- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-26
- Bylos Nr.
- P-438-45-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01209-2012-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vandens siurbliai“, uždarosios akcinės bendrovės „Promoto“, A. L.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 80.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vandens siurbliai“, uždarosios akcinės bendrovės „Promoto“ ir A. L. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-715/2013 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vandens siurbliai“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Vandens siurbliai“ (toliau – ir pareiškėjas) skunde (I t., b. l. 1–3), kurį patikslino (I t., b. l. 28–31), prašė teismo: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, MGK) 2012 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. S-46(7-15/2012); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 69-290; 3) panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 14.4-56-37.
Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su ginčijamais sprendimais. Net ir tuo atveju, jeigu būtų pagrindas konstatuoti, kad buvo padarytas mokesčių įstatymų pažeidimas bei atsakingam asmeniui kiltų pareiga sumokėti mokestines nepriemokas, ginčijami sprendimai neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos, nes juose mokesčiai apskaičiuoti ne asmeniui, gavusiam mokestinę naudą ir tariamai turinčiam pareigą sumokėti mokesčius, o pareiškėjui, kuris galėtų turėti tik pareigą atitinkamus mokesčius išskaičiuoti ir sumokėti trečiojo asmens vardu. Pagal LVAT suformuotą praktiką (2009 m. spalio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-773/2009, 2010 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑359/2010 bei 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-363/2011), kai pritaikomas turinio viršenybės prieš formą principas (Mokesčių administravimo įstatymo 69 str. 1 d.), Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM) nuo A klasei priskirtų pajamų sumoka mokestį išskaičiuojantis asmuo, nėra taikoma. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas yra netinkamas Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo subjektas ir jo atžvilgiu negalėjo būti priimti sprendimai. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas jau yra išmokėjęs pinigines lėšas, su kuriomis susijusios mokestinės prievolės yra ginčijamos, savo akcininkui UAB „Promoto“, todėl ir faktiškai neturėtų galimybės išskaičiuoti priskaičiuotų mokesčių, nes nebeatliks jokių su tuo susijusių veiksmų. Pareiškėjo manymu, priimant sprendimus nebuvo tinkamai išnagrinėti visi pateikti įrodymai bei paaiškinimai, dėl ko buvo priimti neteisėti sprendimai bei be pagrindo pritaikytas turinio viršenybės prieš formą principas. A. L., kuris buvo pareiškėjo vienintelis akcininkas iki 2009 m. birželio 29 d., sprendimą parduoti akcijas ir pasitraukti iš dalyvavimo pareiškėjo kapitale buvo priėmęs jau 2008 metais. Nuo 2008 m. pradžios iki 2009 m. birželio 29 d. įvykusio akcijų perleidimo vyko derybos su potencialiais pirkėjais, kurių metu buvo atliekami bendrovės patikrinimai bei vertinimai, siekiant nustatyti jos verslo vertę. Tarp A. L. bei tarpininkavimo paslaugas teikiančios UAB „Pilunitus Group“ 2008 m. vasario 25 d. buvo sudaryta Sutartis dėl konfidencialios informacijos, pagal kurią bendrovės akcininkas sutiko potencialiam pirkėjui – UAB „Industek“ ir jo atstovams bendrovės įvertinimo tikslais atskleisti jos konfidencialią informaciją. UAB „Industek“ pavedimą UAB „Pilunitus Group“ derėtis dėl bendrovės akcijų paketo įsigijimo patvirtina 2007 m. spalio 8 d. Konsultavimo paslaugų sutartis. Vykdant šį pavedimą, UAB „Pilunitus Group“ atliko bendrovės 100 procentų akcijų paketo vertinimą bei surinko bendrą informaciją. A. L. sūnūs M. ir M. L. matydami, kad yra didelis susidomėjimas bendrovės akcijomis iš trečiųjų asmenų bei žinodami A. L. principinį sprendimą pasitraukti iš bendrovės kapitalo parduodant akcijas, pateikė pasiūlymą išpirkti akcijas, dėl ko 2009 m. birželio 29 d. tarp A. L. ir UAB „Promoto“ buvo sudaryta bendrovės akcijų pirkimo–pardavimo sutartis. Šios aplinkybės bei įrodymai patvirtina, kad A. L. siekė pasitraukti iš bendrovės kapitalo bei neturėjo tikslo sudaryti apsimestinio sandorio, o akcijų perleidimo sandoris nelaikytinas sudarytas mokestiniais tikslais. A. L. siekį pasitraukti bei užsiimti kita veikla taip pat patvirtina jo veiksmai, susiję su ūkininko ūkio įregistravimu bei ūkininkavimui reikalingos žemės įsigijimu. A. L. 2010 m. lapkričio 22 d. įsigijo žemės ūkio paskirties sklypą, reikalingą ūkininkavimui, o 2011 m. vasario 9 d. jam buvo išduotas Ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas ŪP Nr. 0126650. Pagal susitarimą su UAB „Promoto“ ir šios bendrovės akcininkais, A. L. bendrovės vadovu liko tik pereinamajam laikui, siekiant užtikrinti sklandų bendrovės veiklos tęstinumą iki 2011 m. gruodžio 31 d., ir tai nepaneigia A. L. tikslo pasitraukti iš dalyvavimo bendrovės kapitale bei atitinka įprastą verslo praktiką. Taip pat nurodė, kad nesutinka su sprendime nurodytu teiginiu, kad UAB „Promoto“ nevykdė jokios veiklos bei atliko tik tarpininko vaidmenį tarp pareiškėjo ir A. L.. UAB „Promoto“ buvo įsteigta kaip holdingo įmonė, kurios pagrindinis tikslas – įmonių akcijų valdymas ir ši įmonė neplanuoja vykdyti jokios ūkinės-komercinės veiklos. Siekdama per dukterines įmones pradėti naujų veiklų vykdymą, 2009–2011 metais UAB „Promoto“ analizavo galimybes ir atliko parengiamuosius veiksmus, susijusius su jonizuoto vandens įrangos prekybos organizavimu. Atsižvelgiant į tai, kad parengiamųjų veiksmų atlikimui reikalingų žmogiškųjų resursų UAB „Promoto“ neturėjo, o steigti savarankišką juridinį asmenį iki realios ūkinės veiklos pradžios nėra ekonomiška, 2009 m. rugsėjo 4 d. tarp UAB „Promoto“ ir pareiškėjo buvo sudaryta Projekto valdymo paslaugų sutartis, pagal kurią už sutartą atlyginimą parengiamuosius veiksmus įsipareigojo atlikti pareiškėjas, o juos atlikus jų rezultatas bus perduotas UAB „Promoto“ įsteigtai naujai dukterinei įmonei. Vykdant šią sutartį, buvo sukurtas internetinis tinklalapis www.jonizuotasvanduo.lt, parengta veiklos pradėjimui reikalinga medžiaga bei atlikti kiti parengiamieji veiksmai. Be jonizuoto vandens projekto, UAB „Promoto“ taip pat pradėjo pasirengimą vystyti visiškai savarankišką veiklą – Vokietijos gamintojo ,,Franklin Electric“ gaminamos įrangos distribuciją Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse. Tuo tikslu ne kartą (kaip klaidingai nurodyta Patikrinimo akte) buvo vykta į Vokietiją bei susitikta su gamintojo ,,Franklin Electric“ atstovais, surengta veiklos pradėjimui reikalinga vaizdinė medžiaga bei atlikti kiti parengiamieji veiksmai. Nesutinka su sprendime išreikšta pozicija, kad iki tampant akcininku uždirbtas pelnas negali būti skirstomas asmenims, akcininkais tapusiems po pelno uždirbimo. UAB „Promoto“ teikiant pasiūlymą dėl bendrovės akcijų įsigijimo buvo atsižvelgta į aplinkybę, kad pareiškėjas turi uždirbto pelno ir jį bus galima paskirstyti – ši aplinkybė turėjo įtakos pardavimo kainai bei planuotai atsiskaitymo už įsigyjamas akcijas struktūrai. Pareiškėjas taip pat nesutinka su sprendime nurodytu teiginiu, kad A. L. sąmoningai kaupė nepaskirstytąjį pelną, siekdamas, jog nepriklausomų turto vertintojų būtų apskaičiuota kuo didesnė bendrovės akcijų paketo vertė. A. L. vienintelis tikslas, kurio buvo siekiama neskirstant bendrovės pelno, – veiklos vystymas ir jo vertės didinimas. Visos paliktos lėšos buvo skiriamos investicijoms, taip plečiant bendrovės veiklos apimtis. Ir tik 2008 metais, kada jau buvo pasiektas principinis sutarimas su UAB „Industek“ dėl bendrovės akcijų pardavimo ir žinant, kad pagal pasiektus sutarimus 650 000 Lt dydžio dividendų išmokėjimas nemažins sutartos akcijų pardavimo kainos, buvo nuspręsta išmokėti dalį bendrovės pelno, žinant, jog bus pasitraukiama iš bendrovės kapitalo.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 70–72) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, jog ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisingi, priimti objektyviai išnagrinėjus su mokestiniu ginču susijusias faktines aplinkybes bei įrodymus, tinkamai aiškinant ir taikant teisės normas. Inspekcija, vykdydama 2011 m. birželio 23 d. pavedimą tikrinti Nr. 35 79, atliko pareiškėjo GPM už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. ir privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. apskaičiavimo ir sumokėjimo į biudžetą teisingumo patikrinimą. Atlikus patikrinimą buvo surašytas 2011 m. liepos 27 d. patikrinimo aktas Nr. 35-99, kuriame, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 10 straipsnyje ir 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu turinio viršenybės prieš formą principu, Inspekcija konstatavo, kad pareiškėjo 2009–2010 metais išmokėti dividendai UAB „Promoto“ pripažinti išmokėtais dividendais A. L.. Įvertinusi padarytus pažeidimus, Inspekcija, remdamasi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 23 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalies nuostatomis, pareiškėjui apskaičiavo 226 000 Lt GPM (už 2009 metus 83 000 Lt (415 000 Lt x 20 proc.), už 2010 metus 143 000 Lt (715 000 x 20 proc.) ir 24 900 Lt PSD įmokų (nuo per 2009 metus išmokėtų 415 000 Lt dividendų x 6 proc.). Pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 1 d. pateikė rašytines pastabas dėl patikrinimo akto. Inspekcija, išanalizavusi pastabas, patikrinimo metu nustatytas aplinkybes bei įrodymus, 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 14.4-56-37 patvirtino patikrinimo aktą. Inspekcija, vadovaudamasi GPMĮ 36 straipsniu, Sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 97 straipsnio 2 dalimi, 139 straipsniu, apskaičiavo 37 889 Lt GPM delspinigių, 3 765 Lt PSD įmokų delspinigių ir skyrė 10 procentų 22 600 Lt GPM baudą bei 2 490 Lt PSD įmokų baudą. VMI prie FM 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 69-290 paliko Inspekcijos sprendimą galioti, o Mokestinių ginčų komisija 2012 m. kovo 30 d. sprendimu paliko VMI prie FM sprendimą nepakeistą. Atsakovo manymu, ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Atsakovas rėmėsi LVAT 2011 m. vasario 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575‑371/2011, 2007 m. liepos 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-719/2007, 2008 m. vasario 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-250/2008, 2010 m. gegužės 10 d. nutartimi administracinėje byloje A438-478/2010, Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimu (kuriame pažymėta, kad mokesčių mokėtojas turi konstitucinę pareigą sąžiningai mokėti mokesčius, jog draudžiama mokesčio įstatymo nustatytą prievolę pažeisti piktnaudžiavimu, kad esant piktnaudžiavimui mokesčio administratorius atkuria iškreiptas ar slepiamas aplinkybes). Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju vykdytų ūkinių operacijų metu galiojęs teisinis reglamentavimas numatė, jog fiziniam asmeniui išmokėti dividendai pagal GPMĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatas buvo apmokestinami 20 procentų GPM tarifu. Pagal GPMĮ 22 ir 23 straipsnio nuostatas, pareiga apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą GPM tenka šias pajamas išmokančiam vienetui. Taip pat nuo šių pajamų jas išmokančiam ūkio subjektui numatyta pareiga apskaičiuoti ir sumokėti 6 procentų PSD įmokas pagal Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalies nuostatas. Pagal Pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 33 straipsnio 2 dalies nuostatas Lietuvos vieneto gaunami dividendai iš Lietuvos vienetų, kuriuose dividendus gaunantis Lietuvos vienetas ne trumpiau kaip 12 mėnesių be pertraukų, įskaitant dividendų paskirstymo momentą, valdo ne mažiau kaip 10 proc. balsus suteikiančių akcijų (dalių, pajų), pelno mokesčiu neapmokestinami ir neįtraukiami į juos gaunančio vieneto pajamas. Taigi, įstatymo leidėjas numatė skirtingą teisinį režimą apmokestinant fizinio asmens ir ūkio subjekto, kuriam taikoma taip vadinama „dalyvavimo išimties taisyklė“, gaunamas dividendų pajamas. Taip pat nurodė, kad patikrinimo metu buvo nustatytos faktinės aplinkybės, kad pareiškėjo pagrindiniu akcininku laikotarpiu iki 2009 m. birželio 29 d. buvo fizinis asmuo A. L., valdęs 100 procentų jo akcijų. Minėtas asmuo šio ūkio subjekto akcijas faktiškai valdė nuo 1993 m., t. y. nuo individualios įmonės įsteigimo, kuri į akcinę bendrovę pertvarkyta 2003 m. sausio 2 d. Pareiškėjas pagal pateiktų 2009–2010 metų sąskaitų apyvartos žiniaraščių duomenis ir 2009–2010 metų balanso duomenis turėjo nepaskirstyto pelno likutį. Pagrindinis pareiškėjo akcininkas pagal 2009 m. birželio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį 100 procentų akcijų pardavė UAB ,,Promoto“, akcijų pardavimo kaina yra 11 955 000 Lt, t. y. 5 977,50 Lt už akciją, už akcijas sulygta suma pagal sutarties 4 straipsnio nuostatas turėjo būti sumokėta iki 2009 m. gruodžio 31 d. UAB ,,Promoto“ įregistruota 2009 m. birželio 18 d., jos steigėjai M. L. ir M. L. (A. L. sūnūs), minėtieji asmenys UAB „Promoto“ įstatiniam kapitalui formuoti įnešė po 5 000 Lt. Iki 2011 m. birželio 13 d. UAB „Promoto“ dirbo tik direktorius M. L. ir buhalterė V. S., minėtieji asmenys dirbo po 5 valandas per mėnesį, darbo užmokestis 25 Lt, minėtieji asmenys dirbo ir pareiškėjui. UAB ,,Promoto“ akcininkai M. ir M. L. pareiškėjui nuo 2009 m. liepos 13 d. dirbo pilną darbo dieną. UAB „Promoto“ 2009 m. birželio 18 d. sudarė patalpų nuomos sutartį su pareiškėju dėl 4 kv. m administracinio ploto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos kaina mėnesiui – 121 Lt. UAB „Promoto“ steigėjai M. L. ir M. L. 2009 m. birželio 30 d. visuotinio akcininkų susirinkimo metu patvirtino pareiškėjo 2008 metų finansinę atskaitomybę ir paskirstė jo uždirbtą pelną iki tampant pareiškėjo akcijas kontroliuojančios UAB „Promoto“ akcininkais. Iš pareiškėjo sukaupto iki 2009 m. sausio 1 d. nepaskirstyto pelno likučio M. L. ir M. L. paskyrė dividendams 830 000 Lt. Pareiškėjas 2009 m. spalio 8 d. pervedė į UAB „Promoto“ banko sąskaitą paskirtų dividendų dalį – 415 000 Lt. Pareiškėjo visuotinio akcininkų susirinkimo metu UAB „Promoto“ akcininkai M. L. ir M. L. nusprendė iš pareiškėjo 2009 metų uždirbto grynojo pelno paskirti dividendams 609 782 Lt. Dividendus pareiškėjas pervedė: 2010 m. gegužės 7 d. – 415 000 Lt, t. y. likusią dalį dividendų, paskirtų 2009 m. birželio 30 d. sprendimu, ir 2010 m. rugsėjo 17 d. pervedė – 300 000 Lt, dalį dividendų, paskirtų 2010 m. gegužės 3 d. sprendimu, į UAB „Promoto“ banko sąskaitą. Paskirtų ir neišmokėtų dividendų likutis 2010 m. gruodžio 31 d. – 309 782 Lt. Inspekcija nustatė, kad 2009 m. spalio 8 d., 2010 m. gegužės 7 d. ir 2010 m. rugsėjo 17 d. dienomis, t. y. tomis pačiomis dienomis, kai UAB „Promoto“ iš pareiškėjo gavo 415 000 Lt, 300 000 Lt ir 415 000 Lt dividendus, UAB „Promoto“ šias sumas pervedė A. L.. UAB „Promoto“ nuo įsteigimo dienos jokių pardavimo pajamų negavo, išskyrus dividendus iš pareiškėjo, kurie buvo apskaityti kaip neapmokestinamosios pajamos. UAB ,,Promoto“ 2009 m. lapkričio 2 d. su A. L. pasirašė novacijos sutartį dėl UAB ,,Promoto“ skolos už akcijas prievolės pakeitimo į paskolos prievolę (UAB ,,Promoto“ skola už pareiškėjo akcijas A. L. 2009 m. lapkričio 2 d. sudarė 11 540 000 Lt), t. y. UAB ,,Promoto“ įsipareigojo grąžinti paskolą A. L. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir nuo novacijos sutarties pasirašymo dienos už naudojimąsi gauta paskola mokėti 10 procentų metines palūkanas. Mokesčių administratorius nustatė, kad UAB ,,Promoto“ buhalterinėje apskaitoje nėra atvaizduotos ūkinės operacijos, jog įmonė būtų atsiskaičiusi su A. L. už įsigytas akcijas. 2009–2010 m. buvo apskaičiuota 1 706 375 Lt palūkanų A. L. už suteiktą paskolą, minėtu laikotarpiu UAB ,,Promoto“ 2009–2010 m. pelno mokesčiu apmokestinamųjų pajamų nedeklaravo, tik sąnaudas darbo užmokesčiui, patalpų nuomai ir palūkanoms, apskaičiuotoms A. L. už paskolą. A. L. yra bendrovės direktorius, ūkininko ūkio įregistravimo ir sklypo įsigijimo veiksmai yra įvykę gerokai vėliau po akcijų perleidimo sandorio sudarymo (2010 m. pabaigoje ir 2011 metais). Mokestinių ginčų komisijos vertinimu, sandorio sudarymo, vykdymo, atsiskaitymo už akcijas aplinkybės iš esmės paneigia pareiškėjo poziciją dėl realaus pagrindinio akcininko siekio perleisti vertybinius popierius ir nedalyvauti tolesnėje veikloje, nes paprastai asmuo, siekiantis perleisti jam nuosavybės teise priklausantį turtą, vadovaudamasis įprasta ekonomine verslo logika, siekia už jo valdomą turtą gauti atitinkamą sulygtą atlygį (turto kainą). Tuo tarpu šiuo atveju, nors yra teigiama, kad įvairios derybos su potencialiais investuotojais vyko nuo 2008 m., tačiau faktiškai akcijos buvo perleistos ūkio subjektui, kuris neturėjo realių finansinių galimybių už įsigytą turtą sumokėti sulygtos kainos, o dalinis apmokėjimas fiziniam asmeniui buvo vykdomas tik gavus iš pareiškėjo dividendus, kurie, remiantis atitinkamomis PMĮ nuostatomis, nebuvo apmokestinami pelno mokesčiu. Atsakovo manymu, UAB „Promoto“ įsteigimas buvo susijęs su pareiškėjo siekimu, pasinaudojant šiuo ūkio subjektu kaip tarpine grandimi, išmokėti dividendus pagrindiniam pareiškėjo akcininkui – fiziniam asmeniui, todėl kritiškai vertina pareiškėjo skundo teiginius, kad UAB „Promoto“ įsteigta kaip holdingo įmonė, kurios tikslas – įmonių akcijų valdymas. Pareiškėjo teiginiai, kad UAB „Promoto“ planavo vykdyti savarankišką veiklą – Vokietijos gamintojo ,,Franklin Electronic“ gaminamos įrangos distribuciją Lietuvos bei Pabaltijo šalyse, todėl buvo komandiruotės ir susitikimai su minėtos įmonės atstovais, yra abejotini, kadangi iš ginčo medžiagos matyti, jog UAB „Promoto“ nėra fiksuota jokių duomenų apie tai, kad jos akcininkas ar, kaip nurodoma, kiti darbuotojai (įmonėje aktualiuoju laikotarpiu dirbo tik direktorius M. L. ir buhalterė) būtų vykę į komandiruotes, minimi asmenys nurodytu laikotarpiu pakankamai įtemptu darbo režimu (pilną darbo dieną) dirbo pas pareiškėją, pareiškėjo internetiniame tinklalapyje yra viešai skelbiama informacija, kad būtent jis yra Vokietijos bendrovės ,,Franklin Electric GmbH“ produkcijos įgaliotas atstovas. Iš ginčo bylos nustatyta, kad realiai UAB „Promoto“ aktualiuoju laikotarpiu jokių investicijų nevykdė ir jų vykdyti neturėjo galimybės dėl finansinių pajėgumų stygiaus. Atsakovo nuomone, ūkinės operacijos buvo vykdomos pažeidžiant draudimo piktnaudžiauti teise principą, o vienintelis jų tikslas buvo mokestinės naudos siekimas, todėl pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas, išmokėdamas dividendus UAB ,,Promoto“, siekė išmokėti dividendus fiziniam asmeniui A. L., tačiau pasinaudodamas tarpinėmis ūkinėmis operacijomis išvengė GPM ir PSD įmokų mokėjimo. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju pagrįstai taikytos MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatos. Byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių ginčo sandorius kvalifikuoti kaip pateisinamus kitais tikslais, nesusijusiais išimtinai su mokestinės naudos siekimu. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Inspekcija apmokestino ne tą subjektą. Mokestinių ginčų komisija pagrįstai sprendime pažymėjo, kad LVAT 2010 m. balandžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-359/2010 konstatavo, jog tais atvejais, kai nustatomos MAĮ 69 straipsnio 1 dalies įtvirtintos sąlygos dėl mokestinės naudos (priešingos teisei) gavimo, tai nesumokėtas mokestis gali būti tiesiogiai išieškotas iš asmens, gavusio tokią mokestinę naudą, t. y. įtvirtinta galimybė (bet ne pareiga) mokesčių administratoriui nukrypti nuo GPMĮ 22 ir 23 straipsnių nuostatų taikymo, mokesčius apskaičiuojant ir išieškant ne iš mokestį išmokančio mokestinių teisinių santykių subjekto (mokestį išskaičiuojančio asmens), o iš pajamas gaunančio asmens, kuomet mokesčių administratorius taiko specialių mokesčių apskaičiavimo būdą (turinio viršenybės principą). Tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus nėra ginčo dėl to, kad pagal GPMĮ 22 straipsnį dividendai yra priskiriami A klasės pajamoms, todėl pareiga apskaičiuoti ir sumokėti pajamų mokestį nuo šių pajamų tenka pajamas išmokančiam vienetui (šiuo atveju pareiškėjui). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, todėl MAĮ 67 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo prasme pareiškėjas neįvykdė pareigos įrodyti, kad Inspekcija neteisingai apmokestino pareiškėją. Atsižvelgiant į byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos skundžiamų sprendimų teisėtumui, vertintini tik kaip gynybinė pozicija.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 31 d. sprendimu (I t., b. l. 136‑145) pareiškėjo UAB „Vandens siurbliai“ skundą patenkino. Teismas panaikino Mokestinių ginčų komisijos 2012 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. S-46(7-15/2012), VMI prie FM 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 69-290 ir Inspekcijos 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 14.1-56-37.
Teismas konstatavo, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 29 punktas (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 redakcija) numato, kad neapmokestinamosios yra pajamos už parduotus arba kitaip perleistus nuosavybėn vertybinius popierius, įsigytus iki 1999 m. sausio 1 d. Tiek nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 27 d. galiojusios redakcijos, tiek nuo 2009 m. gruodžio 28 d. galiojančios redakcijos Pelno mokesčio įstatymo 33 straipsnio 2 dalis numato, kad Lietuvos vieneto gaunami dividendai iš Lietuvos vienetų, kuriuose dividendus gaunantis Lietuvos vienetas ne trumpiau kaip 12 mėnesių be pertraukų, įskaitant dividendų paskirstymo momentą, valdo ne mažiau kaip 10 procentų balsus suteikiančių akcijų (dalių, pajų), pelno mokesčiu neapmokestinami ir neįtraukiami į juos gaunančio vieneto pajamas. Pelno mokesčio įstatymo komentare, aiškinant šią Pelno mokesčio įstatymo nuostatą, be kita ko, nurodoma, kad pagal šioje dalyje nustatytą „dalyvavimo išimtį“ investuotojų – Lietuvos vienetų, iš kitų Lietuvos vienetų gaunami dividendai pelno mokesčiu neapmokestinami, jeigu Lietuvos vienetas (investuotojas) ne trumpiau kaip dvylika mėnesių be pertraukų, įskaitant dividendų paskirstymo momentą, valdo ne mažiau kaip 10 procentų dividendus išmokančio Lietuvos vieneto balsus suteikiančių akcijų (dalių, pajų). Lietuvos vieneto dalyviams nustatytas minimalus 12 mėnesių balsus suteikiančių akcijų (dalių, pajų) valdymo laikotarpis, kuris suteikia teisę neapmokestinti tiems dalyviams (kitiems Lietuvos vienetams) išmokamų dividendų, nebūtinai turi būti suėjęs dividendų paskirstymo datą. Vieneto dalyviui (kitam Lietuvos vienetui) išmokami dividendai gali būti neapmokestinami, jei dividendų paskirstymo momentu dar nėra suėjęs 12 mėnesių akcijų (dalių, pajų) valdymo laikotarpis, bet tas dalyvis turi tikslą išlaikyti tas akcijas (dalis, pajus) ne trumpiau kaip 12 mėnesių. Gyventojų pajamų mokestis apskaičiuotas UAB „Vandens siurbliai“ vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies (2003 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. IX-1848), 22 straipsnio nuostatomis, pagal kurias dividendai priskiriami A klasės pajamoms, o privalomojo sveikatos draudimo įmokos – vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalimi (2009 m. vasario 19 d. įstatymo Nr. XI-183 redakcija), 18 straipsnio 6 dalimi (2009 m. vasario 19 d. įstatymo Nr. XI-183 redakcija). Aktuali LVAT praktika dėl GPMĮ nuostatų, susijusių su pareigos sumokėti gyventojų pajamų mokesčius, apskaičiuotus mokestinio patikrinimo metu taikant MAĮ 69 straipsnį, nustatymo pradėta formuoti 2009 m. spalio 1 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A442-773/2009, išplėtota 2010 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A438-359/2010, šiose nutartyse pateikiamo MAĮ ir GPMĮ nuostatų aiškinimo laikomasi vėliau priimtose nutartyse (2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-363/2011). LVAT 2010 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A438-359/2010, išaiškino, kad mokestį kaip prievolę valstybei struktūriškai sudaro pareiga mokėti įstatymo nustatytą mokestį ir pareiga laikytis įstatymo nustatytos mokesčio mokėjimo tvarkos. Daugumos mokesčių atžvilgiu šios dvi pareigos sutampa ir už tinkamą vykdymą atsako vienas asmuo – savarankiškas mokesčio mokėtojas. Tačiau galimi dvejopos mokestinės prievolės atvejai, kai vienas asmuo pagal mokesčio įstatymą privalo mokėti mokestį (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 3 straipsnis), o kitas asmuo šią prievolę faktiškai atlieka, sumokėdamas (pervesdamas) į biudžetą nustatyta tvarka apskaičiuotą mokestį (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnis). Šiuo atveju viena mokestinė prievolė tenka mokesčio mokėtojui ir mokestį išskaičiuojančiam asmeniui. Atsižvelgiant į tai, Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojų pajamos pagal mokėjimo tvarką suskirstytos į dvi klases – A ir B. A klasei priskirtinos pajamos, nuo kurių mokestį apskaičiuoti, išskaičiuoti ir pervesti į biudžetą privalo mokestį išskaičiuojantis asmuo. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 16 punktą, mokestį išskaičiuojantis asmuo – tai subjektas, kuriam mokesčių teisės aktuose nustatyta prievolė išskaičiuoti mokesčių mokėtojo mokestį ir jį sumokėti į biudžetą. Šio įstatymo 2 straipsnio 15 dalis expressis verbis įtvirtina bendrą taisyklę – mokestį išskaičiuojantis asmuo yra laikomas mokesčių mokėtoju – asmeniu, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį. Vadinasi, mokestį išskaičiuojantis asmuo paprastai pakeičia mokesčių mokėtoją, t. y. jam Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos inter alia nuostatos, reglamentuojančios atsakomybę už mokesčio įstatymuose numatytų pareigų nevykdymą, taikomos analogiškai kaip ir mokesčių mokėtojui, išimtys galimos tik tiesiogiai specialiai numatytais atvejais. Viena iš tokių išimčių numatyta Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnyje. Teismų praktikoje, aiškinant šią normą, pažymėta, kad joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio (ūkinės operacijos), kurie gali būti tiriami šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio (ūkinės operacijos) ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Svarbu, kad taikant nurodytą normą yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A11-719/2007, Nr. A756‑1591/2008, Nr. A39-2377/2008). Todėl, konstatavus Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas (sudarius sandorį (-ius), kurio (-ių) vienintelis tikslas – mokestinės naudos gavimas), Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad gyventojų pajamų mokestį nuo A klasei priskirtų pajamų sumoka mokestį išskaičiuojantis asmuo, nėra taikoma. Priešingu atveju būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningo mokesčių mokėjimo principai, kadangi gyventojas, kuriam numatyta pagrindinė mokesčių mokėjimo pareiga, fiktyviai, motyvuodamas vieninteliu tikslu – mokestinės naudos siekiu, perkelia gyventojų pajamų mokesčio mokėjimą kitam subjektui ir taip piktnaudžiauja savo mokestinėmis teisėmis. Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Taigi teisė neturėtų ginti asmens, kuris piktnaudžiauja mokesčių teisės aktais. Konstitucinis Teismas 2003 m. lapkričio 17 d. nutarime pažymėjo, kad mokesčiai turi būti apskaičiuojami sąžiningai, kad draudžiama mokesčio įstatymo nustatytą prievolę pažeisti piktnaudžiavimu, kad esant piktnaudžiavimui mokesčio administratorius, nustatydamas mokesčio bazę, atkuria iškreiptas ar slepiamas aplinkybes, kad mokesčių mokėtojas turi konstitucinę pareigą sąžiningai mokėti mokesčius. Teisingumo ir protingumo principai reikalauja, kad nesąžiningas mokesčių mokėtojas neturėtų nepagrįstai gauti mokestinės naudos ir išvengti atsakomybės vien dėl to, kad įstatymu yra nustatyta taisyklė, numatanti mokestį išskaičiuojančiam asmeniui bendro pobūdžio pareigą išskaičiuoti ir sumokėti mokestį nuo A klasės pajamų už mokesčio mokėtoją. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrįstų argumentų, dėl kurių reikėtų nesilaikyti minėtos LVAT suformuotos minėtų teisės aktų aiškinimo ir taikymo praktikos, taip pat į tai, jog UAB „Vandens siurbliai“ mokestinio patikrinimo metu mokesčiai ir įmokos apskaičiuoti konstatavus MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, dėl ko GPMĮ 23 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad gyventojų pajamų mokestį nuo A klasei priskirtų pajamų (šiuo atveju – nuo A. L. pajamų) sumoka mokestį išskaičiuojantis asmuo (šiuo atveju – UAB „Vandens siurbliai“), negali būti taikoma, nurodė, jog ginčijami sprendimai yra naikinami vien šiuo pagrindu, t. y . dėl to, kad mokestis ir įmokos bei su jais susijusios baudos apskaičiuoti ne asmeniui, kuris, pritaikius MAĮ 10 ir 69 straipsnių nuostatas, turi pareigą juos sumokėti, t. y. asmeniui, kuris, kaip teigiama, gavo mokestinę naudą. Kadangi pagal Sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnio 6 dalies (2009 m. vasario 19 d. įstatymo Nr. XI-183 redakcija) nuostatas privalomojo sveikatos draudimo įmokos nuo A. L. pajamų turėtų būti apskaičiuotos ir sumokėtos vadovaujantis taisykle, analogiška GPMĮ 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai, ji netaikytina dėl tų pačių priežasčių. Teismas pažymėjo, kad Mokestinių ginčų komisijos 2012 m. kovo 30 d. sprendime Nr. S-46(7-15/2012) nurodyta LVAT 2010 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A438‑359/2010, pateikiamo teisės normų aiškinimo interpretacija yra nekorektiška, kadangi sureikšminamas vienas šios nutarties motyvuojamosios dalies sakinys (tiksliau – vienas jame pavartotų žodžių junginys), kuris savo ruožtu toliau aiškinamas atsietai nuo likusios teksto dalies, o pateikiama pastaba dėl faktinių mokestinio ginčo aplinkybių iš viso sunkiai suprantama: tam, kad būtų galima taikyti minėtą LVAT teisės aktų aiškinimo ir taikymo praktiką, nėra būtina, jog bylų faktinės aplinkybės būtų visiškai identiškos – svarbu, kad faktinės aplinkybės iš esmės būtų panašios ir santykį reguliuotų tos teisės normos, kurių turinio aiškinimas reikšmingu aspektu yra pateikiamas praktiką formuojančiame procesiniame dokumente (šiuo atveju be pagrindo sureikšminama gyventojo pajamų, kurios turėjo būti apmokestinamos, rūšis (dividendai), nors pateikiamam aiškinimui iš esmės svarbi tik klasė (A ar B), kuriai šios pajamos priskiriamos; teiginys, kad mokestinės naudos siekė būtent UAB „Vandens siurbliai“, nėra argumentuotas: kaip nustatė mokesčių administratorius, vykdant 2009 m. gegužės 8 d. turto vertinimo sutartį Nr. 0905190, A. L. sudarytą su UAB „STVVF“ dėl UAB „Vandens siurbliai“ akcijų paketo 100 procentų rinkos vertės nustatymo, 2009 m. gegužės 28 d. darbų perdavimo-priėmimo aktu perduotoje turto vertinimo ataskaitoje Nr. 0905190, pagal UAB „Vandens siurbliai“ pateiktus prognozuojamus rodiklius ir turto vertintojų atliktus skaičiavimus, padaryta išvada, kad pagrindiniai UAB „Vandens siurbliai“ rodikliai turi tendenciją gerėti ir 100 procentų akcijų paketo vertė nustatyta 11 955 000 Lt. Kadangi UAB „Vandens siurbliai“ akcijas būtent už tokią sumą, nuo kurios nebuvo apskaičiuoti ir sumokėti nei mokesčiai, nei įmokos, A. L. ir pardavė UAB „Promoto“, jokių argumentų ir įrodymų, dėl kurių UAB „STVVF“ nustatyta akcijų paketo kaina yra neteisinga, nėra pateikta, atitinkamai nėra pagrindo ir manyti, kad mokestinės naudos siekė, o juo labiau – kad ją gavo UAB „Vandens siurbliai“. Mokestinių ginčų komisijos sprendime minima LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1034/2009 yra priimta 2009 m. rugsėjo 28 d., t. y. anksčiau nei minėtos nutartys, priimtos administracinėse bylose Nr. A442-773/2009, Nr. A438-359/2010 ir Nr. A556-363/2011, todėl, teismo sprendimą vertinant kaip atitinkamą teisės šaltinį ir taikant principą lex posterior derogat prior, LVAT nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A556-1034/2009, suformuota teisės, reikšmingos nagrinėjamai administracinei bylai, aiškinimo taisyklė nebeturėtų būti taikoma. Dėl skunde ir atsiliepime į skundą nurodytų teiginių, susijusių su konstatavimu, jog išmokant dividendus naujai įsteigtam ūkio subjektui UAB ,,Promoto“, iš tikrųjų buvo siekiama išmokėti dividendus A. L., pasinaudojant palankesniu apmokestinimo režimu, t. y. dėl MAĮ 10 ir 69 straipsnių nuostatų taikymo, teismas šiame sprendime nepasisakė, kadangi A. L. nesant mokestinio ginčo dalyviu, kas jau apribojo jo teisę tinkamai dalyvauti mokestiniame patikrinime, ir administracinės bylos proceso šalimi, būtų pasisakoma dėl į bylą neįtraukto asmens teisių ir pareigų.
III.
Atsakovas VMI prie FM apeliaciniame skunde (I t., b. l. 150–152) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti ir palikti galioti Mokestinių ginčų komisijos 2012 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. S-46(7-15/2012), kuriuo patvirtintas VMI prie FM 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. 69-290. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes bei pateiktus įrodymus, netinkamai išaiškino ir taikė LVAT praktiką.
2. Priešingai nei teigia teismas, sprendime minimų bylų bei nagrinėjamo mokestinio ginčo faktinės aplinkybės savo esme nėra panašios dėl to, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių fiktyvaus perkėlimo mokestį išskaičiuojančiam subjektui, t. y. nėra ginčo, kad A. L. ir UAB „Promoto“ 2009 m. birželio 29 d. sudarytas pareiškėjo akcijų perleidimo sandoris yra fiktyvus ir juo siekta mokestinės naudos perkeliant mokestines prievoles juridiniam asmeniui (pvz., UAB „Promoto“ ar pareiškėjui). Nagrinėjamu atveju ginčas vyksta dėl juridinio vieneto – pareiškėjo išmokėtų dividendų akcininkui UAB „Promoto“ pripažinimo dividendų išmokėjimu fiziniam asmeniui, sprendžiamas pajamų, išmokėtų per tarpininką UAB „Promoto“, transformacijos klausimas.
3. Teismas neteisingai identifikavo mokestinio ginčo esmę ir iš esmės padarė klaidingą išvadą dėl mokestinės naudos gavėjo. Pareiškėjas fiktyviai per tarpinį asmenį UAB „Promoto“ išmokėjo dividendus fiziniam asmeniui A. L. ir pasinaudodamas palankesniu dividendų apmokestinimo režimu gavo mokestinę naudą, išvengdamas GPM ir PSD įmokų mokėjimo į biudžetą.
4. Tai, kad fizinis asmuo galutiniame etape gavo dividendų pajamas, nereiškia, kad jis gavo ir mokestinę naudą, ir tuo labiau nereiškia, jog jis tampa mokesčių sumokėjimo santykių dalyviu, kadangi nei GPMĮ, nei Sveikatos draudimo įstatymas nenumato fiziniam asmeniui pareigos nuo gautų dividendų sumokėti mokesčius.
5. Nagrinėjamu atveju pagrįstai vadovaujantis MAĮ 10 ir 69 straipsnio nuostatomis atkurtos pareiškėjo piktnaudžiavimu iškreiptos apmokestinimui reikšmingos aplinkybės ir konstatuota, kad pareiškėjo išmokėti dividendai akcininkui UAB „Promoto“ yra dividendai, išmokėti A. L., todėl pagrįstai nustatytos su tuo susijusios mokestinės prievolės pareiškėjui. Todėl teismo sprendime padarytos išvados, kad mokestinę naudą nagrinėjamu atveju gavo ne pareiškėjas, o fizinis asmuo – A. L. ir pastarajam kyla prievolė nuo gautų pajamų sumokėti mokesčius bei su jais susijusias sumas, yra nepagrįstos ir naikintinos.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu (I t., b. l. 173–188) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Vandens siurbliai“ skundą atmetė.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir vietos mokesčių administratorius, Šiaulių AVMI) 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Nr. 14.1-56-37 dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir mokestinį ginčą dėl šio sprendimo nagrinėjusių Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir centrinis mokesčių administratorius, atsakovas) 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 69-290, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, MGK) 2012 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. S-46(7-15/2012), kuriais minėtas vietos mokesčių administratoriaus sprendimas buvo paliktas galioti, teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo (vietos mokesčių administratoriaus) sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo pareiškėjas buvo pripažintas turinčiu 226 000 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir 24 900 Lt privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų nepriemoką, apskaičiuota 37 889 Lt GPM ir 3 765 Lt PSD įmokų delspinigių bei skirtos 22 600 Lt GPM ir 2 490 Lt PSD įmokų (t. y. 10 proc. mokestinės nepriemokos dydžio) baudos.
Vertinant tokio vietos mokesčių administratoriaus sprendimo pagrįstumą, pirmiausia paminėtinos šios mokestinio patikrinimo bei mokestinio ginčo nagrinėjimo metu nustatytos ir ginčo teisiniams santykiams aktualios faktinės aplinkybės, kurios yra pagrįstos byloje surinktais objektyviais duomenimis ir nekvestionuojamos ginčo šalių:
(1) A. L. nuo 1993 m. buvo individualios įmonės, 2003 m. sausio 2 d. pertvarkytos į pareiškėją UAB „Vandens siurbliai“, savininku (po pertvarkymo – vieninteliu šios bendrovės akcininku) ir direktoriumi;
(2) pagal mokesčių administratoriui pateiktus apskaitos dokumentus, pareiškėjas UAB „Vandens siurbliai“ 2009 m. sausio 1 d. turėjo 4 477 775 Lt nepaskirstyto pelno, 2009 m. gruodžio 31 d. – 4 257 357 Lt (2009 m. pelnas – 609 782 Lt), o 2010 n. gruodžio 31 d. – 4 944 395 Lt (2010 m. pelnas – 1 296 620 Lt);
(3) vykdydama 2009 m. gegužės 8 d. turto vertinimo sutartį (MGK byla, b. l. 112), UAB „STVVF“ atliko UAB „Vandens siurbliai“ akcijų paketo 100 procentų rinkos vertės nustatymą ir 2009 m. gegužės 28 d. darbų perdavimo–priėmimo aktu (MGK byla, b. l. 113) perduotoje turto vertinimo ataskaitoje nurodė, jog šių akcijų rinkos vertė 2009 m. kovo 31 d. buvo 11 955 000 Lt (MGK byla, b. l. 114). Iš šios turto vertinimo ataskaitos matyti, kad nustatant aptariamų akcijų vertę buvo atsižvelgiama ir į sukauptą nepaskirstytą pelną (MGK byla, b. l. 125), mokesčių administratorius nepateikė objektyvių duomenų, kurie leistų abejoti šio vertinimo teisingumu;
(4) 2009 m. birželio 18 d. buvo įregistruota UAB „Promoto“ (įstatinis kapitalas – 10 000 Lt), kurios steigėjai (akcininkai) M. L. ir M. L. yra A. L. sūnūs. Šioje naujai įsteigtoje bendrovėje iki 2011 m. birželio 13 d. po 5 valandas per mėnesį dirbo tik direktorius M. L. ir buhalterė V. S., kurie dirbo ir UAB „Vandens siurbliai“. UAB „Promoto“ iš UAB „Vandens siurbliai“ nuomojosi 4 kv. m plotą administracinėse patalpose, abu UAB „Promoto“ akcininkai pilną darbo dieną dirbo pas pareiškėją;
(5) 2009 m. birželio 29 d. (MGK byla, b. l. 108–111) A. L. 100 proc. pareiškėjo akcijų pardavė UAB ,,Promoto“ už 11 955 000 Lt. Ši suma pagal akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas pardavėjui turėjo būti sumokėta iki 2009 m. gruodžio 31 d. (t. y., per beveik šešis mėnesius). A. L. po akcijų pardavimo iki ginčijamo vietos mokesčių administratoriaus sprendimo priėmimo dienos toliau vadovavo UAB „Vandens siurbliai“ (ėjo šios įmonės direktoriaus pareigas);
(6) 2009 m. birželio 30 d. visuotinio akcininkų susirinkimo metu (MGK byla, b. l. 132) UAB „Promoto“ steigėjai M. L. ir M. L. iš pareiškėjo sukaupto iki 2009 m. sausio 1 d. nepaskirstyto pelno nutarė skirti 830 000 Lt dividendams išmokėti. Vykdydama šį sprendimą UAB „Vandens siurbliai“ 2009 m. spalio 8 d. ir 2010 m. gegužės 7 d. atliktais pavedimais pervedė po 415 000 Lt (viso 830 000 Lt) į UAB „Promoto“ banko sąskaitą;
(7) 2009 lapkričio 2 d. UAB ,,Promoto“ su A. L. pasirašė novacijos sutartį (MGK byla, b. l. 148–150) dėl šios bendrovės skolos už įsigytas akcijas pakeitimo į paskolos prievolę (UAB ,,Promoto“ skola už pareiškėjos akcijas A. L. novacijos sutarties pasirašymo dieną sudarė 11 540 000 Lt). Šia sutartimi UAB ,,Promoto“ įsipareigojo grąžinti paskolą A. L. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir nuo novacijos sutarties pasirašymo dienos už naudojimąsi gauta paskola mokėti 10 proc. dydžio metines palūkanas;
(8) 2010 m. gegužės 3 d. visuotinio akcininkų susirinkimo metu (MGK byla, b. l. 133) UAB „Promoto“ akcininkai nutarė iš pareiškėjo 2009 metų uždirbto grynojo pelno 609 782 Lt skirti dividendams. 2010 m. rugsėjo 17 d. dalis šios sumos (300 000 Lt) buvo pervesta į UAB „Promoto“ banko sąskaitą. Patikrinimo metu nustatyta, kad paskirtų ir pareiškėjo neišmokėtų dividendų likutis 2010 m. gruodžio 31 d. sudarė 309 782 Lt;
(9) 2009 m. spalio 8 d., 2010 m. gegužės 7 d. ir 2010 m. rugsėjo 17 d. (t. y. tomis pačiomis dienomis, kada pareiškėjas išmokėjo minėtus dividendus) UAB „Promoto“ gautų dividendų sumas pervedė A. L., kaip atsiskaitymą už parduotas akcijas (suteiktą paskolą);
(10) 2009–2010 metais UAB ,,Promoto“ pelno mokesčiu apmokestinamųjų pajamų nedeklaravo, iš esmės jokių kitų pajamų, išskyras minėtas dividendų sumas, ši bendrovė negavo, jos sąnaudas sudarė mokėtas darbo užmokestis, patalpų nuomos išlaidos, atsiskaitymas už įgytas akcijas (paskolą) bei palūkanos, apskaičiuotos A. L. už minėtą paskolą.
Šiaulių AVMI ginčijamu sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo iš esmės vertino, jog minėta 2009 m. birželio 29 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta fiktyviai ir (vieninteliu) tikslu – išvengti GPM ir PSD įmokų mokėjimo pareiškėjui išmokant dividendus. Vietos mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į patikrinimo metu surinktus duomenis bei taikydamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas; tekste remiamasi 2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 10 straipsnyje ir 69 straipsnio 1 dalyje numatytą turinio viršenybės prieš formą principą, vertino, kad aptariamos sumos iš tikrųjų buvo išmokėtos ne UAB „Promoto“, bet fiziniam asmeniui A. L..
Teismas priminė, jog atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris sudaromas siekiant gauti mokestinę naudą, inter alia tiesiogiai ar netiesiogiai sumažinti mokėtinas mokesčių sumas ar visiškai išvengti mokesčių mokėjimo, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas (Mokesčių administravimo įstatymo 69 str. 1 d.).
Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija, nekartodama tų pačių argumentų, pirmiausiai sutiko su vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, įskaitant pirmosios instancijos teismą, pateiktu ginčo teisiniams santykiams aktualių Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPM įstatymas), Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – ir Sveikatos draudimo įstatymas) bei Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo nuostatų aiškinimu, jog UAB „Vandens siurbliai“ išmokant dividendus prieš tai aptartu būdu, buvo išvengta tų mokestinių prievolių, kurios atsirastų, jei šios sumos, kaip dividendai, būtų tiesiogiai išmokėtos A. L..
Toliau teismas pastebėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad siekiant konkrečiai situacijai taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas, sudarydamas atitinkamus sandorius ar vykdydamas tam tikras ūkines operacijas, siekė vienintelio tikslo – gauti mokestinę naudą. Kai objektyviai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (pvz., žr. 2008 m. vasario 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑250/2008; 2007 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11‑719/2007; 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2698/2012; 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje A556‑404/2013 ir kt.). Iš tiesų joks teisės aktas neįpareigoja mokesčių mokėtojo, esant galimybei pasirinkti vieną iš kelių teisėto elgesio modelio variantų, rinktis tokį, pagal kurį jam atsirastų didžiausia mokestinė prievolė. Įstatymai taip pat neįpareigoja (nenustato prievolės) rinktis tokį turto perleidimo (sandorių sudarymo) būdą, kuris būtų naudingiausias valstybės biudžetui. Akivaizdu, jog sąžiningai veikiantis asmuo (teisės subjektas, mokesčių mokėtojas) turi teisę bei galimybę numatyti savo veiksmų mokestines pasekmes ir pasirinkti tokį teisėtą veiklos modelį, kuris leistų vykdyti savo veiklą mažiausiomis išlaidomis, jei tik nėra pažeidžiamas draudimo piktnaudžiauti teise principas. Todėl vien tik aplinkybė, kad sudarydamas atitinkamus sandorius ar juose dalyvaudamas mokesčių mokėtojas įgijo tam tikrą mokestinį pranašumą, savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog šie sandoriai buvo sudaryti piktnaudžiaujant mokesčių mokėtojui suteiktomis teisėmis. Tuo tikslu būtina nustatyti įgyjamo mokestinio pranašumo prieštaravimą mokesčių įstatymų nuostatomis siekiamam tikslui, taip pat nustatyti objektyvių požymių visumą, kuri patvirtintų, kad nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas yra įgyti mokestinį pranašumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575‑371/2011; 2011 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑201/2011; 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442‑2316/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3448/2011).
Tačiau nagrinėjamu atveju išplėstinė teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje surinktais duomenimis, inter alia juos vertindama pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas proceso taisykles, neturėjo pagrindo abejoti vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, įskaitant pirmosios instancijos teismą, pateikta išvada, jog minėtos 2009 m. birželio 29 d. pareiškėjo akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymu ir kitomis tarpinėmis operacijomis iš esmės buvo siekiama vienintelio tikslo – įgyti mokestinę naudą, t. y. sudaryti prielaidas UAB „Vandens siurbliai“ A. L. išmokėti atitinkamas sumas iš šios bendrovės nepaskirstyto pelno išvengiant mokesčių įstatymuose numatytų mokestinių prievolių. Tokį vertinimą pagrindžiančios aplinkybės ir jų turinys yra išsamiai atskleisti atlikto mokestinio patikrinimo akte, ginčijamame vietos mokesčių administratoriaus sprendime, atkartotos mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimuose, todėl jų detalus pakartojimas šiame baigiamajame teismo akte būtų perteklinis. Pastebėtina ir tai, jog pareiškėjo mokestinio patikrinimo, sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo bei mokestinio ginčo nagrinėjimo metu pateikti paaiškinimai bei duomenys apie UAB „Promoto“ paskirtį ir veiklos tikslus, galimai planuojamą vykdyti veiklą (investicijas), A. L. ketinimus nebedalyvauti UAB „Vandens siurbliai“ veikloje ir kitas ginčo teisiniams santykiams reikšmingas aplinkybes, juos (paaiškinimus ir duomenis) analizuojant visų byloje nustatytų duomenų kontekste (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d.), nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo kitaip vertinti aptariamų mokestinių teisinių santykių. Byloje galima daryti pagrįstą išvadą, jog mokesčių administratorius įvykdė jam Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą ir pagrįstai sprendė, jog yra pagrindas ginčo mokestinius santykius vertinti taikant Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą bei klausimą dėl šiuose santykiuose dalyvaujančių subjektų mokestinių prievolių spręsti pagal to paties įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas taisykles.
V.
Apeliacinės instancijos teismas paminėjo, jog mokestines prievoles apskaičiuojant pagal Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje numatytas taisykles, neatsižvelgiama į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet yra atkuriamos iškreipiamos ar slepiamos aplinkybės, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestis apskaičiuojamas pagal mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Taikant šias taisykles, kaip teisingai sprendė vietos mokesčių administratorius, nagrinėjamu atveju pareiškėjo 2009 m. spalio 8 d., 2010 m. gegužės 7 d. ir 2010 m. rugsėjo 17 d. UAB „Promoto“ išmokėtos sumos apmokestinimo tikslais turi būti pripažintos A. L. išmokėtais dividendais ir, atitinkamai, šio asmens pajamomis iš paskirstytojo pelno GPM įstatymo 12 straipsnio (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 redakcija) prasme. Tokios gyventojo pajamos yra apmokestinamos GPM (GPM įstatymo 5 str. 1 ir 2 d., 6 str. 2 d. (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007, 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI‑111 redakcijos) bei, kiek tai susiję su 2009 metų ginčo pajamomis, nuo šių pajamų turi būti sumokėtos PSD įmokos (Sveikatos draudimo įstatymo 17 str. 8 d. (2009 m. vasario 19 d. įstatymo Nr. XI-183 redakcija).
Teismas, pasisakydamas dėl to, kuriam iš minėtų mokestinių santykių dalyvių (t. y., ar pareiškėjui, ar A. L.) teko (tenka) pareiga į valstybės biudžetą įmokėti GPM bei PSD įmokas, pažymėjo, kad Lietuvos vieneto fiziniam asmeniui (gyventojui) išmokėti dividendai, vadovaujantis GPM įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punktu (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 redakcija), priskiriamos šio asmens (gyventojo) A klasės pajamoms. Atitinkamai Lietuvos vienetas, kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo išmokėdamas išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą GPM įstatymo nustatytą pajamų mokestį, jeigu šios išmokos nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms (GPM įstatymo 23 str. 1 d. (2003 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. IX-1848 redakcija). Šis Lietuvos vienetas nuo gyventojo A klasės pajamoms priskiriamų išmokų, išmokėtų iki atitinkamo mokestinio laikotarpio mėnesio 15 dienos, išskaičiuotą pajamų mokestį privalo sumokėti į biudžetą iki to paties mėnesio 15 dienos, o nuo išmokų, išmokėtų po atitinkamo mokestinio laikotarpio mėnesio 15 dienos, išskaičiuotas pajamų mokestis turi būti sumokėtas iki to paties mėnesio paskutinės dienos (GPM įstatymo 23 str. 3 d. (2003 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. IX‑1848). Kiek tai susiję su 2009 metais išmokėtomis ginčo sumomis, Sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnio 6 dalis (2009 m. vasario 19 d. įstatymo Nr. XI-183 redakcija) įtvirtino, kad PSD įmokas nuo aptariamų pajamų apskaičiuoti ir sumokėti turėjo tokias pajamas išmokantis asmuo GPM įstatyme nustatytais terminais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad taikant turinio viršenybės prieš formą principą ir pagal Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas taisykles atkūrus iškreiptas ir paslėptas aplinkybes, sutiktina su vietos mokesčių administratoriaus vertinimu, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas UAB „Vandens siurbliai“ pripažintinas mokestį išskaičiuojančiu (pajamas išmokančiu) asmeniu apžvelgtų GPM įstatymo ir Sveikatos draudimo įstatymo nuostatų prasme. Atitinkamai, kaip iš esmės teisingai sprendė vietos ir centrinis mokesčių administratoriai bei Mokestinių ginčų komisija, būtent jam (pareiškėjui) pagal ginčo teisiniams santykiams aktualų teisinį reguliavimą teko pareiga nuo išmokėtų ginčo sumų išskaičiuoti (apskaičiuoti) ir nustatytais terminais bei tvarka į valstybės biudžetą sumokėti atitinkamo dydžio GPM bei PSD įmokas.
Nukrypdamas nuo šių (mokesčių) įstatymų nuostatų pirmosios instancijos teismas iš esmės sprendė, jog atvejais, kai nustatomos Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos dėl mokestinės naudos (priešingos teisei) gavimo, nesumokėtas mokestis gali būti tiesiogiai išieškotas iš mokesčio mokėtojo, gavusio tokią mokestinę naudą, o ne iš mokestį išskaičiuojančio asmens. Kategoriškai nepaneigdama tokio vertinimo galimybės ir jo teisingumo tam tikrais atvejais, išplėstinė teisėjų kolegija vis dėlto pastebėjo, kad, skirtingai nei sprendė Vilniaus apygardos administracinis teismas, negalima teigti, jog vien nustatymas, kad atitinkamų mokestinių teisinių santykių kvalifikavimui reikšmingi mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė buvo sudaryti turint (vienintelį) tikslą gauti mokestinę naudą, savaime eliminuoja mokestį išskaičiuojančio asmens (nagrinėjamu atveju – pareiškėjo) pareigą nuo minėtų gyventojo A klasės pajamų išskaičiuoti ir į biudžetą sumokėti atitinkamas mokesčių bei kitų privalomųjų įmokų sumas.
Šiuo aspektu teismas pirmiausia pastebėjo, kad taikant turinio viršenybės prieš formą principą ir (ar) mokėtinus mokesčius apskaičiuojant pagal Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles, iš esmės yra atliekamas konkretaus mokestinio teisinio santykio dalyvių veiklos turinio vertinimas. Šis veiklos vertinimas atliekamas siekiant ne sukurti, pakeisti ar panaikinti mokestinius teisinius santykius, t. y. santykius, kurie yra reguliuojami mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų, bet siekiant tinkamai kvalifikuoti nustatytas tikrąsias teisiškai reikšmingas aplinkybes, tokiu būdu atskleidžiant realiai atsiradusius ir egzistuojančius mokestinius teisinius santykius (šiuo klausimu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A442‑724/2013). Atkūrus iškreiptas ir (ar) slepiamas aplinkybes, šios aplinkybės turi būti kvalifikuojamos pagal atitinkamas (mokesčių) įstatymų nuostatas, o tai inter alia reiškia, jog ir subjektas, atsakingas už atitinkamų mokestinių prievolių įvykdymą, turi būti identifikuojamas būtent pagal atitinkamas mokesčių įstatymų nuostatas. Nei Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnis, nei šio įstatymo 69 straipsnio 1 dalis, kuriais nagrinėjamu atveju rėmėsi mokesčių administratorius, savaime nesuteikia teisės atitinkamas mokestines prievoles paskirstyti kitiems asmenims, nei tiems, kurie eksplicitiškai nurodyti atitinkamo mokesčio įstatyme. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pagal ginčo teisiniams santykiams taikytinas GPM įstatymo bei Sveikatos draudimo įstatymo nuostatas būtent pareiškėjas pripažintinas mokestį išskaičiuojančiu asmeniu, būtent jam pagal bendrąją taisyklę teko (tenka) šiuose mokesčių teisės aktuose nustatyta prievolė išskaičiuoti nuo mokesčių mokėtojo (A. L.) gautų A klasės pajamų GPM bei PSD įmokas ir šias sumas nustatyta tvarka bei terminais sumokėti į biudžetą.
Kita vertus, teismas taip pat nurodė, jog mokestį išskaičiuojantis asmuo, kaip jis apibrėžiamas Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje, dalyvauja dvejopame su mokestinės prievolės įvykdymu susijusiame teisiniame santykyje, kai vienas asmuo pagal mokesčio įstatymą privalo mokėti mokestį, o kitas asmuo šią prievolę faktiškai atlieka, sumokėdamas (pervesdamas) į biudžetą nustatyta tvarka apskaičiuotą mokestį. Šiuo atveju viena mokestinė prievolė tenka mokesčio mokėtojui ir mokestį išskaičiuojančiam asmeniui. Tokiu atveju mokestį išskaičiuojantis asmuo, kiek tai susiję su aptariamų prievolių vykdymu, paprastai pakeičia mokesčių mokėtoją (šiuo klausimu, be kita ko, žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438‑359/2010). Tačiau tai nereiškia, jog visais atvejais eliminuojama mokesčio mokėtojo pareiga įvykdyti mokestinę prievolę, kai jos neįvykdo (netinkamai įvykdo) mokestį išskaičiuojantis asmuo.
Iš tiesų vienas iš pagrindinių apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principų yra mokesčių teisingumo (Mokesčių administravimo įstatymo 6 str.). Šio principo taikymas mokestiniuose santykiuose yra neatsiejamas nuo Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos mokesčių administratoriaus pareigos, administruojant mokesčius, vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais. Tai, be kita ko, reiškia, jog mokesčių administratorius savo veikloje privalo vadovautis ne tik formaliomis mokesčių teisės aktuose nustatytomis taisyklėmis, bet ir minėtais kriterijais (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5‑518/2005; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17‑1086/2007; 2005 m. rugsėjo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5‑1075/2005). Analogiška pareiga tenka ir mokestinį ar kitą ginčą dėl mokesčių administratoriaus veiksmų (neveikimo), susijusį su mokesčių administravimu, nagrinėjančioms institucijoms, įskaitant administracinius teismus.
Be to, mokestiniuose teisiniuose santykiuose reikšmingi ir mokesčių visuotinio privalomumo bei mokesčių mokėtojų lygybės principai (Mokesčių administravimo įstatymo 7 str. ir 8 str. 1 d.), kurie pažeidžiami, kai, pavyzdžiui, mokesčiai (jų dalis) yra nesumokami ar mokestinė prievolė vykdoma nesilaikant įstatyme numatytų terminų. Aptariamiems santykiams svarbus ir bendrasis sąžiningumo principas, be kita ko, reikalaujantis mokesčio mokėtojo (įskaitant mokestį išskaičiuojantį asmenį) atidumo, rūpestingumo bei draudžiantis piktnaudžiauti teise. Netoleruotina ir viešąjį interesą pažeidžiančia pripažintina situacija, kai, pavyzdžiui, dėl atitinkamame mokestiniame santykyje dalyvavusių asmenų piktnaudžiavimo teise, sukčiavimo ir kitokio teisės aktams prieštaraujančio mokestinės naštos (su)mažinimo, mokesčių mokėtojai (mokestį išskaičiuojantys asmenys) išvengtų jiems tenkančių mokestinių prievolių, atitinkamos sumos nebūtų sumokėtos į biudžetą.
Teismas neabejojo, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose, kuriuose dalyvauja mokestį išskaičiuojantis asmuo ir kuriuose yra nustatyta šių santykių dalyvių (dalies ar visų) veikla, susijusi su siekiu įgyti (teisei prieštaraujančią) mokestinę naudą, formalus mokesčių įstatymo nuostatų taikymas tam tikrais atvejais būtų nesuderinamas su minėtais mokesčių teisėje (administruojant mokesčius) taikomais principais bei kriterijais. Akivaizdu, jog, pavyzdžiui, aptariamiems principams ir kriterijams prieštarautų reikalavimas mokestį išskaičiuojančiam asmeniui į biudžetą įmokėti atitinkamus mokesčius ir su jais susijusias sumas (delspinigius, baudas), jei mokestinė nepriemoka susidarė dėl mokesčių mokėtojo sukčiavimo, piktnaudžiavimo teise ar kitų teisei prieštaraujančių veiksmų, apie kuriuos pirmasis (mokestį išskaičiuojantis) asmuo, veikdamas sąžiningai ir rūpestingai, nežinojo ir negalėjo žinoti. Neturėtų būti paneigiama mokesčių mokėtojo mokestinė prievolė ir tais atvejais, kai inter alia Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nurodytais tikslais mokestinių santykių dalyviai tikslingai siekia perkelti mokesčių mokėjimą mokestį išskaičiuojančiam asmeniui, kuris dėl mokumo problemų (pvz., gresiančio bankroto) šių prievolių akivaizdžiai negalės įvykdyti (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438‑359/2010). Tačiau net ir konstatavus Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas, bet nenustačius jokių išskirtinių ir ypatingų aplinkybių, kurios reikalautų klausimą dėl asmens, atsakingo už mokestinės prievolės įvykdymą, spręsti taikant minėtus principus ir kriterijus, t. y. nesant teisinio pagrindo nukrypti nuo formalių teisės aktų nuostatų, pareiga įvykdyti aptariamo pobūdžio mokestines prievoles tenka būtent įstatymų leidėjo nurodytam mokestį išskaičiuojančiam asmeniui, nepriklausomai nuo to, kuris iš mokestinių teisinių santykių dalyvių gavo atitinkamą mokestinę naudą. Būtent toks vertinimas atsispindi ir dominuojančioje administracinių teismų praktikoje (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556‑1034/2009; 2011 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442‑66/2011; 2011 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-371/2011; 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575‑662/2011; 2012 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-158/2012 ir kt.).
Teismas pabrėžė ir tai, jog, skirtingai nei teigia pareiškėjas, vien faktinė aplinkybė, kad atitinkamos sumos (išmokos) mokesčio mokėtojui išmokėtos iš jų (šių sumų) neišskaičiavus mokėtinų mokesčių ir (ar) kitų privalomųjų mokėjimų, savaime negali būti vertinama, kaip paneigianti aptariamas mokestį išskaičiuojančio asmens pareigas. Priešingas vertinimas akivaizdžiai neatitiktų tikslų, kurių įstatymų leidėjas siekė nustatydamas mokestį išskaičiuojančio asmens prievoles, mokesčių teisės aktuose nustatytos pareigos išskaičiuoti mokesčių mokėtojo mokėtiną mokestį ir jį sumokėti į biudžetą vykdymas priklausytų tik nuo šio (mokestį išskaičiuojančio) asmens valios, kas neabejotinai paneigtų aptariamos pareigos paskirtį.
Išplėstinė teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatavo, jog, nesant mokesčių įstatymuose ir juos lydinčiuose teisės aktuose nustatytų specialių nuostatų, taikant Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą ir (ar) mokėtinus mokesčius apskaičiuojant pagal to paties įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles, mokesčių teisės aktuose nustatyta mokestį išskaičiuojančio asmens prievolė išskaičiuoti mokesčių mokėtojo mokestį ir jį sumokėti į biudžetą gali būti perkelta atitinkamo mokesčio įstatyme nurodytam mokesčio mokėtojui tik tokiu atveju, jei toks neperkėlimas pažeistų mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo, visuotinio privalomumo, sąžiningumo principus ir (ar) neatitiktų protingumo bei teisingumo kriterijų, kurių turi būti paisoma mokesčių administratoriui administruojant mokesčius. Šis vertinimas atliekamas atsižvelgiant į konkrečiame mokestiniame santykyje susiklosčiusias individualias aplinkybes.
Tokios išvados negali paneigti pareiškėjo bei pirmosios instancijos teismo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys, kurios nagrinėjamu atveju ginčo šalims neturi res judicata galios. Be to, kiek tai susiję su šiame teismo baigiamajame akte pateiktomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, primintina, kad teismų praktika nėra ir negali būti visiškai statiška. Ji gali būti vystoma, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, kaip yra nagrinėjamu atveju, šį būtinumą tinkamai motyvuojant. Tinkamai motyvuota teismų praktikos kaita, kai ji nėra atsitiktinė, atitinka teisinės valstybės imperatyvą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A143‑67/2009, Administracinė jurisprudencija Nr. 7(17), 2009, p. 289–303; 2008 m. rugsėjo 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A556‑984/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 6(16), 2008, p. 224–239).
VI.
Teismas, spręsdamas klausimą dėl prieš tai išdėstytų taisyklių taikymo ginčo teisiniams santykiams, pastebėjo, jog mokestinio patikrinimo metu nustatytos ginčo teisinių santykių kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės apie pareiškėjo direktoriaus (t. y. UAB „Vandens siurbliai“ vardu veikiančio asmens) A. L. ryšius su UAB „Promoto“ akcininkais, pastarosios bendrovės darbuotojų (direktoriaus ir buhalterės) darbą UAB „Vandens siurbliai“, ginčo mokestinių santykių dalyvių veiklos ypatumus, jas (aplinkybes) vertinant kitų surinktų įrodymų kontekste, leidžia neabejotinai teigti, jog pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti) apie aptariamą teisės aktams prieštaraujantį mokestinės naudos siekimą, tačiau jokių veiksmų nesiėmė. Nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta jokių objektyviais įrodymais pagrįstų ypatingų ir (ar) išskirtinių aplinkybių, kurios taikant minėtus principus bei kriterijus leistų nukrypti nuo aiškių šioje byloje taikytinų mokesčių įstatymų nuostatų bei pripažinti pareiškėją, kaip mokestį išskaičiuojantį asmenį, neatsakingu už ginčijamame vietos mokesčių administratoriaus sprendime nurodytų mokestinių prievolių įvykdymą.
Ginčo atveju nekeliamas klausimas dėl apskaičiuotų GPM, PSD įmokų ir delspinigių dydžių, apeliacinės instancijos teismui pagal byloje surinktą medžiagą nekilo abejonių dėl šių sumų pagrįstumo. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat vertino, kad nėra duomenų apie įstatyme numatytų atleidimo nuo skirtos baudos pagrindų buvimą (Mokesčių administravimo įstatymo 141 str. 1 d. ir 2 d. (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija), apskaičiuodamos skiriamos baudos dydį mokesčių administratorius tinkamai vertino visas reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialinės teisės nuostatas.
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog skundžiami vietos mokesčių administratoriaus bei mokestinį ginčą nagrinėjusių atsakovo ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimai laikytini pagrįstais ir teisėtais. Juos panaikindamas pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams aktualias teisės normas, neteisingai vertino reikšmingas faktines bylos aplinkybes, todėl šio teismo sprendimas yra naikintinas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.
VII.
Pareiškėjas UAB „Vandens siurbliai“ ir į bylos nagrinėjimą neįtraukti asmenys UAB „Promoto“ ir A. L. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-715/2013. Į bylos nagrinėjimą neįtraukti asmenys UAB „Promoto“ ir A. L. prašo atnaujinti procesą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytu pagrindu (sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų), o pareiškėjas UAB „Vandens siurbliai“ – ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais (pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį; būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą; II t., b. l. 1–19).
Nurodo, kad UAB „Promoto“ ir A. L. be pagrindo nebuvo įtraukti į administracinės bylos nagrinėjimą. Mokesčių administratoriaus priimtų sprendimų ir administracinės bylos pagrindas yra 2009 m. birželio 29 d. tarp minėtų asmenų sudaryta UAB „Vandens siurbliai“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo sprendime, vertindamas akcijų pirkimo–pardavimo sutarties tikslus, konstatavo, jog šis akcijų perleidimo sandoris yra apsimestinis (fiktyvus), sudarytas išimtinai mokestiniais tikslais. Mano, kad sutarties tikruosius tikslus ir šalių ketinimus galima nustatyti tik procese dalyvaujant konkretaus sandorio šalims. Remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio taikymo sąlygomis ir atsižvelgiant į mokesčių administravimo procese taikomas įrodinėjimo pareigas, tik į bylą neįtraukti asmenys, kaip sandorio šalys, gali paneigti mokestinės naudos iš sandorio siekimo prielaidą bei įrodyti sandorio ekonomiškai ar kitus pagrįstus tikslus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime atliktas faktinių aplinkybių, susijusių su ginčo sandorio sudarymo tikslais, vertinimas ir Mokesčių administravimo įstatymo 10 ir 69 straipsnių nuostatų taikymas per se reiškia pasisakymą dėl UAB „Promoto“ ir A. L. (apmokestinamojo asmens) teisių ir pareigų. UAB „Vandens siurbliai“ nagrinėjamu atveju buvo ne ginčo sandorių dalyvis ir apmokestinamasis asmuo, bet akcijų pirkimo–pardavimo sutarties objektas. Teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo išvados sukelia teisinį neapibrėžtumą dėl UAB „Promoto“ ir A. L. siejančių sutartinių įsipareigojimų pobūdžio, jų dydžio ir mokestinio vertinimo bei apriboja jų turtinių teisių ir pareigų įgyvendinimą; paneigia UAB „Promoto“, kaip UAB „Vandens siurbliai“ akcininko, turtines ir neturtines teises; sukuria mokestinių teisinių pasekmių neapibrėžtumą; suvaržo į bylos nagrinėjimą neįtrauktų asmenų, kaip civilinių teisinių santykių dalyvių, teises ir pareigas bei sukuria prielaidas kilti naujiems ginčams ateityje.
Teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu buvo padarytas esminis Mokesčių administravimo įstatymo 10 ir 69 straipsnių, taip pat Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 15 ir 16 straipsnių normų pažeidimas, kas turėjo įtakos priimant neteisėtą sprendimą. Pažymi, kad Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies taikymui yra būtinas dviejų lygiaverčių elementų egzistavimas: 1) vienintelis ūkinės operacijos tikslas – mokestinė nauda; 2) ūkinė operacija neturėjo jokių kitų verslo logika pagrįstų tikslų. Neįtraukus į bylą akcijų pirkimo–pardavimo sutarties šalių, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime objektyviai negalėjo būti įvertinta antroji būtina sąlyga – objektyvūs akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo tikslai. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu padaryta išvada, jog UAB „Promoto“ sprendimas išmokėti UAB „Vandens siurbliai“ dividendų dalį bei A. L. atlikti mokėjimai pagal akcijų pirkimo–pardavimo sutartį ir novacijos sutartį yra laikytini UAB „Vandens siurbliai“ A. L. išmokėtais dividendais, prieštarauja imperatyvioms Akcinių bendrovių įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 15 ir 16 straipsnių nuostatoms, nes šiomis sprendimo išvadomis paneigiamas UAB „Promoto“, kaip pareiškėjo akcininko, teisių turinys, nors Mokesčių administravimo įstatymas nenumato tokių normų taikymo galimybių. Be to, pareiškėjo išmokamų dividendų pripažinimas dividendų išmokėjimu A. L., t. y. asmeniui, neturinčiam nuosavybės teisių į pareiškėjo akcijas, taip pat prieštarauja minėtoms Akcinių bendrovių įstatymo nuostatoms. Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai netaikė Akcinių bendrovių įstatymo nuostatų.
Pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime padaryti pažeidimai sudaro būtinybę atnaujinti procesą ir užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VIII.
Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis). Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose.
Į bylos nagrinėjimą neįtraukti asmenys UAB „Promoto“ ir A. L. prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punktą, o pareiškėjas UAB „Vandens siurbliai“ – pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytu pagrindu
Į bylos nagrinėjimą neįtraukti asmenys UAB „Promoto“ ir A. L. prašo administracinėje byloje procesą atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkto, numatančio, kad procesas gali būti atnaujinamas, jei sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų, pagrindu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šis proceso atnaujinimo pagrindas skirtas užtikrinti vieną pagrindinių sąžiningo teismo proceso principų – teisę būti išklausytam. Procesas šiuo pagrindu atnaujinamas, kai nustatomos dvi esminės sąlygos: 1) asmuo be pakankamo pagrindo nebuvo įtrauktas į bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nagrinėjimą, 2) priimtame teismo procesiniame sprendime pasisakyta dėl jo teisių ir pareigų (teismo procesinis sprendimas pažeidžia jo teises ar įstatymų saugomus interesus) (žr. 2009 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P556-26/2009, 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-133/2010).
Pažymėtina, kad sprendžiant, ar asmuo turėjo būti įtrauktas į bylą, vertinamas ginčo pobūdis, paties neįtraukto į bylos nagrinėjimą subjekto statusas. Pasisakymas dėl asmenų teisių ar pareigų sprendime suprantamas kaip tiesioginis nurodymas dėl asmens, neįtraukto į procesą, teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-57/2011), todėl vien tik tokio subjekto paminėjimas teismo sprendime nereiškia, kad dėl jo buvo pasisakyta (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P556‑272/2009).
Nagrinėjamu atveju iš į bylos nagrinėjimą neįtrauktų asmenų UAB „Promoto“ ir A. L. prašymo suprastina, kad, šių asmenų nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 12 d. sprendime pasisakė dėl UAB „Promoto“ ir A. L. teisių ir pareigų, nes vertino šių asmenų sudarytą UAB „Vandens siurbliai“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, kurios sudarymo tikslus kvalifikavo kaip išimtinį mokestinės naudos siekį, kas prilygsta ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtintam pasisakymui dėl į bylos nagrinėjimą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų, kaip pagrindui atnaujinti procesą.
Teisėjų kolegija, patikrinusi minėto sprendimo turinį, su tokiais argumentais nesutinka. Analizuojamame sprendime konstatuota, kad „<...> išplėstinė teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje surinktais duomenimis, inter alia juos vertindama pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas proceso taisykles, neturi pagrindo abejoti vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, įskaitant pirmosios instancijos teismą, pateikta išvada, jog minėtos 2009 m. birželio 29 d. pareiškėjo akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymu ir kitomis tarpinėmis operacijomis iš esmės buvo siekiama vienintelio tikslo – įgyti mokestinę naudą, t. y. sudaryti prielaidas UAB „Vandens siurbliai“ A. L. išmokėti atitinkamas sumas iš šios bendrovės nepaskirstyto pelno išvengiant mokesčių įstatymuose numatytų mokestinių prievolių“. Iš to matyti, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, jos sudarymo aplinkybės bei tikslai buvo analizuojami ir vertinami visų byloje surinktų įrodymų kontekste ir tik tuo aspektu, kiek tai susiję su pareiškėjui UAB „Vandens siurbliai“ priskirtomis mokestinėmis prievolėmis. Aptariamoje byloje UAB „Promoto“ ir A. L. teisių ar pareigų klausimai nebuvo sprendžiami. Mokestinis ginčas vyko ir bylą iš esmės išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė tik dėl pareiškėjo UAB „Vandens siurbliai“ pareigos mokėti konkrečias jam priskaičiuotas mokesčių ir su jais susijusias sumas. UAB „Promoto“ ir A. L. šiame ginče buvo minimi tik tiek, kiek tai buvo susiję su pareiškėjo UAB „Vandens siurbliai“ mokestinių prievolių nustatymu. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad aptariamoje byloje buvo pasisakyta dėl į ją neįtrauktų UAB „Promoto“ ir A. L. teisių ir pareigų.
Atsižvelgus į nurodytus argumentus, darytina išvada, jog administracinėje byloje nebuvo pateikta įrodymų ir pagrįstų argumentų dėl proceso administracinėje byloje atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu.
Dėl proceso atnaujinimo pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą
Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pažymėtina, kad šio punkto taikymas yra sietinas su materialinės teisės normų pažeidimo akivaizdumu. Tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr. 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-153/2009). Akcentuotina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.
Šį proceso atnaujinimo pagrindą pareiškėjas UAB „Vandens siurbliai“ iš esmės motyvuoja tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas negalėjo priimti teisėto ir pagrįsto sprendimo, neįtraukęs į bylos nagrinėjimą UAB „Promoto“ ir A. L., nes jie yra UAB „Vandens siurbliai“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties šalys, kurios ir galėjo atskleisti tikruosius sutarties sudarymo tikslus. To nepadarius buvo pažeistas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnis („Mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai.“) ir 69 straipsnio 1 dalis („Tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.“). Pareiškėjo UAB „Vandens siurbliai“ teigimu, apeliacinės instancijos teismo sprendimu buvo pažeista ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis („Akcininkai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie turi įsigiję bendrovės akcijų.“) bei 15 ir 16 straipsniai, kuriuose įtvirtintos akcininkų turtinės ir neturtinės teisės.
Šiuo aspektu pasisakytina, kad, kaip jau buvo minėta prieš tai, UAB „Promoto“ ir A. L. į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukti pagrįstai, dėl jų teisių ir pareigų analizuojamame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime pasisakyta nebuvo, šie asmenys ir jų sudaryta akcijų pirkimo–paradimo sutartis apeliacinės instancijos teismo sprendime buvo paminėti tik pareiškėjo UAB „Vandens siurbliai“ mokestinių prievolių nustatymo kontekste, todėl nebuvo pažeistos ir pareiškėjo UAB „Vandens siurbliai“ paminėtos Mokesčių administravimo įstatymo bei Akcinių bendrovių įstatymo nuostatos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjo UAB „Vandens siurbliai“ paminėtos Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos pagal savo pobūdį yra procesinės, tuo tarpu proceso atnaujinimas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą yra galimas tik pateikus akivaizdžius įrodymus, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Iš to teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo UAB „Vandens siurbliai“ prašyme nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį jo nurodytų materialinės teisės normų pažeidimą. Pareiškėjo UAB „Vandens siurbliai“ argumentacija yra grindžiama tik prielaidomis ir atspindi tik jo nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo. Prašyme nurodyti motyvai taip pat liudija, jog pareiškėjas UAB „Vandens siurbliai“ iš esmės siekia, kad būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės, tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas UAB „Vandens siurbliai“ nepagrindė, todėl jo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl proceso atnaujinimo pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą
Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.
Būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju, nors pareiškėjas UAB „Vandens siurbliai“ savo prašyme ir remiasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, numatančiu, kad procesas gali būti atnaujintas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, tačiau nepateikia jokių konkrečių argumentų, kurie liudytų, kad šioje byloje buvo nukrypta nuo esamos administracinių teismų praktikos ar kad šiame ginče kyla teismų praktikos formavimui reikšmingų klausimų. Pareiškėjas UAB „Vandens siurbliai“ tik pateikia bendras nuorodas į tam tikrus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinius sprendimus kitose bylose ir tam tikras citatas iš jų, tačiau tai niekaip nepatvirtina ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta prieš tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas UAB „Vandens siurbliai“ nepateikė jokių įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra, todėl prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus galima konstatuoti, kad pareiškėjo UAB „Vandens siurbliai“ ir į bylos nagrinėjimą neįtrauktų asmenų UAB „Promoto“ bei A. L. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vandens siurbliai“, į bylos nagrinėjimą neįtrauktų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Promoto“ ir A. L. prašymą atnaujinti procesą atmesti.
Proceso administracinėje byloje Nr. A556-715/2013 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vandens siurbliai“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo neatnaujinti.
Nutartis neskundžiama.