Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

1991 m. gegužės mėnesio 22 d. P. Š. surašė testamentą, kuris buvo notariškai patvirtintas Šiaulių rajono Bubių apylinkės savivaldybėje, kuriuo visą savo turtą paliko vaikams: J. Š. ir P. Š. lygiomis dalimis. Po savo tėvo mirties ieškovės sutuoktinis J. Š. pradėjo šį turtą valdyti, juo naudotis ir juo disponuoti, tačiau į notarinę kontorą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo į tėvo turtą nesikreipė.

1993 m. gegužės 1 d. ieškovės sutuoktinis J. Š. žuvo autoavarijoje ir jo turto paveldėtojais tapo: ieškovė, buvusi sutuoktinė R. Š. ir jų nepilnametis sūnus D. Š., gimęs (duomenys neskelbtini). Ėmus tvarkytis dokumentus dėl paveldėjimo, paaiškėjo, kad atsakovas P. Š. yra vienas turto savininkas ir jis išsiėmė paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą vieno savo vardu, pasinaudojęs apgaule ir neparodydamas notarų biure testamento, kuriuo jo tėvas visą savo turtą paliko lygiomis dalimis savo vaikams: atsakovui P. Š. ir ieškovės buvusiam sutuoktiniui J. Š.

Kadangi su atsakovu nepavyko susitarti geruoju dėl paveldėto turto padalijimo, todėl 1993 m. ieškovė buvo priversta kreiptis į Šiaulių miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo iš dalies negaliojančiu ir ieškovei bei jos nepilnamečiam sūnui nuosavybės teisės pripažinimo į 1/2 dalį gyvenamojo namo bei ūkinių pastatų ir žemės sklypo, esančių adresu: (duomenys neskelbtini), kaip savo buvusio sutuoktinio ir tėvo turto paveldėtojams. Taip pat teismo prašė nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu ir ūkiniais pastatais bei kiemo įrenginiais tvarką.

Bendram naudojimui atiteko patalpos 1-2 1, 15 kv. m. ir I-7 1, 35 kv. m., į kurias ieškovė įsipareigojo įėjimą įsirengti pati savo lėšomis.

Bendram naudojimui atiteko patalpos 1-2 I -7 su sąlyga, kad ieškovė įėjimą įsirengs pati. Taip pat ieškovei atiteko nuosavybės teisėmis viralinė 21 l/p ir daržinė 6 I l/m.

Atsakovui P. Š. atiteko nuosavybės teisėmis ūkiniai pastatai 3 I l/m ir 4 1 /m. Šulinys ir kiemo įrenginiai atiteko bendram naudojimui.

Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) atiteko šalims po 1/2 dalį ir civilinė byla buvo nutraukta. Pagal šią teismo nutartį Valstybės įmonės Registrų centre Šiaulių filiale buvo atlikta teisinė registracija ieškovės ir atsakovo vardu po 1/2 dalį gyvenamo namo ir ūkinių pastatų, esančių adresu: (duomenys neskelbtini). Šie pastatai ieškovės ir atsakovo vardu yra teisiškai registruoti Valstybės įmonės Registrų centre Šiaulių filiale ir dėl jų nuosavybės bei naudojimosi tvarkos tarp mūsų ginčo nėra.

1996 m. gruodžio 16 d. Šiaulių rajono I - ajame notarų biure, atsakovui P. Š. buvo išduotas papildomas paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą, kurį 1991-05-22 patvirtino Šiaulių rajono Bubių apylinkė, reg. Nr.(duomenys neskelbtini). Pateikdamas notarui 1991-05-22 testamentą, ieškovės manymu, atsakovas nepateikė 1993 m. sausio 31 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nutarties, pagal kurią ieškovei ir atsakovui žemės sklypas nuosavybės teisėmis, atitenka lygiomis dalimis po 1/2 dalį.

Atsakovas P. Š. 1996 m. gruodžio 16 d. nuosavybės teisėmis Šiaulių VĮ RC įsiteisino 7, 67 ha žemės sklypą /unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)/, esantį (duomenys neskelbtini), priklausiusį ieškovės sutuoktinio J. Š. tėvui P. Š., nors pagal 1991 m. gegužės 22 d. testamentą, notariškai patvirtintą Šiaulių rajone, Bubių apylinkėje, J. Š. visą savo turtą ieškovės sutuoktiniui ir atsakovui paliko lygiomis dalimis. Be to, pagal 1993 m. sausio 31 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi patvirtintą taikos sutartį tarp šalių, kuri yra įsiteisėjusi, žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), atitenka šalims lygiomis dalimis.

Ieškovė jai pripažintos nuosavybės teisėmis teismo nutartimi 1/2 dalies žemės sklypo 7,67 ha, esančio (duomenys neskelbtini) po teismo nutarties priėmimo, neįregistravo VĮ RC Šiaulių filiale savo vardu, nes jos parduoti ar jos perleisti kitam asmeniui nesiruošė. Ieškovė galvojo, kad tą padarys, kai jai tai bus būtina, kai parduos pastatus su žemės sklypu ar kitokiu būdu perleis juos kitam asmeniui. Žemės sklypu ieškovė naudojosi ir apsodindavo žemės sklypą bei nuimdavo derlių.

Tačiau 2011 m. spalio mėnesį, ieškovei nuvykus į sodybą, (duomenys neskelbtini), atsakovas pradėjo varyti ją iš kiemo ir pasakė, kad negaliu vaikščioti po kiemą bei naudotis žemės sklypu, nes visa žemė priklauso jam, kadangi visa žemės yra jo ir VĮ RC Šiaulių filiale nuosavybės teisė į žemę teisiškai registruota jo vardu.

Apie tai, kad 2011 m. spalio mėnesį, atsakovas varė ieškovę iš kiemo, sukeldamas triukšmą bei neleisdamas vaikščioti po kiemą, sakydamas, kad visa žemė priklauso jam, gali paliudyti liudytojai: N. K. ir E. K., kuriuos ieškovė prašys apklausti ir iškviesti į teismo posėdį.

Tą aplinkybę, kad žemės sklypas jai nepriklauso ji sužinojo tik 2011 m. spalio mėnesį, kai atsakovas pradėjo varyti ieškovę iš gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, esančių adresu: (duomenys neskelbtini), todėl vienerių metų terminą paveldėjimo teisės liudijimui nuginčyti ji praleidau dėl svarbių priežasčių, nes nuo 2011 m. spalio mėnesio sužinojo, kad palikimą priėmė kitas asmuo, todėl terminą paveldėjimo teisės liudijimui pagal testamentą nuginčyti ji praleido dėl svarbių priežasčių ir prašys teismo atnaujinti.

2011-11-15 ieškovė išsiėmiau iš VĮ RC Šiaulių filialo pažymą ir iš tikrųjų sužinojo, kad žemės sklypas 7,67 ha, esantis adresu: (duomenys neskelbtini) yra nuosavybės teisėmis įregistruotas atsakovo vardu. Šiuo metu ji negali naudotis jai priklausančia 1/2 dalimi gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų bei žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) ir taip yra pažeidžiamos jos, kaip turto savininkės teisės.

Ieškovė remdamasi LR CPK CK 5. 2 str., 5. 8 str., 5. 9 str., 5.16 str. 2 d., 5.17 str. teismo prašė:

1. Atnaujinti terminą paveldėjimo teisės liudijimui nuginčyti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.

2. Pripažinti iš dalies negaliojančių paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą, išduotą 1996 m. gruodžio 16 d. Šiaulių rajono I - ajame notarų biure atsakovui P. Š. į 7,67 ha žemės sklypą / unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)/, esantį (duomenys neskelbtini).

3. Pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 1/2 dalį 7,67 ha žemės sklypo / unikalus Nr. 9118 -0016: 0025 ha/, esantį (duomenys neskelbtini) – 5 309 Lt vertės.

4. Į teismo posėdį liudytojus ieškovė atsives pati.

Ieškovė savo reikalavimą grindė į bylą pateiktais rašytiniais ir šiais įrodymais:

Liudytoja N. K. parodė teismui, kad yra ieškovė sesuo. Parodė, kad broliai Šukiai tarpusavyje nesutarė, o sesuo dokumentų nesitvarkė, nes nežinojo, kad žemė jai jau nepriklauso. Tačiau sesuo žemė dirbo, joje sodino, tiek iki šešuro ir vyro mirties, tiek ir po to. Ji taip pat su seserimi vykdavo į (duomenys neskelbtini), esančią sodybą ir joje dirbo žemės darbus. Prisiminė, kad 2011 metų spalio mėnesį kilo konfliktas tarp atsakovo ir brolienės, kuomet atsakovas seseriai pasakė, kad jai žemė nepriklauso.

Liudytojas J. K., parodė teismui, jog yra ieškovės svainis, prisiminė, kad kartu su J. Š. statė kryžių jo senelio žemėje, klausė J., ar galės atvežti į jo sodybą bičių avilių, dėl ko pastarasis neprieštaravo. Parodė, kad J. su P. pykosi, tai yra nesutardavo. Jam būnant 2011 m. spalio mėnesį pas kaimynus R. jis išgirdo iš P. Š., kad žmonos seseriai (ieškovei) žemė nepriklauso.

Su ieškovės R. Š. 2006-01-23 ieškinyje pareikštais reikalavimais nesutinku. Nesutikimo motyvai ir pagrindai.

Ieškovė kaltina mane, kad aš 1996 m. gruodžio 16 d., gaudamas paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą, nepateikiau notarei Šiaulių miesto apylinkės teismo 1993 m. sausio 31 d. (turėtų būti 1994 m.) nutarties, pagal kurią jai ir man žemės sklypas nuosavybės teisėmis atitenka lygiomis dalimis po 1/2 dalį, todėl aš esu įgijęs nuosavybės teisę į visą žemės sklypą neva pasinaudodamas apgaule.

Ieškovė nepagrįstai priekaištauja man, kad aš paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą pagrindu įgijau nuosavybės teisę į žemės sklypą, kurio plotas 7,67 ha, adresas: (duomenys neskelbtini), Šiaulių r., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Šiaulių miesto apylinkės teismo 1993 m. sausio 31 d. (turėtų būti 1994 m.) nutarties 6 punkte yra įrašytas nežinomo ploto, be konkretaus kadastrinio adreso, žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Todėl nors ieškovei yra priteista nuosavybės teisė į 1/2 dalį žemės sklypo, tačiau nėra įrašyta kokia priteistos nuosavybės teisės apimtis - neįrašytas žemės sklypo plotas, kurio 1/2 dalis priteista ieškovei. Taip pat nėra pagal Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 6 dalį būtino požymio - kartografinių duomenų apie žemės sklypą. Dėl šios priežasties negalėjau ir aš šios teismo nutarties pagrindu įgyti kokias nors nuosavybės teises į kokį nors žemės sklypą. Ieškovė pateikė VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2011-11-15 išrašą registro Nr. (duomenys neskelbtini), kurio 4.1. punkte įrašyta, kad nuosavybės teisė į 1/2 dalį pastatų jai įregistruota teismo nutarties 1993-01-31 pagrindu ir 4.2. punkte įrašyta, kad ir man nuosavybės teisė į 1/2 dalį pastatų įregistruota tos pačios teismo nutarties pagrindu. Šie įrašai yra įrodymas, kad pagal šią teismo nutartį tiek aš, tiek ieškovė įregistravome visas turtines teises, kurias galėjome įregistruoti. Pagal šias aplinkybes yra akivaizdu, kad ieškovė neįregistravo nuosavybės teisių į dabar mano valdomą žemės sklypą ne todėl, kad ji iki šio laiko nenorėjo, kaip ji ieškinyje rašo, kad jo parduoti ar jo perleisti kitam asmeniui nesiruošė, o todėl, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 1993 m. sausio 31 d. (turėtų būti 1994 m.) nutartis nėra pagrindas įgyti ieškovei nuosavybės teisę 1/2 dalį žemės sklypo, kurio plotas 7,67 ha, adresas: (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Atkreipiu dėmesį, kad ieškovė nepagrįstai, be jokio teisinio pagrindo rašo apie 7,67 ha žemės sklypo plotą. Jokių įrodymų apie jos turimas ar turėtas teises į 7,67 ha žemės sklypo plotą ieškovė nepateikė.

Atkreipiu dėmesį, kad ieškovės pateikta Šiaulių miesto apylinkės teismo 1993 m. sausio 31 d. (turėtų būti 1994 m.) nutartimi nėra nustatyta jokio palikimo priėmimo fakto. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų ar ji yra priėmusi P. Š. palikimą, atsiradusį 1992-07-09, po P. Š. mirties. Ieškovės teiginys, kad ji priėmė palikimą paduodama ieškinį 1993 m. Šiaulių miesto apylinkės teismui yra teisiškai nepagrįstas, nes pagal įstatymą (CK (1964 m.) 587 str. 2 d.) palikimas galėjo būti priimamas paduodant palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą arba faktiškai pradedant turtą valdyti. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų nei apie vietos notariniam organui paduotą pareiškimą apie palikimo priėmimą nei apie juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo fakto nustatymą. Todėl ieškovės prašymas paveldėjimo teisės liudijimą išduotą Šiaulių rajono I -ajame notarų biure man, atsakovui P. Š. į 7,67 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pripažinti iš dalies negaliojančiu ir pripažinti jai nuosavybės teisę į 1/2 dalį 7,67 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Šiaulių rajone – 5 309 Lt vertės, yra nei faktiškai, nei teisiškai nepagrįstas.

Dėl trečiojo asmens D. Š..

Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagal kuriuos būtų žinoma, kad teismo sprendimas šioje byloje galėtų turėti reikšmę trečiojo asmens D. Š. teisėms ar teisėtiems interesams.

Ieškinio dalykas yra pripažinti iš dalies negaliojančiu paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą išduotą 1996 m. gruodžio 16 d. Šiaulių rajono I - ajame notaru biure man, atsakovui P. Š., į 7,67 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 1/2 dalį 7,67 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Šiaulių rajone - 5309 Lt vertės.

Kadangi aš į ieškovės nurodytą žemės sklypą nuosavybės teisę įgijau Šiaulių rajono 1-ojo notaro biuro notarės N. M. 1996 m. gruodžio 16 d. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą registro Nr. 9525 pagrindu, paveldėdamas P. Š., mirusio 1992-07-09, palikimą, o D. Š. nėra priėmęs P. Š. palikimo, todėl jo interesams neturės reikšmės teismo sprendimas dėl man 1996 m. gruodžio 16 d. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą galiojimo. Teismo sprendimas dėl pripažinimo ieškovei nuosavybės teisę į 1/2 dalį 7,67 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Šiaulių rajone - 5309 Lt vertės taip pat negali turėti reikšmės trečiajam asmeniui D. Š., kadangi šį prašymą ieškovė grindžia tik Šiaulių miesto apylinkės teismo 1993 m. sausio 31 d. (turėtų būti 1994 m.) nutartimi, o šia nutartimi jokios nuosavybės teisės D. Š. nėra priteistos.

Atkreipiu dėmesį, kad ieškovė surašė ieškinį tik 2011-11-21 P. Š. palikimas _ atsirado 1992-07-09 (jo mirties dieną). Aš esu P. Š. tiek įstatyminis (CK (1964 m.) 573 str. 1 d. 1 p.), tiek testamentinis įpėdinis ir priėmiau jo palikimą pagal testamentą per įstatymu (CK (1964 m.) 587 str. 3 d.) nustatytą terminą palikimui priimti. Paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą į žemės sklypą, kurio plotas 7,67 ha, adresas: Gilvyčių k.v., (duomenys neskelbtini), Šiaulių r., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (buvęs Nr.91707384/1:2), priklausantį palikėjui pagal 1992-09-24 Šiaulių rajono valdybos potvarkį Nr. 399v ir Šiaulių raj. žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos 1996-12-10 išduotą pažymą Nr. 1597/1666, gavau 1996 m. gruodžio 16 d. Į 1/2 dalį šiame žemės sklype esančio gyvenamojo namo ir kitų pastatų ieškovė turi nuosavybės teisę nuo 1994-02-10 Šiaulių miesto apylinkės teismo 1993 m. sausio 31d. (turėtų būti 1994 m.) nutarties pagrindu. Ieškovė, elgdamasi protingai ir sąžiningai, privalėjo suprasti, kad pastatais, į kurių 1/2 dalį ji turi nuosavybės teisę, yra užstatyta žemės sklypo dalis, o taip pat yra reikalinga žemės sklypo dalis, jai priklausančių pastatų dalies naudojimui pagal jų paskirtį. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 3 straipsnio nuostatas visa žemė Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise priklauso arba Lietuvos Respublikos piliečiams arba valstybei. Todėl ieškovė nuo 1994-02-10 privalėjo rūpintis nusistatyti žemės sklypo, kuriame yra jos pastatų dalis, savininką ir jeigu jai priklausė dalis žemės sklypo - pradėti valdyti nuosavybės teise, o jeigu nepradėjo valdyti nuosavybės teise - mokėti žemės savininkui nuomos mokestį. Atkreipiu dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio nuostatas žemės sklypai yra Nekilnojamojo turto registre registruojamas turtas. Pagal šio įstatymo 12 straipsnio nuostatas pasikeitus žemės sklypo savininkui žemės teisinio registravimo įrašai yra tikslinami. Pagal įstatymą (CK (1964 m.) 149 str.) sutarties pagrindu įgyto daikto nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu, tačiau pagal ieškovės pateiktus įrodymus, ji į nežinomo ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)1/2 dalį nuosavybės teisę įgijo Šiaulių miesto apylinkės teismo 1993 m. sausio 31 d. (turėtų būti 1994 m.) nutarties pagrindu, tačiau iki šio laiko ieškovė nuosavybės teisės į teismo nutarimu jai priteistą žemės sklypo dalį dar neįgijo. Atkreipiu dėmesį, tad ieškovė yra praleidusi įstatymu (CPK (1965 m.) 387 str. 1 d.) nustatytą trijų metų terminą Šiaulių miesto apylinkės teismo 1993 m. sausio 31 d. (turėtų būti 1994 m.) nutarties vykdymui. Ši nutartis galėjo būti pateikta vykdymui tik iki 1997 m. sausio 31 d., o aš paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą į žemės sklypą gavau 1996 m. gruodžio 16 d. Jeigu ieškovė būtų iki 1997 m. sausio 31 d. pasirūpinusi Šiaulių miesto apylinkės teismo 1994 m. sausio 31 d. nutarties vykdymu, dar būtų nebuvęs pasibaigęs vienerių metų terminas paveldėjimo teisės liudijimui nuginčyti. Pagal šias visas aplinkybes ieškovė akivaizdžiai yra praleidusi ieškinio senaties terminą. Todėl prašysiu teismo taikyti senatį ieškovės ieškinyje pareikštiems reikalavimams.

Atsakovas savo atsikirtimus ieškovei grindė į rašytiniais ir šiais įrodymais.

Liudytoja S. Š. parodė teismui, kad yra atsakovo žmona ir nurodė, jog vyras jai sakė, jog žemė ne jam vienam priklauso. Teigė, kad vyras sakė ieškovei tvarkytis reikalus dėl žemės, tačiau ji nesitvarkė. Parodė, kad leido ieškovei naudotis dalimi žemės sklypo, tačiau mano, kad velionis J. Š. tėvo palikimo nepriėmė. Be to J. Š. sakęs jos vyrui, tai yra broliui, kad tu pasiimk žemę, nes jam jos nereikia. Pripažino, kad J. Š. atvažiuodavo ir tvarkėsi sodyboje, o jos vyras prižiūrėjo namą. Nurodė, kad Petras sakęs notarei, kad ne jis vienas yra paveldėtojas, tačiau pastaroji sakiusi, kad tai nesvarbu. Parodė, jog vyras pasakė ieškovei, kad žemės yra jo.

Dėl proceso šalių.

1. Ginčijamas 1996-12-16 pil. P. Š. išduotas Paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą. Ieškovė remiasi šiuo metu nuo 2001 m. liepos 1 d. galiojančio LR CK 5.8 str., kuris numato asmeniui, pretenduojančiam į palikimą, 1 metų terminą nuginčyti išduotą paveldėjimo teisės liudijimą. LR Civilinio Kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinį įstatymo 38 str. 1 d. numato, kad civilinio kodekso penktosios knygos normos taikomos paveldėjimo santykiams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui, o 2 dalyje numatyta, kad Civilinio Kodekso 5.8 straipsnis taikomas, jeigu, įsigaliojus šiam kodeksui, nebuvo pasibaigęs šio kodekso 5.8 straipsnyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas.

Palikimas atsirado, 1992-07-09 mirus P. Š., galiojant 1964 metų Civiliniam Kodeksui. Tokiu būdu ieškovė praleido 1964 metų Civ. kod. 84 straipsnyje numatytą bendrą 3 metų ieškinio senaties terminą paveldėjimo teisės liudijimui skųsti.

2. Nesutinku, kad ieškovė šį terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Pagal 1964 m. Civ. kod. 90 str., praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas, jei teismas pripažįsta esant praleistą dėl svarbios priežasties. Svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio terminą atnaujinti gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Šis paveldėjimo teisės liudijimas buvo įregistruotas viešajame registre 1996-12-16, todėl ieškovė neturi teisės tvirtinti apie tai nežinojusi.

3. Jeigu ieškovė manė, kad jos teisės yra pažeistos, privalėjo jas ginti per įstatyme numatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senatis Paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti baigėsi 1999-12-16, t.y. prieš 12 metų.

Ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, kad ji turi teisę ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą:

2. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji priėmė palikimą po savo vyro J. Š. mirties. Net nėra nurodyta, ar paveldėjimo byla po J. Š. mirties buvo užvesta.

Dėl reikalavimo pripažinti ieškovei teisę į 1/2 dalį 7,67 ha žemės sklypą /unikalus Nr. 9118-0016-0025/, esantį (duomenys neskelbtini).

P. Š. mirties dieną, t.y. 1992 m. liepos 9 d., nuosavybės teisė į žemę P. Š. nebuvo atkurta, jo vardu nebuvo teisiškai įregistruota, teismas galėjo spręsti tik šios žemės naudojimo, o ne nuosavybės klausimą.

Kaip matyti iš kartu su ieškiniu gautų priedų, 1992-09-24 Šiaulių rajono Valdybos potvarkiu Nr. 9525 mirusiam P. Š. buvo atstatyta nuosavybės teisė į išlikusi nekilnojamąjį turtą - 7,67 ha žemės sklypą. Pagal tuo metu galiojusio 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-1454 ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnį, nuosavybės teisė į natūra sugrąžintą ar perduotą nuosavybės kitą nekilnojamąjį turtą atsiranda tuo metu, kai įstatymų nustatyta tvarka turto registro įstaigoje įregistruojamas miesto (rajono) savivaldybės mero (valdybos), kitos institucijos ar įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl nuosavybės teisių atstatymo natūra. 1994-03-18 registro įstaigoje, t.y. Šiaulių raj. Žemėtvarkos ir geodezijos tarnyboje buvo įregistruotas 1992-09-24 Šiaulių rajono Valdybos potvarkiu Nr. 9525, todėl nuosavybės teisė į žemę P. Š. vardu atsirado 1994-03-18, t.y. po Šiaulių miesto apylinkės teismo 1993-01-31 nutarties priėmimo.

Minėta, po P. Š. mirties į notarų biurą dėl paveldėjimo kreipėsi tik vienas testamentinis įpėdinis P. Š.. Kitas testamentinis įpėdinis J. Š. per įstatymo numatytą 6 mėnesių terminą dėl paveldėjimo nesikreipė. Pagal palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 metų Civ. kod. 592 str. 2 d., jeigu palikėjas visą savo turtą paliko testamentu savo paskirtiems įpėdiniams, tai palikimo dalis, priklausiusi atkritusiam įpėdiniui, atitenka kitiems testamentiniams įpėdiniams ir padalijama tarp jų lygiomis. Dėl šios priežasties P. Š. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į visą žemės sklypą.

3. Ir P. Š., ir J. Š. mirties metu galioję įstatymai nenumatė turtinių teisių paveldėjimo, todėl ieškovė neturi teisės pretenduoti į P. Š. žemę, kurios nuosavybės teisė nebuvo atkurta jos vyro J. Š. mirties dieną.

Aš negaliu teismui pateikti šias aplinkybes patvirtinančių rašytinių įrodymų, nes P. Š. paveldėjimo byla perduota UAB ,,Archyvų sistemos“ (Gineitiškių km. 3, Vilniaus raj.).

Remdamasi Lietuvos Respublikos CPK 142, 111, 113 str. PRAŠAU:

1. Ieškinį atmesti.

2. Jeigu ieškovė nepateiks teismui parengiamųjų procesinių dokumentų, priimti teismo sprendimą už akių.

3. Byla nebus vedama per advokatą.

Dėl teisės normų taikymo šalių ginčo santykiams.

Ieškovės ieškinys dėl paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą pripažinimo iš dalies negaliojančiu, nagrinėtinas remiantis 1964 m. CK nuostatomis, nes pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 str. nuostatą, 2000 m. CK penktosios knygos ,,Paveldėjimo teisė“ normos taikomos paveldėjimo santykiams, tik tada kai palikimas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui, tai yra nuo 2001-07-01.

Dėl CPK 276 straipsnio nuostatų taikymo Šiaulių m. apylinkės teismo 1993-01-31 nutarčiai.

Atsakovas atsiliepime į ieškovės ieškinį pripažino, kad Šiaulių m. apylinkės teismo 1993-01-31 nutartyje yra rašymo apsirikimas nurodydamas, kad nutartis priimta ne 1993 metais, o 1994 metais. Kita bylos šalis su šiuo atsakovo atsiliepimo motyvu sutiko, taip pat pripažindama, kad nutarties priėmimo metai turi būti 1994. Kadangi abi bylos šalys dėl minėtoje nutartyje esančios rašymo klaidos išreiškė vieningą nuomonę, todėl teismas įvertindamas šį jų pripažintą faktą, teismo sprendime kartu nurodo ir teisingus nutarties priėmimo metus.

Dėl ieškovės paveldėjimo teisės įgijimo pagrindo.

Iš byloje esančių įrodymų ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad P. Š. 1991-05-22 sudarė testamentą, kuriuo jam priklausantį visą turtą paliko savo sūnums: J. Š. ir P. Š. lygiomis dalimis (b.l.4). Testatorius dar 1992-04-09 kreipėsi į valstybės įstaigą pateikdamas prašymą atkurti jam nuosavybės teisę į 1/2 dalį jo velionei motinai S. Š. priklausiusio žemės sklypo, kartu su kita įpėdine. P. Š. mirė 1992-07-09 (b.l. 67), o nuosavybės teisės jam į nurodytą žemės sklypo dalį buvo atkurtos LR Žemės ūkio ministerijos 1992-09-03 sprendimu Nr. 31-52-1746 (b.l.10). Nurodyti teisiniai faktai leidžia daryti išvadą, kad testatorius P. Š. mirties dieną jau buvo įgijęs turtinę (daiktinę) teisę į 7,67 ha žemės sklypą, kuris natūra jam grąžintas kaip jau minėta 1992-09-03. Todėl pripažintina, kad šis velioniui testatoriui P. Š. priklausęs turtas irgi pagal testatoriaus sudarytą testamentą patenka į paveldimo turto masę, kadangi yra paveldimas ne tik pats turtas, bet ir turtinės (daiktinės) teisės. Be to testamente testatorius irgi nurodė, kad jis savo įpėdiniams sūnums palieka ir ,,visą kitą turtą, kuris man priklausys mirties dieną“. Todėl mirus testatoriui, jo abu testamentiniai įpėdiniai (sūnūs) įgijo paveldėjimo teisę į visą testatoriaus turtą, nes testamentas pradeda galioti, kada įvyksta tam tikri teisiniai faktai, t.y. testatoriaus mirtis ir įpėdinių nustatymas. Iš pradžių po testatoriaus mirties į vietos notarą 1993-05-27 kreipėsi tik vienas iš testamentinių įpėdinių tai yra atsakovas P. Š., kuris notarei nurodė, kad kitas testamentinis įpėdinis J. Š. mirė 1993-05-01 (b.l. 66,74). Tačiau tuo metu kito testamentinio įpėdinio J. Š. palikimą po jo mirties jau buvo priėmę jo įstatyminiai įpėdiniai: ieškovė R. Š. ir trečiasis asmuo D. Š. (1964 m. CK 589 str.). Dėl to ieškovė sužinojusi apie atsakovo P. Š. siekį vienam įgyti paveldėjimo teisę į visą velionio tėvo P. Š. palikimą, būdama teisėta testamentinio įpėdinio velionio J. Š. įpėdine buvo priversta kreiptis į Šiaulių m. apylinkės teismą, o ne į vietos notarą. Taip ieškovei teko elgtis atsižvelgiant į tai, kad notarė dar 1993-05-27 vienam atsakovui P. Š. buvo išdavusi paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą į 1/2 dalį velionio tėvo P. Š. palikimo, kurį sudarė pastatai ir statiniai esantys (duomenys neskelbtini), (b.l.5). Jau tuomet atsakovas P. Š. kreipdamasis į vietos notarą nuslėpė, kad po velionio brolio J. Š. mirties jo palikimą priėmė brolienė R. Š. ir sūnėnas D. Š., tai yra įvyko teisės priimti palikimą perėjimas (1964 m. CK 589 str.). Šiaulių m. apylinkės teismui, nagrinėjant ieškovės ieškinį atsakovui dėl 1993-05-27 paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą pripažinimo iš dalies negaliojančiu, bylos šalys pateikė teismui taikos sutartį, kurią pastarasis 1993-01-31 (turėtų būti 1994 m.) nutartimi patvirtino (b.l.6). Šalys taikos sutartimi susitarė, kad lygiomis dalimis po 1/2 dalį pasidalina visą testatoriaus P. Š. palikimą, tame tarpe ir žemės sklypą esantį (duomenys neskelbtini) Šiaulių rajone, nes kaip jau minėta velioniui testatoriui jau buvo atkurtos nuosavybės teisės ir į šį jo turtą. Toks šalių susitarimas pagal taikos sutartį ne tik išsprendė tarp jų kilusį ginčą, bet ir įteisino ginčo šalių nuosavybę idealiomis dalimis po 1/2 į pasidalintus pastatus ir statinius bei buvo pripažinta kiekvieno iš jų turtinę (nuosavybės) teisę ir į žemės sklypą nurodytoje vietovėje (b.l.6). Šiaulių m. apylinkės teismo nutartis buvo pateikta ir registrų įmonei, kur nuo 1994-02-10 buvo įregistruotos ginčo šalių nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus, išskyrus žemės sklypą. Nors minėta nutartis registrų centre nepateko į archyvinę bylą, tačiau neaiškų ar dėl dalies duomenų apie žemės sklypą trūkumo, ar dėl darbuotojų neapdairumo, liko nepadarytas įrašas apie šalių turtines (nuosavybės) teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone (b.l.121). Kita aplinkybė neleidusi registro centro darbuotojams atlikti įrašo registre sietina su tuo, kad vienam iš testamentinių įpėdinių Šiaulių raj. žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba tik 1996-12-10 išdavė pažymą Nr. 1597/1666 su tiksliais duomenimis apie ginčo žemės sklypą ir tuomet šie duomenys kartu su nutartimi galėjo būti įregistruoti valstybinio žemės kadastro duomenų registre (b.l. 77,84). Tačiau šie patikslinantys žemės sklypą duomenys nekeičia ieškovės ir atsakovo nuosavybės teisių į žemės sklypą pagal Šiaulių m. apylinkės teismo 1993-01-31 (turi būti 1994 m.) nutartį, kadangi kaip jau teismas yra nurodęs, iš pradžių šalims atsirado turtinė teisė, o po to ir nuosavybės teisė. Atskirai pažymėtina, kad tiek ieškovei R. Š. Šiaulių raj. valdybos 1994-12-01 sprendimu Nr. 2217, tiek ir atsakovui P. Š. tos pačios institucijos 1994-12-01 sprendimu Nr. 2220, remiantis minėta Šiaulių m. apylinkės teismo nutartimi, jau jiems abiems buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1/2 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Šiaulių raj. Remiantis paminėtu pripažintina, kad valstybės institucijos pripažino abiejų ginčo šalių lygias nuosavybės teisės į velionio P. Š. palikimą, kiek tai susiję su žemės sklypu ir šių galiojančių sprendimų pagrindu ieškovės teisės turi būti ginamos.

Atskirai pastebėtina, kad tuo metu galioje teisės aktai tik iš dalies tinkamai reguliavo ginčo šalių teisinius santykius, pavyzdžiui 1964 m. CK pakeitimas dėl nuosavybės teisinių santykių Lietuvos Respublikoje buvo padarytas tik 1994-05-17 įstatymu, kuris įsigaliojo 1994-06-10, o kiti teisės aktai priimti dar vėliau (pvz. Žemės įstatymas ir pan.). Tačiau ir aiškinant tuomet galiojusio 1964 m. CK 567 str. nuostatas apie palikimo sudėtį, buvo nurodoma, kad palikimą sudaro palikėjo turtinės teisės ir pareigos. Todėl remiantis paminėtu šalių ginčui taikytinos ne tik nurodyto 1964 m. CK nuostatos, bet ir tiesiogiai LR Konstitucijos (įsigaliojo1992-11-02) nuostatos (LAT 1999-05-03 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3108/1999). Tokia teismo išvada remiasi tuo, kad Konstitucija yra vientisas, tiesiogiai taikomas ir viršiausias teisės aktas.

Kiekvienu atveju teismas spręsdamas bylą (Konstitucijos 105 str. 1 d., 109 str.), turi taikyti pirmiausia ją pagal jos turinį ir prasmę, bet ne pagal įstatymų „perpasakotą“ Konstitucijos turinį ir prasmę. Kitaip tariant, galioja Konstitucijos nustatyta tvarka, o ne „įstatymų nustatyta tvarka“. Visa tai galima geriau suprasti, perskaičius tokį Lietuvos A. T. išaiškinimą: „Galiojant teisės šaltinių hierarchijai, bet kokio teisės ginčo sprendimas turi prasidėti nuo aukščiausią teisinę galią turinčių teisės šaltinių analizės - Konstitucijos ir įstatymo“ (Lietuvos Respublikos A. T. 2000m. spalio 02 nutartis (civilinė byla Nr. 3K-3-910/2000). Taigi kiekvienas teisėjas, spręsdamas teisinį ginčą, pirmiausia privalo atsižvelgti į Konstituciją, o po to - į atitinkamą įstatymą. Tuomet, jei Konstitucijoje nustatyto reglamentavimo akivaizdžiai nepakanka teisiniam ginčui objektyviai ir teisingai išspręsti, teismas gali ir turi remtis reglamentavimu, nustatytu įstatymuose ar norminiuose valdymo (poįstatyminiuose) aktuose.

LR Konstitucinis teismas 1994-06-15 nutarimu yra išaiškinęs, kad ,,nuosavybės santykiai, kaip ir kiti civiliniai teisiniai santykiai, atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia įvykus tam tikriems juridiniams faktams. Juridiniai faktai, dėl kurių atsiranda nuosavybės santykiai, paprastai yra tokie: naujo daikto sukūrimas gamybinės ar kitokios veiklos metu, turto įsigijimas pagal sandorius, vaisių ir pajamų gavimas.“

Taip pat Konstitucinis Teismas aiškindamas Konstitucijos 23 str. 1 d. išaiškino, jog ,,Konstitucijos 23 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta: ,,Nuosavybė neliečiama.“ Tai yra Konstitucijos skirsnio ,,Žmogus ir valstybė“, kuriame įtvirtintos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės, nuostata. Šioje nuostatoje yra suformuluotas konstitucinis privačios nuosavybės neliečiamumo principas. Konstitucinis Teismas 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo: ,,Nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją“ (Žin., 1993, Nr. 70-1320).

Be to Konstitucinis Teismas 1997-04-08 nutarime nurodė, kad ,,nuosavybės gynimo požiūriu Konstitucijos 23 straipsnio normos, kuriose atsiskleidžia nuosavybės teisės gynimo esmė, sudaro vieningą visumą.

Šio Konstitucijos straipsnio pirmosios dalies norma ,,Nuosavybė neliečiama“ įtvirtina savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys, taip pat ir valstybė, nepažeistų jo nuosavybės teisių, kartu ir valstybės pareigą ginti bei saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Tokia Konstitucijos 23 straipsnio pirmosios dalies normos samprata reiškia, kad joje yra įtvirtinamas vadinamasis intensyvusis nuosavybės gynimas, užtikrinantis, kad savininkui priklausantis turtas teisinėmis priemonėmis bus ginamas.“

Todėl remiantis aukščiau paminėtu pripažintina, kad po ieškovės vyro J. Š. mirtis ne tik įvyko teisės priimti palikimą perėjimas (1964 m. CK 589 str.), bet ir Šiaulių m. apylinkė teismui 1993-01-31 (turėtų būti 1994 m.) nutartimi patvirtinus šalių pateiktą taikos sutartį, ieškovei atsirado nuosavybės (turtinė) teisė į 1/2 dalį žemės sklypo esančio (duomenys neskelbtini).

Paveldėto turto teisinė padėtis ir jo pasidalijimas.

Keleto įpėdinių paveldėtas turtas yra visų jų bendroji dalinė nuosavybė, jeigu testamente nenurodyta kitaip.

Kiekvienas įpėdinis, nelygu jo paveldėta palikimo dalis, turi dalinės nuosavybės tei­sę į kiekvieną palikėjo daiktą, atitinkamą reikalavimo teisės dalį ir iš prievolinių san­tykių, kurių subjektas buvo palikėjas, atsiradusios prievolės dalį. Palikėjo skolininkui įvykdžius prievolę (pvz., grąžinus pinigus) vienam įpėdiniui, visi įpėdiniai įgyja teisę reikalauti, kad šis atsiskaitytų su jais. Įvykdymą priėmęs įpėdinis tampa kitų įpėdinių skolininku. Jis privalo atsiskaityti su kitais įpėdiniais.

1964 m. CK 600 straipsnio 1 dalis nustatė, kad nieko negalima pri­versti atsisakyti teisės į jam priklausančios dalies išskyrimą. Palikimas pasidalijamas bendru įpėdinių sutarimu. Įpėdiniai, kartu paveldėję palikėjo turtą, yra paveldėto palikimo bendraturčiai. Būtent abi šalys po palikimo pasidalijimo ir toliau bendrai valdė paveldėtą turtą, juo naudojosi tenkindamos savo poreikius. 1964 m. CK 126 straipsnio 1 dalis nustatė, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atida­lyti jo bendrosios dalinės nuosavybės dalį, tačiau tokio poreikio nė viena iš šalių neišreiškė. Niekas negali reikalauti, kad įpėdinis atsisakytų jam priklausančios palikimo dalies išskyrimo. Įpėdinių susitarimas, kuriuo jie įsipareigoja nereikalauti išskirti jiems palikimo dalių natūra, neatima iš bet kurio įpėdinio teisės kreiptis į teismą ir reikalauti išskirti jam priklausančią palikimo dalį. Tai nereiškia, kad bendru sutarimu įpėdiniai negali kaip bendraturčiai valdyti, nau­doti palikimo ir juo disponuoti neribotą laiką. Būtent tokie santykiai susiklostė tarp ieškovės ir atsakovo, todėl atmestinas atsakovo atsiliepime ir paaiškinimuose pateiktas argumentas, kad ieškovė po atsakovui 1996-12-16 išduoto papildomo paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą neteko teisės naudotis žemės sklypo dalimi ar, kad jai priklausanti 1/2 dalis pastatų ir statinių stovi ne jai nuosavybės teise priklausančioje žemėje. Tuo pačiu atmestini ir atsakovo argumentai, kad šalys nei taikos sutartimi, nei teismo nutartimi tuo metu nepasidalino nei paveldėjimo teisės, nei turtinės (nuosavybės) teisės į velioniui P. Š. priklausantį žemės sklypą, kadangi iš byloje esančių duomenų darytina priešinga išvada. Su tokiu argumentu būtų galima sutikti tik iš dalies, nes ieškovė po turtinės (daiktinės) teisės į žemės sklypą nustatymo 1994 m. nesikreipė į vietos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybą bei į kadastro registrą, tačiau kaip teismas jau yra nurodęs, tai nepanaikina ir negali panaikinti jai atsiradusios nuosavybės teisės į 1/2 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone.

Įstatymas ir teismų praktika numato, kad palikimo negalima dalyti tik dviem atvejais:

1) iki įpėdinio pagal įstatymą ar testamentą gimimo;

2) jeigu testatorius testamentu nustatė terminą, kurį įpėdiniai paveldėtą turtą valdo bendrai. Čia nurodyti išimtiniai atvejai, kai tam tikrą laiką negalima dalyti palikimo.

Todėl pripažintina, kad įpėdiniai paveldėtą turtą gali pasidalyti bendru sutari­mu iki jų teisių į daiktus įregistravimo viešame registre. Tik įpėdi­niams nesutarus dėl turto pasidalijimo, pagal kiekvieno ieškinį turtą padalija teismas, kas ir įvyko 1993-01-31 (turi būti 1994 m.) kuomet Šiaulių m. apylinkės teismas nutartimi patvirtino ginčo šalių pateiktą taikos sutartį. Minėta nutartimi atsakovas ne tik atsisakė 1/2 dalies turinės teisės į ginčo žemės sklypą, bet ir pripažino ieškovei tokią pat turtinę (daiktinę) teisę, o tuo pačiu sutiko ir su jos nuosavybės teise pagal P. Š. 1991-05-22 surašytą testamentą.

Atsakovas atsiliepime į ieškovės ieškinį teigia, kad pastaroji turėjo įregistruoti savo nuosavybės teise į žemės sklypo ginčo dalį, o to nepadarius netenka ir reikalavimo teisės. Tačiau ginčo atveju toks aiškinimas dėl nekilnojamojo turto teisinio įregistravimo procedūros gali sukurti ieškovei be jokio pagrindo dvi savarankiškas stadijas: nekilnojamojo turto registravimą ir daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą registravimą. Tačiau nekilnojamojo turto registro pagrindu siekiama užtikrinti savininkų teisių į nekilnojamąjį turtą apsaugą bei kitų asmenų teises į tą turtą. Tenka pažymėti, kad nuosavybės ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą registruojamos kartu su šiuo nekilnojamuoju turtu ir atsiranda tik po jų įregistravimo nekilnojamojo turto registre, o prašymą įregistruoti nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises į jį paduoda nekilnojamąjį turtą įgijęs asmuo. Tai reiškia, kad daiktinė teisė (visų pirma – nuosavybės teisė) į tam tikrą nekilnojamojo turto objektą negali atsirasti, neįregistravus nekilnojamojo turto registre paties turto, tačiau, įregistruojant turtą, tuo pačiu metu yra įregistruojama šio turto savininko vardu ir nuosavybės teisė į turtą. Taigi, tam tikras teises į nekilnojamąjį turtą sukelia ne nekilnojamojo turto įregistravimas, bet tam tikros daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą įregistravimas. Naujai sukurto nekilnojamojo turto objekto įregistravimas ir tuo pačiu momentu nuosavybės teisės įregistravimas nekilnojamojo turto registre būtent ir sudaro nekilnojamojo turto teisinės registracijos esmę. Tačiau pats nekilnojamasis turtas registre registruojamas tik vieną kartą - registruojant nuosavybės teisę pirmajam savininkui. Vėliau keičiantis turto savininkams ar kitoms daiktinėms teisėms į turtą, yra registruojamas tik teisių į nekilnojamąjį turtą pasikeitimas. Iš naujo pats nekilnojamasis turtas tokiu atveju neregistruojamas, nes tai neturėtų jokios teisinės prasmės. Nekilnojamojo turto teisinė registracija tokiais atvejais laikoma atlikta, įregistravus daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą pasikeitimus.

Pagal bylos duomenis nustatyta, kad nuosavybės teisės į 7, 67 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone, pirmiausia, buvo įregistruotos dar 1994-03-18 savininko P. Š. vardu. Tai reiškia, kad nekilnojamasis turtas pirmiausia, buvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre ir nuosavybės teisė į jį priklausė ankstesniam savininkui P. Š.. Tačiau pagrindas ieškovės nuosavybės teisei į dalį ankstesnio savininko turto atsirado, kaip jau teismas yra nurodęs gerokai anksčiau. Tuo pačiu atmestinas ir atsakovo motyvas, kad būtina remtis 1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalimi, kadangi joje kalbama apie perleidžiamą registruotiną daiktą pagal sutartį, o ieškovė ginčo turto dalies įgijėja tapo pagal teismo nutartį, todėl teisinei registracijai atlikti turto įgijėjai pakako kreiptis su prašymu dėl jai nustatytos dalies nuosavybės teisėje įregistravimo į nekilnojamojo turto registro įmonę, o kitų bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių sutikimo šios teisės įregistravimui nereikia. Turto dalies įgijėjas teisių nekilnojamajame turte įgyja tiek, kiek jų turėjo ankstesnis savininkas. Todėl po 1996-12-16 dienos ieškovė jau nebegalėjo kreiptis į minėtą įmonę, nes jai priklausančią turto dalį neteisėtai pradėjo valdyti kitas bendraturtis. Dėl to pripažintina, kad ieškovė turėjo teisę kreiptis į teismą su reikalavimu susigrąžinti iš kito bendraturčio valdymo jai priklausančią turto dalį, kurios ji nebuvo praradusi visą teisėto valdymo laikotarpį. Paminėtina, kad ieškovės reikalavimas tuo pačiu yra susijęs ir su neteisėtu jos nuosavybės teisės suvaržymu.

Kadangi ieškovė jai priklausančios nuosavybės teise dalies į įgytą nekilnojamąjį turtą jau įregistruoti negali, todėl pripažintina, kad jos teisė yra pažeista ir pagal pareikštą ieškininio reikalavimą turi būti ginama.

Įpėdinis, priėmęs palikimą (nepraleidęs termino jį priimti), gali bet kada, nesvarbu, kiek laiko praėjo nuo palikimo priėmimo, kreiptis į notarą su prašymu išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. Priėmęs palikimą ir neturėdamas paveldėjimo teisės liudijimo, įpėdinis yra paveldėto turto savininkas nuo palikimo atsiradimo dienos. Jis gali, neturėdamas paveldėjimo teisės liudijimo, paveldėtą turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti, išskyrus registruojamas daiktines teises (nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus, uzufruktą ir kt.).

Prašymą išduoti paveldėjimo teisės liudijimą įpėdinis paduoda palikimo atsiradimo vietos notarui. Keletas įpėdinių paveldėjimo teisės liudijimą gali gauti kiekvienas atskirai arba visi kartu gali gauti bendrą paveldėjimo teisės liudijimą. Tai priklauso nuo įpėdinių valios.

Atsakovas 1996-12-16 vėl kreipėsi į Šiaulių raj. 1 – ojo notarų biuro notarę pateikdamas papildomą pareiškimą išduoti jam paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą į 7,67 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (b.l.76), tuo pačiu pateikdamas ir patikslinančius žemės sklypą duomenis. Nors notarė tenkino šį įpėdinio prašymą ir 1996-12-16 išdavė atsakovui papildomą paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą, tačiau šis dokumentas nesukūrė ir negalėjo dėl jau aukščiau nurodytų teisinių argumentų, sukurti jį gavusiam įpėdiniui papildomų nuosavybės teisių į jam nepriklausančią 1/2 dalį žemės sklypo (b.l. 85). Todėl atsiranda teisinis ir faktinis pagrindas panaikinti iš dalies 1996-12-16 papildomą paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą atsižvelgiant į aukščiau nurodytus faktus. Pastebėtina, kad tuomet atsakovas kreipdamasis antrą kartą į vietos notarą nenurodė pastarajai, kad po velionio brolio J. Š. mirties, jo palikimą priėmė brolienė R. Š. ir sūnėnas D. Š. Kaip jau teismas yra nurodęs nors atsakovui 1996-12-16 buvo išduotas papildomas paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą į visą 7,67 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių raj., tačiau jis negali pakeisti Šiaulių m. apylinkės teismo 1993-01-31 (turi būti 1994 m.) nutarties 6 punkto, kuomet jau tada ginčo šalys tarpusavyje susitarė pasidalinti lygiomis dalimis visą velionio P. Š. palikimą. Nors atsakovas pateikė notarei ne tik brolio mirties liudijimą, bet ir 1993-01-31 (turi būti 1994 m.) nutartį, pagal kurią jis su ieškove pasidalino velionio tėvo (šešuro) palikimą, tačiau ši aplinkybė notarės liko neįvertintą (b.l.75). Todėl pripažintina, kad notaras turėjo atsisakyti išduoti vienam atsakovui papildomą paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą į velionio P. Š. palikimą - visą žemės sklypą. Pažymėtina, kad notaro atsisakymas išduoti paveldėjimo teisės liudijimą irgi turėjo būti motyvuotas.