Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. P. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. nuosprendžio, kuriuo N. P. pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu 10 (dešimčiai) mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. ryto, tęsti mokslą arba dirbti, arba registruotis darbo biržoje;

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu 12 (dvylikai) mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. ryto, tęsti mokslą arba dirbti, arba registruotis darbo biržoje.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimis, N. P. paskirtos bausmės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 284 straipsnio 1 dalį subendrintos apėmimo būdu ir skirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 12 (dvylikai) mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. ryto, tęsti mokslą arba dirbti, arba registruotis darbo biržoje.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis šiuo nuosprendžiui N. P. paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Akmenės rajono apylinkės teismo 2014-05-12 nuosprendžiu paskirta galutine bausme, ir jam skirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 2 (dviems) mėnesiams.

Taikant BK 92 straipsnio 1 ir 2 dalis, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, ir paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – įspėjimas ir elgesio apribojimas 12 mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto; įpareigojant tęsti mokslą arba dirbti, arba registruotis darbo biržoje.

Priteista iš N. P. 1 820, 64 Lt (vienas tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimt litų 64 ct) žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiajam D. S. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.

Priteista iš N. P. 1 500,00 Lt (vienas tūkstantis penki šimtai litų) turtinės žalos ir 2000,00 Lt (du tūkstančiai litų) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam D. S..

Priteista iš N. P. 370, 44 Lt (trys šimtai septyniasdešimt litų 44 ct) antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

N. P. nuteistas už tai, kad 2013-09-20, apie 22.40 val., viešoje vietoje, t. y. (duomenys neskelbtini) r. sav., (duomenys neskelbtini) g. esančioje lauko prekyvietėje, tyčia ne mažiau kaip du kartus sudavė smūgius ranka į veidą ant suoliuko sėdėjusiam D. S. ir padarė jam veido sumušimą, nosies kaulų lūžimą su poslinkiu, pirmo viršutinio dešinės pusės kandžio nuskėlimą, tai nukentėjusiam D. S. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir tokiais savo įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Taigi nuteistojo apeliaciniame skunde iš esmės keliamas išimtinai įrodymų pakankamumo apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ir jų vertinimo šiuo aspektu klausimai.

Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus įvykdė.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, nes įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Akmenės rajono apylinkės teismo išvados dėl N. P. kaltės bei jo veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 284 straipsnio 1 dalį, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, yra pagrįstos tinkamai įvertintais įrodymais. Kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas.

Šiuo atveju bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka įvertino bylos proceso metu gautus duomenis ir pripažino juos įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamą tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą (BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalys) bei pateikė motyvuotas ir argumentuotas išvadas, atitinkančias įrodymų turinį. Skundžiamo nuosprendžio turinys tvirtina, kad teismas išsamiai ištyrė tiek kaltinamojo N. P. (1 t., 160 b. l., 2 t., 43 b. l.), tiek nukentėjusiojo D. S. (1 t., 153–154 b. l., 2 t., 42–43 b. l.), tiek liudytojų M. T. (1 t., 154–156 b. l.), M. P. (1 t., 156–158 b. l., 2 t., 41–42 b. l.), K. K. (1 t., 158–160 b. l.), I. M. (2 t., 39–41 b. l.), E. V. parodymus (2 t., 42 b. l.), tiek įvykio vietos apžiūros, akistatos protokolus, specialisto išvadą Nr. G 190/13(13) (1 t., 24 b. l.) bei, vadovaudamasis šių įrodymų visuma, konstatavo, kad N. P. viešoje vietoje panaudodamas fizinį smurtą trijų asmenų akivaizdoje – ranka suduodamas nukentėjusiajam D. S. į veidą – nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą ir tokiais įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje ir BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal apeliacinį skundą, negali daryti išvados, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK nuostatas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Vien tai, kad šiuo atveju apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Taigi nors nuteistasis apeliaciniu skundu ir prašo jį išteisinti, nenustačius jo veiksmuose nusikalstamų veikų sudėčių, tačiau tai, kad būtent jis atliko smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, kurie lėmė ir visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą, patvirtina tiesioginių įvykių liudytojų – M. T., K. K. ir M. P. parodymai, kai jie visi nurodė, kad nukentėjusiajam D. S. į veidą trenkė būtent N. P..

Ir nors apeliantas yra teisus teigdamas, kad liudytojo M. P. parodymai yra prieštaringi, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad aptariamas liudytojas apylinkės teismo posėdžio metu nurodė ir tai, kad jo parodymai yra tikslesni tie, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 156–158 b. l.), o ikiteisminio tyrimo metu liudytojas M. P. pavirtino, kad smūgį D. S. sudavė N. P. (1 t., 54 b. l.). Taigi ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojo M. P. parodymai, kurie atitinka ir liudytojų M. T. ir K. K. viso proceso metus duotus parodymus, bei specialisto išvadą, ir kurie esminėmis detalėmis sutampa, tarpusavyje vienas kitam neprieštarauja, papildo vieni kitus, patvirtina N. P. kaltę atlikus tyčinius smurtinius jo ginčijamus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, ir todėl jais pirmosios instancijos teismas rėmėsi teisėtai ir pagrįstai.

Esant visoms šioms aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesiremti aptartų liudytojų parodymais ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistojo N. P. teiginiais, kad nukentėjusiajam sudavė M. P.. Šiame kontekste pažymima tai, kad aptartų liudytojų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, kad jie gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia nuteistąjį melagingai apkalbėti, nėra. Taigi visiems jiems be jokios priežasties apkaltinti N. P. tariamai nesamų veiksmų padarymu nebūtų jokio pagrindo bei logiško paaiškinimo, juo labiau, kad visos esminės šių liudytojų parodymuose nurodytos aplinkybės sutampa ir patvirtina viena kitą. Todėl nuteistojo skunde nurodomi liudytojų parodymų nesutapimai dėl jų sėdėjimo vietos, įėjimo eiliškumo nėra laikytini esminiais, ir jie anksčiau išdėstytų ir išanalizuotų aplinkybių dėl liudytojų duotų parodymų objektyvumo nepaneigia.

Taigi, pirmiau išdėstytais duomenimis, o ne prielaidomis ar nepatikimais duomenimis, kaip teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, jo nukentėjusiojo D. S. atžvilgiu naudoti smurtiniai veiksmai – sudavimas ranka nukentėjusiajam D. S. į veidą, o tai pastarajam sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą – įrodyti.

Nepagrįstai apeliantas skunde teigia, kad teismas netinkamai jo atžvilgiu pritaikė BK 284 straipsnio 1 dalį, nes nepagrįstai laikė, kad tai padaryta viešoje vietoje ir kad sukėlė minėtoje normoje numatytas pasekmes.

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įtvirtinti būtinieji šios nusikalstamos veikos požymiai, kurie privalo būti įrodyti bei pagrįsti bylos duomenimis, – tai veikos padarymo vieta, padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai.

Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, svarbu nustatyti, kad neteisėti kaltininko veiksmai buvo atlikti būtent viešoje vietoje. Viešoji vieta yra vieša erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nusikalstamus veiksmus nuteistasis atliko (duomenys neskelbtini) r. sav., (duomenys neskelbtini) g. esančioje lauko prekyvietėje, ir tai, kad ši vieta yra viešoji vieta, abejonių nekyla.

Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Bet kuris šių veiksmų, sukėlęs baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, yra pakankamas pagrindas kvalifikuoti veiką kaip viešosios tvarkos sutrikdymą. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Pagal teismų praktiką smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis. Byloje nustatyta, kad nuteistasis N. P. viešoje vietoje, lauko prekyvietėje, be jokios dingsties sudavė nukentėjusiajam D. S. ranka į veidą, taigi tokie nuteistojo veiksmai pagrįstai pripažinti įžūliu elgesiu.

Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra padariniai, t. y. BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodytais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Minėta, kad nuteistasis, viešoje vietoje panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu trijų asmenų akivaizdoje, kai vienas iš jų buvo nepilnametis (K. K.), ir savo smurtiniais veiksmais sukeldamas nukentėjusiajam D. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą, taip neabejotinai demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Remdamasi šių duomenų visuma, kolegija konstatuoja, kad nuteistasis N. P. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia, todėl naikinti nuosprendį ir jį išteisinti, kaip to prašo nuteistasis, nėra teisinio pagrindo.

Taip pat apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka su civiliniu ieškiniu ir teigia, kad teismas, tenkindamas civilinį ieškinį, neatsižvelgė į jo turtinę padėtį, nevertino turtinės ir neturtinės žalos tarpusavio santykio, ir tuo pažeidė kasacinio teismo formuojamą praktiką, nes, apelianto manymu, teismas turėjo priteisti ne daugiau kaip 500,00 litų neturtinės žalos. Tačiau ir tokie apelianto teiginiai nepagrįsti.

Pagal teismų praktiką absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams; žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusysis D. S. dėl nuteistojo N. P. neteisėtų veiksmų patyrė tiek fizinį skausmą, tiek dvasinius išgyvenimus, tiek sukrėtimus ir nepatogumus. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, atsiradusios pasekmės ir žalą padariusio asmens kaltė yra svarbiausi kriterijai, ir mažiau svarbus kaltininko turtinės padėties kriterijus. Nukentėjusiajam nuteistojo N. P. neteisėtais veiksmais padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, jam buvo padarytas veido sumušimas, nosies kaulų lūžimas su poslinkiu, pirmo viršutinio dešinės pusės kandžio nuskėlimas, taigi jis neabejotinai jautė tiek skausmą, tiek įtampą, tiek psichologinį diskomfortą. Vadinasi, nukentėjusysis dėl nuteistojo neteisėtų veiksmų patyrė tiek fizinį skausmą, tiek dvasinius išgyvenimus, tiek sukrėtimus ir nepatogumus. Įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad iš apelianto priteistas neturtinės žalos atlyginimas (2 000 Lt) nukentėjusiajam, nėra per didelis ir neprieštarauja susiformavusiai teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose ir atitinka tiek teisingumo, tiek protingumo, tiek sąžiningumo kriterijus. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, įstatymų reikalavimų bei teismų praktikos šios kategorijos bylose nepažeidė, todėl keisti nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiajam nustatyto atlygintinos neturtinės žalos dydžio nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo veikas pirmosios instancijos teismas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 284 straipsnio 1 dalį kvalifikavo teisingai, jo kaltė dėl nurodytų nusikalstamų veikų padarymo – įrodyta, todėl apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, nuosprendį naikinti ir nuteistąjį išteisinti, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas – atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistojo N. P. apeliacinį skundą atmesti.