Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Editos Lapinskienės, Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 10 (dešimčiai) mėnesių, įpareigojant bausmės vykdymo metu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Nuosprendžiu patenkintas Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir priteista iš M. K. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui 111,49 Eur žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. K. nuteistas už tai, kad 2021-11-12 apie 15 val. prie autoserviso UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), tyčia kumščiu trenkė A. R. į veidą, tuo padarydamas jam poodinę kraujosruvą kairėje veido pusėje ant smilkinio, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2.17. Nagrinėjamoje byloje kaltinamam asmeniui ir nukentėjusiajam skirtingai aiškinant įvykio aplinkybes, esant nenuosekliems nukentėjusiojo parodymams ir, M. K. teigimu, byloje nesant kitų objektyvių, patikimų ir neginčytinų jo tyčią patvirtinančių įrodymų, nėra galimybės daryti vienareikšmiškos išvados, kad jis turėjo tyčią nežymiai sutrikdyti A. R. sveikatą ar sukelti jam fizinį skausmą, t. y. padaryti nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Byloje esant abejonėms, ar jis sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam A. R. į veidą, šios abejonės turi būti vertinamos jo naudai. Apelianto M. K. teigimu, byloje nesant įrodymų, neginčijamai patvirtinančių jo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio l dalyje, jis dėl šio nusikaltimo turi būti išteisintas.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo M. K. apeliacinio skundo argumentus ir patikrinusi bylą konstatuoja, jog Klaipėdos apylinkės teismas ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nurodė konkrečius motyvus dėl įrodymų vertinimo, išvados dėl M. K. kaltės pagrįstos surinktais bylos duomenimis, todėl pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, BPK 301 ir 305 straipsnių nuostatos, nėra. Priešingai apelianto tvirtinimui, jo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo teismas grindė išsamiai ir nešališkai ištirtų įrodymų visuma, motyvavo, kuriais įrodymais remiasi, o kuriuos atmeta. M. K. teiginiai, kad jam priimtame apkaltinamajame nuosprendyje įrodymai vertinti netinkamai, kad proceso metu nesurinkta patikimų jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, kad teismo išvados dėl jo kaltės nustatymo yra neteisingos, pagrįstos prieštaringais ir nepatikimais įrodymais, patys savaime nereiškia, jog proceso metu buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Šio principo pažeidimas turi būti konstatuojamas nustačius, kad nuteistojo kaltė pagrįsta teisiamajame posėdyje BPK nustatyta tvarka tinkamai neištirtais kaltinančiais įrodymais, kaltinamąjį teisinantys įrodymai teismo nuosprendyje nebuvo analizuoti, išvados apie kaltę padarytos nepašalinus reikšmingų abejonių dėl svarbių teisingam bylos išsprendimui aplinkybių nustatymo ir panašiais atvejais. Tačiau, priešingai apelianto tvirtinimui, tokių trūkumų skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis neturi.

7. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir M. K. kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo – smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį A. R., tyčia smūgiuojant jam vieną kartą kumščiu į veidą, tokiais veiksmais nežymiai sutrikdant jo sveikatą (BK 140 straipsnio 1 dalis) – pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų analize. Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuota, kodėl netikima nuteistojo M. K. versija, o teismo išvados grindžiamos kitais įrodymais. Priešingai apelianto tvirtinimui, teismas jo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, visus įrodymus palygino tarpusavyje ir pripažino, jog šių duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Toks įrodymų vertinimas ir skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte išdėstytus reikalavimus, baudžiamasis įstatymas (BK 140 straipsnio 1 dalis) pritaikytas tinkamai. Nesutikti su apylinkės teismo išvadomis dėl nuteistojo M. K. apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriais jis ginčija savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, pateikdamas subjektyvų savo situacijos vertinimą, nėra teisinio pagrindo.

8. Kolegija pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, todėl apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo nelaikytinos netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu ir pagrindu pripažinti teismo išvadas iš esmės prieštaraujančiomis faktinei įvykio situacijai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių iš esmės buvo laikomasi. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų, priešingai apelianto tvirtinimui, apylinkės teismas nepažeidė. M. K. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad jis jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, tvirtinant, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina jo kaltės ir teismo buvo vertinami neobjektyviai, neatsižvelgiant į esamus prieštaravimus ir jų nepašalinus, iš esmės analizuojant savo paties parodymus, kad jis tyčia nukentėjusiajam nesmūgiavo, tik išstūmė jį ranka per duris lauk, akistatos su nukentėjusiuoju metu taip pat nurodė, kad tyčinio smūgio nebuvo, nebent galėjo prasprūsti ranka, kai jis stūmė šį lauk iš autoserviso gamybinių patalpų, kur negalėjo būti pašaliniai žmonės, teigiant, kad šie jo parodymai teismo formaliai ir nemotyvuotai buvo įvertinti kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, o jo kaltė nepagrįstai buvo grindžiama nenuosekliais nukentėjusiojo parodymais, kurie prieštarauja liudytojų A. J. ir R. J. parodymams, yra nepagrįsti ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

10. Teisėjų kolegijos nuomone, Klaipėdos apylinkės teismas bylos įrodymus ištyrė tinkamai, o M. K. apeliacinio skundo argumentai, kad šis teismas nepagrįstai sureikšmino nukentėjusiojo A. R. parodymus, neatsižvelgdamas į šių parodymų tarpusavio prieštaravimus ir neatitikimus bylos medžiagai bei liudytojų R. J. ir A. J. parodymams, nepagrįstai atmetė jo parodymus ir nevertino jų kartu su visais bylos duomenimis, netyrė aplinkybių bendrame kontekste ir nevertino abejonių jo naudai, dėl to padarė neteisingas išvadas dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, yra nepagrįsti, grindžiami tik subjektyvia apelianto nuomone, kad byloje surinkti ir skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai nėra pakankami pripažinti, kad A. R. nežymus sveikatos sutrikdymas yra jam, M. K., inkriminuotų tyčinių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį pasekmė.

13. Pažymėtina, kad iš karto po įvykio A. R. paskambino trumpuoju pagalbos numeriu 112 ir pranešė apie jo patirtą smurtą. Iš BIRT ataskaitų žiūryklės (ROIK 0121000727332) matyti, kad 2021-11-12 15.02 val. A. R. pranešė, jog: „<...> apie 15 val. (duomenys neskelbtini) autoservise sumušė nepažįstamas asmuo.“ Policijos pareigūnai pranešimą gavo apie 15.04 val. (t. 1, b. l. 35). Kaip matyti iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Klaipėdos apskrities VPK) vyriausiosios patrulės G. R. 2021-11-12 tarnybinio pranešimo, jame, be kita ko, nurodyta, kad 2021-11-12 dirbant kartu su patruliu S. G., apie 15.05 val., iš Klaipėdos apskrities VPK OVS budėtojo buvo gautas pranešimas, kad: „(duomenys neskelbtini) ką tik automobilių servise įvyko konfliktas tarp pranešėjo ir darbuotojo ir darbuotojas sumušė vyrą. <...> Atvykus minėtu adresu pranešėjas A. R. <...> paaiškino, kad atvyko į automobilių servisą (duomenys neskelbtini) buvo susitaręs, jog apžiūrės automobilį. Automobilis apžiūrėtas nebuvo, todėl kilo žodinis konfliktas su M. K. <...>. Pranešėjui liepė išeiti iš serviso ir A. R. teigė, kad jam išėjus pro duris į lauką, M. K. lauke prie serviso durų trenkė A. R. kumščiu į kairės pusės skruostą. M. K. <...> paaiškino, kad į servisą atėjo A. R. ir pradėjo įžūliai reikalauti, kad patikrintų jo automobilį. Keikėsi necenzūriniais žodžiais, prašomas iš serviso neišėjo, todėl jį pastūmė pro serviso duris, kad šis išeitų.“ (t. 1, b. l. 39). Ir nors, kaip nurodyta šiame pranešime: „M. K. teigė, kad į veidą nesudavė A. R.“, tačiau pareigūnė aiškiai matė paraudimą ant nukentėjusiojo veido ir apie tai pažymėjo savo tarnybiniame pranešime, nurodydama: „A. R. ant kairės pusės skruosto matėsi paraudimas, GPM 4 brigada asmenį išvežė į ligoninę.“ (t. 1, b. l. 39). 2021-11-12 apžiūros protokole taip pat nurodė, kad ant A. R. veido kairėje pusėje matomas paraudimas (t. 1, b. l. 42). Dėl to policijos pareigūnai iškvietė medikus. Kaip matyti iš VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės Skubios pagalbos skyriaus 2021-11-12 paciento, patyrusio traumą, apžiūros lapo, A. R. diagnozuotas galvos sumušimas, grafoje „Specialioji dalis“ nurodyta: „Skausmas, patinimas kairėje veido pusėje“, nukreiptas ambulatoriniam gydymui / darbingumo įvertinimui (t. 1, b. l. 16–17). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2021-12-28 specialisto išvadoje Nr. G 153/2021 (03) konstatuota: „1. A. R. nustatyta poodinė kraujosruva kairėje veido pusėje, smilkininėje srityje, padaryta paveikus kietu buku daiktu (daiktais), prieš atvykstant GMP (2021-11-12, 15:23 val.), kvalifikuojama nežymiu sveikatos sutrikdymu. 2. Neatmetama galimybė, kad A. R. nustatytas sužalojimas buvo padarytas užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku. 3. A. R. nustatytas sužalojimas buvo padarytas vienu trauminiu poveikiu.“ (t. 1, b. l. 72–73). Kaip matyti, tiek medikų, tiek teismo medicinos eksperto nukentėjusiajam A. R. konstatuotas sužalojimas atitinka nukentėjusiojo policijos pareigūnams iš karto po įvykio nurodytas jo sužalojimo aplinkybes, t. y. kad M. K. smūgiavo kumščiu jam į kairę veido pusę ties smilkiniu. Būtent toje nukentėjusioje veido vietoje, kaip nurodė pagal iškvietimą į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai, matėsi paraudimas (pareigūnės G. R. 2021-11-12 tarnybinis pranešimas ir apžiūros protokolas – t. 1, b. l. 39, 42; kaip liudytojo apklauso policijos pareigūno S. G. parodymai teisme, patvirtinant, kad nukentėjusiajam ant skruosto matėsi paraudimas). Medikai, kuriuos iškvietė pareigūnai, apžiūrėję A. R., nustatė patinimą kairėje veido pusėje ir diagnozavo jam galvos sumušimą. Specialistas, remdamasis pateiktų A. R. medicininių dokumentų ir užduotyje nurodytų įvykio aplinkybių duomenimis, 2021-12-28 pateikė išvadą Nr. G 153/2021 (03), kurioje, be kita ko, konstatavo, kad: „A. R. nustatyta poodinė kraujosruva kairėje veido pusėje, smilkininėje srityje, padaryta paveikus kietu buku daiktu (daiktais), prieš atvykstant GMP (2021-11-12, 15:23 val.), kvalifikuojama nežymiu sveikatos sutrikdymu.“ (t. 1, b. l. 72 antra pusė).

14. M. K. nurodo, kad specialistas padarė tik prielaidą, kad A. R. nustatytas sužalojimas buvo padarytas užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku, todėl, pasak apelianto, neatmestina, kad nukentėjusiajam konstatuotas sužalojimas galėjo būti padarytas kitomis aplinkybėmis ir laiku, juolab, jog, kaip akcentuoja M. K., liudytojas A. J. parodė, kad 2021-11-12 apie 15 val. atvažiavęs prie serviso matė, jog nukentėjusysis į serviso patalpas nuėjo su raudonu veidu kairėje pusėje ir tokios pačios veido būklės išėjo iš serviso. Teisėjų kolegijos vertinimu, abejoti nukentėjusiojo parodymais, kad jis buvo sužalotas jo nurodytomis aplinkybėmis ir laiku, nėra pagrindo. Tokia išvada darytina visų pirma dėl to, jog, kaip minėta, iš karto po įvykio A. R. paskambino trumpuoju pagalbos numeriu 112 ir pranešė apie patirtą smurtą, o netrukus į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai, kaip patvirtino, matė, kad jo veidas kairėje pusėje ties smilkiniu yra paraudęs ir dėl to pareigūnai iškvietė medikus, matydami tokią būtinybę pagal įvykio vietoje nustatytas aplinkybes. Antra, nė vienas iš byloje apklaustų asmenų, tai yra nei pats M. K., nei liudytojai nenurodė, kad tą dieną į autoservisą A. R. atvyko būdamas sužalotas. Apelianto akcentuojami liudytojo A. J. parodymai, kad jis matė, jog nukentėjusysis atėjo ir išėjo iš serviso raudonu veidu, savaime tokios išvados daryti neleidžia, nes veido paraudimas pats savaime neparodo galimo sumušimo (sužalojimo), nesant akivaizdžių smurtinių veiksmų požymių (pvz., patinimo ar paraudimo konkrečioje vietoje, o ne visame veide (o tokia situacija galima, kai asmuo, pvz., yra susierzinęs, įtūžęs; be to, veido paraudimas gali būti ir pastovus arba, pvz., gali rodyti tam tikros odos ligos požymius). Be to, nors A. J. 2022-05-02 liudytojo apklausos metu nurodė: „Tą dieną abu kartus vaikino veidą mačiau gerai, jo veidas buvo rausvesnis.“ (t. 2, b. l. 8), apklausiamas teisme taip pat teigė: „Pirmą kartą kai pamačiau nukentėjusį kai ėjo į servisą buvo raudonu veidu, kai praėjo buvo taip pat“, atsakydamas į advokato klausimą patikslino: „Nukentėjusiojo veidas man buvo vienodas kaip pirmą kartą pamačiau ir kai pamačiau kai grįžo pro mane.“ (t. 2, b. l. 66), tačiau kartu patvirtino, kad jis pats konflikto nematė, atėjo tada, kai vaikino nebebuvo prie autoserviso vartų. Tai yra 2022-05-02 liudytojo apklausos metu A. J. nurodė: „Koks konfliktas buvo tarp vaikino ir M. aš nemačiau, kas ten per situacija buvo aš taip pat nieko nemačiau, nes aš atėjau tada kai vaikino jau nebebuvo prie autoserviso vartų, ir kaip minėjau aš atvykęs girdėjau tik šauksmus ir keiksmažodžius. Kitų pašalinių asmenų nemačiau.“ (t. 2, b. l. 9). Apklausiamas 2022-07-12 teismo posėdžio metu jis taip pat teigė: „Nemačiau kaip konfliktavo, tik girdėjau.“ (t. 2, b. l. 66). Trečia, kaip liudytojas 2022-07-28 teismo posėdžio metu apklaustas V. B. nurodė, kad tądien, apie 13.00–13.30 val., buvo susitikęs su nukentėjusiuoju ir jokių sužalojimų ant jo veido nematė, t. y. nurodė: „Dienos metu buvome susitikę. Sužalojimų nebuvo.“, atsakydamas į gynėjo klausimus patikslino: „Nukentėjusį mačiau 13-13.30 val. jokių sužalojimų nebuvo. Žinau kur buvo, kai mes išsiskyrėme išvažiavo išsinuomoti medžiagų po to į servisą į (duomenys neskelbtini)“ (t. 2, b. l. 72). Ir nors, kaip nurodė nukentėjusysis A. R. 2022-03-29 apklausos metu, jis su V. B. yra kolegos ir šis įvykio dieną parvežė jį iš ligoninės (tai patvirtino ir V. B. 2022-03-31 liudytojo apklausos metu (t. 1, b. l. 109)), tačiau vien tuo pagrindu abejoti jų parodymų patikimumu nėra pagrindo, juolab, kaip minėta, nei pats M. K., nei kiti liudytojai nenurodė, kad į autoservisą A. R. atvyko būdamas sužalotas. Po įvykio susižaloti jis taip pat negalėjo, kadangi, pagal policijos pareigūnų iškvietimą iš karto buvo nuvežtas į ligoninę medikų apžiūrai.

15. Aptartų duomenų kontekste nekyla abejonių, kad nukentėjusiajam A. R. konstatuotas sužalojimas, kaip pagrįstai konstatuota skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, yra M. K. smurtinių veiksmų prieš jį pasekmė.

16. Tokios išvados nepaneigia ir M. K. apeliacinio skundo argumentai, kad, jo teigimu, liudytojai A. J. ir R. J. paneigė nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, jog jam išėjus iš serviso patalpų, jis, M. K., lauke prie serviso durų bandė su galva suduoti smūgį jam į veidą, tačiau jis pasitraukė, po to ranka jam pataikė į kairės pusės smilkinį. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, kad liudytojas A. J., kaip jau minėta, nurodė, kad jis pats konflikto nematė, atėjo tada, kai vaikino nebebuvo prie autoserviso vartų, t. y. nurodė: „Koks konfliktas buvo tarp vaikino ir M. aš nemačiau, kas ten per situacija buvo aš taip pat nieko nemačiau, nes aš atėjau tada kai vaikino jau nebebuvo prie autoserviso vartų, <...> aš atvykęs girdėjau tik šauksmus ir keiksmažodžius. Kitų pašalinių asmenų nemačiau.“ (2022-05-02 liudytojo apklausos protokolas t. 2, b. l. 9); „Nemačiau kaip konfliktavo, tik girdėjau.“ (2022-07-12 teisiamojo posėdžio protokolas t. 2, b. l. 66). Todėl šio liudytojo parodymai, priešingai apelianto tvirtinimui, nei paneigia nukentėjusiojo parodymus dėl jo sužalojimo aplinkybių, nei patvirtina M. K. parodymus, kad jis, kaip akcentuojama apeliaciniame skunde, į serviso lauką prie pakeliamų vartų nebuvo išėjęs, nes, kaip minėta, A. J. nurodė atėjęs tuo metu, kai vaikino (A. R.) jau nebebuvo prie autoserviso vartų. Būtent toje vietoje, kaip nurodė nukentėjusysis, M. K. jam smūgiavo kumščiu į veidą, t. y. apklausiamas 2022-07-12 teismo posėdyje A. R. nurodė: „Išėjau pro vartus <...> ir man trenkė.“, atsakydamas į teisėjos klausimus patikslino: „Peržengus per duris man sudavė smūgį.“ (t. 2, b. l. 65). Tuo tarpu liudytojas A. J., apklausiamas šio teismo posėdžio metu, nurodė: „M. pamačiau kai jis išvažinėjo iš serviso. Nukentėjęs jau buvo praėjęs pro mane. Kaip nukentėjęs išėjo iš gamybinių patalpų nemačiau.“, be to, kaip minėta, nurodė konflikto nematęs: „Nemačiau kaip konfliktavo, tik girdėjau.“ (t. 2, b. l. 66).

17. Dėl M. K. apeliaciniame skunde akcentuojamų liudytojo R. J. teisme duotų parodymų, kad jis matė visą įvykį ir patvirtino, kad nukentėjusysis šūkavo ir keikėsi serviso viduje, kur negalima patekti, o M. K. jį išstūmė, uždėjęs ranką šiam ant peties, nestipriai jį stūmė, smūgių nematė (būtų matęs, kaip M. suduoda, jei būtų smūgiavęs), lauke daugiau nieko nevyko, pažymėtina, kad nors šis liudytojas 2022-07-28 teismo posėdyje nurodė, kad viską matė, t. y. teigė: „Aš viską mačiau kas vyko, man niekas neužstojo.“, nurodydamas: „<...> nukentėjęs keikėsi, o M. išstūmė su ranka uždėjęs ranką nukentėjusiam ant peties, nestipriai stūmė. Mačiau kaip M. išstūmė. Lauke daugiau nieko nevyko.“, tačiau, atsakydamas į prokuroro klausimą, nurodė: „Po to kai M. išstūmė žmogų, nukentėjusįjį, daugiau jo nemačiau.“ (t. 2, b. l. 71). Be to, apklausiamas 2021-11-25 ikiteisminio tyrimo apklausos metu R. J. nurodė: „<...> M. kai jį išstūmė laukan iš servizo patalpų, trumpam buvo lauke kol jį išstūmė <...> po to asmuo vėl įkišo galvą sakydamas kad jis rašys pareiškimą, kad iškvies policiją.“ (t. 2, b. l. 116). Tačiau, kaip minėta, nukentėjusysis nurodė, kad jam buvo smūgiuota būtent tuo metu, kai jis išėjo iš autoserviso. Tuo tarpu R. J., kaip matyti iš pacituotų jo parodymų, nenurodė, kad jis būtų buvęs išėjęs iš autoserviso patalpų, todėl negalėjo matyti, kas vyko nukentėjusiajam išėjus ar, kaip teigia M. K., šį jam išstūmus iš patalpų. Todėl šiuo aspektu, teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojas R. J., skirtingai nei nurodė apklausiamas teisme, visų įvykio aplinkybių nematė, todėl jo parodymai nėra pakankamai informatyvūs. Kita vertus, pažymėtina, kad R. J. parodymai yra prieštaringi: apklausiamas teisme jis nurodė: „Mačiau nuketėjusiojo veidą kai įėjo į servisą, veidas buvo paraudęs. Mačiau kaip M. išlydėjo nukentėjusį.“ (t. 2, b. l. 71), tačiau 2021-11-25 ikiteisminio tyrimo apklausos metu jis nurodė priešingai, t. y. teigė: „Kad asmeniui būtų raudonas veidas nemačiau.“ (t. 1, b. l. 116). Nesutampa šio liudytojo parodymai ir dėl jo nurodytų M. K. veiksmų, kai šis, pasak R. J., išstūmė nukentėjusįjį iš autoserviso patalpų: 2021-11-25 apklausos metu R. J. nurodė: „M. nuėjo prie jo, išstūmė lauk per vartelius – ranką padėdamas jam ant nugaros ir pastumdamas lauk.“ (t. 1, b. l. 116), tuo tarpu apklausiamas teisme jau teigė: „M. išstūmė su ranka uždėjęs ranką nukentėjusiam ant peties.“ (t. 2, b. l. 71). Atsižvelgiant į šiuos liudytojo R. J. parodymų prieštaravimus, kyla pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo, todėl jais remtis negalima, juolab, jog, kaip minėta, jis nenurodė, kad buvo išėjęs iš autoserviso patalpų, vadinasi negalėjo matyti ir nematė, kas vyko lauke, kur, kaip pats patvirtinto, buvo trumpam išėjęs ir M. K. („trumpam buvo lauke kol jį išstūmė“), kur, pasak nukentėjusiojo, jam ir buvo suduotas smūgis.

18. Nors M. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis tyčia nukentėjusiajam nesmūgiavo, nebent galėjo prasprūsti ranka, kai jis stūmė šį lauk iš autoserviso gamybinių patalpų, tačiau pažymėtina, jog apie tai jis nurodė tik 2021-02-04 akistatos su A. R. metu, t. y. praėjus beveik trims mėnesiams po įvykio, tuo tarpu pirminės 2021-12-31 įtariamojo apklausos metu apie tai jis neminėjo, nurodė tik tai, kad nukentėjusiajam netrenkė ir nebandė jam trenkti, nebuvo užsimojęs, tik: „<...> pastvėrė už asmens peties, už rūbų ir išstūmė lauk.“ (t. 1, b. l. 129). Tuo tarpu, kaip matyti iš anksčiau pacituotų nukentėjusiojo parodymų, visų apklausų metu jis nuosekliai nurodė, kad M. K. tyčia jam smūgiavo kumščiu į veidą, apie tai, jog šis stūmė jį lauk iš patalpų, nenurodė, priešingai, teigė, kad jis pats išėjo ir tada iškart pajuto smūgį. Kaip minėta, A. R. netrukus po konflikto paskambino telefonu BPC ir pranešė apie įvykį, kurio metu, kaip nurodyta 2021-11-17 pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole (t. 1, b. l. 1), dėl M. K. smurtinių veiksmų, suduodant kumščiu jam vieną kartą į veidą, jis patyrė fizinį skausmą, buvo ištinęs ir paraudęs veidas. Policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą ir aiškinantis įvykio aplinkybes, buvo filmuojama nešiojamomis kameromis. Kaip matyti iš Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto PK 2-ojo veiklos skyriaus 2021-12-01 kitų objektų apžiūros protokole, peržiūrėjus policijos pareigūnų įvykio vietoje „Body“ kameromis užfiksuotų vaizdo ir garso įrašus, užfiksuotų duomenų, A. R. policijos pareigūnams aiškinantis įvykio aplinkybes nurodė, kad jam M. K. smūgiavo kumščiu, pareigūnei paklausus, ar jam buvo smūgiuota su delnu, atsakė: „Ne, su kumščiu“, taip pat nurodė: „Jis norėjo man iš galvos pataikyt, bet aš prisidengiau. Jis iš galvos nepataikė. Kol aš dengiausi, jis man čia iš dešinės rankos kabliu“, pareigūnei paklausus, ar smūgiavo su delnu ar su kumščiu, nurodė, kad su kumščiu. Tada pareigūnė pasakė, kad reikėtų, jog medikai apžiūrėtų nukentėjusįjį, nes yra ištinęs, ir per raciją nurodo, kad iškviestų nukentėjusiajam medikus, kad vaikinas yra gavęs su kumščiu ir paraudęs veidas. Šių duomenų kontekste nekyla abejonių, kad smūgis nukentėjusiajam A. R. buvo suduotas kryptingai, t. y. tyčia, o ne, priešingai M. K. tvirtinimui, neva galėjo prasprūsti ranka, kai jis stūmė šį lauk iš autoserviso gamybinių patalpų. Juolab, kad tokią versiją jis, kaip minėta, iškėlė praėjus beveik trims mėnesiams po įvykio akistatos su nukentėjusiuoju metu, tuo tarpu nei netrukus po konflikto į įvykio vietą pagal nukentėjusiojo A. R. iškvietimą atvykusiems policijos pareigūnams aiškinantis įvykio aplinkybes, nei pirminės apklausos metu apie tai neminėjo. Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad M. K. pateikė savo įvykio versiją, kuri yra ne kas kita, kai jo pasirinkta gynybinė taktika, kurią paneigia ne tik nukentėjusiojo išsamūs ir nuoseklūs parodymai, bet ir juos patvirtinantys kiti netiesioginiai įrodymai – A. R. pranešimas apie šį įvykį telefonu policijai iš karto po konflikto, jo paaiškinimai atvykusiems policijos pareigūnams, be kita ko, užfiksuoti „Body“ kamera pareigūnams aiškinantis įvykio aplinkybes, aiškiai nurodant, kad jam buvo smūgiuota kumščiu į veidą, pareigūnės G. R. 2021-11-12 tarnybiniame pranešime ir 2021-11-12 apžiūros protokole užfiksuoti duomenys (dėl, be kita ko, aiškiai matomo paraudimo ant nukentėjusiojo veido kairėje pusėje ties smilkiniu) ir pareigūno S. G. parodymai teisme, kad nukentėjusiajam ant skruosto matėsi paraudimas, medikų iš karto po įvykio A. R. konstatuotas sužalojimas ir vėliau pateikta specialisto pateikta, atitinkantys nukentėjusiojo nurodytas jo sužalojimo aplinkybes ir mechanizmą. Šių duomenų kontekste apylinkės teismas pagrįstai M. K. versiją, kad jis nukentėjusiajam smūgio nesudavė, vertino kaip gynybinę, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

19. Aptartų duomenų kontekste nekyla abejonių, kad M. K. veiksmuose, atliktuose 2021-11-12 konfliktuojant su nukentėjusiuoju A. R., kai šis konflikto metu tyčia vieną kartą kumščiu trenkė A. R. į veidą, tokiais veiksmais padarydamas jam poodinę kraujosruvą kairėje veido pusėje ant smilkinio, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, yra visi būtinieji BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymiai.

20. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo kaltės klausimu, M. K. apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir jo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas. Tuo būdu naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

21. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2022-11-30 pažyma APD-2022-13096 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (t. 2, b. l. 115). Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant M. K., sudaro 93,33 Eur, kurios turi būti priteistos iš jo valstybei. Kartu pateikta šių išlaidų dydžio apskaičiavimo pažyma (t. 2, b. l. 116–117).

22. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Toks teisinis reguliavimas galioja nuo 2020-07-15 (2020-06-26 įstatymo Nr. XIII-3180 redakcija). Šios nuostatos galioja ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas.

23. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje M. K. interesus gynė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirta advokatė J. Usonytė, taip pat į tai, kad M. K. dirba, byloje nėra duomenų apie sunkią jo turtinę padėtį, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas išieškoti iš M. K. proceso išlaidas, susijusias su jam valstybės suteikta antrine teisine pagalba. Įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę ir rezultatą, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad prašoma priteisti už M. K. suteiktą teisinę pagalbą išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga jo turtinei padėčiai. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra reali ir pagrįsta, todėl ji išieškotina iš nuteistojo M. K. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Iš M. K. išieškoti valstybei 93,33 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinio proceso metu.