Panevėžio apygardos teismo sprendimas, e2A-37-252/2019

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2019-01-11
Bylos Nr.: e2A-37-252/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-36901-2017-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Nijolė Danguolė Smetonienė
Ieškovas: I. K.
Atsakovas: VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“

Civilinė byla Nr. e2A-37-252/2019 Proceso Nr. 2-68-3-36901-2017-8 Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 3.3.1.18.2; 2.6.1.5. PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS SPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. sausio 11 d. Panevėžys Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-43807-861/2017 pagal ieškovės I. K. ieškinį atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl procesinių palūkanų priteisimo, Teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė: I. Ginčo esmė 1. Ieškovė I. K. teismui pateiktu ieškiniu prašė iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ priteisti 415,83 Eur 5 procentų dydžio procesines palūkanas, apskaičiuotas nuo civilinės bylos Nr. 2-3471-614/2016 iškėlimo teisme dienos iki draudimo išmokos išmokėjimo (2015-03-15 - 2015-12-14) bei priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. 2. Nurodė, kad 2013-03-15 Vilniaus apygardos teisme pagal ieškovės ieškinį dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarties, sudarytos su AB „Snoras“ pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo, 10 000 Lt bei 5 proc. metinių palūkanų grąžinimo, buvo iškelta civilinė byla Nr. 2-3471-614/2016. 3. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2015-11-17 civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavus, kad Banko indėlio sertifikatas negali būti laikomas vertybiniu popieriumi ir tokiam indėlio sertifikatui turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, 2015-12-14 ieškovei buvo grąžinta draudimo išmoka 3026,49 Eur (terminuoto indėlio suma su metinėmis palūkanomis), kas reiškia, kad ieškovės ieškinio reikalavimai buvo patenkinti gera valia. 4. Gavusi draudimo išmoką, ieškovė Vilniaus apygardos teismui civilinėje byloje Nr. 2-3471-614/2016 pateikė pareiškimą dėl atsisakymo nuo ieškinio, kuris 2016-06-16 nutartimi buvo tenkintas ir civilinė byla dalyje dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarties pripažinimo negaliojančia nutraukta. 5. 2017-08-17 ieškovė pateikė prašymą atsakovei, kad ši pervestų 415,83 Eur 5 proc. dydžio procesines palūkanas už laikotarpį nuo civilinės bylos Nr. 2-3255-614/2017 (2-2004-614/2018) iškėlimo (2013-03-15) iki draudimo išmokos išmokėjimo (2015-12-14), tačiau atsakovė atsisakė tai daryti, argumentuodama tuo, kad 2013-03-12 ieškinyje ieškovė nebuvo pareiškusi tokio reikalavimo ir yra praleistas penkerių metų ieškinio senaties terminas, taikomas palūkanų priteisimui. 6. Ieškovės vertinimu, pagal kasacinio teismo praktiką ir galiojantį teisinį reglamentavimą, ji turi procesinę teisę kreiptis į teismą su reikalavimu dėl procesinių palūkanų, jau po procesinio sprendimo dėl ginčo esmės, priėmimo civilinėje byloje Nr. 2-3471-614/2016. 7. Pažymėjo, kad jos teisė į prašomas procesines palūkanas atsirado nuo 2013-03-15 ieškinio priėmimo dienos, todėl penkerių metu ieškinio senaties terminas dėl procesinių palūkanų nėra praleistas. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu I. K. ieškinį atmetė. 9. Teismas nustatė, kad civilinė byla Nr. 2-3471-614/2016 Vilniaus apygardos teisme 2016-06-06 buvo nutraukta, nes ieškovė atsisakė nuo ieškinio. Teismas pasisakė, kad konstatavus, jog atsakovė nėra praleidusi indėlių draudimo išmokos išmokėjimo termino, nėra pažeidusi Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme (toliau – IĮIDĮ) įtvirtintos išmokų mokėjimo tvarkos, nėra atlikusi jokių neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu, t. y. nenustačius, kad yra praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas, taikyti CK 6.210 straipsnį nėra pagrindo. 10. Teismas nurodė, kad vadovaujantis IĮIDĮ bei Draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka, įvykus kredito įstaigos draudžiamajam įvykiui, draudimo išmokas apskaičiuojamos ir mokamos tik po to, kai gaunami duomenys apie indėlininkus ir (ar) investuotojus bei jiems mokėtinas sumas iš draudėjo (banko, kredito įstaigos). Teismas vertino, kad toks IĮIDĮ ir Draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkoje įtvirtintas draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo mechanizmas yra pagrįstas, nes atsakovė nedisponuoja duomenimis apie indėlininkus ir investuotojus bei jiems priklausančias mokėtinas sumas iki kredito įstaigų galimų draudžiamųjų įvykių, o šiais duomenimis pradeda disponuoti tik po draudžiamojo įvykio ir tik draudėjui perdavus šiuos duomenis atsakovei. 11. Teismas pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog atsakovė išmokėjo ieškovei indėlio draudimo išmoką už indėlio sertifikatą, nereiškia, kad ji patenkino ieškovės ieškinio reikalavimus. Indėlių draudimo išmokėjimas indėlių sertifikatų turėtojams buvo vykdomas IĮIDĮ nustatyta tvarka, o ne tenkinant pareikšto ieškinio reikalavimus. Atsakovė duomenis apie indėlių sertifikatų turėtojus bei jiems priklausančias draudimo išmokas, tame tarpe apie ieškovę, bei jai priklausančią indėlio draudimo išmoką, 2015-12-14 pateikė mokėjimų agentui AB SEB bankui, kuris išmoka indėlininkams indėlių draudimo išmokas. Teismas vertino, kad skaičiuojant nuo 2015-11-17 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo iki 2015-12-15, kuomet ieškovė galėjo atsiimti indėlio draudimo išmoką, susidaro 20 darbo dienų, t.y. nepraleistas IĮIDĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatytas išmokų mokėjimo terminas, todėl sprendė, kad pagrindo konstatuoti, jog atsakovė praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą ieškovės atžvilgiu, nėra, todėl nėra pagrindo ir priteisti procesines palūkanas. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai 12. Apeliaciniu skundu ieškovė I. K. prašo panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2017-11-13 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovės visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. 13. Apeliantė su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka. Mano, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir neapgrįstas, priimtas nukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos, neteisingai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, todėl turi būti panaikintas. 14. Pažymi, kad teismas atmesdamas apeliantės ieškinį vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-06-05 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006 pateiktais išaiškinimais. Pažymėjo, kad kasacinis teismas 2017-07-28 civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017 sprendė analogišką ginčą ir suformavo naują precedentą dėl procesinių palūkanų priteisimo išmokėjus draudimo išmoką pagal indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, t.y. teismas išaiškino, kad procesinių palūkanų mokėjimą nustato ne CK 6.210 straipsnio nuostatos, o CK 6.37 straipsnio 2 dalis. Be to pasisakė, kad procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir jas priteisti yra būtinos dvi sąlygos: bylos iškėlimo tesime faktas ir ieškovo raštu pareikštas reikalavimas priteisti palūkanas bei nurodė, kad procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia yra bylos iškėlimo teisme momentas, o pabaiga – teismo sprendimo visiškas įvykdymas, šiuo atveju 2015-12-14. 15. Apeliaciniame skunde ieškovė pabrėžia aukštesniųjų teismų praktikos formavimo svarbą bei atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Apeliacinis teismas 2017-10-25 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-614-464/2017 sprendė analogiškus reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis aukštesniųjų teismų aktualia praktika ir tenkinti ieškinį. 16. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ir IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalį netinkamai nustatydamas draudžiamojo įvykio momentą. 17. Apeliantė nesutinka ir su teismo išvada, kad atsakovo indėlio draudimo išmokos už indėlio sertifikatą išmokėjimas buvo vykdomas šio IĮIDĮ nustatyta tvarka, o ne tenkinant pareikštą ieškinį. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Apeliacinis teismas 2017-10-25 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-614-464/2017 pabrėžė, kad atsakovė ilgą laiką, iki pat LAT 2015-11-17 nutarties priėmimo, apskritai nepripažino indėlių sertifikatų kaip draudiminės apsaugos objekto iš esmės, atsisakė ieškovams išmokėti draudimo išmokas, kas lėmė ieškovų kreipimąsi į teismą. Ir tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pripažinus ieškovų teisę į draudimo išmokas bei šios nutarties pagrindu atsakovei patenkinus ieškovų reikalavimus, tokie atsakovės veiksmai lėmė ieškovų ieškinio reikalavimų atsisakymą. Ieškovė pažymėjo, kad jos situacija yra analogiška, ir šiuo atveju, draudimo išmokos išmokėjimą lėmė ne atsakovės valia ar banko duomenų jai neperdavimas, o kasacinio teismo nutartis, kurios pagrindu ieškovei ir buvo išmokėta draudimo išmoka ir nebeliko tarp šalių ginčo Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-3471-614/2016. 18. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. 19. Nurodo, kad priešingai, nei teigia apeliantė jos cituojamų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos Apeliacinio teismo išnagrinėtų civilinių bylų aplinkybės nėra analogiškos nagrinėjamai bylai. 20. Ieškovė reikšdama ieškinį Vilniaus apygardos teismui reikalavimo dėl procesinių palūkanų neteikė, todėl neturi pagrindo jų reikalauti CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu. Ieškovė savo valia pateikė teismui atsisakymą nuo ieškinio, suvokdama ieškinio atsisakymo bei bylos nutraukimo pasekmes. 21. Mano, kad ieškovė 2017-10-04 ieškinį pateikė praleidusi teisės į procesinių palūkanų priteisimo terminą, todėl teismas turėjo taikyti ieškinio senaties terminą bei šiuo pagrindu atmesti ieškinį. 22. Pabrėžia, kad indėlininko teisė į draudimo išmoką galioja 5 metus nuo draudžiamojo įvykio, taigi reikalauti išmokėti draudimo išmoką dėl banko Snoras draudžiamojo įvykio asmenys galėjo 5 metus, t.y. nuo 2011-11-24 iki 2016-11-24. Pagal CK 1.125 straipsnio 9 dalį sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo. Kadangi ieškovės prašymas priteisti procesines palūkanas yra išvestinis reikalavimas iš indėlio draudimo išmokos, ieškovė negali reikalauti procesinių palūkanų pritesimo pasibaigus pačios teisės į draudimo išmoką galiojimo terminui. 23. Nurodo, kad skirtingai nei vertina ieškovė draudimo išmokėtos išmokėjimas atliktas ne ieškovės pareikšto ieškinio, o draudėjo perduotų duomenų pagrindu, todėl negali būti vertinamas kaip ieškinio pripažinimas. Indėlių draudimo išmokėjimas indėlių sertifikatų turėtojams buvo vykdomas IĮIDĮ nustatyta tvarka, o ne tenkinant ieškinio reikalavimus. 24. Pažymi, kad ieškovei išmokėjus draudimo išmoką kartu su priskaičiuotomis iki draudžiamojo įvykio dienos palūkanomis ir jai savo valia atsisakius nuo ieškinio, ieškovė neteko teisės reikalauti iš IID priteisti procesines palūkanas, kadangi ginčas tarp šalių išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2016-06-16 nutartimi. Teismas konstatuoja : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados 25. Apeliacinis skundas tenkintinas. 26. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. 27. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl procesinių palūkanų apeliantei priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. 28. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013-03-15 Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2004-614/2018 ( Nr. 2-3761-611/2013) priimtu ieškiniu ieškovai, įskaitant ir I. K. prašė pripažinti negaliojančiomis jų su AB banku „Snoras“ sudarytas obligacijų pasirašymo bei indėlio sertifikavimo sutartis, taikyti restituciją – pripažinti pagal šias sutartis ieškovų AB bankui „Snoras“ sumokėtas sumas ieškovų lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ, įpareigoti atsakovę VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėti už šias lėšas ieškovams indėlių draudimo išmokas, vadovaujantis IĮIDĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos teismas 2014-01-21 nutartimi šią civilinę bylą sustabdė iki Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinės civilinę bylą Nr. 3K-7-559/2013. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-11-17 civilinėje byloje Nr.3K-7-602-684/2015 (Nr. 3K-7-559/2013) priėmė nutartį. Ieškovei draudimo išmoka 3026,49 Eur (terminuoto indėlio suma su metinėmis palūkanomis) buvo gražinta 2015-12-14. Vilniaus apygardos teisme buvo gautas ieškovų, įskaitant ir I. K., prašymas atnaujinti bylą ir dalį bylos dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nutraukti, priteisti iš atsakovų lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas (I. K. - 140,18 Eur sumai). Apygardos teismas 2016-06-06 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3471-614/2016 pasisakė, kad tinkamai pareikštas ieškinio atsisakymas bylą nagrinėjančiam teismui yra privalomas ir nenustatęs, kad tokie veiksmai galėtų pažeisti imperatyvias įstatymo nuostatas ar viešąjį interesą ieškovės I. K. atsisakymą nuo ieškinio priėmė ir civilinę bylą dalyje dėl reikalavimo indėlių sertifikato įsigijimo sutartį pripažinti negaliojančią nutraukė bei priteisė ieškovei I. K. 140,18 Eur bylinėjimosi išlaidų iš atsakovų BAB banko „Snoras“ ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ lygiomis dalimis.

29. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas I. K. ieškinį konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta viena iš CK 6.210 straipsnio taikymui būtinų sąlygų - piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimas. Atsakovė iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, tvirtina, kad apeliantė kreipdamasi 2013-03-12 ieškiniu į Vilniaus apygardos teismą dėl obligacijų pasirašymo sutarčių ir indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, įpareigojimo išmokėti indėlių draudimo išmoką, reikalavimo dėl procesinių palūkanų nereiškė, todėl neturi pagrindo jų reikalauti pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, juolab, kad ji pateikė atsisakymą nuo ieškinio. Su tokiu vertinimu apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir pažymi, kad kasacinis teismas yra pasisakęs, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalies norma nustato procesines palūkanas, kurios priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms. Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą. <...> Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2014-04-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014; 2015-12-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015; 2017-07-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325-684/2017).

30. Sutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, kad atsakovė prievolės įvykdymo terminų nepraleido, nepažeidė IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalyje numatytos draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos, todėl nėra jokio pagrindo iš jos priteisti procesines palūkanas. IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu numatė, kad indėlininkas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos. To paties įstatymo 10 straipsnio 1 dalis įtvirtino nuostatą, kad draudimo išmokos indėlininkams išmokamos per 20 darbo dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos.

31. Informacinės teismų sistemos duomenimis (CPK 179 straipsnis) draudiminis įvykis nagrinėjamu atveju įvyko Vilniaus apygardos teismo 2011-12-07 nutartimi AB bankui „Snoras“ iškėlus bankroto bylą (2011-11-24 panaikinta šio banko veiklos licencija). Ieškovė dar 2012-01-12 BAB Snoras pateikė kreditoriaus reikalavimą dėl 10 000 Lt ir 5 proc. palūkanų (479,17 Lt) pagal indėlio sertifikato sutartį grąžinimo. Tačiau atsakovė, kaip pagrįstai teigia apeliantė, draudimo išmokas išmokėjo tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2015 m. lapkričio 17 d. priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kurioje buvo sprendžiama dėl draudimo apsaugos taikymo vertybiniams popieriams (indėlių sertifikatams ir obligacijoms) bei sandorio pripažinimą negaliojančiu dėl suklydimo ir suklaidinimo reglamentuojančių normų aiškinimo ir taikymo. Atsakovė pateikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą pabrėžė, kad iki kasacinio teismo vertinimo atlikto paminėtoje byloje ji savarankiškai negalėjo išsiaiškinti, kad šie konkretūs, vertybiniai popieriai neatitiko perleidžiamų vertybinių popierių sampratos, o iš esmės prilygo paprastam indėliui. Tokia atsakovės pozicija, skirtingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismui, leidžia spręsti, kad atsakovė neužtikrino savalaikių priemonių sklandžiam IĮIDĮ ir Draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkoje įtvirtintam draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo proceso įgyvendinimui užtikrinti, kas iš esmės sąlygojo ir ieškovės pirminio ieškinio teismui pareiškimą.

32. Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti buvo praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). CK 6.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms. Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą.<...> Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014, 2015-12-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015).

33. Procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Tokios palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

34. Kasacinis teismas 2017 m. liepos 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017 suformavo precedentą, kad BAB banko Snoras indelių sertifikatų turėtojai turi teisę į procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

35. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė turėjo teisę reikšti reikalavimą dėl procesinių palūkanų pareikšdama naują ieškinį. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos procesinės palūkanos priskirtinos prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų ir pasižymi tuo, kad jos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir skirtos kompensuoti būsimus (buvusius), nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius. Šiuo atveju yra reikšminga, kad pozicijos, jog kreditorius turi teisę pareikšti savarankišką ieškinį dėl procesinių palūkanų priteisimo jau po bylos, kurioje buvo sprendžiama ginčo esmė išnagrinėjimo – pagrindinio reikalavimo patenkinimo laikosi ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-08 Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1). Kreditoriaus teisė reikalauti palūkanų išlieka iki visiško prievolės įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis), tačiau ne daugiau kaip iki ieškinio senaties termino pabaigos (CK 1.125 straipsnio 9 dalis), jeigu atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį.

36. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į virš pateiktus motyvus atmeta kaip nepagrįstą atsakovės argumentą, jog atsisakydama ieškinio dėl sandorių nuginčijimo ir draudimo išmokų priteisimo, apeliantė neturi pagrindo reikalauti palūkanų pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį. Šiuo atveju, neturi reikšmės ir tai, kad toks reikalavimas nebuvo pareikštas Vilniaus apygardos teismui 2013-03-12 pateiktame ieškinyje, nes savarankiškas reikalavimas dėl procesinių palūkanų teisme gali būti pareiškiamas ir kreditoriaus teisė reikalauti procesinių palūkanų išlieka iki visiško prievolės įvykdymo, tačiau ne daugiau kaip iki ieškinio senaties termino pabaigos, jei šalys nėra sutarusios kitaip arba išieškotojas bendru sutarimu ar savo pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs nuo procesinių palūkanų skaičiavimo.

37. Atsakovės teigimu ieškinį I. K. pareiškė praleidusi 5 metų ieškinio senaties terminą, kuris atsakovės vertinimu skaičiuotinas nuo draudžiamojo įvykio pradžios. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais atsakovės argumentais sutikti negali ir pažymi, kad nors atsakovė teisi, jog reikalavimams dėl palūkanų išieškojimo taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 9 dalis), tačiau teismas vertina, kad atsakovė neteisingai interpretuoja tokio ieškinio senaties termino pradžios momentą.

38. Ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžia reikalavimams išieškoti periodines išmokas (delspinigius ir palūkanas) turi tam tikrų ypatumų, ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo kiekvienai praleistai dienai (arba kitam sutartyje ar įstatyme numatytam laikotarpiui) atskirai, todėl už paskutiniuosius penkerius metus iki ieškinio dėl palūkanų išieškojimo pareiškimo, palūkanos gali būti priteisiamos, nors ieškinys pareikštas praėjus daugiau kaip penkeriems metams nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo, nes tokiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs. Šiomis nuostatomis reikėtų vadovautis taikant ieškinio senatį tiek mokėjimo (pelno), tiek kompensuojamosioms palūkanoms. Tačiau, tais atvejais, kai dėl procesinių palūkanų teisme pareiškiamas savarankiškas reikalavimas, teisė reikalauti procesinių palūkanų išlieka iki visiško prievolės įvykdymo, tačiau ne daugiau kaip iki ieškinio senaties termino pabaigos.

39. I. K. ieškinį dėl procesinių palūkanų pirmosios instancijos teisme pareiškė 2017-10-04, ieškinys Vilniaus apygardos teismo teisėjo rezoliucija civilinėje byloje Nr. 2-3471-614/2016 priimtas 2013-03-15, būtent nuo šios datos, o ne kaip teigia atsakovė nuo draudžiamojo įvykio pradžios, skaičiuotinas procesinių palūkanų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgiant į virš išdėstytą, spręstina, kad ieškovė ieškinį dėl procesinių palūkanų pareiškė nepraleidusi ieškinio senaties termino. Nustačius virš aptartas abi būtinas sąlygas procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas priteisti ieškovės naudai procesines palūkanas nuo Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-3471-614/2016 iškėlimo teisme dienos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

40. Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip teisiškai ginčo išsprendimui nereikšmingų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

41. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė už ieškinį yra sumokėjusi 15 Eur žyminio mokesčio ir pirmosios instancijos teisme ieškovė patyrė 430 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokatės suteiktas paslaugas. Už apeliacinį skundą I. K. yra sumokėjusi taip pat 15 Eur žyminio mokesčio ir apeliacinės instancijos teisme išlaidos už advokatės suteiktą teisinę pagalbą sudaro 430 Eur. Atsižvelgiant į priimtą procesinį sprendimą yra pagrindas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisti iš atsakovės (CPK 98 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į ieškovei tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, šias išlaidas vertina pagrįstomis, atitinkančiomis CPK 98 straipsnio reikalavimus bei 2004-04-02 Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymu Nr. IR-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeisto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymu Nr. 1R-77, nustatytas ribas, todėl jas ieškovės naudai pilnai priteisia iš atsakovės „Indėlių ir investicijų draudimas“ (CPK 93 ir 98 straipsniai). Atitinkamai pilna apimtimi ir ieškovei iš atsakovės priteistinos žyminio mokesčio tiek už ieškinį, tiek už apeliacinį skundą sumos.

42. Įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą bei netinkamai aiškino ir taikė kilusiam ginčui dėl procesinių palūkanų priteisimo aktualias materialiosios teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos byloje nagrinėjamais klausimais todėl, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas naikina pirmosios instancijos sprendimą ir priima naują sprendimą - I. K. ieškinį tenkinti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“, j.a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovės I. K., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 415, 83 Eur (keturis šimtus penkiolika eurų 83 ct) procesinių palūkanų.

Priteisti iš atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“, j.a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovės I. K., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 890 Eur (aštuonis šimtus devyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė