Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: E.J. Grigaravičius Baudžiamoji byla Nr.1A-510-508/2011;

Teisėjas R. Sipavičius Proceso Nr. 1-05-3-00164-2010-3;

2011 m. rugsėjo 20 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nuteistiesiems L. K. ir K. K., jų gynėjai advokatei Violetai Naujokienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. K. ir K. K. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011-05-06 nuosprendžio, kuriuo

L. K. pripažinta kalta, padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 140 str. 1 d., nubausta laisvės apribojimu trims mėnesiams, paskiriant jai LR BK 48 str. 6 d. 3 p. numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.

K. K. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 140 str. 1 d., nubaustas laisvės apribojimu trims mėnesiams, paskiriant jam LR BK 48 str. 6 d. 3 p. numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.

Iš L. K. ir K. K. nukentėjusiajai G. Ž. solidariai priteista: 270 Lt turtinei, 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 2920 Lt advokato paslaugoms apmokėti.

Šiuo nuosprendžiu M. K. išteisintas LR BPK 3 str. 1 d. 1 p., 2 d. , 303 str. 5 d. 2 p. pagrindu, jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. K. ir K. K. pagal LR BK 140 str. 1 d. nuteisti už tai, kad 2009-10-28, apie 19 val. 30 min., mieste, (duomenys neskelbtini) pr. gyvenamojo daugiabučio namo Nr. (duomenys neskelbtini) aukšto laiptinės aikštelėje, prie (duomenys neskelbtini) buto durų, tyčia rankomis sudavė nukentėjusiajai G. Ž. ne mažiau kaip dešimt smūgių į veido, kaktos, pakaušio, kairės pusės smilkinio sritį, krūtinę, padarydami poodines kraujosruvas kaktoje, dešinės akies vokuose, kairės akies vokuose, kairiame skruoste, pasmakrės-kaklo kairėje, kairio smilkinio srityje, kairėje krūtyje, viršugalvio ir kairio momens sumušimą, lengvą galvos smegenų sukrėtimą.

Skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai byloje nevertino kaltinamųjų parodymų, tuo pažeisdamas LR BPK 20 str., numatytą įrodymų vertinimą. Vien kaltinamųjų neprisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, negali būti laikomas kaip vengimas baudžiamosios atsakomybės. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pagrinde rėmėsi nukentėjusiosios parodymais, kurie yra nenuoseklūs tiek atliekamo ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu. teismas nuosprendyje netiksliai nurodė nukentėjusiosios parodymus, perrašydamas juos iš teismui pateikto nukentėjusiosios skundo. Šie nuosprendyje nurodyti nukentėjusios parodymai prieštarauja teismo posėdžio metu duotiems G. Ž. parodymams. Teismo posėdžio metu G. Ž. netgi ranka parodė asmenį - jaunesnįjį K. sūnų M., o ne vyresnįjį sūnų K., kaip nurodyta teismo nuosprendyje, kuris sudavė smūgius kumščiais. G. Ž. nurodė, jog ją mušė M., tačiau skunde nukentėjusioji nurodė, kad ją mušė K.. Tokie nukentėjusiosios parodymai akivaizdžiai yra prieštaraujantys vieni kitiems ir negali būti pagrindu pripažinti K. K. kaltu.

Nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, kad nukentėjusiosios santykiai su kaimynais yra normalūs. Pati nukentėjusioji teisme parodė, kad santykiai su kaimynais nėra geri. Kauno m. Šilainių PN raštas patvirtina, kad G. Ž. išaiškinta būtinybė vengti tarpusavio konfliktų ir iškylančius nesutarimus spręsti įstatymo nustatyta tvarka. Apeliantai nesutinka ir su nukentėjusiosios pateikta fotonuotrauka, kuri prieštarauja byloje esančiai teismo medicinos specialisto išvadai.

Skunde teigiama, kad nusikaltimo padaryti jie negalėjo, kadangi 2009-10-28 vakarą pačių K. buto durų spyna buvo sugadinta, negalėjo spynos atrakinti bei negalėjo išeiti iš buto. Tą patvirtino ne tik pati G. Ž., bet ir pareigūnai M. P. bei G. P.. Be to, liudytoja G. taip pat parodė, kad jai tą dieną skambino L. K., kad negalinti atsirakinti durų. 2009-10-28 pas K. į svečius buvo atvykusi ir jos draugė R. S., kuri taip pat negalėjo įeiti į butą dėl sugadintos spynos, o spyną sutvarkė tik vakare grįžęs L. K. vyras.

Skunde pažymėta, kad teismas nepagrįstai priteisė iš jų 2920 Lt atlyginti advokato išlaidas. Pirmiausia, nusikalstamos veikos jie nepadarė, o antra, Teisingumo ministro nustatytose rekomendacijose yra nustatyti apmokėjimo dėl priteistino užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai, iš kurių matyti, kad priteista suma žymiai viršija rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius. Nukentėjusiosios advokatas dalyvavo tik dviejuose teismo posėdžiuose, todėl priteista suma yra nepagrįstai didelė. Be to, remiantis BPK 106 str. 2 dalimi teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, šių išlaidų gali nepriteisti arba jų dydį sumažinti.

Nukentėjusioji G. Ž. atsikirtime į nuteistųjų L. K. ir K. K. apeliacinį skundą nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2011-05-06 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl neturėtų būti naikinamas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistuosius ir jų gynėją, prašiusius apeliacinį skundą tenkinti, prokurorą, prašiusį nuteistųjų apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistųjų L. K. ir K. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo baudžiamąją bylą kaltinimo ribose, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai kvalifikavo L. K. ir K. K. nusikalstamą veiką pagal LR BK 140 str. 1 d. ir teisingai paskyrė bausmes bei išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta.

Apeliantai skunde neigia savo kaltę dėl nežymaus nukentėjusiosios G. Ž. sveikatos sutrikdymo, tačiau pripažindamas juos kaltais pagal LR BK 140 str. 1 d., pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios G. Ž., taip pat liudytojų J. J., L. Ž., I. G., G. V., S. V., G. P., M. P., S. A., B. T. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada bei kita rašytine bylos medžiaga. Šie įrodymai papildo vienas kitą ir atskleidžia faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, įrodymai nešališkai ištirti teisiamajame posėdyje, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jais netikėti ir vertina juos kaip L. K. ir K. K. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 1 d., įrodymus.

Pirmosios instancijos teisme apklausta nukentėjusioji G. Ž. parodė, kad 2009-10-28 apie 19 val. grįžusi namo negalėjo atrakinti durų. Paskambino sūnui L. Ž., prašė atvažiuoti padėti, taip pat buvo iškvieta policija. Atvykę policininkai bandė atrakinti jos buto duris, bet neišėjo, beldė į K. butą, bet jų neįsileido. Policijos automobilyje ji parašė pareiškimą. Išvykus pareigūnams, vėl atėjo prie savo buto durų, tada atsidarė K. buto durys ir išėjusi L. K. bei jos vyresnis sūnus K. pradėjo kumščiais duoti smūgius į veidą, kaktą, krūtinę. Įvykio metu buvo sudaužyti 270 litų vertės akiniai. Mušimo momentu į pačią pabaigą atėjo jos sūnus su draugu, bet K. spėjo užsirakinti savo bute.

Tai, kad nukentėjusiosios G. Ž. atžvilgiu buvo pavartotas smurtas, neginčijamai patvirtina teismo medicinos specialisto išvada Nr. G864/10(02), kurioje konstatuota, jog G. Ž. konstatuoti sužalojimai – poodinės kraujosrūvos veido, kaktos, pakaušio, kairės pusės smilkinio srityje, kaktoje, dešinės akies vokuose, kairės akies vokuose, kairiame skruoste, pasmakrės-kaklo kairėje, kairėje krūtyje, viršugalvio ir kairio momens sumušimas, lengvas galvos smegenų sukrėtimas. Tai galėjo būti padaryta 2009-10-28 ne mažiau kaip 10 trauminių poveikių pasekoje, sužalojimai nebūdingi griuvimui, sužalojimas vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, nes ilgalaikį gydymasį sąlygojo ankstesni susirgimai, pasireiškiantys panašia simptomatika (b.l. 8-11). Šią specialisto išvadą teisiamajame posėdyje patvirtino teismo medicinos ekspertė S. B.. Pastaroji patvirtino, kad nukentėjusiajai konstatuoti sužalojimai savižalojimui nebūdingi.

Nukentėjusiosios parodymus pirmosios instancijos teisme patvirtino ir liudytojai, kas paneigia apeliaciniame skunde nurodytą teiginį, jog G. Ž. parodymai nenuoseklūs ir prieštaringi. Liudytojai L. Ž. ir J. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad G. Ž. paskambinusi sūnui telefonu pranešė, jog neatrakina durų, nes kažko prikišta į spyną. Jie nuvažiavo pas G. Ž., pakilę į 6 aukštą pamatė nubėgančius du vaikinus ir moterį, kurie užsirakino savo bute, o G. Ž. buvo sumušta, kruvina, sudaužyti akiniai. Kad liudytojai L. Ž. ir J. J. tikrai buvo atvažiavę į įvykio vietą, teisme patvirtino liudytojas S. V., taip pat liudytojai B. T. ir S. A.. Pastarieji teisme parodė, kad nukentėjusioji G. Ž. skambino S. A., pranešė, kad negali patekti į butą, nes užkišta durų spyna. Nuvažiavus pas nukentėjusiąją ir lipant laiptais, tarp 5-6 aukštų girdėjo triukšmą, užlipę pamatė du vaikinus ir moterį mušančius G. Ž., kurie, jiems riktelėjus, nubėgo į savo butą. G. Ž. buvo sumušta: sudaužyta nosis ir užtinusi akis, iš nosies lašėjo kraujas. Iš dalies nukentėjusiosios parodymus patvirtino ir liudytojai, policijos pareigūnai- S. V. bei T. K., kurie pagal iškvietimą atvykę į (duomenys neskelbtini) namą prie (duomenys neskelbtini) buto, kur nukentėjusioji skundėsi negalinti patekti į namus dėl sugadintos spynos, tuo metu G. Ž. dar nebuvo sužalota, tačiau liudytojai, policijos darbuotojai- G. P. ir M. P. patvirtino, kad atvykus pagal antrą iškvietimą apie 19.30 val., nukentėjusioji G. Ž. jau buvo sumuštu veidu, pamušta akimi, apdraskyta. Šie liudytojų parodymai patvirtina nukentėjusiosios versiją, kad pagal pirmąjį iškvietimą dėl sugadintos spynos atvykę pareigūnai paėmė iš jos pareiškimą, kurį ji parašė tarnybiniame automobilyje, o jiems išvykus ir jai atėjus prie savo buto durų, buvo sumušta L. K. ir jos vyresnio sūnaus K..

Nepagrįstas apeliantų skundo argumentas, kad jie patys negalėjo išeiti iš buto, nes kažkas sugadino durų spyną, kadangi jų nurodyta liudytoja R. S. teisme parodė, kad pas L. K. atvažiavo 2009-10-29, t.y. kitą, o ne įvykio dieną. Liudytojas M. P. patvirtino, kad bandė patekti pas kaimynus, tačiau jis netikrino, ar jų durų spyna sugadinta, jis nepatvirtino, kad L. K. būtų prašiusi pagalbos atidaryti jų buto duris, kas leidžia daryti išvadą, kad K. tik vengdami policijos durų neatidarė sąmoningai.

Patikrinus bylos medžiagą konstatuotina, kad proceso metu gauti duomenys įvertinti laikantis LR BPK 20 str. nuostatų. Pagal LR BPK 20 str. įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal LR BPK 20 str. 5 d., teismas įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Pirmosios instancijos teismui tinkamai įvertinus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, L. K. ir K. K. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 140 str. 1 d., nes jie iš asmeninių paskatų tyčia rankomis sudavė G. Ž. ne mažiau kaip dešimt smūgių į veido, kaktos, pakaušio, kairės pusės smilkinio sritį, krūtinę, padarydami poodines kraujosruvas, viršugalvio ir kairio momens sumušimą, lengvą galvos sukrėtimą, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Pripažinus L. K. ir K. K. kaltais pagal LR BK 140 str. 1 d. pirmosios instancijos teismas paskyrė jiems bausmes, nepažeisdamas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 54 str. Paskirtos bausmės savo rūšimi nėra pačios griežčiausios, iš numatytų LR BK 140 str. 1 d. sankcijoje, savo dydžiu yra minimalios (LR BK 48 str. 2 d.). Teisėjų kolegijos nuomone, L. K. ir K. K. paskirtos bausmės yra adekvačios padarytai nusikalstamai veikai ir tinkamos bausmės tikslams, numatytiems LR BK 41 str. 2 d., pasiekti, padės sulaikyti nuo konfliktavimo, smurtavimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

nuteistųjų L. K. ir K. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir kasacine tvarka neskundžiama.