Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos ir metinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių kalėjime laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2023 m. liepos 17 d. netinkamomis sąlygomis.

Atsakovės atstovė prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 38).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-150/2011). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-3116/2011).

CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Kaip nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2023 m. liepos 17 d. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytus bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltus neigiamus padarinius, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo kalinimo Pravieniškių kalėjime pradžios, t. y. 2018 m. birželio 5 d., nes, patirdamas skunde nurodytų nepatogumų, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių kalėjimo ar kitų institucijų reikiamą informaciją.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas nurodo dėl nepriimtinų sąlygų patyręs išgyvenimų, nepatogumų, sveikatos sutrikimų. Jei pareiškėjas realiai patyrė būtent tokių išgyvenimų, kuriuos jis nurodo nagrinėjamoje byloje, tai visiškai akivaizdu, kad jo laikymo pataisos įstaigoje metu jis turėjo galimybę taip pat realiai suvokti, kad jo teisės yra pažeidžiamos, ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog, gavęs atsakovės atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį, ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, sudarančio pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, o jo skunde nurodytam laikotarpiui nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2020 m. liepos 16 d. taikytina trejų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, netirtinos ir nevertintinos. Pritaikius trejų metų senaties terminą, laikytina, jog, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą ir teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 16 d. iki 2023 m. liepos 17 d. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo Pravieniškių kalėjime pradžios, tačiau į teismą kreipėsi tik 2023 m. liepos 17 d. (b. l. 23).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dušuose nebuvo veidrodžių, kilimėlių, lentynų higienos priemonėms susidėti.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 nurodyta, kad dušinėje turi būti įrengtas veidrodis, lentynėlė higienos priemonėms ir po vieną kilimėlį arba groteles prie kiekvieno dušo ragelio.

Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą nurodė, kad dušo patalpos aprūpinamos pagal teisinį reglamentavimą, tačiau byloje nėra objektyvių įrodymų, jog dušinėse, kuriomis naudojosi pareiškėjas, buvo reikiamas inventorius. Tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas šias aplinkybes konstatavo visiškai deklaratyviai, nepaaiškino, kokių konkrečiai neigiamų pasekmių jam kilo būtent dėl duše galimai neįrengto veidrodžio, lentynėlės ar kilimėlio. Teismo nuomone, pareiškėjui dėl minėtų aplinkybių negalėjo kilti tokio masto nepatogumų, kurie galėtų prilygti neturtinės žalos sąvokai. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinių išgyvenimų, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje A-985-556/2018, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Pareiškėjo argumentai dėl šios skundo dalies nelaikytini pakankamais neturtinės žalos atsiradimui konstatuoti, todėl atmestini.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad kalinimo įstaigoje dušo patalpose buvo pažeidžiamas jo privatumas, t. y. nebuvo įrengtų pertvarų, persirengimo patalpos, taip pat duše buvo stebėjimo langas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu buvo laikomas tiek Pravieniškių PN-AK 2-me, tiek 3-ame sektoriuose (b. l. 44, 46).

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, nurodė, kad įstaigos Antrojo sektoriaus dušinėse pertvaros įrengtos. Taip pat nurodė, kad šio sektoriaus dušo patalpose langų nėra (b. l. 40). Teismas pažymi, kad atsakovės atstovės nurodyti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, pareiškėjas, gavęs atsiliepimą į skundą, jų neginčijo, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo.

Pažymėtina, kad teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušo patalpas atskirti pertvaromis ar įrengti atskiras persirengimo patalpas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintose Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse tokio reikalavimo nėra. Taip pat pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, dušuose, bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, dėl to toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., LVAT 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017, 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019).

Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2023 m. rugpjūčio 30 d. pažyma Nr. RV-23-7368 (b. l. 46–47) patvirtina, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK Antrajame sektoriuje laisvės atėmimo bausmę atskirais laiko tarpais atliko nuo 2020 m. liepos 17 d. iki 2021 m. liepos 12 d. (2021 m. liepos 13 d. išvyko į Pravieniškių PN-AK Trečiąjį sektorių). Atsižvelgus į tai konstatuotina, kad tuo laikotarpiu minėtame sektoriuje jo teisė į privatumą naudojantis dušu nebuvo pažeista.

Tačiau atsakovės atstovė pripažįsta, jog Pravieniškių PN-AK Trečiojo sektoriaus bendrojo naudojimo dušinėse pertvaros įrengtos buvo tik 2022 m. spalio mėnesį (b. l. 71).

Todėl teismas, atsižvelgdamas į minėtą LVAT praktiką, daro išvadą, kad yra pagrindas pripažinti, jog nuo 2021 m. vasario 9 d. iki 2021 m. birželio 10 d., nuo 2021 m. liepos 13 d. iki 2022 m. spalio 31 d. pareiškėjui, atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK Trečiajame sektoriuje (Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2023 m. rugpjūčio 31 d. pažyma Nr. RV-22-8409, b. l. 44–45), buvo pažeista jo teisė į privatumą naudojantis dušu.

Nors pareiškėjas skunde akcentavo, kad jo privatumas duše nebuvo užtikrintas ir dėl to, jog duše, nors 2023 m. sausio 1 d. ir buvo jau įrengtos pertvaros iš abiejų pusių, iš priekio jį galėjo matyti prieš besimaudantys nuteistieji. Tačiau, teismo vertinimu, remiantis jau anksčiau minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, dušuose, bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra asmeniui užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, atsiliepime į skundą (b. l. 39) nurodė, kad Trečiojo sektoriaus bendrose dušinėse langai užklijuoti nepermatoma plėvele. Šiuos teiginius atsakovės atstovė grindė fotonuotraukomis (b. l. 51, 55, 57– 59). Atsakovės atstovės pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, pareiškėjas, gavęs atsiliepimą į skundą, jų neginčijo, todėl teismas jais vadovaujasi ir atmeta pareiškėjo teiginius dėl permatomų langų kaip nepagrįstus.

Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kurios 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 17.5 papunktyje nustatyta, kad iš užrakintų gyvenamųjų aukštų, gyvenamųjų patalpų (kamerų) arba palatų nuteistieji (suimtieji) išleidžiami į dušą ne rečiau kaip du kartus per savaitę, o kai yra sudarytos sąlygos, – kasdien.

Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, aktualią teismų praktiką, sprendžia, kad atsakovės atstovė nagrinėjamu laikotarpiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis, nes laikotarpiais nuo 2021 m. vasario 9 d. iki 2021 m. birželio 10 d., nuo 2021 m. liepos 13 d. iki 2023 m. liepos 17 d. bent du kartus per savaitę pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu bendrojo naudojimo dušinėje buvo pažeidžiamas, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti neigiamų išgyvenimų ir dėl to spręstinas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė pažeminimą, išgyvenimų. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Pats pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad patvirtintų savo argumentus apie pablogėjusią sveikatos būklę.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad dėl konstatuoto pažeidimo (privatumo neužtikrinimo dušo patalpose) pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumų, diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo neturtinė teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo pobūdį ir trukmę, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Įvertinus pirmiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilę ypatingai neigiamų pasekmių (pavyzdžiui, sukrėtimų, kurie būtų lėmę tolesnį pareiškėjo gyvenimą), atsižvelgus į tai, kad pažeidimas truko tam tikrais laiko tarpais (pertraukiamai), t. y. pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu buvo perkeliamas iš Trečiojo sektoriaus į Antrąjį sektorių, kur dušuose pertvaros buvo įrengtos, ir atvirkščiai – iš Antrojo į Trečiąjį sektorių, taip pat atsižvelgus į analogiško pobūdžio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. pvz., 2023 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-436-463/2023), teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 1 350 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos.

Pareiškėjas prašo teismo priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki pilno sprendimo įvykdymo.

Pažymėtina, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis), 5 proc. dydžio metinės palūkanos priteisiamos (žr., pvz., LVAT 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-1673/2012, 2015 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-811-442/2015). Nagrinėjamu atveju aktuali CK 6.210 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Procesinių palūkanų skaičiavimo termino pradžia nustatyta CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, kuri numato, kad prievolės skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Nagrinėjamu atveju administracinė byla buvo iškelta 2023 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi (b. l. 35), todėl, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už prievolę atlyginti neturtinę žalą nuo 2023 m. rugpjūčio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo I. G. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui I. G. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 1 350 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.