Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantė (atsakovės) J. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-02-24 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pareikštą ieškinį atsakovei J. T. dėl savavališkai pastatyto statinio nugriovimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas neatsižvelgė, kad atsakovė neturi kitos gyvenamosios vietos, namui atstatyti išleido pinigus, kuriuos uždirbo būdama Anglijoje.Atsakovė jokių savavališkų darbų neatliko, tik čigonų taboro padėjimu darbu minimaliai atliko remonto darbus atstatant sudegusį namą.Teismas neapgrįstai neįtraukė į bylą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnybos, kuri būtų pateikusi išvadą, kad trys nepilnamečiai vaikai negali atsidurti gatvėje.Teismas priimdamas sprendimą pažeidė procesines teises, t. y. neatsižvelgė į tai, kad name atsakovė gyvena su trimis nepilnamečiais vaikais, kurių gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini) (T. 2, b. l. 65-66).

Teismas nustatė, kad ginčo statinys neturi ir niekada neturėjo gyvenamosios vietos statuso, o byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad savavališkas statinys, gali būti pritaikytas saugiam gyvenimui, o atsakovės ir su ja gyvenančių asmenų palikimas gyventi nesaugiame name prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams.Aplinkybė, kad atsakovė moka už elektros energiją nėra statybos teisėtumą patvirtinantis įrodymas. Būtent atsakovei tenka procesinė pareiga turėti nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą projektą, nustatyta tvarka gauti statybos leidimą. Atsakovei tenka pareiga įrodyti Statybos įstatymo reikalavimų tinkamą įvykdymą.Atsakovė teisme neįrodė, kad ginčo statinį pastatė teisėtai, o atsakovės argumentas „jie lieka gatvėje“ nesuteikia teisės nesilaikyti įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytos tvarkos bei neatleidžia atsakovės nuo pareigos pašalinti savavališkos statybos padarinius.Teismas tinkamai, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Byloje esančių įrodymų pakanka konstatuoti savavališkos statybos faktą. Atsakovė pateikė visus paaiškinimus ir įrodymus, todėl nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (T. 2, b. l. 70-72).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovės apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Jai būdinga, kad šiame procese tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nusprendė įpareigoti atsakovę savo lėšomis per 6 mėnesius po šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti statinį, pažymėtą savavališkos statybos akte, bei sutvarkyti statybvietę, o atsakovei per nustatytą terminą neįvykdžius nugriovimo ir statybvietės sutvarkymo darbų, suteikti ieškovui teisę atlikti nugriovimo darbus ir gauti reikiamų nugriovimui išlaidų kompensavimą iš atsakovės.

Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas, vykdydamas jam Statybos įstatymo 27 straipsniu pavestą statybos valstybinės priežiūros funkciją, 2009-01-22 surašydamas savavališkos statybos aktą ir statybos sustabdymo aktą nustatė, kad atsakovė, neturėdama statybos leidimo, supaprastinto statinio projekto, žemės nuosavybės ar kito valdymo ir naudojimo teisę patvirtinančio dokumento, vykdo savavališką statybą adresu (duomenys neskelbtini) (T. 1, b. l. 7-9). Apeliantė teigė, kad ji ginčo namą įsigijo 2003 m. ir nuo to laiko jame gyvena su savo šeima ir trimis nepilnamečiais vaikais. Apeliantė nurodo, kad šiame name yra deklaruota jos ir jos vaikų gyvenamoji vieta. Apeliantė teigė, kad ji nevykdė savavališkos statybos, o tik atstatė namą po 2008 m. įvykusio gaisro. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ginčo dalyku yra ne statinys, kuriam priskirtas adresas (duomenys neskelbtini) ir kuriame yra deklaravusi savo vietą atsakovė, bet neužfiksuotas nekilnojamojo turto registre, neturintis unikalaus numerio, be priskirto adreso (duomenys neskelbtini) savavališkos statybos akte įvardytas statinys (T. 2, b. l. 36-40). Atsakovė į bylą nepateikė ne vieno dokumento suteikiančio jai teisę valdyti, naudoti ir disponuoti statybos reikalavimų neatitinkančiu ginčo statiniu, kaip gyvenamąja patalpa (CPK 178 straipsnis). Taip pat atsakovė nepateikė įrodymų, kad ginčo pastate yra registruota jos nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo (ir teisėjų kolegija sutinka su šia pozicija), kad 2003-04-05 susitarimas dėl ginčo statinio įsigijimo (T. 2, b. l. 35) nepatvirtina, kad ginčo statinys yra nesavavališkos statybos padarinys. Atsakovė (apeliantė), nesilaikydama teisinio reglamentavimo, įgijusi statinį savo rizika, perėmė savo atsakomybėn visas statytojo teises ir pareigas. Atstatytas savavališkas statinys yra savavališka statyba, nes savavališkos statybos sudeginimas nesuteikia nelegaliam statytojui teisę atkurti statinį. Dėl apeliantės argumento, kad administracinėje byloje yra nustatytos visos vykdytos statybos aplinkybės, pirmosios instancijos teismas taip pat pasisakė nurodydamas, kad administracinėje byloje Nr. A2.7.-811-498/09 tebuvo sprendžiamas atsakovės kaltės klausimas padaryto administracinio teisės pažeidimo atžvilgiu ir minėtoje byloje priimtas nutarimas nesuteikia atsakovei teisės į statybą atstatymo būdu. Teisėjų kolegija, sutikdama su minėta pirmosios instancijos teismo pozicija, pažymi, kad administracinėje byloje Nr. A2.7.-811-498/09 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2009-05-26 priėmė nutarimą, kuriame nustatė, kad J. T., atstatinėdama po gaisro išdegusį namą, kuriame iki gaisro gyveno kartu su šeima, veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, todėl teismas nutarė administracinio teisės pažeidimo bylą dėl J. T. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 159 straipsnio (statinio, išskyrus nesudėtingą statinį, statyba (griovimas), rekonstravimas ar kapitalinis remontas neturint Statybos įstatymo nustatyta tvarka gauto statybos leidimo) 1 dalį nutraukti (administracinės byla Nr. A2.7.-811-498/09, b. l. 17).

Pagal Statybos įstatymo 23 straipsnį statinio statybai, rekonstravimui vykdyti būtinas statybą leidžiantis dokumentas, atitinkamai – statybos leidimas ar normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodytas privalomasis dokumentas. Statinio statyba be tokio leidimo pripažįstama savavališka (Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalis). CK 4.103 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą išsprendžia įstatymų nustatyta tvarka. Minėta tvarka įtvirtinta Statybos įstatyme. Kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad nepriklausomai nuo to, kada savavališka statyba pradėta, ji vis tiek lieka savavališka, t. y. neteisėta, ir jos padariniams šalinti taikytini įstatymai, galiojantys savavališkos statybos padarinių šalinimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2008), t. y. tuo metu, kai buvo surašytas savavališkos statybos aktas (nagrinėjamos bylos atveju 2009-01-22). Tačiau pažymėtina, kad 2010-07-02 buvo priimtas „Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 12, 16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 23-1 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir Įstatymo papildymo 28-1 straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir 1 priedu įstatymas“, kurio 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šio įstatymo nuostatos dėl savavališkų statybų, išskyrus nuostatas, išdėstytas keturioliktajame skirsnyje „Juridinių asmenų atsakomybė už įstatymo pažeidimus“, ir dėl statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus taikomos ir santykiams, atsiradusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo. Pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalį (kuri įsigaliojo 2010-10-01 po minėto 2010-07-02 Statybos įstatymo pakeitimo priėmimo) teismas savo sprendimu gali įpareigoti statytoją savo lėšomis per nustatytą terminą: 1) leisti teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams; arba 2) nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; 3) išardyti savavališkai perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; 4) atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (jo dalį) arba statinį (jo dalį), dėl kurio nugriovimo buvo pažeistas viešasis interesas, ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę. To paties straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad teismas, spręsdamas klausimą, ar įpareigoti statytoją (užsakovą) nugriauti statinį ar jo nenugriauti, atsižvelgia į savavališka statyba sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, savavališkos statybos padarinių šalinimo pasekmes ir galimybes atkurti iki savavališkos statybos buvusią padėtį, taip pat įvertina administracinių aktų pagrindu turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad visa teisės sistema turi būti grindžiama konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja ir nustatytos teisinės atsakomybės proporcingumą (Konstitucinio Teismo 2001-10-02 nutarimas). Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000-12-06, 2001-10-02, 2004-01-26, 2005-11-03, 2005-11-10, 2008-01-21, 2008-03-15, 2008-09-17 nutarimai). Taigi, įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga visuomenės ir asmens interesų pusiausvyra, kad būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Remiantis šiuo principu įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis. Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir ribotų asmens teises ne daugiau negu yra būtina (Konstitucinio Teismo 2001-10-02, 2009-04-10 nutarimai). 2011-01-31 nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį statybos santykių teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrintas Konstitucijos ginamas viešasis interesas, inter alia natūralios gamtinės aplinkos, atskirtų gamtos objektų, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių apsauga, tinkamas, racionalus žemės, miškų ir vandens telkinių naudojimas. Savininkas, turėdamas teisę valdyti nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių (Konstitucinio Teismo 2002-03-14, 2002-09-19 nutarimai). Iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų įstatymų leidėjui reguliuojant santykius, susijusius su statybų, pažeidžiančių teisės aktų reikalavimus, pasekmių šalinimu, kyla pareiga nustatyti kriterijus arba (ir) atvejus, kuriems esant teismas, sprendžiantis dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, teisinių pasekmių, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, turėtų galimybę parinkti tinkamą poveikio priemonę statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, pasekmėms šalinti (Konstitucinio Teismo 2011-01-31 nutarimas). Išnagrinėjusi šioje byloje aplinkybes, susijusias su atsakovės atliktais savavališkos statybos darbais, darbų apimtimi, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė 2003 m. įsigydama nekilnojamojo turto registre neįregistruotą, unikalaus numerio neturintį ginčo statinį adresu (duomenys neskelbtini), visiškai be jokio teisėto pagrindo atstatė ginčo pastatą po 2008 m. įvykusio gaisro. Atsakovė į bylą nepateikė nei vieno rašytinio įrodymo, kuris patvirtintų, kad ginčo statinys iki 2003 m. buvo pastatytas ar po 2008 m. gaisro atstatytas laikantis statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktiniu duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Kadangi nagrinėjamos bylos atveju savavališkas statinys, kuris neatitinka jokių statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, stovi ant valstybinės žemės sklypo ir byloje nėra įrodymų, kad šia žeme atsakovei yra leista ar gali būti leidžiama naudotis (pavyzdžiui, pagal nuomos, panaudos ar kitokią sutartį), todėl šiuo atveju neegzistuoja jokių teisinių prielaidų taikyti Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punktą (t. y. leisti teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą). Tokiu būdu teisėjų kolegija daro išvadą, kad vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, jog ieškovo reikalavimas nugriauti savavališkai atsakovės pastatytą statinį, t. y. nugriauti visas statinio konstrukcijas, kurios buvo užfiksuotos 2009-01-22 savavališkos statybos akte, yra nepagrįstas ir netenkintinas, o atsakovei turėtų būti sudaryta galimybė įteisinti savavališką statybą.

Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas neapgrįstai neįtraukė į bylą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnybos, kuri būtų pateikusi išvadą, kad trys nepilnamečiai vaikai negali atsidurti gatvėje. Pažymėtina, kad Vaiko teisių apsaugos tarnyba įstatymo nustatytais atvejais gali būti įtraukiama į procesą tam, kad duotų išvadą byloje, siekiant įvykdyti jai pavestas pareigas, jeigu tai yra susiję su viešojo intereso gynimu (CPK 49 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju ginčo kategorija nereikalauja privalomo Vaiko teisių apsaugos tarnybos dalyvavimo procese, nes byloje nėra sprendžiami klausimai, dėl kurių vaikų įstatyminė atstovė (atsakovė) nebūtų galėjusi tinkamai vykdyti atstovavimo pareigą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų reiškusi prašymą į bylos nagrinėjimą įtraukti minėtą instituciją ar pirmosios instancijos teismas būtų atsisakęs tenkinti tokį atsakovės prašymą esant pagrįstam poreikiui gauti atitinkamą išvadą. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis CPK 314 straipsnio nuostata, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Sprendžiant klausimą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo nugriaunant neteisėtai pastatytą statinį, aplinkybė, kad asmuo, kuriam priklauso minėtas statinys, turi nepilnamečių vaikų, nesudaro pagrindo įteisinti tokio statinio statybą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad savavališkas statinys, gali būti pritaikytas saugiam gyvenimui, o atsakovės ir su ja gyvenančių asmenų palikimas gyventi nesaugiame name prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CK 3.192 straipsnyje įtvirtintą tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus tėvai turi įgyvendinti nepažeisdami įstatymo reikalavimų. Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 ir 13 straipsnių nuostatas vaiko tėvai turi užtikrinti vaiko teisę ne į bet kokias, o tinkamas gyvenimo sąlygas ir gyvenamąjį būstą. Vaikų apgyvendinimas jokių statybos techninių reikalavimų neatitinkančiame pastate negali būti laikomas tinkamu vaikų teisės į tinkamas gyvenimo sąlygas ir gyvenamąjį būstą užtikrinimu.

Vadovaujantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovės apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo atmestinas.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliantas prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nemotyvavo, nenurodė pagrįstų argumentų, dėl kurių bylą reiktų nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių byla apeliacine tvarka turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis), todėl apelianto prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Atsakovės J. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-02-24 sprendimą palikti nepakeistą.