- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-07-01
- Bylos Nr.
- 2A-718-467/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pran.), Henrichas Jaglinskis, Petras Jaržemskis
- Atsakovas
- I. P.
- Ieškovas
- V. J.
- Trečiasis asmuo
- Ukmergės rajono 1-as notarų biuras
- Kategorijos
- 34.4.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo V. J. apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovei I. P. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo – Ukmergės rajono 1-as notarų biuras.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas V. J. 2009-07-20 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti negaliojančiu testatorės I. R. Ukmergės rajono l-ame notarų biure 2007-09-14 sudarytą testamentą, kaip sudarytą asmens, negalėjusio suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Nurodė, kad testatorė I. R. Ukmergės rajono notarų biure 2004-03-04 sudarytu testamentu taip paskirstė jai priklausiusį turtą: butą su apstatymu ir namų apyvokos daiktais, esantį (duomenys neskelbtini), paliko ieškovui V. J. , o kompensaciją už valstybės išperkamą žemės sklypą ir visą kitą turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, paliko atsakovei I. P. . Testatorė 2007-11-06 mirė. Jai mirus, po kurio laiko ieškovas nuvyko į jam testamentu paliktą butą, ir įėjęs, pamatė, jog visi namų apstatymo bei apyvokos daiktai yra išvežti, butas tuščias. Nuvykęs į Ukmergės notarų biurą sužinojo, jog 2004-03-04 I. R. testamentas buvo pakeistas, visas testatorės turtas paliktas atsakovei I. P. 2007-09-14 testamentu. Šis testamentas buvo sudarytas likus 52 dienom iki testatorės mirties (2007-11-06), jai būnant 84 metų amžiaus. Testatorė I. R. buvo periodiškai gydoma VšĮ „Ukmergės ligoninė“ neurologijos skyriuje, o nuo 2007 metų jai diagnozuota aterosklerozė bei senatvinė demencija, sutrikusi orientacija. Gydymo metu testatorei buvo skiriami vaistai, iš kurių net penki veikia nervų sistemą, yra psicholeptikų ir psichoanaleptikų grupės vaistai. Testatorės amžius (84 metai), ją gydžiusių gydytojų diagnozės, skirtų medikamentų pobūdis objektyviai leidžia daryti išvadą, jog testatorė I. R. 2007-09-14, sudarydama testamentą, negalėjo išreikšti tikrosios savo valios, kas yra pagrindas pripažinti testamentą negaliojančiu. Testatorės valios pakeitimą likus visai trumpam laikui iki mirties dėl turto paskirstymo galėjo įtakoti ir atsakovės I. P. veiksmai.
Atsakovė I. P. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad po 2004-03-04 testamento sudarymo ieškovas visiškai nebesidomėjo testatore I. R. , jos nelankė, nepalaikė jokių ryšių. Todėl ieškovui ir nėra žinoma apie tai, kad po 2004-03-04 testamento sudarymo, kuriuo jam buvo paliktas butas su apstatymu ir namų apyvokos daiktai (duomenys neskelbtini),, o atsakovei palikta kompensacija už valstybės išperkamą žemės sklypą ir visas kitas turtas, padėtis iš esmės pasikeitė. 2004-12-22 piniginė kompensacija už valstybės išperkamą žemę – 34393 Lt buvo išmokėta pačiai I. R. ir šią kompensaciją ji panaudojo savo reikmėms. Tokiu būdu nebeliko atsakovei paliekamo turto. I. R. dėl savo amžiaus (84 m.) buvo sunku fiziškai pilnai pasirūpinti savimi, todėl reikėjo pašalinio asmens pagalbos. Jokios pagalbos iš ieškovo testatorė nesulaukė, visur jai pagelbėdavo atsakovė, todėl testatorė pati savo iniciatyva, be jokios pašalinės įtakos, apsisprendė pakeisti 2004-03-04 sudarytą testamentą ir jai priklausantį butą su apstatymu bei namų apyvokos daiktais ir visą kitą turtą palikti atsakovei. Sudarydama testamentą I. R. buvo veiksni, galėjo suprasti savo veiksmų esmę. Testamento sudarymo metu pati I. R. pareiškė notarei kam palieka savo turtą bei paaiškino aplinkybes, sąlygojančias jos anksčiau sudaryto testamento pakeitimą. Tarp testatorės ir atsakovės buvo susiklostę normalūs šilti tarpusavio santykiai, o testatorei mirus, atsakovė savo lėšomis ją ir palaidojo.
Žemesnės instancijos teismas
Ukmergės rajono apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, vertindamas teismo psichiatrijos ekspertizės aktą, padarė išvadą, jog palikėjos sveikatos būklė būdavo gera, tik kartais pablogėdavo. Teismas kritiškai vertino teismo psichiatrų ekspertų komisijos išvadą dėl to, kad I. R. gydę gydytojai, tame tarpe ir gydęs psichiatras, I. R. esant gyvai, nenustatė psichinės ligos, tuo tarpu psichiatrų ekspertų komisija, vadovaudamasi tų pačių gydytojų išvadomis ir medicininėmis sveikatos istorijomis, nustatė, kad I. R. sirgo psichine liga ir nesuprato savo veiksmų reikšmės testamento pasirašymo dieną. Vertindamas kompetentingų liudytojų - psichiatro ir gydančio gydytojo, betarpiškai bendravusių su testatore, parodymus, teismas padarė išvadą, kad teismo psichiatrinės ekspertizės išvada prieštarauja įrašams apie ligą, padarytiems ligonės medicininiuose dokumentuose. Teismas pažymėjo, jog teisme buvo apklausta penkiolika liudytojų, kurie nepastebėjo jokių testatorės psichikos sutrikimų, keisto, neadekvataus jos elgesio. Pats ieškovas nenurodė jokių konkrečių duomenų apie tai, kad testatorės poelgiai ar kalba pasižymėtų keistumu, atitiktų neveiksnaus asmens elgesį. Be to jis testatorę matė likus keliems mėnesiams iki jos mirties. Liudytojų O.D. Š. , D. B. , N. B. , L. J. parodymus teismas vertino kaip nepatikimus, kadangi šie asmenys turi suinteresuotumą bylos baigtimi. Teismas nustatė, kad testatorė butą paliko atsakovei I. P. , kuri paskutiniuoju metu ja daugiausiai rūpinosi. Palikėja gyveno viena, pagal galimybes pati rūpinosi savo buitimi. Tuo metu ji artimai bendravo su atsakove, kuri ja nuolat rūpinosi, nešiojo maistą, tarp I. R. ir atsakovės buvo susiklostę šilti santykiai. Tuo tarpu ieškovas palikėja visiškai nesidomėjo, ateidavo pas ją tik tuomet, kai mokėsi technikume Ukmergės m. iki 2007 m. pradžios. Teismas pažymėjo, jog, spręsdamas pripažinti ar nepripažinti testamentą negaliojančiu, išanalizavo ir įvertino tiek testatorės asmens būseną, jos sveikatą, psichikos būklę, tiek sudaryto testamento turinį jo pagrįstumo ir protingumo aspektais. Teismas ekspertų išvadai paneigti rėmėsi kitais įrodymais. Konstatavo, jog 2007-09-14 sudarytas testamentas atitinka teisingumo ir protingumo principus, nes testatorė savo turtą paliko tam asmeniui, kuris ja labiausiai rūpinosi, su kuriuo ją siejo šilti tarpusavio santykiai. Testatorės valia kaip reiškinys yra labai sudėtinga ir individuali, ją gali sąlygoti, suformuoti ir netgi nulemti įvairiausi testatorės fizinės ir emocinės būsenos aspektai. Kad ir kokia ji būtų nepalanki ieškovui, ją privalu gerbti, kaip ir apskritai asmens – testatoriaus – atminimą. Šios valios nuginčijimui turi būti nustatyti egzistavę pakankamai akivaizdūs tokios valios nebuvimo įrodymai. Ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti 2007-09-14 I. R. testamentą negaliojančiu kaip sudarytą asmens, negalėjusio suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas V. J. prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir pripažinti testatorės I. R. Ukmergės rajono 1-ame notarų biure 2007-09-14 sudarytą testamentą, kaip sudarytą asmens, negalėjusio suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.89 straipsnį, 5.16 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos tokio pobūdžio bylose, nesutinka, kaip teismas taikė laisvo įrodymų vertinimo principą. 2009-08-25 – 09-29 teismo psichiatrijos teismo psichologijos ekspertizės akto išvadose ekspertai davė kategorišką išvadą - I. R. nuo 2006-07-24 buvo diagnozuotas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – kraujagyslinė demencija, Alzhaimerio liga, kuri tęsėsi iki mirties, tai apėmė ir testamento pasirašymo dieną. Dėl įgytos silpnaprotystės I. R. negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti testamento pasirašymo dieną. Tai reiškia, kad sudarant 2007-09-14 testamentą, nebuvo išreikšta tikroji testatorės valia, dėl ko testamentas pripažintinas negaliojančiu (CK 1.89 str.). Teismas nekonstatavo įrodymų pakankamumo problemos. Byloje pateikta kategoriška ekspertų išvada, o tai reiškia, kad visi kiti byloje esantys įrodymai objektyviai turėjo būti svaresni ir akivaizdžiai paneigiantys ekspertų išvadą. Laisvas įrodymų vertinimo principas, kuriuo rėmėsi teismas, yra ribojamas (nėra absoliutus) ir negali būti aiškinamas taip plačiai, kad iškreiptų byloje įrodinėjamų dalykų esmę ir prieštarautų vieningai teismų praktikai tokio pobūdžio bylose. Teismas liudytojų – testatorę gydžiusių gydytojų, parodymus laikė svaresniais ir labiau patikimais negu teismo ekspertų komisijos padarytą išvadą. Teismo sprendimo motyvuose yra akivaizdžių prieštaravimų, pripažindamas, jog testatorė turėjo tam tikrų psichikos sutrikimų, notarės ir liudytojų parodymus laikė patvirtinančiais, jog psichikos sutrikimai neturėjo įtakos valios išraiškai sudarant testamentą. Tuo tarpu turėjo ar neturėjo įtakos šie sutrikimai formuojantis testatorės vidinei valiai sudarant testamentą, gali būti įrodoma tik ekspertizės akto išvadomis. Teismas neįvertino, jog testatorę gydę gydytojai pasisakė tik dėl laikotarpio, per kurį nustatė diagnozę, skyrė jai vaistus, tačiau jie nedavė kategoriškų atsakymų dėl testatorės būklės sudarant testamentą. Teismas, kategoriškai atmesdamas ieškovo kviestų į bylą apklausti liudytojais asmenų parodymus, atsakovės kviestus liudytojus ir jų parodymus taip pat turėtų vertinti kritiškai, kadangi kiekvienos iš šalių iniciatyva kviesti liudytojai siekia patvirtinti šalių nurodytus faktus. Testamentu testatorė paskirstė jai priklausiusį turtą, objektyvių ir patikimų duomenų, kad pašaliniai veiksniai būtų veikę testatorės valią, ieškovui nėra žinoma. Testatorė pati aktyviai siekė, kad nekilnojamasis turtas po jos mirties atitektų ieškovui, kad jis turėtų kur gyventi.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė I. P. prašo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos bylose dėl suklydimo sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais. Ieškovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų ir motyvų, kuo pasireiškė CK 1.89 straipsnio, 5.16 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 5.17 straipsnio nuostatų netinkamas aiškinimas ir taikymas. Teismas įvertino testatorės sudarytą testamentą protingumo ir teisingumo kriterijų požiūriu. Teismas įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir padarė teisėtas bei pagrįstas išvadas, ekspertizės akto išvadas vertindamas kartu su kitais įrodymais.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovo atstovė apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, atsakovė ir jos atstovė – prašė atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo V. J. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra pagrindas apskųstajam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir materialinės teisės normų taikymo (CPK 320 str., 329 str. 1 d., 330 str.).
Byloje nustatyta, kad I. R. nuosavybės teise priklausė butas (duomenys neskelbtini) (b.l. 11-12). Šį butą su apstatymu ir namų apyvokos daiktais 2004-03-04 sudarytu testamentu (b.l. 6) I. R. buvo palikusi ieškovui V. J. , o kompensaciją už valstybės išperkamą žemės sklypą ir visą kitą turtą – atsakovei I. P. . 2007-09-14 I. R. sudarė naują testamentą (b.l. 32), kuriuo butą su rūsiu (duomenys neskelbtini) mieste ir visą kitą turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, paliko atsakovei I. P. . I. R. 2007-11-06 mirė (b.l. 7). Po testatorės mirties ieškovas V. J. ginčija 2007-09-14 sudarytą testamentą tuo pagrindu, kad jo sudarymo metu I. R. negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti (CK 5.16 ir 1.89 str.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį atmetė kaip neįrodytą. Ieškovas sprendimą ginčija apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir teisėjų kolegija iš esmės pritaria apeliantui.
Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad, sprendžiant klausimą, galėjo ar negalėjo asmuo, sudarydamas sandorį suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, būtina atsižvelgti į asmens būseną (jo sveikatą, psichikos būklę ir kitas svarbias aplinkybes) ir į sudaryto sandorio turinį (jo naudingumą, pagrįstumą, protingumą ir kt.). Tačiau, konstatuodamas nurodytas aplinkybes ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas neteisingai vertino byloje paskirtos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadas (b.l. 126-128), kurie davė kategorišką išvadą, jog testamento pasirašymo dieną I. R. negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti dėl įgytos silpnaprotystės, diagnozuoto depresinio sutrikimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra nurodęs, kad eksperto išvada, kuria suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktus klausimus, pripažįstama tiesioginiu įrodymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-01-12 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-20/2007). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ekspertų išvadą konkrečioje byloje, šia nuostata nepagrįstai nesivadovavo.
Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadose (b.l. 126-128) kvalifikuoti ekspertai psichiatrai K. V. (12 metų ekspertinio darbo stažas) ir R. A. (9 metai ekspertinio darbo stažas) į teismo pateiktus klausimus davė kategorišką atsakymą: I. R. nuo 2006-07-24 buvo diagnozuotas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – kraujagyslinė demencija, Alzhaimerio liga, kuri tęsėsi iki mirties, tai apėmė ir 2007-09-14, t.y. testamento pasirašymo dieną. Dėl įgytos silpnaprotystės I. R. negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Jos nesugebėjimą suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti testamento pasirašymo dieną lėmė įgyta silpnaprotystė, diagnozuotas depresinis sutrikimas yra vienas demencijos požymių, jis blogina pažintinę veiklą. Tokia kategoriška ekspertų išvada rodo, jog 2007-09-17 testamente nėra išreikšta tikroji testatorės valia ir tai yra tiesioginis įrodymas bei pagrindas pripažinti ginčijamą testamentą negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu.
Pirmosios instancijos teismas sprendime iš esmės teisingai nurodo, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Tačiau didesnės tikimybės teorija, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, taikoma tuomet, kai iškyla įrodymų pakankamumo problema. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje tokios problemos nėra, nes yra tiesioginis įrodymas – ekspertų išvada, kuri, nors ir vertintina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, tame skaičiuje ir liudytojų parodymais (CPK 218 str.), tačiau, atmetant ekspertų išvadą ir ja nesiremiant priimant teismo sprendimą, ją paneigiantys įrodymai turi būti objektyviai svaresni ir akivaizdžiai paneigiantys ekspertų išvadą (CK 1.5 str.). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju kritiškai vertino ekspertizės išvadą dėl to, kad I. R. gydę gydytojai, tarp jų ir gydytojas psichiatras, jai esant gyvai, nenustatė psichikos ligos. Dėl to teismas padarė išvadą, kad, vertinant kompetentingų liudytojų – psichiatro ir gydančio gydytojo, betarpiškai bendravusių su testatore, parodymus, teismo psichiatrinės ekspertizės išvada prieštarauja įrašams apie ligą, padarytiems ligonės medicininiuose dokumentuose. Tačiau sutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nėra pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos duomenimis nustatyta, kad teismo paskirta pomirtinė teismo psichiatrijos ekspertizė I. R. buvo atliekama vadovaujantis įrašais jos medikiniuose dokumentuose, kuriuos atliko teismo posėdyje liudytojais apklausti gydytojai – psichiatras J. G. ir gydęs gydytojas E. Š. . Apklausiami liudytojais (b.l. 111-112, 119-120) gydytojai iš esmės savo įrašų nepaneigė, tačiau laikė, kad I. R. ligos buvo susiję su jos senatve, amžiumi, gyvenimo būdu ir neturėjo įtakos jos valiai, o įrašus asmens sveikatos istorijoje jie „pakėlė“ tam, kad ligonė gautų kompensuojamuosius vaistus. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, kad šių liudytojų parodymai turi būti vertinami kritiškai, kadangi gydytojų įrašai (arba jų dalis) I. R. asmens ligos istorijoje nėra nuginčyti arba panaikinti, o patys liudytojų parodymai neatitinka gydytojų etikos reikalavimų ir gali patvirtinti testatorės sveikatos būklę tik epizodiškai.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuose nurodo, kad testatorė turėjo tam tikrų psichikos sutrikimų, t.y. teismas iš esmės pripažįsta, jog I. R. sirgo atitinkamomis ligomis, tačiau laiko, jog tie psichikos sutrikimai neturėjo įtakos jos valios išraiškai. Tokiai išvadai pagrįsti teismas remiasi notarės R. S. , kuri tvirtino ginčijamą testamentą, ir liudytojų (daugiausia testatorės kaimynių) parodymais. Toks teismo vertinimas yra prieštaringas ir negali būti pripažintas teisėtu. Pagal CPK 177 straipsnio 4 dalį bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Vadinasi, jeigu teismas pripažįsta, kad testatorė I. R. turėjo psichikos sutrikimų, tai išvada, ar šie sutrikimai turėjo įtakos testatorės valiai sudarant ginčijamą testamentą, gali būti įrodoma tik ekspertų išvada – tiesioginiu, objektyviu įrodymu, nepaneigtu kitais byloje surinktais įrodymais (CPK 177 str. 4 d., 185 str., CK 1.5 str.). Notarės R. S. (b.l. 104-105) parodymai negali būti laikomi objektyviais ir neginčijamais, kadangi notarui, kiekvieną dieną atliekančiam notarinius veiksmus, nėra paprasta tiksliai prisiminti kiekvieno pas ją apsilankiusio asmens duomenis ar sveikatos būklę. Be to teismas be pagrindo nesirėmė ieškovo iniciatyva kviestų liudytojų (O.D. Š. , D. B. ir kt.) parodymais ir nepagrįstai rėmėsi tik atsakovės iniciatyva kviestų liudytojų parodymais, nors ir vienų ir kitų liudytojų parodymai yra prieštaringi, kiekvienos iš šalių iniciatyva kviesti liudytojai siekė patvirtinti aplinkybes ir faktus, kuriuos nurodė juos pakvietusi šalis. Nagrinėjamu atveju dėl testatorės valios išraiškos teisingausia yra remtis neginčijama, objektyvia ekspertizės išvada, o visų liudytojų parodymus vertinti kritiškai.
Teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentui, jog teismas taip pat nenurodė, kokiu pagrindu konstatavo, jog testatorė savo turtą paliko tam asmeniui, kuris ja labiausiai rūpinosi, su kuriuo ją siejo šilti tarpusavio santykiai. Kaip rodo CK 5.19 straipsnio 1 dalies nuostatos, testatorius sudaro testamentą laisva valia, niekieno neįtakojamas, vadovaudamasis bet kokiais testatoriui priimtinais vidinę valią formuojančiais motyvais. Pagal CK 5.15 straipsnio 2 dalį testamentą gali sudaryti tik veiksnus asmuo, kuris suvokia savo veiksmų reikšmę ir pasekmes. Pirmuoju 2004-03-04 sudarytu testamentu I. R. savo turtą paskirstė dviems asmenims – ieškovui butą su apstatymu ir namų apyvokos daiktais, atsakovei – kompensaciją už valstybės išperkamą žemės sklypą ir visą kitą turtą. Duomenų, kad kokie nors pašaliniai veiksniai būtų veikę testatorės valią tuo metu, byloje nėra. Ekspertizės išvados tvirtina, kad tik po 2006-07-24 testatorė susirgo. Todėl, remiantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, darytina išvada, jog 2004-03-04 testamento sudarymo metu testatorės I. R. valia buvo išreikšta tinkamai ir objektyviai. Tuo tarpu ginčijamas testamentas yra sudarytas 2007-09-14, t.y. likus mažiau nei dviems mėnesiams iki jos mirties, sudarytas diagnozavus I. R. lėtinį progresuojantį psichikos sutrikimą – kraujagyslinę demenciją, Alzhaimerio ligą, kuri tęsėsi iki mirties. Esant tokioms ekspertų išvadoms, daryti išvadą, jog psichikos sutrikimai neturėjo įtakos I. R. valios išraiškai, būtų ne tik nelogiška, bet ir neteisinga, ir neprotinga. Taigi įvertinus ekspertizės išvadą, liudytojų parodymus yra pagrindas konstatuoti, kad testatorei I. R. buvo diagnozuotas progresuojantis psichikos sutrikimas – kraujagyslinė demencija, kuri buvo tokio sunkumo, kad esmingai paveikė testatorės sugebėjimą suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, o tai lemia išvadą, kad sudarant 2007-09-14 testamentą nebuvo išreikšta tikroji testatorės valia.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad netinkamas įrodinėjimą reglamentuojančių procesinės teisės normų taikymas (iš esmės vertinant ekspertų išvadą ir liudytojų parodymus), lėmė netinkamą CK 1.89 straipsnio aiškinimą ir taikymą, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas (CPK 320 str., 329 str. 1 d., 330 str.). Kadangi byloje yra surinkta pakankamai įrodymų ieškiniui išnagrinėti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperduodama bylos nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, priima naują sprendimą, vadovaudamasi aukščiau aptartomis aplinkybėmis. Nustačius, jog yra įstatyme numatytas pagrindas ieškovo ieškiniui tenkinti – kad jis yra pagrįstas ir įrodytas (CPK 178 str.), ieškinys tenkinamas (CK 1.5 str., CPK 185 str., CK 1.89 str.).
Kadangi apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, priima naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkina, iš atsakovės ieškovo naudai priteisiamos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 79, 93 str.) – 249 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant ieškinį (b.l. 1) ir apeliacinį skundą (b.l. 150) ir 5000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (b.l. 136, 137).
Patenkinus ieškinį ir patenkinus ieškovo apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidos – 31,35 pašto išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme - valstybei priteistinos iš atsakovės (CPK 83 str. 1 d. 1 p., 96 str.), o taip pat iš atsakovės priteistina 1334,50 Lt ekspertizės išlaidų ekspertinei įstaigai (CPK 88 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Ukmergės rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti:
pripažinti negaliojančiu testatorės I. R. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) Ukmergės rajono l-ame notarų biure 2007 m. rugsėjo 14 d. sudarytą testamentą.
Priteisti iš atsakovės I. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini),ieškovo V. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 249 (du šimtus keturiasdešimt devynis) litus bylinėjimosi išlaidų ir 5000 (penkis tūkstančius) litų išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei valstybei 31 (trisdešimt vieną) litą 35 centus pašto išlaidų.
Priteisti iš atsakovės I. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) už teismo psichiatrijos ekspertizės atlikimą 1334 (vieną tūkstantį tris šimtus trisdešimt keturis) litus 50 centų Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie SAM , įstaigos kodas 191671615, A.Kojelavičiaus g.121, Vilnius, a.s. (duomenys neskelbtini) , bankas Nord,LB, N.Vilnios sk., b.k. 40100.