Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso dalis žemės sklypo, esančio adresu (duomenys nekeistini), Vilniuje, kurio unikalus Nr. (duomenys nekeistini), kadastrinis Nr. (duomenys nekeistini), plotas – 0,3811 ha (toliau – ir Žemės sklypas), ir pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys nekeistini), pažymėtas plane (duomenys neskelbtini) (buvęs sandėlis), kurį pertvarko į vieno buto gyvenamąjį namą. Ant Žemės sklypo yra išsidėstęs ir daugiabutis namas (duomenys nekeistini), Vilnius. Namo kieme stovi dar trys mediniai pastatai, kuriuose yra įrengti sandėliukai. Pagal UAB „Senamiesčio ūkis“ pateiktą schemą, šie sandėliukai yra sunumeruoti atitinkamai pagal butų numerius ir turi naudotojus. Kaip matyti iš skirtingais metais pateikiamų vietovės schemų – toponuotraukų (darytų 1979 m., 2001 m., 2007 m.), šių ūkio pastatų išdėstymas nuolat kito, t. y. jie buvo perstatomi. Pareiškėjas pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registre šie ūkio paskirties pastatai nebuvo įregistruoti, neregistruotos ir nuosavybės teises į juos, nors tokių statinių registracija, pareiškėjo nuomone, Nekilnojamojo turto registre yra privaloma. Pareiškėjas paaiškino, kad jo subjektinės teisės yra pažeidžiamos, nes jam trukdoma atlikti statybos darbus. Pareiškėjas pažymėjo, kad statybos leidimo galiojimas šioje byloje nėra aktualus, nes netrukdo jam ginti savo teises, kaip statinio savininkui ir žemės sklypo bendraturčiui. Pažymėjo, kad jis taip pat gina viešą interesą, nes (duomenys nekeistini), Vilniuje, namas ir jam priskirtas namų valdos žemės sklypas yra kultūros paminklas. Šiuo metu rytinės tvoros restauravimui tiesiogiai trukdo mediniame pastate prie tvoros įrengti mediniai sandėliukai, schemoje pažymėti Nr. 10A, Nr. 5, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 13, Nr. 12. Statinys, kur įrengti šios grupės sandėliukai, buvo rekonstruotas 2008 m., o šioje grupėje esantis sandėliukas Nr. 10A buvo rekonstruotas 2009 m. Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo išlaikyti priešgaisrinės saugos reikalavimų atstumai. Kitas statinys, kuriame yra įrengti sandėliukai, schemoje pažymėtas Nr. 10, Nr. 11, Nr. 14, Nr. 19, Nr. 16. Šis ūkio pastatas rekonstruotas 2008 metais, neturint nustatyta tvarka parengto suderinto projekto, Kultūros paveldo saugomoje teritorijoje, užstoja vaizdą iš namo kiemo į Vilniaus senamiestį. Be to, sandėliukai yra mediniai, priešgaisrinės saugos požiūriu ypač pavojingi statiniai, pastatyti nesilaikant privalomųjų atstumų tarp statinių. Šiuo atveju atstumas nuo statomo namo iki medinio sandėliukų pastato yra 4 m, kai privalomas priešgaisrinės saugos atstumas turėtų būti ne mažesnis kaip 10 m. Pareiškėjas pažymėjo, kad statinių rekonstravimas ir perstatymas pažeidžia žemės savininko interesą. Visi mediniai kiemo statiniai pastatyti ir po to rekonstruoti įvairiu laiku. Pabrėžė, jog jis nuo 2006 m. yra šio žemės sklypo dalies savininkas. Pagal STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ II grupės nesudėtingiems statiniams statyti (restauruoti) yra reikalingas žemės savininko rašytinis sutikimas, tačiau tokio sutikimo sandėliukus restauravę asmenys neprašė ir neturėjo, todėl manė, kad buvo pažeistas Civilinio kodekso 4.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas. Pareiškėjas nurodė, kad statinių rekonstravimas ir perstatymas pažeidžia viešą interesą, nes prieštarauja Vilniaus senamiesčio kultūros paminklo U1P apsaugos reglamento nuostatoms. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyrius 2007 m. lapkričio 28 d. raštu informavo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybės priežiūros departamentą (toliau – ir Departamentas), kad apžiūrėjus namo (duomenys nekeistini) kiemą, nustatyta, jog dalis ūkinių statinių rekonstruoti neseniai, o vienas sandėliukas šiuo metu rekonstruojamas. Nekilnojamojo turto registre šie statiniai neįregistruoti. Pagal statybos techninį reglamentą STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ nesudėtingiems statiniams kultūros paveldo objekto teritorijoje būtina parengti supaprastintą statinio projektą. Tokie projektai parengti ir Miesto plėtros departamentui pateikti nebuvo. Kultūros paveldo skyrius šiuo raštu prašė pašalinti savavališkos statybos pasekmes. Taigi, jau 2007 m. raštuose minėti sandėliukai įvardinami, kaip pastatyti neteisėtai, ir yra konstatuojama, kad tai savavališka statyba. Paaiškino, kad raštu kreipėsi į Departamentą, kuris įstatymais jam pavestos pareigos neatliko ir jokių konkrečių veiksmų dėl savavališkų statybų kultūros paveldo saugomoje teritorijoje nesiėmė. Pareiškėjas pažymėjo, kad sandėliukų naudotojai, neturėdami tinkamai suderinto ir supaprastinta tvarka patvirtinto sandėliukų rekonstrukcijos projektų, dalį sandėliukų perstatė pakeisdami sienas, stogą. Dėl to jis 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškimu vėl kreipėsi į Departamentą, prašydamas patikrinti ir užfiksuoti perstatytus sandėliukus ir kitus statinius (duomenys nekeistini) kieme. Į šį pareiškimą Departamentas 2009 m. rugpjūčio 20 d. raštu atsakė, kad sandėliukus tikrino 2008 m. gegužės mėn. 2007 m. lapkričio mėn. taip pat tikrino Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyrius, kuris nurodė, kad vadovaujantis Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ nesudėtingiems statiniams kultūros paveldo objekto teritorijoje būtina rengti statinio supaprastintą projektą. Visų sandėliukų rekonstrukcija atlikta, neparengus supaprastinta tvarka parengtų projektų. Pareiškėjas nurodė, kad 2009 m. rugpjūčio 3 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto viešosios tvarkos poskyrį su konkrečiu pareiškimu, kuriame nurodė, kad (duomenys nekeistini) namo kieme 10 buto gyventojai savavališkai stato naują sandėliuką 25 m x 3 m ploto. Nurodyto fakto tirti buvo atvykę policijos pareigūnai, kurie nufotografavo statomą objektą, o visą medžiagą perdavė Departamentui. Pareiškėjas manė, kad Departamentas neatliko savo pareigų, klaidino jį tvirtindamas, kad rekonstruoti sandėliukai yra butų priklausiniai, kuriems neprivaloma teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre. Departamentas 2009 m. rugpjūčio 20 d. raštu Nr. (101)11.56-403 konstatuoja, kad (duomenys nekeistini) kiemo statiniai, būtent sandėliukai Nr. 10, Nr. 11, Nr. 14, Nr. 19, Nr. 16, Nr. 20, Nr. 20, Nr. 22 yra rekonstruoti, nurodo statybos požymius taip, kaip jie apibrėžiami Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalyje. Pareiškėjas nurodė, kad konstatuodamas tokius faktus Departamentas nesilaikė Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros bei statinių naudojimo priežiūros nuostatų 23.8 straipsnyje įtvirtintos pareigos vykdyti savavališkos statybos kontrolės prevenciją ir nesivadovavo Statybos įstatymo 28 straipsniu, Statybos techniniu reglamentu STR 1.09.06:2007 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-243, nepatikrino ir neaprašė kitų medinių kiemo statinių, t. y. neatliko veiksmų, kurie yra būtini, kai nustatoma savavališka statyba. Pareigos neatlikimas ir sąlygojo tas aplinkybes, kad valstybinė statybų priežiūros institucija nepašalino atsiradusių jo teisių pažeidimų. Pažymėjo, jog civilinėje byloje, kuri buvo pradėta 2008 metais, visiškai nebuvo reikalavimo ir nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl 2008 – 2009 metais atliekamų kiemo statinių rekonstrukcijos teisėtumo, t. y. civilinėje byloje yra kitas bylos nagrinėjimo dalykas, kiti atsakovai.

Šalies argumentai

Teismas, remdamasis pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškėjas kreipėsi į Departamentą su prašymu, kuriame prašė atlikti patikrinimą ir užfiksuoti perstatomus ir naujai pastatytus medinius statinius (sandėliukus, garažus, šiltnamius, tvoras) (duomenys nekeistini) kieme, Vilniuje. Departamentas 2009 m. rugpjūčio 20 d. raštu Nr. (101)11.56-403 informavo pareiškėją, kad patikrino remontuojamus sandėliukus, esančius (duomenys nekeistini) namo kieme. Nustatė, kad minėtame kieme yra 20 sandėliukų, 4 garažai, balandinė, kurie priklauso namo, esančio (duomenys nekeistini), atskirų butų savininkams. Dalis avarinės būklės sandėliukų yra atstatyta, o dalis remontuojama, išsiaiškinta, kad minėti sandėliukai buvo remontuojami Vilniaus miesto savivaldybės 2008 m. vasario 14 d. nurodymo pagrindu. Visi sandėliukų naudotojai buvo įpareigoti iki 2008 m. rugpjūčio 1 d. imtis priemonių, kad avarinės būklės sandėliukai būtų suremontuoti ir atitiktų nustatytus statinių naudojimo priežiūros privalomus reikalavimus. Nurodyta, kad šiuo metu atstatyta dauguma sandėliukų: Nr. 10, Nr. 11, Nr. 14, Nr. 19, Nr. 16, Nr. 20, Nr. 20, Nr. 22, medinis lauko tualetas nugriautas. Dauguma sandėliukų faktiškai yra naujai perstatyti, t. y. pakeistas karkasas, naujai apkaltos sienos, pakeista stogo danga. Vizualiai apžiūrėjus, kai kurie sandėliukai pastatyti ir didesnių išmatavimų, negu buvo anksčiau. Kadangi prieš rekonstrukciją jų apmatavimai nebuvo atlikti, todėl nustatyti, kiek jie pastatyti didesni, nėra galimybės. Minėtų sandėliukų avarinės būklės šalinimas, kai faktiškai pakeičiamos visos nesančios, sienų ir stogo konstrukcijos, vadovaujantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalies nuostatomis, priskiriamas statinio rekonstrukcijai. Minėtų sandėliukų techninį stovį 2007 m. lapkričio mėn. tikrino Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyrius, kuris nurodė, kad vadovaujantis Statybos techninio reglamento „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ nesudėtingiems statiniams kultūros paveldo objekto teritorijoje būtina rengti statinio supaprastintą projektą. Departamentas rašte konstatavo, kad visų sandėliukų rekonstrukcija atlikta, neparengus supaprastinta tvarka parengtų projektų. Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo teisės teismas rėmėsi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog išvardytos nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2 – 4 punktuose numatytų būdų. Taip pat rėmėsi ABTĮ 56 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad subjektas gali kreiptis į teismą dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo, kai tokia teisė jai nustatyta įstatymu. Pastebėjo, jog taip šią normą aiškina ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Teismas nurodė, kad iš nurodytų teisės normų turinio ir formuojamos praktikos matyti, jog šioje byloje pareiškėjas nėra tas subjektas, kuriam teisės normos suteikia teisę ginti viešąjį interesą teisme, todėl šiuo aspektu pareiškėjas neturi reikalavimo teisės. Tačiau, teismo manymu, pareiškėjas turi reikalavimo teisę, kaip žemės sklypo, esančio (duomenys nekeistini), Vilniuje, bendraturtis. Iš byloje pateikto Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad pareiškėjas ir tretieji suinteresuoti asmenys bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo žemės sklypą, esantį (duomenys nekeistini), Vilniuje. Pareiškėjas kelia ginčą, kad bendraturčiai, šioje byloje tretieji suinteresuoti asmenys, pažeidžia teisės aktus, susijusius su žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys nekeistini)), kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise jiems priklauso, naudojimu. Rėmėsi Civilinio kodekso 4.72 straipsnio 1 dalimi, 4.73 straipsnio 1 dalimi, 4.75 straipsnio 1 dalimi. Iš šių nuostatų teismas padarė išvadą, kad visi bendraturčiai privalo bendrąja daline nuosavybe naudotis teisės aktų nustatyta tvarka. Kadangi pareiškėjas savo reikalavimą grindė atsakovo raštu, kuriame nurodyta, kad visų sandėliukų rekonstrukcija atlikta neparengus supaprastinta tvarka parengtų projektų, o šie sandėliukai yra žemės sklype, kuris pareiškėjui ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, teismo nuomone, jis reikalavimo teisę šioje byloje turi kaip bendraturtis. Pažymėjo, jog su statybos leidimo galiojimu pareiškėjo reikalavimo teisė nesietina, nes bendraturčių pareiga laikytis teisės aktų reikalavimų tiesiogiai nesusijusi su vieno ar kito bendraturčio ketinimais kokiu nors būdu valdyti ar naudoti jam dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą, o sietina su žemės sklypu. Dėl bylos sustabdymo pažymėjo, kad civilinėje byloje skundo dalykas yra reikalavimas nugriauti sandėliukus, o šioje administracinėje byloje prašoma patikrinti (duomenys nekeistini) kieme pastatytus ir rekonstruotus medinius kiemo statinius ir surašyti savavališkos statybos aktus, t. y. skundžiamas neveikimas. Teismo vertinimu, reikalavimas civilinėje byloje ir šioje byloje skiriasi savo turiniu, todėl laikė, kad ši byla gali būti nagrinėjama jos nestabdant, kol bus išspręsta nurodyta civilinė byla, nes jos nesusijusios. Teismas rėmėsi Statybos įstatymo (2007 m. gegužės 3 d. įstatymas Nr. X-1111) 27 straipsnio 3 dalimi, 4 dalimi. Pažymėjo, jog kaip matyti iš Departamento 2009 m. rugpjūčio 20 d. rašto Nr. (101)11.56-403, Departamentas konstatavo, kad visų sandėliukų rekonstrukcija atlikta neparengus supaprastinta tvarka parengtų projektų ir tuo valstybinės priežiūros funkciją pabaigė, nors nustačius tokį faktą, tolimesni apskrities viršininko administracijos veiksmai yra aptarti Statybos įstatymo 28 straipsnyje. Pabrėžė, kad pareigūnai, nustatę pažeidimą, privalo priimti sprendimą, kas šiuo atveju nebuvo padaryta. Taigi, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas skundą tenkino iš dalies. Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą surašyti savavališkos statybos aktus, nes tai institucijos, atliekančios valstybinę priežiūrą, diskrecijos teisė taikyti poveikio priemones nustačius pažeidimus, o ne teismo, dar neatlikus patikrinimo, preziumuoti, kad visi sandėliukai yra pastatyti savavališkai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (II tomas, b. l. 85 – 89) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjo reikalavimas, teismui nurodžius, kad reikalavimas nesietinas su statybos leidimu ir negalimas ginant viešąjį interesą, nėra pagrįstas reikalavimą pagrindžiančiais įrodymais, nes neįrodoma, kaip pažeidžiamas savininko interesas. Vien faktas, kad pareiškėjas yra žemės sklypo bendrasavininkis, nepagrįstas jokiais jo, kaip bendrasavininkio, teises pažeidžiančiais įrodymais, nėra laikytinas pakankamu pagrindu tenkinti pareiškėjo reikalavimą.

2. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei nevertino aplinkybės dėl neleistinumo inicijuoti administracinę bylą vien tam, kad sprendimo administracinėje byloje pagrindu pareiškėjas galėtų surinkti trūkstamus įrodymus kitoje byloje.

3. Departamentas, atsakydamas į 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškėjo prašymą, patikrino remontuojamus sandėliukus, taigi atliko Statybos įstatymu pavestą statinių statybos valstybinės priežiūros funkciją. Teismas konstatavo, kad savavališkos statybos aktų surašymas yra institucijos, atliekančios valstybinę priežiūrą, diskrecijos teisė, o ne teismo teisė preziumuoti pažeidimą neatlikus patikrinimo.

Tretieji suinteresuoti asmenys I. M. ir L. M. apeliaciniu skundu (II tomas, b. l. 132 – 133) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas neįvertino trečiojo suinteresuoto asmens pateiktų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas negali kreiptis į teismą su šiuo reikalavimu, nes 2008 m. gruodžio 11 d. pačiu pagrindu ir su tais pačiais reikalavimais kreipėsi į Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisiją, kuri 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą. Todėl vadovaujantis Administracinių ginčų komisijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, šis sprendimas galėjo būti apskųstas teismui. Pareiškėjas sprendimo neapskundė, todėl prarado teisę kreiptis į teismą su reikalavimu, kuris išspręstas ir sprendimas dėl jo yra įsiteisėjęs.

2. Departamentas atliko jam pavestus veiksmus atsakydamas į 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškėjo prašymą – patikrino remontuojamus sandėliukus, todėl teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo skundą nurodytoje dalyje.

3. Sprendimas neatitinka ABTĮ 87 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimams, nes jame nėra I. M., R. J. ir jų atstovo pareiškimų ir pateiktų įrodymų vertinimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. J. prisidėdama prie Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, I. M. ir L. M. apeliacinių skundų (II tomas, b. l. 114 – 116) prašo apeliacinius skundus tenkinti.

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas savo reikalavimą grindžia atsakovo raštu, kuriame nurodyta, kad sandėliukų rekonstrukcija atlikta neparengus supaprastinta tvarka parengtų projektų.

2. Kadangi ir po ieškinio nagrinėjimo pabaigos Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme ir toliau vyksta savavališkas sandėliukų plėtimas ir tolimesnė jų rekonstrukcija (duomenys nekeistini) kieme, pareiškėjas kreipėsi į savavališkas statybas privalančias kontroliuoti institucijas, kurios ir privalo pagal nustatytus teisės aktų reikalavimus atlikti veiksmus. Teismui skundžiamas institucijos neveikimas, kuris nėra susijęs su civilinės bylos nagrinėjimo dalyku. Institucija privalo tinkamai atlikti patikrinimą ir nustačiusi pažeidimus veikti teisės aktų reglamentuota tvarka.