Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėjas J. Stubrys Teisminio proceso Nr. 2-07-3-07494-2011-0

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. lapkričio 14 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-631-772/2012 pagal ieškovės R. Š. ieškinį atsakovui P. Š. dėl termino atnaujinimo paveldėjimo teisės liudijimui pagal testamentą pripažinimo negaliojančiu, dėl paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą pripažinimo iš dalies negaliojančiu, tretieji asmenys: Šiaulių rajono 1-ojo notarų biuro notarė Nijolė Masiliūnienė ir D. Š..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Pirmosios instancijos teismo motyvas, jog atsakovas, kreipdamasis į notarą, nuslėpė faktą, kad po velionio brolio J. Š. mirties jo palikimą priėmė brolienė R. Š. ir sūnėnas D. Š., yra nepagrįstas ir neturintis reikšmės nagrinėjamo ieškinio dalykui. Pagal įstatymą (CK (1964 m.) 573 str. 1 d. 3 p.) atsakovas galėtų būti tik trečios eilės brolio J. Š. įpėdinis. Kadangi, pagal įstatymą (CK (1964 m.) 573 str. 2 ir 3 d.) trečios eilės įpėdiniai gali paveldėti tik nesant pirmos ir antros eilės įpėdinių, atsakovas negali būti brolio J. Š. paveldėjimo bylos dalyvis, todėl fakto, kas yra priėmęs jo brolio J. Š., mirusio (duomenys neskelbtini), palikimą atsakovas pagal įstatymą net neturėjo teisės žinoti.Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą dėl teisės priimti palikimą perėjimo ir netinkamai pritaikė CK (1964 m.) 589 str. nuostatas, kadangi pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas, jeigu įpėdinis miršta po palikimo atsiradimo, nespėjęs jo priimti per nustatytą terminą (CK 587 straipsnis), teisė priimti jam priklausančią dalį pereina jo įpėdiniams. P. Š. palikimas atsirado (duomenys neskelbtini) (jo mirties dieną (CK (1964 m.) 568 str.)). Byloje yra informacija, kad J. Š., miręs (duomenys neskelbtini), per įstatymu (CK (1964 m.) 587 str. 1 d.) nustatytą šešių mėnesių terminą P. Š. palikimo nepriėmė, nors dar buvo gyvas. Taigi, nors ieškovė R. Š. yra priėmusi J. Š., mirusio (duomenys neskelbtini), palikimą tačiau ji negali paveldėti P. Š., mirusio (duomenys neskelbtini), palikimo, kadangi J. Š. P. Š. palikimo nepriėmė, o ieškovė R. Š. pagal įstatymą (CK (1964 m.) 573 str.) nėra P. Š. įpėdinė ir testamentu P. Š. turto jai nepaliko. Todėl teismas nepagrįstai teigė, kad įvyko teisės priimti palikimą perėjimas ir netinkamai taikė CK (1964 m.) 589 str. nuostatas.Teismo aiškinimas dėl ieškovės teisių į P. Š. palikimą nurodant, kad ieškovė ir atsakovas pasidalijo visą testatoriaus P. Š. palikimą yra prieštaraujantis CK (1964 m.) 587 str. 2 d. ir 600 str. 1 d. nuostatoms. Kadangi P. Š. palikimą yra priėmęs tik atsakovas, o J. Š., miręs (duomenys neskelbtini), P. Š., mirusio (duomenys neskelbtini), palikimo nėra nepriėmęs, tai ieškovė R. Š., nors ir yra priėmusi J. Š., mirusio (duomenys neskelbtini), palikimą negalėjo ir negali būti P. Š. palikimo pasidalintojų subjektu. Kadangi ieškovė R. Š. nėra P. Š., mirusio (duomenys neskelbtini), nei įstatyminė, nei testamentinė įpėdinė (kitokių įpėdinių pagal įstatymą (CK (1964 m.) 567 str. 1 d.) negali būti) ir ji jokios nuosavybės teisės į jokį P. Š. turtą paveldėjimo pagrindu nėra įgijusi, o 1964 m. CK 600 str. 1 d. nuostatos gali būti taikomos įpėdiniams, paveldėjusiems palikėjo turtą, sprendimas šioje byloje šia teisės norma negali būti grindžiamas. 1964 m. CK 126 str. 1 d. nuostatos priimant sprendimą šioje byloje netaikytinos, kadangi pagal įstatymą (CK (1964 m.) 121 str. 1 d.) bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas, kuris priklauso kartu dviems ar keliems savininkams. Nagrinėjamo ieškinio dalykas yra 7,67 ha ploto žemės sklypas, kuris ginčo šalims niekada nepriklausė abiems.Pirmosios instancijos teismas gina ieškovės teisę remtis Šiaulių miesto apylinkės teismo 1993-01-31 (turėtų būti 1994 m.) nutartimi taikant CPK 279 str. 4 d. nuostatas išimtinai ieškovės naudai – nevertina bylos dalyko. Jeigu teismas daro išvadą, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 1993-01-31 (turėtų būti 1994 m.) nutartimi padalintas nežinomo ploto, be konkretaus kadastrinio adreso, žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) yra tas pats, dėl kurio šioje byloje nagrinėjamas ieškovės R. Š. ieškinys, reiškia, kad dėl šio ieškinio dalyko teismo nutartis jau yra priimta 1993 metais. Todėl ši byla turėtų būti nutraukta CPK 293 str. 3 d. pagrindu.Teismas apsiribojo abstrakčiais motyvais ir nepasisakė kokiu konkrečiu teisiniu pagrindu nusprendė pripažinti Šiaulių raj. 1 - ojo notaro biuro (duomenys neskelbtini) išduoto papildomo paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą ½ dalį negaliojančia, registro Nr. (duomenys neskelbtini), dėl atsakovo P. Š. Šiauliuose, paveldėjimo teisės į žemės sklypą 7,67 ha, kaip palikimą atsiradus į po P. Š., mirties (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju brolio J. Š. mirties liudijimas yra jo palikimo atsiradimo įrodymas (CK (1964 m.) 568 str.), tačiau su šiuo faktu neatsirado jokios teisės J. Š. įpėdiniams, kadangi J. Š. nėra priėmęs P. Š., mirusio (duomenys neskelbtini), palikimo. Kadangi vienas iš testamentinių įpėdinių J. Š. P. Š. palikimo nepriėmė, notarė privalėjo išduoti atsakovui paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą į visą žemės sklypą. Šiaulių miesto apylinkės teismo 1993-01-31 (turėtų būti 1994 m.) nutartimi yra padalinti nekilnojamieji daiktai, tačiau šioje nutartyje nėra pasisakyta, kad J. Š. priėmė palikimą po savo tėvo P. Š., mirties. Todėl šios nutarties pagrindu ieškovė įgijo tik teises į konkrečius daiktus, o ne į palikimą.Teismo motyvas, kad ieškovė yra priimto palikimo savininkė neatitinka byloje esantiems įrodymams, kadangi J. Š. nėra priėmęs P. Š. palikimo, ieškovė R. Š., nors ir yra priėmusi J. Š. palikimą negalėjo ir negali būti P. Š. palikto turto savininke. Jeigu teismas motyvuoja, kad ieškovė R. Š. įgijo nuosavybės teisę į ½ dalį atsakovo žemės sklypo Šiaulių miesto apylinkės teismo 1993-01-31 (turėtų būti 1994 m.) nutarties pagrindu, teismas negali tenkinti ieškovės prašymo pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ dalį 7,67 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) -5309 Lt vertės, kadangi šis daiktas būtų priteisiamas antrą kartą ir tai prieštarautų įstatymo (CPK 279 str. 4 d.) nuostatoms.Teismas visiškai nepasisakė dėl senaties taikymo ieškovės prašymui pripažinti iš dalies negaliojančiu paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą išduotą (duomenys neskelbtini) Šiaulių rajono I -ajame notarų biure atsakovui P. Š., į 7,67 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Ieškinio senatis Paveldėjimo teises liudijimui ginčyti baigėsi (duomenys neskelbtini), t. y., prieš 12 metų. Šio argumento teismas skundžiamame sprendime niekaip nevertino ir nemotyvavo, kodėl ši ieškovės veika neturi reikšmės senaties taikymui dėl šio ieškinyje pareikšto reikalavimo.Ieškovė prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ dalį 7,67 ha žemės sklypo. Teismas nepriėmė sprendimo dėl ieškovės prašymo pripažinti jai nuosavybės teisę, tačiau teismas, peržengdamas byloje pareikštų reikalavimų ribas, nustatė, kad ieškovei R. Š. pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 1993-01-31 nutartį (turi būti 1994 m.) pripažintos nuosavybės teisės į ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Šia sprendimo dalimi teismas, nepriimdamas sprendimo dėl prašymo pripažinti nuosavybės teisę ir priimdamas sprendimą nustatyti, kad nuosavybės teisė pripažinta, ko ieškovė neprašė, pažeidė CPK 265 str. 2 d. sprendimui keliamus reikalavimus - priimti sprendimą dėl visų ieškovo pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas ir neperžengti byloje pareikštų reikalavimų.

1993-01-31 (turi būti 1994 m.), Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartis, kuria padalintas tarp šalių žemės sklypas po ½ dalį, esantis (duomenys neskelbtini), yra įsiteisėjusi ir jos negalima ginčyti kitose bylose bei ji įgijo prejudicinę galią. LR Konstitucijos 23 str. nuostata įtvirtina, kad nuosavybė yra neliečiama. Todėl remiantis šia nuostata, atsakovas P. Š. tos nuosavybės teisės į ½ dalį žemės sklypo, negali iš ieškovės atimti, nes nuosavybę gina valstybė, nors jis ir naudojosi neteisėtais būdais, pats vienas išsiėmęs paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą pas notarę į savo tėvo J. Š. turtą nuslėpdamas nuo notarės tuos faktus, kad turto paveldėtoja ir įstatyminė įpėdinė yra ir ieškovė. Ieškovė visą laiką naudojosi jai priklausančia ½ žemės sklypo dalimi ir jį valdė, o sužinojo, kad jos nuosavybės teisės yra pažeistos, tik 2011 m. spalį, kai atsakovas P. Š. jai pareiškė, kad visas žemės sklypas priklauso jam. Todėl teismas teisingai pripažino, kad nėra pagrindo ieškovei atnaujinti terminą paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti ir tokie reikalavimai būtų teisiškai pagrįsti, kai tarp šalių būtų kilęs ginčas dėl pačios paveldėjimo teisės, o ne nuosavybės teisės, todėl atmetė atsakovo prašymą ieškinio reikalavimui taikyti ieškinio senatį.

Teisėjų kolegija primena, kad vadovaujantis CPK 320 straipsniu apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliaciniame skunde nurodytų faktinių ir teisinių pagrindų, kurie apsprendžia bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, patikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, duomenis, kuriais remiantis jis priimtas, bei taikytos teisės normas, kuriomis vadovaujantis yra priimtas skundžiamas teismo sprendimas. Taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka apeliacinio skundo ribose nagrinėjami ir fakto, ir teisės klausimai, įrodymai ir jų vertinimas pirmosios instancijos teisme.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatyti faktai ir teisiniai argumentai, kuriais apeliacinis skundas netenkinamas.

Dėl CK (1964 m.) 589 ir 587 straipsnių aiškinimo ir taikymo nagrinėjamame šalių teisiniame ginče

Šioje byloje sprendžiama paveldimo turto masės, apimties ir dalyko, palikimo atsiradimo ir su juo susijusių faktų buvimo, paveldėto pagal testamentą turto priėmimo, ir teisės į palikimą perėjimo mirus įpėdiniui pagal testamentą, klausimai. Kartu byloje keliama prejudicinę reikšmę turinčių faktų reikšmė sprendžiant šį teisinį šalių ginčą.

Bylos faktai, kuriuos išsamiai atskleidė pirmosios instancijos teismas, liudija, kad testatorius P. Š. (duomenys neskelbtini) sudarė testamentą, kuriuo jam priklausantį visą savo turtą paliko sūnums – J. Š. ir P. Š. lygiomis dalimis. Testatorius P. Š. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 67, t. 1). Vertinant testatoriaus P. Š. testamentu palikto turto masę, būtina pažymėti, kad P. Š. pagal paduotą prašymą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, buvo atkurtos nuosavybės teisės į jo mirusiai motinai S. Š. priklausantį 7,67 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 10, t. 1). Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, kad prie šios bylos pridėtoje Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo byloje yra duomenys apie tai, kad dar iki nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo, t. y. sprendimo priėmimo, P. Š., kaip pretendentui į atkuriamą nuosavybę, 1992 m. pavasarį dar iki sėjos buvo suteikta galimybė naudotis atkuriama nuosavybe, t. y. minimu žemės sklypu, ant dalies kurio buvo ir jo trobesiai. Taigi visuma šių įrodymų pagrindžia ieškovės teiginius bei pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytą išvadą, kad testatorius P. Š., surašydamas testamentą, kuriuo nurodytą konkretų turtą – trobesius (duomenys neskelbtini) ir kitą turtą, „kuris nuosavybės teisėmis priklausys jam mirties dienai“, paliko abiems paveldėtojams, taip pat ir ginčo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nes jo mirties dienai P. Š. jau buvo įgijęs turtinę (daiktinę) teisę į 7,67 ha žemės sklypą, nors šis turtas natūra jam buvo grąžintas tik po mirties, t. y. (duomenys neskelbtini). Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad į paveldimo turto masę turėjo ir turi būti įskaitomas ir minėtas žemės sklypas, bet ne dalis jo (60 arų), kaip apeliacinės instancijos teismo posėdyje pripažino ir sutiko atsakovas P. Š..

Minėta, kad testamentiniams įpėdiniams P. ir J. Š. (sūnums) įgijus teisę po tėvo mirties paveldėti paliktą testamentu turtą, jie įgijo teisę ne į dalį palikimo, bet į visą testatoriaus turtą lygiomis dalimis (taip nurodyta testamente). Prie nagrinėjamos bylos pridėtos paveldėjimo į P. Š. palikimą bylos dokumentai liudija, kad dėl palikimo priėmimo į vietos notarą P. Š. kreipėsi taip pat tik (duomenys neskelbtini) (testatorius mirė (duomenys neskelbtini)). Kreipimesi nurodė, kad jis palikimą tvarkė ir juo rūpinosi visą laiką po testatoriaus mirties, tai yra jį priėmė, be to, nurodė, kad kitas paveldėtojas J. Š. mirė (duomenys neskelbtini). Nors byloje atsakovas, ginčydamas J. Š. teisę paveldėti ir nesutikdamas su ieškiniu nurodė, kad jo brolis J. Š. iki mirties nesikreipdamas į notarą dėl palikimo priėmimo, jo nepriėmė, t. y. neįgijo teisės paveldėti, tokiu būdu po jo mirties ir ieškovė, ir trečiasis asmuo taip pat negali paveldėti antrajam įpėdiniui (J. Š.) priklausančios pagal testamentą turto dalies, su tokia apelianto pozicija teisėjų kolegija sutikti negali, nes tuo iškraipoma teisės normų, reglamentuojančių palikimo priėmimą esmė, bei taikomi nevienodi standartai sau ir kitiems asmenims. Štai CK 587 straipsnio (1964 m.) 2 dalyje nurodytos palikimo priėmimo alternatyvios sąlygos:

kai paveldimas turtas po palikimo atsiradimo pradedamas faktiškai valdyti, arbakai įpėdinis paduoda palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą.

Šioje byloje tarp šalių iš esmės nėra teisinio ginčo dėl to, kad po tėvo P. Š. mirties jo turtą – gyvenamąjį namą ir kitus ūkio paskirties trobesius prižiūrėjo, tvarkė ir jais rūpinosi abu paveldėtojai broliai P. ir J. Š.. Nėra esminio ginčo ir dėl to, kad paveldėtojai, taip pat ir J. Š. naudojosi ir žemės sklypu. Esminis atsakovo nesutikimas, ginčijant palikimo priėmimo faktą tai, kad apelianto teigimu jo broliui J. Š. nesikreipus į notarą dėl palikimo priėmimo per įstatyme nustatytą terminą, jis šią teisę prarado, o kartu šią teisę prarado ir J. Š. turto paveldėtojai. Jau minėta, kad tokia apelianto pozicija ir prieštaringa savyje (taikant nevienodus standartus sau ir kitiems paveldėtojams), ir nepagrįsta dėl aukščiau šioje nutartyje cituotos įstatymo – CK (1964 m.) 587 straipsnio nuostatos. Kartu pažymėtina, kad ir pats P. Š. pareiškimu į vietos notarinę įstaigą dėl tėvo P. Š. palikimo priėmimo kreipėsi tik po J. Š. žūties – po (duomenys neskelbtini), taip pat praleidęs tokiam pareiškimui paduoti nustatytą šešių mėnesių terminą, tačiau paveldėjimo teisės liudijimas jam buvo išduotas vadovaujant CK 587 str. 2 d. d suformuluota pirmąja nuostata, kurioje sakoma apie faktišką palikimo pradėjimą valdyti, po jo atsiradimo. Esant šiems argumentams teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada apie paveldėto turto po P. Š. mirties masę, - kad šį turtą sudaro ir trobesiai, ir 7,67 ha žemės sklypas, esantieji (duomenys neskelbtini). Byloje nustatyta ir dėl to nėra ginčo, kad ieškovė, paveldėjusi po savo vyro J. Š. mirties turtą, VĮ Registrų centre įregistravo Šiaulių filiale įregistravo savo vardu ½ dalį gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), paveldėtų po P. Š. ir testamentinio paveldėtojo J. Š. mirties. Minimas turtas įregistruotas 1993-01-31 (turėtų būti 1994 m.) Šiaulių miesto apylinkės teismo nutarties, kuria patvirtinta R. Š. ir P. Š. taikos sutartis šalių ginče dėl paveldėjimo teisės liudijimo į P. Š. testamentu paliktą turtą pripažinimo iš dalies negaliojančiu, pagrindu. Ta pačia teismo nutartimi tarp šalių buvo patvirtintas ir taikus susitarimas dėl žemės sklypo, esančio tame pat kaime prie paveldėtų trobesių ir po jais, kurį šalys pasidalijo po ½ dalį, tačiau šis sklypas Registrų centre nebuvo įregistruotas nei vieno savininkų vardu, kadangi – sutartyje nebuvo nurodyti reikiami tokiai registracijai duomenys, tačiau tokių duomenų nebuvimas pagal bylos duomenis ir esančius įrodymus, anaiptol nereiškia, kad dokumente nurodytas kitas žemės sklypas, arba, kad šalys dėl jo nesusitarė. Akivaizdu, kad tuo metu vyko nuosavybės į žemę atkūrimo procesas, tvarkomi registro ir kadastro duomenys, žemės sklypo unikalus Nr. ir kt., taigi teismo nutartyje realiai ir negalėjo būti šių duomenų, kurie reikalauja tikslumo, nes šie duomenys suformuoti jau po 1994 m. Taigi šių duomenų pagrindu konstatuotina, kad šios ir 1994-01-31 Šiaulių apygardos teisme išnagrinėtos bylos šalys pasidalijo visą testatoriaus P. Š. palikimą pagal testatoriaus valią ir toks pasidalijimas neprieštaravo galiojančioms teisės normoms. Po paveldėto turto pasidalijimo šalys visą laiką, iki 2011 m. pabaigos, kai atsakovas pareiškė savo asmenines teises į visą žemės sklypą ir pradėjo trukdyti ieškovei naudotis iki tol naudotu ir jai priklausančiu turtu, savo turtą, taip pat ir žemės sklypą naudojo pagal paskirtį ir jį valdė atskirai, kaip jo savininkai. Apie tai liudija byloje ištirti įrodymai. Taigi konstatuotina, kad ieškovės teiginys, jog ji nežinojo, kad atsakovas šį turtą – 7,67 ha žemės sklypą įregistravo savo vardu, tuo paneigdamas jos savininko teises. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje byloje nėra pagrindo spręsti klausimo dėl termino paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti, nes šiuo atveju sprendžiamas ginčas tik dėl savininko teisių pažeidimo, kuriam ginčyti taikomi kiti terminai, kurie skaičiuojami nuo sužinojimo apie pažeidimą dienos. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pagrįstai nustatyta, kad šalys po 1994 m. (kai teismo nutartimi buvo padalintas paveldėtas po P. Š. ir J. Š. mirties turtas) kiekviena naudojosi ir valdė sau priklausančią žemės sklypo dalį. Šių aplinkybių iš esmės neginčijo ir atsakovas, tik teigdamas, kad ieškovė naudojosi ne visu žemės sklypu, bet jo dalimi – 60 arų, todėl apelianto argumentas dėl ieškinio senaties nepagrįsto netaikymo laikytinas nepagrįstu. Ieškovė, įgyvendindama savo savininko turtines teises, turėjo teisę kreiptis į teismą, kad šios teisės į jai priklausančią turto dalį būtų apgintos ir sugrąžintos, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ginant pažeistas savininko (šiuo atveju ieškovės R. Š.) teises yra pagrindas iš dalies panaikinti (duomenys neskelbtini) išduotą papildomą paveldėjimo teisės liudijimą, kuriuo be teisinio pagrindo, priešingai teismo nutartimi patvirtintai šalių valiai, nuosavybę patvirtinantis liudijimas buvo išduotas tik vienam atsakovui P. Š., kuris šio dokumento pagrindu visą turtą, 7,67 ha žemės sklypą, įregistravo tik savo vardu.

Teisėjų kolegija kitus apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nereikšmingais, nekeičiančiais ginčo esmės, todėl jų išsamiau neanalizuoja, sutinka iš esmės su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis.

Esant šiems argumentams ir motyvams pripažintina, kad atsakovo P. Š. apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl jis netenkinamas.

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, remiantis CPK 93 str. 1 d., iš atsakovo valstybei priteisiamos 444,05 Lt bylinėjimosi išlaidos už ieškovei suteiktą teisinę pagalbą (b. l. 11, t. 2).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti į valstybės biudžetą (surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5630) iš atsakovo P. Š., a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), 444,05 Lt (keturis šimtus keturiasdešimt keturis litus 05 centus) bylinėjimosi išlaidų.