Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo teisėja Birutė Valiulienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės Panevėžio miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-5546-940/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „Vestrus“ prekyba ieškinį atsakovei Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems asmenims UAB „Vestrus“ paslaugos, Panevėžio teniso klubui „Asteroidas“ dėl koncesijos sutarties nutraukimo sąlygų nustatymo, nustatė :

ieškovė UAB „Vestrus“ prekyba prašė teismą ieškinio užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo uždrausti atsakovei vienašališkai nutraukti 2008-06-20 koncesijos sutartį.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 9 d. nutartimi prašymą patenkino. Preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus bei pateiktus įrodymus, teismas darė išvadą, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė gali vienašališkai nutraukti koncesijos sutartį. Sprendė, kad, pripažinus sutarties nutraukimą neteisėtu, būtų pažeistos ieškovės teisės ir teisėti interesai bei būtų apsunkintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas arba įvykdymas taptų nebeįmanomu.

Atskiruoju skundu atsakovė Panevėžio miesto savivaldybės administracija prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 8 d. nutartį panaikinti. Nurodo, kad teismas, neįsigilinęs į ieškovės pateiktus reikalavimus ir įrodymus, priėmė skubotą ir įstatymams prieštaraujančią nutartį, tuo pažeisdamas atsakovės interesus ir teisę priimti sprendimus dėl nesąžiningos kitos sutarties šalies veiksmų. Teigia, jog ieškovė savo reikalavimais prašo nustatyti sutarties sąlygas, kurios jau yra įtvirtintos koncesijos sutartyje. Nurodo, jog UAB „Vestrus“ prekyba reikalavimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones argumentai yra nepagrįsti, nes priimti sprendimą dėl koncesijos sutarties nutraukimo atsakovė gali tik pritarus Panevėžio miesto savivaldybės tarybai. Teigia, kad teismo motyvas neinformuoti atsakovės apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą nesuprantamas ir tokia nutartis negali būti įvykdyta. Mano, jog skundžiama nutartimi teismas suteikė ieškovei nepagrįstą pranašumą ir suvaržė atsakovės teises daugiau nei būtina.

UAB „Vestrus“ prekyba atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Teigia, jog įstatymas leidžia teismui nustatyti kitokias sutarties nutraukimo sąlygas nei yra numatyta sutartyje, todėl ieškiniui užtikrinti yra visi pagrindai taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, jog nepranešimas atsakovei apie laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą neturi esminės įtakos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui bei nesudaro pagrindo naikinti nutartį. Pažymi, jog ieškinys yra neturtinis, todėl papildomai neapmokestintinas.

Tretieji asmenys UAB „Vestrus“ paslaugos, Panevėžio teniso klubas „Asteroidas“ atsiliepimais į atskirąjį skundą nurodo, jog taikomos laikinosios apsaugos priemonės teisėtos ir būtinos, o atsakovė nepateikė jokių objektyvių argumentų dėl ko skundžiama nutartis turėtų būti panaikinta.

Atskirasis skundas atmestinas.

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnis įpareigoja teismą priimant procesinį sprendimą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Tačiau spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, netiria ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o tik sprendžia ar tuo atveju jeigu teismas patenkintų pareikštą reikalavimą, nebūtų kliūčių įvykdyti teismo sprendimą. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, ar yra tokios grėsmės tikimybė (CPK 144 str. 1 d.). Be to, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą. Dėl paminėto, apeliantės argumentai dėl koncesijos sutarties vykdymo, nutraukimo aplinkybių bei sąlygų, bus nagrinėjami tik sprendžiant ieškinio pagrįstumo klausimą, nagrinėjant bylą iš esmės.

Iš bylos duomenų matyti, kad ieškiniu UAB „Vestrus“ prekyba prašo teismo pakeisti koncesijos sutarties Nr.22-6-6.38-860 nutraukimo sąlygas, o ieškinio įvykdymo užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėdamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagal ieškinyje nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kaip minėta, viena būtinų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui - grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas. Iš bylos duomenų matyti, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracija dar 2013 m. yra pateikusi savivaldybės tarybai sprendimo projektą dėl koncesijos sutarties Nr.22-6-6.38-860 nutraukimo (b. l. 37, 41, 50, 53, 55, 61, 107,110-111, 115, 127-139). Apeliantės pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog 2008-06-20 koncesijos sutarties nutraukimo klausimas įtrauktas į Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2014-07-10 posėdžio darbotvarkę, todėl pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, nes neatmestina, jog koncesijos sutartis gali būti nutraukta dėl ieškovės kaltės, pagal galiojančias koncesijos sutarties nuostatas (b. l. 119-121-124). Apeliantė nepateikė jokių pakankamų ir leistinų įrodymų, paneigiančių tokios grėsmės egzistavimą (CPK 12 str., 178 str.). CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas suteikia teisę teismui taikyti ne tik kituose įstatymuose numatytas, bet ir kitokias laikinąsias apsaugos priemonėse, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Tačiau teismas skundžiamoje nutartyje aiškiai ir glaustai motyvavo sprendimą taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, nurodė CPK 145 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindą, todėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos teiginiai dėl skundžiamos nutarties nepagrįstumo, motyvų stokos, teisinio pagrindo nebuvimo, vertintini kritiškai.

CPK 147 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, jog teismui manant, kad tai būtina, atsakovui pranešama apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą. Ši nuostata suteikia teismui diskrecijos teisę spręsti atsakovo informavimo tikslingumo klausimą. Atsakovė buvo savalaikiai informuota apie priimtą procesinį sprendimą ir nesutikimo su ieškovės prašymu motyvus išdėstė atskirajame skunde, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog išnagrinėjus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nepranešus atsakovei, buvo pažeistos ar suvaržytos apeliantės teises ir teisėti interesai. Be to, CPK 146 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, jog atmetus ieškinį atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, todėl, teismui atmetus UAB „Vestrus“ prekyba ieškinį, atsakovė, manydama, jog dėl užtikrinimo priemonių taikymo patyrė nuostolių, turės teisę reikalauti nuostolių atlyginimo.

Dėl paminėtų motyvų, keisti ar naikinti pagrįstą nutartį nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartį palikti nepakeistą.