Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5.; 1.1.8.12.; 1.2.20.12.; 2.4.2.1.; 2.4.6.1.; 2.4.7.

2020 m. spalio 15 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžio, kuriuo D. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 242 straipsnį ir nubaustas laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsnio 1 dalies ir 2 dalies taisyklėmis, paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir D. D. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 4 (keturiems) mėnesiams.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuteistojo D. D. laisvės atėmimo bausmės atlikimo pradžios, nuosprendžiui įsiteisėjus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. D. D. nuteistas už tai, kad jis vengė atlikti arešto bausmę, būtent: būdamas Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. vasario 17 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, 189 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 80 (aštuoniasdešimties) parų arešto bausme, bausmę paskiriant atlikti Šiaulių tardymo izoliatoriuje, 2020 m. kovo 10 d. minėtam teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, žinodamas apie priimtą nuosprendį bei paskirtą bausmę, būdamas dar nesuimtas, laikotarpiu nuo 2020-03-10 iki 2020-07-20 vengė atlikti jam paskirtą 80 parų arešto bausmę.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. D. prašo sumažinti viena trečiąja bausmę arba paskirti jam intensyvią priežiūrą. Nurodo, kad gailisi padaręs nusižengimą.

3. Teismo posėdyje nuteistojo D. D. gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti ir sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apygardos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš apeliacinio skundo turinio galima spręsti, kad nuteistais D. D. nesutinka su jam skirta bausme. Tokią išvadą patvirtina ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjos išsakyta pozicija dėl švelnesnės bausmės paskyrimo nuteistajam D. D.. Todėl teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių BPK pažeidimų, pasisako tik dėl tos nuosprendžio dalies, kuria išspręstas bausmės D. D. skyrimo klausimas.

5. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, kurios paskirtis – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti galimybę jam daryti naujus nusikaltimus, paveikti jį, kad nuteistasis toliau laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

5.1. Analizuojant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį matyti, kad teismas, parinkdamas nuteistajam D. D. BK 242 straipsnio sankcijoje numatytą bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, į tai, kad D. D. teisiamas šeštą kartą, nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, neatlikęs paskirtos arešto bausmės, baustas administracine tvarka, nedirba, Užimtumo tarnyboje neregistruotas, į nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi dėl jos padarymo, jo atsakomybę sunkinančią – nusikalto būdamas recidyvistu. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, ir tai, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog D. D. už ankstesnius teistumus taikytos švelnesnės bausmės teigiamo poveikio nepadarė, jis nekeičia savo elgesio ir toliau daro naujas nusikalstamas veikas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam D. D. už nusikalstamą veiką tinkamai parinko bausmės rūšį – laisvės atėmimą.

5.2. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad už BK 242 straipsnyje numatyto nesunkaus nusikaltimo padarymą pirmosios instancijos teismas skyrė švelnesnę nei minėto straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmę. Be to, nuteistajam D. D., vadovaujantis BK 64¹ straipsnio pagrindu, paskirta bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu, todėl dar labiau švelninti jo teisinę padėtį ir skirti jam švelnesnę bausmę, teisinio pagrindo nėra.

5.3. Pažymima, kad nuteistojo prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis, kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, pirmosios instancijos teismo jau buvo įvertinta skiriant bausmę. Dar kartą vertinti šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismui pagrindo nėra.

5.4. Įvertinus aukščiau išdėstytų duomenų visumą, nuteistajam skirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo – ji nėra per griežta, jos skyrimas neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant D. D. skirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme, visapusiškai atsižvelgiant tiek į nuteistojo asmenybę, tiek į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti D. D. teisinę padėtį, šioje byloje nenustatyta.

6. Kartu pažymėtina tai, kad intensyvi priežiūra yra kardomoji priemonė, skiriama BPK 119 straipsnyje numatytiems tikslams pasiekti įprastai ikiteisminio tyrimo metu, jog tai nėra viena iš BK 42 straipsnyje numatytų bausmių rūšių, skiriamų teismo nuosprendžiu už padarytą nusikalstamą veiką (BPK 120, 131¹ straipsniai). Todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti apelianto prašymą taikyti jam intensyvią priežiūrą vietoj paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kuri, kaip jau buvo minėta, paskirta teisinga, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį.

Dėl proceso išlaidų priteisimo

7. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo (-jų), pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (pvz., žr., Europos žmogaus teisių teismo sprendimas byloje EŽTT 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys, priimtos baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, Nr. 1A-314-307/2020).

7.1. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartimi nuteistajam D. D. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinktas gynėjas. Apeliacinės instancijos teisme 2020 m. spalio 1 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už nuteistajam D. D. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 58,72 Eur išlaidų.

7.2. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirtos ir prašomos priteisti už nuteistajam suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Nuteistasis D. D. yra jaunas, darbingo amžiaus. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra reali ir pagrįsta, todėl išieškotina iš nuteistojo (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo D. D. apeliacinį skundą.

Išieškoti iš nuteistojo D. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 58.72 Eur (penkiasdešimt aštuonis eurus ir 72 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.