosi tvarka nėra nustatyta. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.72 straipsnio 1 dalimi, 4.73 straipsnio 1 dalimi, 4.75 straipsnio 1 dalimi, bendrosios dalinės nuosavybės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių susitarimu, naudojantis bendrąja daline nuosavybe teisės aktų nustatyta tvarka. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas išimtinai analizavo tik pastato, pareiškėjui priklausančio nuosavybės teise, rekonstrukcijos ir jo naudojimo aspektą, tačiau neatsižvelgė į jo, kaip žemės sklypo bendrasavininko, statusą ir kitų bendrasavininkų atliekamus pareiškėjo teisių pažeidimus, kurių pašalinimui atsakovas nesiima veiksmų, kuriuos jį įpareigoja atlikti teisės aktai.

Pažymėjo, jog pareiškėjas negali pradėti pastato rekonstravimo veiksmų, kol nėra aiški kieme esančių sandėliukų ateitis, pareiškėjas negali investuoti į objektą, nežinodamas, ar jo investicijos pasiteisins. Nurodė, jog pareiškėjas pirko pastatą siekdamas jį parduoti ir į atsakovą su prašymu dėl sandėliukų patikrinimo kreipėsi 2007 metų birželio mėnesį. Atsakovas jokių statybos valstybinės priežiūros ir savavališkos statybos padarinių šalinimo veiksmų nesiėmė, todėl pareiškėjas kreipėsi į teismą. Galutinis teismo sprendimas buvo priimtas 2011 m. vasario 17 d., atsakovas sprendimą pradėjo vykdyti tik 2011 m. rugpjūčio 8 d. ir jis nėra įvykdytas visiškai. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas nurodo, jog atsakovas tęsia jo teisių pažeidimą jau penkerius metus, tokiu būdu sukeldamas netikrumo, nepastovumo jausmą.

IV.

Teismas remdamasis CK 6.271, 6.246 - 6.248 straipsniais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika: 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-614/2010, 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008, 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14 – 653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444 – 619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 940/2010, Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007, nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas teismui nepateikė nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, galinčių pagrįsti jo nurodomą neturtinę žalą, sudarančių prielaidas konstatuoti, kad jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjui būtų sukeltos tokios apimties neigiamos pasekmės ar toks jo subjektinių teisių pažeidimas, kuris neabejotinai turėtų sąlygoti neturtinės žalos buvimą.

Visų pirma pabrėžė, kad 2010 m. balandžio 8 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime (administracinė byla Nr. I-492-171/2010) yra aiškiai įvardintas neteisėtas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos mininisterijos neveikimas. Tačiau atsižvelgęs į pareiškėjo skundo turinį nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai žalos, kaip deliktinės atsakomybės atsakomybės sąlygos, buvimą byloje vertinamu atveju siejo tik su pareiškėjo, kaip pirmiau minėtame sklype stovinčio namo savininko teisėmis, taip pat nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas teismui nepateikė nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, galinčių pagrįsti jo nurodomą neturtinę žalą.

Nurodė, kad teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nors atsakovas apie galimai savavališkas statybas sužinojo 2007 m. pabaigoje, tačiau Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija surašė tik 2011 m. rugpjūčio 8 d. (b. l. 10–12) (t. y. praėjus daugiau nei trims metams) konstatuoja, kad toks nepateisinamai ilgas delsimas atlikti teisės aktais nustatytas pareigas byloje vertinamu atveju negali būti traktuojamas kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas, juo labiau, kad 2012 m. sausio 10 d. – 2012 m. vasario 23 d. surašydama savavališkos statybos aktus Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos iš esmės pripažino pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.

Teisėjų kolegijos manymu, byloje vertinamu atveju delsimas atlikti teisės aktais priskirtas funkcijas privertė pareiškėją kreiptis į teismą, kaip pagrįstas pripažintinas pareiškėjo argumentas, jog dėl tokio ilgalaikio delsimo jis prarado pasitikėjimą valstybės institucijomis, buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas. Teisėjų kolegija taip pat sutiko su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai vertino pareiškėjo veiksmus (neveikimą), susijusius su jam nuosavybės teise priklausančiu pastatu. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas kaip nors būtų prisidėjęs prie aptariamų valstybės institucijų neveikimo, kliudęs joms vykdyti teisės aktais įtvirtintas pareigas. Taigi nėra pagrindo teigti jog atsakovas galėtų būti atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės dėl paties pareiškėjo veiksmų. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistini du tūkstančiai litų neturtinės žalos atlyginimo.

V.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas.

Proceso atnaujinimas – atitinkama administracinio proceso stadija, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat padėti išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr. pvz. 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012). Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėždamas šios proceso stadijos išimtinumą yra konstatavęs, jog jis (išimtinumas) pasireiškia dviem aspektais: pirma, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais; ir antra, proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (žr. pvz. 2008 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-84/2008).

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Atsakovas procesą atnaujinti prašo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Šiuo atveju ABTĮ nustatyti terminai skaičiuotini nuo galutinės teismo nutarties paskelbimo dienos. Procesas administracinėje byloje užbaigtas 2013 m. kovo 7 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, atsakovas prašymą padavė 2013 m. birželio 7 d. (www.post.lt duomenimis pagal registruotos siuntos numerį nurodytą ant voko) t. y. nepraleidęs ABTĮ nustatytų terminų.

Procesą atnaujinti prašoma ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr. pvz. 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (žr. pvz. 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442–52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–28/2011).

Inspekcija prašymą dėl proceso atnaujinimo iš esmės sieja su tuo, kad teismas netinkamai aiškino CK 6.250 straipsnio 1 dalį, CK 6.246 straipsnį. Kaip minėta, siekiant procesą atnaujinti dėl teismo padaryto esminio materialinės teisės normų pažeidimo, būtina pateikti argumentus, akivaizdžiai parodančiu, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino taikytiną materialinę teisės normą, šiuo atveju Inspekcijos argumentai yra susiję ne su netinkamu materialinės teisės normos aiškinimu, tačiau su byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu, teisės normos kontekste. Abstraktūs Inspekcijos teiginiai, jog nurodytais argumentais ji neprašo iš naujo vertinti įrodymų, nepateikiant daugiau jokių argumentų susijusių su akivaizdžiai neteisingu materialinės teisės normos aiškinimu, nesudaro pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A858-215/2013 neatnaujintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija.

nutaria:

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos prašymą dėl proceso atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A858-215/2013 pagal pareiškėjo K. L. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl žalos atlyginimo neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.