Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-04-05 · Administracinė byla Nr. I-1789-402/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-04-05Regionų apygardos administracinis teismas
  2. KasacijaNutartis · 2016-07-08Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-04-05
Bylos Nr.
I-1789-402/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01856-2015-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Natalja Zelionkienė
Pareiškėjas
D.D.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1789-402/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01856-2015-2Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74.
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 5 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Natalja Zelionkienė,sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei,

nedalyvaujant pareiškėjui D.D., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D.D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b.l. 4).

Pareiškėjas skunde (b.l.4) nurodė, kad jam atlikinėjant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namų - atviroje kolonijoje (toliau tekste – Pravieniškių PN) buvo paskirta drausminė nuobauda ir jis laikotarpiu nuo 2015-08-31 iki 2015-09-15 buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 10. Pareiškėjas raštu Pravieniškių PN administraciją buvo informavęs, kad jis pats nerūkantis ir pageidauja bausmę baudos izoliatoriuje atlikti nerūkančiųjų kamerose. Kameroje Nr. 10 laikotarpiu nuo 2015-09-06 iki 2015-09-15 buvo rūkantis nuteistasis T.P., kuris kameroje rūkė. Dėl to pareiškėjui buvo sunku kvėpuoti, skaudėdavo galvą, bei patyrė kitus nepatogumus. Taip pat nurodė, jog uždarant pareiškėją į baudos izoliatorių nebuvo apžiūrėtas gydytojo, bei nebuvo atliktas sanitarinis paruošimas. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į skundą su skundu nesutiko (b.l. 11-14). Atsiliepime į skundą nurodė, jog pareiškėjas pataisos namų 3-e sektoriuje atlikinėjo nuobaudą baudos izoliatoriuje kameroje Nr. 10 laikotarpiu nuo 2015-08-31 iki 2015-09-15. Nurodė, jog rūkantys asmenys skiriami į baudos izoliatoriaus kameras, kuriose gyvena rūkantys asmenys ir atvirkščiai. Pageidavimas dėl to, su kokiais asmenimis - rūkančiais ar nerūkančiais - nuteistasis gali nuobaudą atlikinėti, išreiškiamas raštu. Gydytojų pirminėje sveikatos apžiūroje yra užfiksuoti pareiškėjo žalingi įpročiai: rūkymas ir alkoholis, todėl buvo vertinta, jog pareiškėjas yra rūkantis. Atsakovas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų neturtinės žalos ir, tuo pačiu, neigiamų pasekmių buvimą. Pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, atstovas, apie posėdį jiems pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas dalinai.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jis Pravieniiškių PN 10-ai parų buvo patalpintas į baudos izoliatorių kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis ir prašė būti laikomas su nerūkančiais asmenimis, atlyginimo priteisimo.

Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Paminėto įstatymo 19 str. 4 d. nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 ,,Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 p. nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 p. yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Konstatuotina, kad vadovaujantis paminėtais teisės aktais, pataisos įstaigose administracijos turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Atsakovas atsiliepime nurodė, jog rūkantys asmenys skiriami į baudos izoliatoriaus kameras, kuriose gyvena rūkantys asmenys ir atvirkščiai. Pageidavimas dėl to, su kokiais asmenimis - rūkančiais ar nerūkančiais - nuteistasis gali nuobaudą atlikinėti, išreiškiamas raštu.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog nuo 2015-08-31 iki 2015-09-15 pareiškėjas atlikti drausminę nuobaudą buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 10 (b.l. 15). 2015-08-31 pažymoje Nr. 47-7460 (b.l. 18) pareiškėjas aiškiai išreiškė valią būti patalpintas į nerūkančiųjų asmenų kamerą, tačiau buvo talpintas į kamerą su rūkančiais – nuteistasis T.P. yra rūkantis (b.l. 15, 30).

Teismas konstatuoja, kad asmenų laikymas vienoje kamerose kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 str., Lietuvos higienos normos HN 76:2010) nuostatas bei pareiškėjo teisę į jų sveikatai saugią aplinką ir orumą. Kaip jau buvo paminėta, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 14 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Administracinėje byloje taip pat nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas aiškiai nurodė, kad nesutinka būti kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis, tačiau laikotarpiu nuo 2015-09-06 iki 2015-09-15 buvo laikomas kameroje Nr. 10 kartu su rūkančiu nuteistuoju (b.l. 15) ir tai yra pakankamas pagrindas svarstyti klausimą dėl neturtinės žalos priteisimo (ABTĮ 57 str.).

Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (2011-01-25 sprendime byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) taip pat yra konstatavęs, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata. Net kasdieniai užsiėmimai (mankšta) kalėjimo kieme, sportiniai žaidimai, gana didelė ir erdvi, natūralios saulės apšviesta ir vėdinama kamera nepašalino pasyvaus rūkymo padarytos žalos, patirtos tuo metu, kai pareiškėjas buvo kalinamas vienoje kameroje su rūkančiaisiais. Nerūkančio asmens kalinimas kartu su rūkančiais kaliniais ir dėlto jo priverstinis kvėpavimas tabako dūmais teismo buvo pripažintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str. pažeidimu. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN administracija, laikydama pareiškėją kameroje kartu rūkančiais nuteistaisiais, pažeidė paminėtas teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010) normas ir pareiškėjo teisę į sveikatai saugią aplinką.

Teismas taip pat pabrėžia, kad Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 1 str. 1 d. nustato, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus. BVK 10 str. 1 d., reglamentuojanti nuteistųjų teisinę padėtį, numato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. BVK 10 str. 2 d. nustato, kad bausmes atliekančių užsieniečių teisinę padėtį taip pat nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys šių asmenų teises, laisves bei pareigas jiems esant Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Iš to seka pagrįsta išvada, jog pareiškėjas objektyviai negali turėti LR piliečio teisių pilna apimtimi ir jo teisės pagrįstai gali būti ribojamos labiau negu kitų, jokių įstatymu uždraustų pavojingų veikų nepadariusių, asmenų (ABTĮ 57 str.).

Teismas, vertindamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, atkreipia dėmesį, kad LVAT jau yra suformavęs teisminę praktiką, kurios keisti ir, tuo pačiu, faktines aplinkybes vertinti kitaip, nėra pagrindo, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio nekonkrečiais teiginiais, pareiškėjo abstrakčiais pamąstymais, teisės aktais nepagrįstų pageidavimų nepildymu, bausmės sukeliamais nepatogumais ir t.t., bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Iš to seka, kad vien tik pareiškėjo skundo teiginiai apie blogas bausmės atlikimo sąlygas, jam sukeltus dvasinius išgyvenimus ir t.t. neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu (ABTĮ 57 str.). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai buvo realūs, tęsėsi ilgą laiką ir tiesiogiai įtakojo pareiškėją bei ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes, taip pat neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Be to, atsižvelgiant į CK 6.250 str. 1 d. prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra objektyvios galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kaip jau buvo paminėta, kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 str. 2 d., o jų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis bei vertindamas individualias administracinei bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, kurie reikšmingi nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai. Atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 str., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-03-28 nutarimo imperatyvias nuostatas, teismas pabrėžia, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas dar 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformavo teismų praktiką (Teismų įstatymo 33 str.), jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). ABTĮ 57 str. 6 d. įtvirtina imperatyvią nuostatą, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais arba abstrakčiais pareiškėjo pamąstymais, jo noru gyventi geresnėse sąlygose negu daugelis asmenų, kurie buvo nukentėję nuo nusikalstamų veikų ir kurie niekada nėra padarę nusikalstamų veikų ir pavyzdingai laikosi įstatymų bei visuomenės moralės normų. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 str. 6 d. turinio analizės taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Teismas, atsižvelgdamas į ką tik aptartas išvadas, pabrėžia, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008, 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2013-05-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-913/2013 ir kt.). Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, taip pat neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-10 sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Be to, kaip jau buvo paminėta, teisės aktais garantuota pareiškėjo teisė buvo pažeidinėjama sąlyginai neilgą laiko tarpą. To pasėkoje teismas daro išvadą, kad šioje administracinėje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą, o pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais šioje dalyje atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p., 4 p.).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jį uždarant į baudos izoliatorių nebuvo apžiūrėtas gydytojo, bei nebuvo atliktas pilnas sanitarinis paruošimas.

Bausmių vykdymo kodekso 144 str. nurodyta, jog nuteistojo, kuriam paskirta nuobauda – uždaryti į baudos arba drausmės izoliatorių ar į karcerį, taip pat perkelti į kamerų tipo patalpas, sveikatą privalo patikrinti gydytojas ir pataisos įstaigos direktoriaus nutarime, kuriuo paskirtos šios nuobaudos, pažymėti, ar nuteistasis gali paskirtą nuobaudą atlikti. Uždaromiems į baudos arba drausmės izoliatorių ar į karcerį, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas nuteistiesiems atliekamas pilnas sanitarinis paruošimas.

Iš byloje easnčių duomenų matyti, jog 2015-08-04 nutarime dėl nuteistojo nubaudimo Nr. 69-915 yra gydytojo įrašas, nurodantis jog nuteistasis nuobaudą atlikti gali (b.l. 17). Taip pat asmens sveikatos istorijoje padarytas įrašas, kad 2015-08-31 pagal sveikatos būklę nuteistasis gali būti baudos izoliatoriuje, todėl pareiškėjo keliami argumentai dėl neatliktos gydytojo apžiūros, atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog nebuvo atliktas pilnas sanitarinis paruošimas, tačiau nekonkretizavo kokių veiksmų atsakovas neatliko, taip pat nepateikė duomenų, jog būtų kreipęsis į atsakovą su skundu dėl neatlikto pilno sanitarinio paruošimo, todėl teismo atmestini kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p. 4 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo D.D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Natalja Zelionkienė