Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Alfredo Vilbiko ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. P. ir M. Ž. apeliacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. P. pripažintas kaltu padarius du nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas: pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės iš J. V. namų) - laisvės atėmimu 2 (dviem) metams; pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės iš sandėliukų) - laisvės atėmimu 2 (dviem) metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 2 (dviem) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikiname sulaikyme, - 1 (viena) diena;

M. Ž. pripažintas kaltu padarius tris nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas: pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės iš R. E. garažo) - laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams; pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės iš J. V. namų) - laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams; pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės iš sandėliukų) - laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 3 (trims) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikiname sulaikyme, - 2 dienos ir suėmime išbūtas laikas. M. Ž. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas palikta iki bausmės vykdymo pradžios. Pradėjus bausmės vykdymą, kardomoji priemonė panaikintina;

nuosprendžiu nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų civiliniai ieškiniai tenkinti visiškai ir priteista: iš M. Ž. R. E. naudai 610 Eur turtinei žalai atlyginti; solidariai iš M. Ž. ir M. P. J. V. naudai 9,27 Eur turtinei žalai atlyginti, S. S. naudai 17,50 Eur turtinei žalai atlyginti, A. V. naudai 50 Eur turtinei žalai atlyginti, B. A. naudai 41,50 Eur turtinei žalai atlyginti, T. L. naudai 554 Eur turtinei žalai atlyginti, A. M. naudai 240 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

M. P. ir M. Ž. nuteisti už tai, kad laikotarpyje nuo 2016 m. spalio 12 d. 23 val. iki 2016 m. spalio 13 d. 6.10 val., ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje tikslus laikas nenustatytas, veikdami kartu, išdaužiant J. V. namų, esančių adresu: (duomenys neskelbtini) miestas, rūsio langą, per jį įsibrovė į namo vidų, iš kur pagrobė J. V. televizorių ,,TV STAR“ už 140 eurų, muzikinį centrą ,,PHILIPS“ už 100 eurų, akumuliatorinį suktuką ,,SKIL“ už 50 eurų, motorinį pjūklą ,,STIHL“ už 150 eurų, moteriškus kvepalus ,,Chanel“ už 140 eurų, tris panaudotus buteliukus moteriškų kvepalų už 40 eurų, tris panaudotus buteliukus vyriškų kvepalų už 40 eurų, 5 vnt. naujų vyriškų apatinių kelnaičių už 35 eurus, dvi pakuotes vyriškų kojinių, kurias sudaro 12 porų, už 16 eurų, apie 4 kg rūkytų lašinių už 45 eurus, tris pakuotes po 600 g kiaulienos faršo už 6 eurus, įvairios šaldytos kiaulienos mėsos už 100 eurų, elektrinį oro gaiviklį už 15 eurų ir gintarinius karolius už 30 eurų ir kompiuterinę vaizdo kamerą 20 eurų, iš viso pagrobė J. V. turto už 927 eurus. Be to, M. P. ir M. Ž. nuteisti už tai, kad laikotarpyje nuo 2016 m. spalio 16 d. 0.00 val. iki 2016 m. spalio 16 d. 11 val., ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje tikslus laikas nenustatytas, veikdami kartu, koja išspiriant daugiabučio namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo rūsio iš vidaus užkalto lango lentas, įsibrovė į šio daugiabučio namo gyventojams priklausantį bendro naudojimo rūsį, iš kurio pagrobė svetimą turtą, o būtent:

Be to, M. Ž. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2016 m. spalio 9 d., 16.00 val. iki 2016 m. spalio 10 d. 8.30 val., ikiteisminio tyrimo metu tikslus laikas nenustatytas, išimdamas R. E. garažo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), langą su rėmu ir atlenkdamas apsaugines grotas, įsibrovė į garažo vidų, iš kur pagrobė R. E. kampinį šlifuoklį ,,Makita“ už 150 eurų, perforatorių ,,Bosch“ už 200 eurų, akumuliatorinį suktuką ,,Bavaria“ už 70 eurų, pramoninį feną už 30 eurų, elektrinį gręžtuvą ,,Rebir“ už 36 eurus, elektrinį gręžtuvą už 20 eurų, suktuką skiediniui maišyti už 4 eurus, elektrinį trimerį ,,Bosch“ už 70 eurų ir raktų rinkinį su dėže už 30 eurų, iš viso pagrobė R. E. turto už 610 eurų.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

Nurodo, kad jis su M. Ž. nevykdė vagysčių iš sandėliukų. Sutinka, jog ant obuolio nuograužos yra jo DNR, nes jis buvo įlindęs į sandėliukus be M. Ž., tačiau iš ten jis nieko nevogė. Teigia, kad ir M. Ž. nurodė, jog jis vogė vienas. Nuteistojo teigimu, teismas jį nuteisė kartu su M. Ž. tik dėl to, kad buvo rastas jo DNR ant obuolio nuograužos, o kitų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, byloje nėra. Tvirtina, kad į sandėliukus buvo įlindęs po jau įvykdytų vagysčių, tačiau iš ten nieko neėmė, įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, todėl visko negali atsiminti, prašo jo veiksmus kvalifikuoti kaip patekimą į svetimas patalpas, kurios jau buvo išplėštos ir skirti teisingą bausmę. Nurodo ir tai, kad nukentėjusioji J. V. jį pažinojo, nors teismui tvirtino, kad jo nepažįsta. Teigia, kad ji norėjo jį apkaltinti tik dėl to, jog jis pasakė, kad J. V. už darbą nesumokėjo M. Ž., o įpylė naminės degtinės. Taip pat nurodo, kad tą dieną jis kartu su J. V. vartojo alkoholį, kartu su jais buvo ir R. Ž. bei J. V. sugyventinis. Tvirtina, kad vartojant alkoholį jis buvo išėjęs kelis kartus į lauką parūkyti. Nuteistojo nuomone, teismas vadovavosi vien nukentėjusiosios J. V. parodymais, nors M. Ž. taip pat nurodė, kad jis krovė malkas ir matė, kaip jis (nuteistasis) buvo išėjęs į kiemą parūkyti, buvo atsirėmęs į palangę plikomis rankomis, todėl jo rankų antspaudai galėjo ir likti. Nuteistojo teigimu ir pati nukentėjusioji teisme nurodė, kad tiek daiktų vienas žmogus išnešti negalėjo, o teismas jokio eksperimento neatliko. Dėl jo pirštų antspaudų ant žvakidės nurodo, kad jis buvo įėjęs į kambarį, bet neprisimena, prie kokių daiktų lietėsi, nes buvo apsvaigęs nuo alkoholio, bet apylinkės teismas į tai neatsižvelgė, o jį nuteisė tik dėl to, kad buvo rasti jo antspaudai, nors daugiau byloje jokių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, nėra. Nurodo, kad J. V. melavo, teigdama, kad jis nėra buvęs anksčiau tame kambaryje. Tvirtina, kad vagystėje iš J. V. nedalyvavo, o tik padėjo M. Ž. nuo parduotuvės parsinešti daiktus, kai šis paskambino naktį ir paprašė padėti, tačiau jo nieko neklausinėjo apie daiktus, o juos sudėjo sandėliuke ir nuėjo miegoti. Nurodo, kad ir pati nukentėjusioji nurodė, kad jį (M. P.) buvo palikusi vieną, todėl negalėjo matyti, kur jis prisilietė, o be to, pasak nuteistojo, ji taip pat buvo apsvaigusi nuo alkoholio, todėl negali visko prisiminti. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. Ž. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, pašalinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamos veikos padarytos bendrininkų grupėje, taip pat prašo jo atžvilgiu taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas. Nurodo, kad nesutinka su jam pateiktu kaltinimu, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos bendrininkų grupėje. Teigia, kad teismas be pagrindo rėmėsi specialistų išvadomis bei nukentėjusiųjų parodymais, kurie viso tyrimo metu buvo nenuoseklūs. Mano, kad byla buvo nepakankamai ištirta, o prokuroras vilkino bylos tyrimą, kadangi buvo pradžioje nutartą bylą nagrinėti pagreitinto proceso tvarka, o jam buvo pažadėta, kad jo atžvilgiu bus pritaikytas BK 64¹ straipsnis. Taip pat nurodo, kad byla nebuvo ištirta per 6 mėnesius, ką numato baudžiamojo proceso kodekso normos, taip apsunkinant jo padėtį. Pažymi, kad jis jau įkalintas 11 mėnesių ir per šį laiką bausmė jam padarė įtaką. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo M. P. gynėja advokatė Juana Dumblaisukaitė prašė nuteistojo M. P. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis M. Ž. ir jo gynėja advokatė Sofija Kručienė prašė nuteistojo M. Ž. apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė Elona Korostina prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų M. P. ir M. Ž. apeliaciniai skundai atmestini.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Iš nuteistųjų M. P. ir M. Ž. apeliacinių skundų matyti, kad M. P. neigia prisidėjęs prie jam inkriminuotų vagysčių darymo, o M. Ž. mano, kad nepagrįstai buvo nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, taip pat mano, kad jam buvo paskirta per griežta bausmė, nepagrįstai jo atžvilgiu netaikytas BK 64¹ straipsnio nuostatos, padaryti procesiniai pažeidimai per ilgai vykdant bylos ikiteisminį tyrimą. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Minimo straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir su jais susijusių pagrįstų išvadų darymas yra nuosprendį priimančio teismo prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie gauti teisėtu būdu, laikytini įrodymais ir ar jie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Aptartos BPK normos atskleidžia išskirtinę teismo kompetenciją, daryti išvadas, kurie bylos duomenys atitinka visas įstatymų nuostatas ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014 ir kitos).Nors iš nuteistojo M. P. apeliacinio skundo galima daryti išvadą, jog jis nesutinka su apylinkės teismo nustatytomis bylos faktinėmis bylos aplinkybėmis, jog jis dalyvavo vykdant vagystę iš J. V. priklausančių namų ir apvagiant daugiabučio, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojams priklausantį bendro naudojimo rūsį bei sandėliukus Nr. 2, 3, 11, 14, tvirtindamas, kad byloje nėra jo kaltę patvirtinančių įrodymų, o nuteistasis M. Ž., neigdamas savo kaltę, jokių argumentų nenurodė, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais nuteistųjų argumentais nesutinka. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas nuteistiesiems M. P. ir M. Ž. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo faktines aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį nuteistųjų atžvilgiu. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą paminėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų esmės iš naujo nekartoja. Iš to seka, kad nuteistojo M. P. apeliacinio skundo motyvai ir nuteistojo M. Ž. teiginiai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus dėl jų dalyvavimo vagystėse padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmestini.Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistųjų M. Ž., M. P. parodymus, nukentėjusiųjų parodymus ir kitus byloje esančius įrodymus, mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino M. Ž. ir M. P. įvykdžius nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalį. Pastarieji nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, apvogė J. V. priklausančius namus ir daugiabučio, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojams priklausantį bendro naudojimo rūsį ir sandėliukus Nr. 2, 3, 11, 14, o M. Ž. dar apvogė ir R. E. priklausantį garažą.BK 178 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagrobė svetimą turtą. Vagystės objektas – visų formų ir rūšių nuosavybė. Dalykas – svetimas turtas. Pavojinga veika – neteisėtas neatlygintinis svetimo turto paėmimas. Pavojingi nusikalstamos veikos padariniai – turto netekimas. Priežastinis padarytos ir kilusių įstatyme numatytų pavojingų padarinių ryšys – turto netenkama dėl neteisėto pasisavinimo. To paties BK 178 straipsnio 2 dalyje įtraukti papildomi objektyvūs fakultatyvieji požymiai: pagrobė svetimą turtą atvirai, įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio, arba pagrobė automobilį. Atkreipiamas dėmesys, kad BK 178 straipsnio 2dalyje numatyti du galimi nusikaltimo dalykai: svetimas turtas arba automobilis (kuris taip pat turi būti svetimas). Į nusikalstamos veikos sudėtį įtraukti išvardyti papildomi fakultatyvūs požymiai, susiję su pagrobimo būdu (įsibraunant), nusikaltimo padarymo vieta (patalpa, saugykla, saugoma teritorija, viešoji vieta, drabužiai, rankinė, nešulys) ir nusikaltimo dalyko ypatumu (automobilis).Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad nuteistasis M. P. iš esmės nesutinka, jog jo kaltę įsibrovus ir apvogus J. V. priklausantį namą patvirtina tai, jog nuo namo palangės ir name esančios dekoratyvinės žvakės svetainėje paimti rankų pėdsakai sutampa su jo rankų delno atspaudais, taip pat teigia, nors daugiabučio namo rūsyje buvo rasta obuolio nuograuža su jo DNR, tačiau jis, nors rūsyje ir buvo, tačiau iš ten nieko nevogė. Iš specialisto išvados Nr. 40-(G1-187)-IS1-923-(13.2) matyti, kad iš įvykio vietos, esančios Minijos g. 25-1, Telšių mieste, nuo palangės rūsyje ir nuo dekoratyvinės žvakės svetainėje paimti rankų pėdsakai yra tinkami asmens identifikavimui. Jie palikti ne J. V. ir ne V. J. (2 t., 7-9 b. l.). Iš Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimo tarnybos pranešimo ,,Dėl informacijos apie latentinių pėdsakų nustatymą“ matyti, kad tikrinant latentinius rankų pėdsakus Daktiloskopinių duomenų registre, buvo nustatyta, kad rankų pėdsakai (užfiksuoti specialisto išvadoje Nr. 40-(G1-187)-IS1-923-(13.2), nuotraukose Nr. 1 ir 2) sutampa su rankos delno atspaudais, esančiais daktiloskopinėje kortelėje, kurioje nurodyti šie anketiniai duomenys: M. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) (2 t., 10 b. l.). Iš specialisto išvados Nr. 140-(5402)-IS1-258, matyti, kad ant nuoplovos nuo obuolio ir cigaretės, paimtų apžiūrint įvykio vietą, esančią Rambyno g. 14A, Telšių mieste, rasti vyro biologiniai pėdsakai, tinkami asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR. Ant cigaretės rasti biologiniai pėdsakai nepriklauso vyrai, kurio biologiniai pėdsakai buvo rasti ant nuoplovos nuo obuolio (2 t., 20-21 b. l.). Iš Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro pranešimo ,,Dėl sutapimo DNR duomenų registre“ matyti, kad biologinių pėdsakų, rastų ant tampono su nuoplova nuo obuolio, paimta 2016 m. spalio 16 d. įvykio vietos, esančios Rambyno g. 14A, Telšių mieste, apžiūros metu (specialisto išvada Nr. 140-(5402)-IS1-258), genotipas sutapo su genotipu asmens, kurio anketiniai duomenys DNR registre yra M. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) (2 t., 22 b. l.).Ir nors nuteistasis M. P. 15 punkte nurodytų išvadų ir gautos informacijos iš Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimo tarnybos ir iš Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro neginčija, tačiau pateikia savo versijas, kaip rankos delno pėdsakai galėjo atsirasti J. V. namuose ir obuolio nuograuža rūsyje. Pasak M. P., jo rankos pėdsakai, rasti J. V. namuose, galėjo likti po to, kai jis prieš vagystę buvo jos namuose ir ten vartojo alkoholį, buvo nuėjęs pasižiūrėti, kaip sekasi M. Ž. krauti malkas, buvo užėjęs į svetainę. Tuo tarpu iš nukentėjusiosios J. V. parodymų ikiteisminio ir teisminio nagrinėjimo metu matyti, jog ji nurodė, kad M. Ž. krovė į rūsį malkas pro rūsio langą, o ji, siekdama apsaugoti rūsio lango palangę, ją buvo uždengusi antklode, o po malkų sunešimo viską sutvarkė, ji nematė, kad M. P. būtų vaikščiojęs po jos namus, kol M. Ž. krovė malkas, M. P. niekur iš virtuvės nebuvo išėjęs, taip pat nurodė, kad tiek daiktų, kiek buvo pavogta iš jos namų, vienas žmogus išnešti negalėtų (1 t., 119-120 b. l., 130-131 b. l.). Nuteistasis M. Ž., nors viso bylos tyrimo metu tvirtino, kad vagystes vykdė vienas, tačiau teisme parodė, kad jam kraunant malkas pas J. V. ant palangės buvo ,,kažkoks skuduras“, patvirtino, jog visų daiktų, pavogtų iš J. V. parsinešimui jam buvo reikalinga M. P. pagalba, o parodydamas apie vagystę iš daugiabučio namo rūsio ir sandėliukų, skirtingai, nei teigė nuteistasis M. P., tvirtino, kad į bendro naudojimo rūsio patalpas įlindo jis tik vienas, o M. P. tuo metu miegojo jo namuose (4 t., 86-87 b. l.). Susipažinus su šiais nuteistojo M. Ž. parodymais, akivaizdu, kad jie iš dalies patvirtina nukentėjusiosios J. V. parodymus ir paneigia nuteistojo M. P. nurodytas aplinkybes, kaip jo rankų atspaudai galėjo atsirasti ant nukentėjusiosios namų rūsio palangės, o taip pat leidžia pagrįstai manyti, kad, siekdamas padėti M. P. išvengti atsakomybės dėl vagystės iš daugiabučio namo rūsio ir sandėliukų, M. Ž. duoda parodymus, kurie neatitinka M. P. pateikiamos įvykių versijos ir tai leidžia pagrįstai manyti, kad abu nuteistieji apie vagystes nurodo melagingas aplinkybes. Nors nuteistasis M. P. savo kaltę neigia, savaip pateikdamas nagrinėjamų įvykių versijas, o M. Ž., tvirtindamas, kad visas nagrinėjamas nusikalstamas veikas padarė vienas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistųjų parodymus vertino kritiškai, kadangi jie prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis M. Ž. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios prisipažino įvykdęs vagystes iš J. V. namo ir daugiabučio namo rūsio bendro naudojimo patalpų bei sandėliukų ir teigė, kad šias veikas padarė vienas, tačiau pagal byloje ištirtus įrodymus matyti, kad minėtose vagystėse dalyvavo ir M. P., kurio rankų atspaudai rasti ant J. V. namo rūsio palangės ir dekoratyvinės žvakės svetainėje, o biologiniai pėdsakai, rasti ant obuolio, paimto 2016 m. spalio 16 d. apžiūrint įvykio vietą, esančią (duomenys neskelbtini) mieste, sutapo su jo DNR. Tai leidžia pagrįstai manyti, jog M. Ž., nenurodydamas, jog nusikalstamos veikos padaryme dalyvavo ir M. P., siekė padėti nuteistajam M. P. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Atsižvelgus į tai, M. Ž. skundo argumentas, jog nusikalstamas veikas jis padarė ne bendrininkų grupėje, todėl teismas neteisingai pripažino tai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, yra taip pat atmestinas.Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis ir su jomis sutinka. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad nuteistieji M. P. ir M. Ž. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, yra motyvuotos ir pagrįstos byloje surinkta medžiaga.Bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti jį, kad atlikęs bausmę laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą. Skirdamas nuteistiesiems bausmes, teismas laikėsi BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, teisingai įvertino nuteistųjų asmenybes, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus bei kitas bylos aplinkybes. Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistieji nusikalstamas veikas padarė būdami teisti (iki skundžiamo nuosprendžio paskelbimo M. P. buvo teistas 10 kartų, o M. Ž. buvo teistas 5 kartus), administracine tvarka bausti, esantys darbingo amžiaus, tačiau nedirbantys ir neturintys legalaus pragyvenimo šaltinio, beveik visos jų ankstesnės padarytos nusikalstamos veikos buvo taip pat turtiniai nusikaltimai. Įvertinus visas šias aplinkybes, darytina išvada, kad jokiomis kitomis bausmėmis pasiekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų neįmanoma, todėl nuteistiesiems M. P. ir M. Ž. pagrįstai paskirtos realios, sankcijoje už padarytas nusikalstamas veikas numatytos laisvės atėmimo bausmės, kurių dydžiai už kiekvieną nusikalstamą veiką nustatyti mažesni už sankcijoje numatytą tos bausmės rūšies vidurkį. Bausmės už atskiras nusikalstamas veikas nuteistiesiems subendrintos taikant palankesnį bausmių bendrinimo būdą – iš dalies jas sudedant. Taigi, už skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotus nusikaltimus nuteistiesiems M. P. ir M. Ž. paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos ir dėl to neteisingos. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių apeliantams turėtų būti paskirtos bausmės švelninamos ar taikomas bausmės vykdymo atidėjimas, byloje nenustatyta. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad apskritai naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės skiriamos bausmės rūšiai ar dydžiui, baudžiamojoje byloje nėra. Taigi, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantams švelninti skundžiamu nuosprendžiu už inkriminuotas nusikalstamas veikas paskirtas bausmes ar jų vykdymą atidėti, nėra pagrindo. Iš nuteistojo M. Ž. skundo matyti, jog jis tvirtina, kad prokuroras vilkino bylos tyrimą, kadangi buvo pradžioje nutarta bylą nagrinėti pagreitinto proceso tvarka, jam buvo pažadėta, kad jo atžvilgiu bus pritaikytas BK 64¹ straipsnis. Be to, nurodo ir tai, kad byla nebuvo išnagrinėta per šešis mėnesius, dėl ko buvo pasunkinta jo padėtis. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2017 m. balandžio 26 d. paskelbus M. Ž. apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, jam buvo pranešta apie galimybę bylą nagrinėti taikant sutrumpintą įrodymų tyrimą ir tai, jog jam, pripažinus kaltę ir bylą išnagrinėjus teisme taikant sutrumpintą įrodymų tyrimą, gali būti taikomos BK 64¹ straipsnio nuostatos ir paskirta bausmė sumažinama vienu trečdaliu (3 t., 176 b. l.). Pagal BK 64¹ straipsnio nuostatas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat, kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, asmeniui, kuris prisipažįsta esąs kaltas, skiriama bausmė tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Taigi, minėtas straipsnis taikomas tik esant dviem sąlygoms: 1) baudžiamoji byla išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą arba priėmus baudžiamąjį įsakymą; 2) asmuo prisipažįsta kaltu. Baudžiamoji byla, kurioje M. Ž. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu, buvo išnagrinėta vadovaujantis bendrosiomis bylos nagrinėjimo teisme nuostatomis, tai yra byla nebuvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, joje nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas. Tai patvirtina byloje esantis teisiamojo posėdžio protokolai (4 t., 85-90, 129-132, 166-171 b. l.). Be to, išnagrinėjus bylą nustatyta, kad nors M. Ž. viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu savo nusikalstamus veiksmus pripažino, tačiau jis davė neteisingus parodymus dėl kito nuteistojo M. P., kuris viso bylos tyrimo metu savo kaltę neigė, veiksmų. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nėra visų būtinų BK 64¹ straipsnyje numatytų sąlygų, todėl apylinkės teismas pagrįstai nuteistojo M. Ž. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vienu trečdaliu nemažino. Dėl galimo baudžiamosios bylos tyrimo vilkinimo pažymėtina, kad nagrinėjamojoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2016 m. spalio 10 d., 2017 m. balandžio 26 d. įtariamiesiems buvo paskelbta ir proceso dalyviams buvo išsiuntinėti pranešimai apie ikiteisminio tyrimo pabaigą (3 t, 161-172 b. l.), o teismui byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota 2017 m. gegužės 9 d. (4 t., 1-13 b. l.). Minėti duomenys patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliktas net trumpiau nei per šešis mėnesius, todėl pagrindo tvirtinti, jog ikiteisminis tyrimas užtruko ir prokuroras vilkino bylos tyrimą, taip pažeisdamas baudžiamojo proceso kodekso normas, nėra jokio pagrindo. Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų M. P. ir M. Ž. apeliacinius skundus atmesti.