- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-31
- Bylos Nr.
- eI-8336-342/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Aušrelė Mažrimienė, Remigijus Arminas, Vida Stonkuvienė
- Pareiškėjas
- A. V.
- Atsakovas
- Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Aušrelės Mažrimienės (pirmininkaujanti ir pranešėja) ir Vidos Stonkuvienės,
2019 m. spalio 17 d. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) prašo:
1) panaikinti atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovė) Vakarų Lietuvos Statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – ir Departamentas) 2019-07-18 sprendimą Nr. SDPN-30-190718-00032 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo” (toliau – ir ginčijamas sprendimas);
2) įpareigoti atsakovę iš naujo atlikti pareiškėjo 2019-07-02 prašymo pratęsti 2018-03-02 privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-180302-00016 įvykdymo terminą vertinimą.
Pareiškėjas nurodo, jog Klaipėdos apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-5922-941/2018 pagal ieškovo A.V. ieškinį atsakovei Inspekcijai dėl savavališkos statybos akto ir privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius panaikinimo. Pažymi, jog minėtoje civilinėje byloje prašė panaikinti Inspekcijos 2018-03-01 savavališkos statybos aktą Nr. SSA-30-180301-00012 ir 2018-03-02 privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-180302-00016. Akcentuoja, kad Klaipėdos apylinkės teismas 2018-10-31 sprendimu ieškinį atmetė. Atkreipia dėmesį, kad pateikė apeliacinį skundą, tačiau Klaipėdos apygardos teismas 2019-06-20 nutartimi nutarė apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Klaipėdos apylinkės teismo 2018-10-31 sprendimą iš dalies pakeitė.
Nurodo, kad 2019-07-02 pateikė prašymą atsakovei pratęsti 2018-03-02 privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-180302-00016 įvykdymo terminą. Mano, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas bei nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas.
Akcentuoja, kad ginčo teisinius santykius, susijusius su reikalavimo vykdymo termino pratęsimu, reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas (toliau – ir Priežiūros įstatymas). Cituoja Priežiūros įstatymo 14 straipsnio nuostatas. Nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką. Teigia, kad atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, šiuo konkrečiu atveju svarbu nustatyti, kokių veiksmų pareiškėjas ėmėsi ir kokios priežastys jam sutrukdė įvykdyti Privalomąjį nurodymą iki pratęsto privalomojo nurodymo termino pabaigos ir ar buvo praleistas terminas pateikti prašymą pratęsti nurodymo įvykdymo terminą.
Šalies argumentai
Argumentuoja, kad manydamas, jog visus statybos darbus atliko turėdamas statybą leidžiantį dokumentą ir privalomasis nurodymas yra nepagrįstas, nedelsiant, t. y. 2018-04-09, kreipėsi į teismą dėl privalomojo nurodymo panaikinimo. Pažymi, kad teisminis procesas dėl privalomojo nurodymo teisėtumo bei pagrįstumo tęsėsi beveik 14 mėnesių. Teigia, jog iškėlus bylą dėl privalomojo nurodymo teisėtumo, jis neturi teisinės galios ir negali būti vykdomas iki teismo procesinio sprendimo minėtoje byloje įsiteisėjimo. Tik įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo išspręstas privalomojo nurodymo teisėtumo klausimas ir teismui nusprendus, jog minėtas viešojo administravimo aktas yra teisėtas, jis šalims turi įstatymo galią.
Pažymi, jog nei Priežiūros įstatymas, nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) nereglamentuoja terminų sustabdymo. Cituoja ABTĮ 4 straipsnio 7 dalį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.130 straipsnio 1 dalį. Daro išvadą, jog iškėlus bylą dėl privalomojo nurodymo teisėtumo sustabdomas nurodyme nurodytų reikalavimų/įpareigojimų galiojimas. Argumentuoja, kad ieškinys teismui pateiktas 2018-04-09, todėl laikytina, jog būtent nuo minėto momento sustojo privalomajame nurodyme nustatytas terminas pašalinti savavališkos statybos padarinius. Mano, kad terminas iš naujo turi būti pradėtas skaičiuoti nuo 2019-06-21, t. y. apeliacinės instancijos teismui priėmus procesinį sprendimą ir įsiteisėjus teismo sprendimui. Nurodo, kad prašymą pratęsti 2018-03-02 privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą pateikė 2019-07-02, todėl daro išvadą, kad terminas prašymui pateikti nepraleistas.
Atkreipia dėmesį, jog žino LVAT bylose dėl Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies taikymo suformuotą praktiką, jog galima pratęsti dar nepasibaigusius terminus, o tuomet, kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta. Pažymi, jog ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas pašalinti savavališkos statybos padarinius, tačiau teisės aktų reglamentuojamos procedūros nebaigtos dėl objektyvių, nuo pareiškėjo nepriklausančių, aplinkybių, negali įtakoti minėtų procedūrų eigos bei jų atlikimo terminų.
Mano, kad visų išdėstytų aplinkybių visuma įrodo, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas tinkamai neišnagrinėjus ir neįvertinus visų aplinkybių, pateiktų dokumentų, netinkamai taikant teisės normos, reglamentuojančios ginčo santykius. Mano, jog šiuo konkrečiu atveju atsakovė ginčo santykius reglamentuojančias nuostatas taikė formaliai, neanalizuodamas prašyme nurodytų aplinkybių bei netirdamas ir neįvertindamas pateiktų dokumentų, padarė administracinės procedūros pažeidimus, kurie sutrukdė nustatyti ir įvertinti visas aplinkybes, turinčias įtakos priimto ginčijamo sprendimo pagrįstumui. Teigia, kad šiuo konkrečiu atveju, atsakovė, kaip viešojo administravimo subjektas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą bei priimdamas dėl jo sprendimą, pažeidė teisės aktų reikalavimus, be to, sprendimų turinys neatitinka teisės normų reikalavimų, todėl priimtas sprendimas negali būti laikomas pagrįstu.
Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pareiškėjos skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovė nurodo, jog atliko statybos patikrinimą, nagrinėjant skundą, adresu (duomenys neskelbtini), ir 2018-02-26 surašė statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, aktą Nr. SPA-219 (16.2), kurio patikrinimo išvadose nurodė, jog aukščiau nurodytu adresu yra pastatytas vieno buto gyvenamasis namas, neturint statybą leidžiančio dokumento. Pažymi, kad 2018-03-01 pareiškėjui buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-30-180301-00012, o 2018-03-02 pareiškėjui surašytas privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-180302-00016. Nurodo, kad 2018-04-09 pareiškėjas Klaipėdos apylinkės teismui pateikė ieškinį dėl anksčiau nurodytų aktų panaikinimo. Klaipėdos apylinkės teismas 2018-10-31 sprendimu pareiškėjo ieškinį atmetė. 2019-06-20 Klaipėdos apygardos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė iš dalies.
Šalies argumentai
Nurodo, kad 2019-07-02 pareiškėjas Inspekcijai pateikė prašymą, kuriuo prašė pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, tačiau ginčijamu sprendimu nuspręsta nepratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Pažymi, kad atlikusi privalomojo nurodymo įvykdymo patikrinimą, 2019-07-18 surašė privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktą Nr. PNSSA-30-190718-00067, kuriame konstatavo, jog pareiškėjas privalomojo nurodymo neįvykdė.
Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas nuo pat pradžių ginčijo privalomojo nurodymo teisėtumą, kreipdamasis į teismą, nevykdė procedūrų, susijusių su projektinės dokumentacijos rengimu, priešingai ginčydamas privalomojo nurodymo teisėtumą įrodinėjo, jog savavališka statyba konstatuota, neturint teisinio pagrindo. Pažymi, kad pareiškėjas ieškinyje, kuriuo ginčijo privalomąjį nurodymą, bylos nagrinėjimo metu bei apeliaciniame skunde laikėsi pozicijos, jog nevykdė savavališkos statybos. Argumentuoja, kad tik, kai apeliacinis instancijos teismas nutartimi paliko Klaipėdos apylinkės teismo 2018-10-31 sprendimą nepakeistą dalyje dėl privalomojo nurodymo panaikinimo, pareiškėjas ėmėsi veiksmų, susijusių su projektinės dokumentacijos parengimu, siekiant gauti statybą leidžiantį dokumentą. Akcentuoja, kad tik 2019-07-16 buvo pateiktas prašymas IS „Infostatyba” statybos leidimui gauti, o IS „Infostatyba” duomenimis, 2017-07-31 buvo nepritarta pareiškėjo prašymui, statybos leidimas išduotas nebuvo.
Atkreipia dėmesį, jog Priežiūros įstatymo nuostatos nereglamentuoja Privalomojo nurodymo įvykdymo termino sustabdymo galimybės. Teigia, kad teisminis ginčas dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo nesustabdė ir nenutraukė jo įvykdymo termino, kuris pasibaigė 2018-09-01. Mano, jog šiuo konkrečiu atveju negalima taikyti analogijos pagal CK 1.130 straipsnio 1 dalį, kadangi privalomasis nurodymas yra individualus administracinis aktas įpareigojantis asmenį įvykdyti jame nurodytus konkrečius įpareigojimus iki numatyto termino. Pažymi, jog konkretus privalomojo nurodymo įvykdymo terminas yra reglamentuotas Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje, tačiau nei šis specialusis įstatymas, nei Reglamento nuostatos nenumato galimybės stabdyti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą.
Akcentuoja, kad Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalis reglamentuoja, jog tokiais atvejais, kuomet buvo skundžiamas privalomojo nurodymo teisėtumas, privalomasis nurodymas perduodamas vykdyti antstoliui po teismo sprendimo nepanaikinti privalomojo nurodymo įsiteisėjimo, o Reglamento 146.2 punktas detalizuoja Inspekcijos veiksmus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (minėta, toliau – ir Inspekcija, atsakovė) Vakarų Lietuvos Statybos valstybinės priežiūros departamento (minėta, toliau – ir Departamentas) 2019-07-18 sprendimo Nr. SDPN-30-190718-00032 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo” (minėta, toliau – ir ginčijamas sprendimas) teisėtumo bei pagrįstumo; taip pat atsakovės įpareigojimo iš naujo atlikti pareiškėjo 2019-07-02 prašymo vertinimą.
Teisėjų kolegija iš nagrinėjamos administracinės bylos medžiagos bei šalių paaiškinimų nustatė, jog pareiškėjui kartu su sutuoktine nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo žemės sklypas), bei jame esantys statiniai. Nustatyta, kad Departamentas, nagrinėdamas skundą, 2017-12-11 atliko patikrinimą ginčo žemės sklype. Minėto patikrinimo rezultatai užfiksuoti 2018-02-26 statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, akte (kontroliniame klausimyne) Nr. SPA-219. Remiantis patikrinimo rezultatais pareiškėjui surašyti: 1) 2018-03-01 savavališkos statybos aktas Nr. SSA-30-180301-00012, kuriame nurodyta, kad ginčo žemės sklype savavališkai, neturint statybą leidžiančio dokumento, 2008 - 2016 m. pastatytas neypatingos kategorijos statinys - vieno buto gyvenamasis namas (vietoje pagalbinio ūkio paskirties pirties), pažeidžiant Statybos įstatymo 3 str. 2 d. 1 p., 14 str. 1 d. 4 p., 18 str. 7 d. 3 p., 27 str. 1 d. 8 p., 27 str. 16 d. 1 p., 27 str. 22 d.; 2) 2018-03-02 privalomasis nurodymas nevykdyti jokių statinio ar jo dalies darbų Nr. PNSD-30-180302-00016; 3) 2018-03-02 privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-180302-00016, įpareigojant nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę iki 2018-09-01.
Nustatyta, kad pareiškėjas 2018-04-09 ieškiniu kreipėsi į Klaipėdos apylinkės teismą dėl 2018-03-01 savavališkos statybos akto ir 2018-03-02 privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius nuginčijimo. Klaipėdos apylinkės teismas 2018-10-31 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-5922-941/2018 ieškinį atmetė. Klaipėdos apygardos teismas 2019-06-20 nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies: Klaipėdos apylinkės teismo 2018-10-31 sprendimą iš dalies pakeitė, t. y. sprendimo dalį dėl reikalavimo panaikinti Inspekcijos 2018-03-01 savavališkos statybos panaikino ir šią bylos dalį nutraukė, o kitą Klaipėdos apylinkės teismo 2018-10-31 sprendimo dalį paliko nepakeistą. Minėtoje 2019-06-20 nutartyje teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad savavališkos statybos aktas pats savaime jokių teisinių padarinių ieškovui nesukelia, konstatavo, jog yra teisinis pagrindas bylos dalį dėl savavališko statybos akto panaikinimo nutraukti.
Nustatyta, kad pareiškėjas 2019-07-02 pateikė prašymą atsakovei pratęsti 2018-03-02 privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą. Atsakovė priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo minėto pareiškėjo prašymo netenkino ir nepratęsė privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino, kadangi privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminas baigėsi 2018-09-02, o prašymas pratęsti įvykdymo terminą gautas 2019-07-02, t. y. praleidus įstatymo nustatytą prašymo pateikimo terminą. Pareiškėjas mano, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas bei nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad galimybė pratęsti privalomųjų nurodymų įvykdymo terminus yra susieta su pareiga šia galimybe pasinaudoti teisės aktų nustatyta tvarka. Savavališkos statybos padarinių šalinimo tvarka yra įtvirtinta Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 4 dalį, privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba, išimtiniais atvejais, per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016-12-12 įsakymu patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas” (minėta, toliau – ir Reglamentas) 143 punkte nustatyta, kad Inspekcija, gavusi asmens, kuriam surašytas nurodymas, prašymą pratęsti nurodymo įvykdymo terminą, prašymą, vadovaudamasi Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalimi, gali vieną kartą Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka priimti administracinį sprendimą dėl nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Jeigu nustatoma, kad nurodymo įvykdymo terminą pratęsti svarbių priežasčių nėra, Inspekcija Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka priima administracinį sprendimą dėl nurodymo įvykdymo termino nepratęsimo, nurodydama priežastis. Jeigu nustatoma, kad yra svarbių priežasčių pratęsti nurodymo įvykdymo terminą, jis vieną kartą pratęsiamas 3 mėnesiams, skaičiuojant nuo nurodymo įvykdymo termino pabaigos dienos, jeigu prašymas gautas iki nurodymo termino pasibaigimo.
Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas yra išskyręs termino pratęsimo ir termino atnaujinimo institutus. Pirmuoju atveju yra pratęsiama tai, kas nėra pasibaigę, o antruoju atveju, tai, kas yra pasibaigę ir gali būti atnaujinama, esant aplinkybėms paprastai nepriklausančiomis nuo suinteresuoto asmens valios (žr., pvz., LVAT 2013-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1980/2013).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad Įstatymo 14 straipsnyje nustatyti terminai yra skirti užtikrinti operatyvų ir savalaikį valstybės institucijų reagavimą, nustatant savavališką statybą ir šalinant jos padarinius, bet ne statytojo interesų gynybai, todėl nustatytų terminų nesilaikymas nešalina statytojo pareigos atlikti atitinkamus veiksmus. Be kita ko, LVAT formuodamas teisminę praktiką dėl Įstatymo 14 straipsnyje numatyto termino taikymo, yra konstatavęs, jog įstatymas nenumato terminų, per kuriuos asmuo, prašantis pratęsti terminą privalomam nurodymui įvykdyti, turi kreiptis į inspekciją ar teismą, tačiau paminėtos teisės normos yra skirtos reguliuoti reikalavimui įvykdyti nustatyto termino pratęsimą, o ne atnaujinimą, todėl šiuo atveju taikoma bendra taisyklė, jog galima pratęsti tik nepasibaigusius terminus, o kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta. Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (žr. pvz. LVAT 2019-09-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1181-502/2019, 2018-01-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A-109-261/2018; 2017-04-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2016-09-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2398-502/2016 ir kt.).
Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nurodo, kad jam yra žinoma anksčiau aptarta LVAT bylose dėl Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies taikymo suformuota praktika, jog galima pratęsti dar nepasibaigusius terminus, o tuomet, kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta. Tačiau pareiškėjas argumentuoja, jog manydamas, kad privalomasis nurodymas yra nepagrįstas, nedelsiant kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo; pirmosios instancijos teismui ieškinį atmetus, pateikė apeliacinį skundą, kuris buvo išnagrinėtas 2019-06-20 nutartimi, t. y. teisminis procesas tęsėsi beveik 14 mėnesių. Pareiškėjas mano, jog šiuo atveju iškėlus bylą teisme, turėjo būti vadovautasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (minėta, toliau – ir CK) 1.130 straipsnio 1 dalimi, ir 6 mėnesių terminas iš naujo turi būti pradėtas skaičiuoti nuo 2019-06-21, t. y. apeliacinės instancijos teismui priėmus procesinį sprendimą ir įsiteisėjus teismo sprendimui.
CK 1.130 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Pagal aptariamo straipsnio 2 dalį jeigu ieškinio senaties terminą nutraukė ieškinio pareiškimas, tai ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, jeigu iš ginčo teisinio santykio galima pareikšti tapatų reikalavimą. Iki senaties termino nutraukimo praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytą CK 1.130 straipsnio 1 dalį, sutinka su atsakovės pozicija, kad nagrinėjamu atveju negalima taikyti analogijos, nes privalomasis nurodymas yra individualus administracinis aktas, su kuriuo susijusias procedūras reguliuoja specialūs teisės aktai – Priežiūros įstatymas bei Reglamentas.
Anksčiau minėta, jog konkretus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas yra reglamentuotas Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje, kurioje yra numatyta privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo galimybė. Aptariamo straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad jeigu asmuo per nustatytą privalomojo nurodymo įvykdymo terminą šio straipsnio 2 dalyje nurodyto nurodymo neįvykdo arba negauna statybą leidžiančio dokumento, Inspekcija privalomąjį nurodymą perduoda priverstinai vykdyti antstoliui, išskyrus atvejus, kai iškelta byla dėl privalomojo nurodymo teisėtumo arba privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Tokiais atvejais privalomasis nurodymas, jeigu buvo skundžiamas jo teisėtumas, perduodamas vykdyti antstoliui po teismo sprendimo nepanaikinti privalomojo nurodymo įsiteisėjimo arba kai sueina teismo nustatyti papildomi privalomojo nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja teismo sprendimas dėl privalomojo nurodymo termino nepratęsimo.
Reglamento 146.2 punkte įtvirtinta, kad nustačius, jog statytojui arba statinio ar žemės sklypo naudotojui statybą leidžiantis dokumentas nėra išduotas, Inspekcijos įgaliotas pareigūnas per 10 darbo dienų nuo nurodymo įvykdymo termino pabaigos Reglamento nustatyta tvarka patikrina statinio statybą ir surašo nurodymo įvykdymo patikrinimo aktą; patikrinimo veiksmai neatliekami, jei iškelta byla dėl nurodymo teisėtumo arba nurodymo įvykdymo termino pratęsimo (išskyrus atvejus, jei tai reikalinga Inspekcijos pozicijai byloje pagrįsti). Pagal aptariamą punktą tokiais atvejais patikrinimo veiksmai atliekami per 10 darbo dienų nuo teismo sprendimo nepanaikinti nurodymo įsiteisėjimo, arba kai sueina teismo nustatyti papildomi nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja teismo sprendimas dėl nurodymo termino nepratęsimo; nustačius, jog Privalomasis nurodymas nėra įvykdytas, vadovaujantis Reglamento 147 punktu, jis perduodamas priverstinai vykdyti antstoliui.
Iš nurodytų nuostatų darytina išvada, kad iškėlus bylą teisme dėl privalomojo nurodymo teisėtumo arba jo termino pratęsimo (nepratęsimo), yra sustabdoma privalomojo nurodymo perdavimo priverstiniam vykdymui procedūra, tačiau nurodytos nuostatos nenumato galimybės stabdyti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, iki kol bus išspręstas teisminis ginčas teisme. Šiuo atveju pareiškėjas 2018-04-09 ieškiniu iškėlęs civilinę bylą teisme dėl privalomojo nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo, turėjo visas galimybes pasinaudoti Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teise kreiptis į atsakovę (taip pat teismą) dėl privalomojo nurodymo termino pratęsimo iki jame nustatyto termino (2018-09-02) pabaigos, tačiau to nepadarė. Pareiškėjas į bylą neteikia jokių objektyvių įrodymų bei argumentų, kurie patvirtintų aplinkybę, kad terminas buvo praleistas dėl kitų nei nuo jo paties valios priklausiusių subjektyvių priežasčių. Savo elgesio pagrindimas ir įrodymų pateikimas yra pareiškėjo, kuris nesutinka su jo atžvilgiu priimtu sprendimu, pareiga.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminas baigėsi 2018-09-02. Pareiškėjas prašymą pratęsti 2018-03-02 privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą atsakovei pateikė 2019-07-02, t. y. pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą prašymo pateikimo terminą. Kadangi pareiškėjas į atsakovę kreipėsi pasibaigus Inspekcijos privalomuoju nurodymu nustatytam terminui, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju atsakovė pagrįstai atsisakė jį pratęsti.
Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinti individualaus administracinio akto bendrieji reikalavimai ir pranešimas apie individualaus administracinio akto priėmimą.
Aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas; akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., LVAT 2014-12-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014-03-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009-03-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009 ir kt.). Individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., LVAT 2010-10-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010 ir kt.).
Vadovaujantis ABTĮ 91 straipsniu, skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios už tikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Teismas nagrinėdamas bylą nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Sprendime išsamiai išdėstytos sprendimo priėmimo faktinės aplinkybės ir teisinis pagrindas. Dėl nurodytų motyvų nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Taigi, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo A. V. skundą atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.